Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Ramūno Mitkaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 29 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-3-523/2011 pagal ieškovės A. P. ieškinį atsakovams D. B. ir D. B., tretiesiems asmenims K. K. ir Jurbarko rajono 1-ajam notarų biurui dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovės reikalavimas buvo grindžiamas tuo, kad nei vienas iš ginčijamų testamentų neišreiškė tikrosios motinos valios, kadangi ji apie 15 metų sirgo demencija, vėliau Alzheimerio liga ir vaskuline demencija. Dėl minėtų ligų motina dažnai nesusivokdavo aplinkoje, neatpažindavo pačių artimiausių žmonių, turėjo psichikos sutrikimų ir vartojo psichiką veikiančius vaistus. Būdama gyva ji niekada neužsiminė, kad yra sudariusi testamentą. Mirus tėvui, ieškovė su mirusiojo brolio vaikais D. B. ir K. K. atsisakė savo palikimo dalies motinos naudai. Motinai likus vienai gyventi savo namuose, 2008 metais pas ją atsikėlė gyventi atsakovas D. B. su sutuoktine D. B. ir pradėjo vesti bendrą ūkį. D. B. 2008 m. kovo 17 d. teismo nutartimi buvo paskirta S. B. rūpintoja. Ieškovės nuomone, dėl psichologinės būklės ir vaistų poveikio testatorė negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, dėl ko tapo lengvai įtakojama kitų asmenų, kas turėjo tiesioginės įtakos sudarant ginčijamus testamentus.

Atsakovas D. B. ir tretysis asmuo K. K. ieškinį palaikė, atsakovė D. B. ir tretysis asmuo notarė R. P. su ieškiniu nesutiko (t.1, b.l. 43-47, 67-68).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Priimdamas sprendimą pripažinti S. B. 2008 m. lapkričio 6 d. sudarytą testamentą negaliojančiu, teismas iš esmės rėmėsi tik dviem įrodymų šaltiniais - teismo psichiatrijos ekspertizės aktais bei liudytojų A. V., S. M. ir R. M. parodymais. Teismas sprendime nurodė, kad netikėti šių liudytojų parodymais neturi pagrindo, nors tiek A. V., tiek S. M. paaiškino, jog S. B. kaip pacientės visiškai neprisimena, be to, liudytojo S. M. teisme duoti parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, kadangi iš pradžių jis teigė, kad S. B. neprisimena, o vėliau jau nurodė, kad su ja buvo neįmanoma susišnekėti. Taigi teismas rėmėsi tik medicininiu testatorės neveiksnumo nustatymo kriterijumi. 2010 m. liepos 9 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte ir 2011 m. balandžio 4 - gegužės 3 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte iš esmės yra tik perrašyti liudytojų parodymai ir pacituoti medicininiuose dokumentuose esantys duomenys bei teiginiai, 2011 m. balandžio 4 - gegužės 3 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte dar nurodoma, kokie yra demencijos ir Alzhaimerio ligos požymiai bei simptomai ir padaroma išvada, kad dėl S. B. nustatytos diagnozės - demencijos, sergant netipiška arba mišria Alzhaimerio liga, ji testamento sudarymo dieną, t.y. 2008 m. lapkričio 6 d., negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Tačiau aktuose visiškai neminima, kaip konkrečiai pasireiškė šis negalėjimas, kuo remiantis buvo sprendžiama, kad sudarydama testamentą S. B. nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas suabsoliutino medicininį neveiksnumo nustatymo kriterijų ir savo išvadas grindė iš esmės tik dokumentiniu įrodymu - teismo psichiatrijos ekspertizės aktais bei gydytojų parodymais, kuriuose S. B. veiksnumo klausimas nebuvo išsamiai analizuojamas, t.y. nenurodomos ir nevertinamos S. B. ligos pasekmės jos socialiniam gyvenimui, turtiniams interesams, nepasisakoma, kaip konkrečiai ji nesugebėjo suprasti savo veiksmų ar jų kontroliuoti. Tokiu būdu, apeliantės nuomone, teismo išvada, kad S. B. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti sudarant 2008 m. lapkričio 6 d. testamentą, nėra pagrįsta byloje nustatytomis aplinkybėmis ir ištirtais bei įvertintais bylos įrodymais, nes ekspertizių akto pažodinis perrašymas ir bylos dalyvių duotų paaiškinimų pirmosios instancijos teismo sprendime citavimas, visiškai neatskleidžiant ištirtų ir įvertintų įrodymų turinio bei nepateikiant jokios argumentuotos teismo nuomonės dėl vienos ar kitos byloje dalyvaujančių asmenų nurodytos aplinkybės ar į bylą pateikto įrodymo, kaip patvirtinančio ar nepatvirtinančio atitinkamą S. B. nesugebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, negali būti laikomas teismo pareigos dėl visų bylos aplinkybių išaiškinimo ir įrodymų ištyrimo pagal CPK 185 straipsnyje nustatytus reikalavimus, įvykdymu;

2) teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir remdamasis tik medicininėmis išvadomis ir kai kurių liudytojų parodymais, visiškai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pvz., 2008 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010 yra išaiškinęs, kad sprendžiant apie palikėjo tikrosios valios išreiškimą testamente, itin reikšmingi yra duomenys bei nustatytos aplinkybės apie asmens išreiškimą savo valios testamentą patvirtinusiam notarui, šiuo atveju Jurbarko rajono 1-ojo notarų biuro notarei R. P., bei jos (valios) įforminimą testamente. 2008 m. lapkričio 6 d. S. B. testamentą surašiusi ir patvirtinusi notarė R. P. teisme parodė, kad prieš sudarant testamentą betarpiškai dviese bendravo su S. B., klausė jos, kodėl ši norinti pakeisti testamentą, į ką S. B. atsakiusi, kad D. B. ją prižiūri, ji yra patenkinta pastarosios priežiūra, dukra (ieškovė A. P.) turi kur gyventi, o D. B. neturėtų kur gyventi, anūkui (atsakovui D. B.) turto nepalieka todėl, kad šis susirado kitą moterį, paliko žmoną su vaikais, jeigu ji paliks turtą anūkui, jis gali išvaryti Dainą iš namų ir ši su vaikais nebeturės kur gyventi. Notarė patvirtino, kad jai nekilo jokių abejonių dėl S. B. tikrosios valios, pastaroji aiškiai išdėstė savo norus, tikslus ir motyvus, paaiškino priežastis dėl kurių norinti pakeisti testamentą. Taigi, S. B. asmeniškai išreiškė savo valią notarei R. P., kas reiškia, kad 2008 m. lapkričio 6 d. testamente yra išreikšta tikroji S. B. valia, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių visiškai netyrė ir dėl jų nepasisakė. Iš teismo sprendimo liko visiškai neaišku, kodėl teismas padarė išvadą, kad 2008 m. lapkričio 6 d. S. B. testamento turinys neatitiko tikrosios palikėjos valios. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad sandorio sudarymo dieną S. B. buvo tokios būsenos, kuri neabejotinai rodė teisingą situacijos suvokimą, sandorio sudarymą, ji kalbėjo, vertino faktus ir nebuvo tokios būsenos, kuri lemtų jos negalėjimą suprasti savo veiksmų ir jų valdyti;

3) teismas, nenurodymas sprendime, kokios nustatytos aplinkybės patvirtino teismo išvadą, jog S. B. 2008 m. lapkričio 6 d. sudarydama testamentą negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, bei kokie įrodymai pagrindžia, kad šis negalėjimas buvo tokio pobūdžio, jog ji nesuprato sudaromo sandorio reikšmės, nesilaikė teismo sprendimo (CPK 270 straipsnis) turinio išdėstymui keliamų reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje, teisėjų kolegija nenustatė.

Bylos duomenimis, palikėja S. B. mirė 2009 m. liepos 23 d. (b.l. 4). Dėl palikimo priėmimo kreipėsi palikėjos duktė – ieškovė A. P., kuriai notarų biure tapo žinoma, kad 2008 m. lapkričio 6 d. S. B. visą jai priklausantį turtą paliko atsakovei D. B., t.y. jos mirusio brolio sūnaus – atsakovo D. B. sutuoktinei. Vėliau iš D. B. ieškovė sužinojo, kad dar 2006 m. birželio 21 d. S. B. buvo sudariusi pirmąjį testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko anūkui D. B. (b.l. 70-71). Ieškovė padavė ieškinį teismui, prašydama pripažinti abu testamentus negaliojančiais.

Įstatymo nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams (CK pirmosios knygos II dalis ,,Sandoriai“) ir specialieji – paveldėjimo teisės normų (CK 5.15-5.18 straipsniai, 5.28, 5.30 straipsniai, 5.35 str., kt.) – nustatyti reikalavimai. Kaip ir kiekvienas sandoris, testamentas turi turėti tokius būtinus elementus: subjektą, valią ir jos išraišką, turinį bei formą. Kadangi testamentas yra sandoris, kurio teisinių padarinių kyla po testatoriaus mirties ir, kilus ginčui dėl testamento turinio, sudarymo aplinkybių ir pan., nebegalima tiesiogiai išsiaiškinti asmens, sudariusio tokį sandorį, valios, tai testamento sudarymo ir tvirtinimo tvarka yra detaliai reglamentuojama, atitinkamai įtvirtintų reikalavimų nesilaikymas gali lemti testamento pripažinimą negaliojančiu.

CK 5.15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes. Pagal CK 1.89 straipsnį gali būti pripažintas negaliojančiu sandoris, kurį fizinis asmuo sudarė nors ir būdamas juridiškai veiksnus - nesant galiojančio teismo sprendimo dėl pripažinimo neveiksniu - bet kuris sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Pasisakydamas dėl CK 1.89 straipsnio aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir į sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kita). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Ekspertų išvada yra vienas iš bylos įrodymų, kurią teismas privalo įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu įrodymų viseto ištyrimu (CPK 218 str.). Pagal ekspertų atsakymų į teismo pateiktus paskiriant ekspertizę klausimus pobūdį, eksperto išvada gali būti kategoriška, tikėtina arba ekspertas gali neatsakyti į teismo iškeltus klausimus, jei jam trūksta tyrimui pateiktos medžiagos arba jo žinių lygis neleidžia duoti atsakymą. Asmens nesugebėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, turi būti įrodinėjamas teismo psichiatrijos ekspertizės išvados duomenimis (CPK 177 str. 4 d.) ir kitomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau pažymėtina, kad šių įrodinėjimo priemonių visuma turi suformuoti neabejotiną (o ne tikėtiną) išvadą, kad asmuo, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, turi tokių psichikos sutrikimų (medicininis kriterijus), dėl kurių jis nesugeba suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

Nagrinėjamoje byloje S. B. atžvilgiu buvo atliktos dvi pomirtinės teismo psichiatrinės ekspertizės. Pirminės teismo psichiatrinės ekspertizės, kurią atliko Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno 2 teismo psichiatrijos skyrius, 2010 m. liepos 9 d. akte konstatuota, kad: 1) 2006 m. birželio 21 d. S. B. nebuvo nustatytas joks psichikos sutrikimas ir Komisijai trūksta duomenų, kad tvirtai paneigti ar patvirtinti testatorės gebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmę sudarant 2006 m. birželio 21 d. testamentą, todėl teikiama tikėtina išvada, kad šio sandorio sudarymo metu S. B. galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti; 2) 2008 m. lapkričio 6 d. S. B. jau buvo nustatyta psichikos sutrikimo diagnozė - Demencija, sergant netipiška Alzheimerio liga. Sudarydama 2008 m. lapkričio 6 d. testamentą S. B. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (t. 1, b.l. 145-148). Atsakovės D. B. prašymu teismas paskyrė pakartotinę ekspertizę, kurią atliko Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Respublikinio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertų komisija. Komisijos 2011 m. balandžio 4 d. – gegužės 3 d. akto išvados sutampa su pirminės ekspertizės išvadomis. Remdamasi medicinine dokumentacija, Komisija nustatė, kad iki 2007 m. jokių objektyvių duomenų apie S. B. psichikos sveikatą nėra. 2007 m. testatorė patyrė galvos smegenų išeminį insultą, dėl kurio 2007 m. kovo 23 d. – kovo 26 d. buvo gydoma stacionare. Po gydymo savijauta pagerėjo, tačiau 2007 m. kovo 29 d. medicininėje dokumentacijoje atžymėta, kad su ligone kontakto nėra, į klausimus atsako neadekvačiai, dezorientuota, konstatuota Alzheimerio liga. Atsižvelgdama į bylos įrodymus, Komisija konstatavo, kad teismo psichiatrams nekyla jokių abejonių dėl S. B. 2007 m. kovo mėn. diagnuozuoto progresuojančio psichikos sutrikimo – demencijos. Pagal medicininius duomenis galima teigti, kad įgytos silpnaprotystės eiga buvo progresuojanti, jos atsiradimą įtakojo galvos smegenų kraujagyslių aterosklerozė (diagnuozuota 1999 m.), padidėjęs kraujo spaudimas (hipertoninė liga nuo 2004 m.), galvos smegenų ūmus kraujotakos sutrikimas (išeminis insultas 2007 m. kovo mėn.) bei prasidėjusi Alzheimerio liga, todėl S. B. nustatyta demencija yra mišrios etiologijos, 2008 m. lapkričio 6 d. S. B. sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – demencija, sergant netipiška arba mišria Alzheimerio liga. Ekspertai, be kita ko, pažymėjo, kad nepaisant atminties sutrikimų, kurie atsiranda progresuojant demencijai, ligonio asmenybė ilgai nepraranda savitų socialinių ir moralinių normų, ilgai išlieka profesinės žinios, gyvenimo eigoje įgyti buities ir higienos įgūdžiai, <....>, tačiau fiksacinė atmintis (atmintis dabarties įvykiams), naujos informacijos įsiminimas, orientacija laike, aplinkoje, situacijoje būna ženkliai sutrikę. Nors pašaliniams žmonėms ar giminėms tai gali atrodyti tik kaip „keistumai“, „senyvų žmonių norma“ (t.2, b.l. 25-31).

Bylos dalyviai (ieškovė A. P., atsakovai D. B. ir D. B., tretysis asmuo K. K.) yra bylos baigtimi suinteresuoti asmenys, siekiantys sau palankaus teismo sprendimo. Liudytojai A. J. (atsakovės D. B. motina), Z. B. (atsakovės D. B. sesuo) yra su atsakove D. B. artimai susiję asmenys. Liudytoja G. Z. (laiškinikė) su testatore bandraudavo tik epizodiškai. Notarės R. P. paaiškinimai dėl testatorės S. B. elgesio ir sveikatos būklės sudarant ginčijamą 2008 m. lapkričio 6 d. testamentą ekspertizės išvadų nepaneigia ir priešingai, tik patvirtina ekspertų teiginius, kad tam tikrais epizodais demencija sergantis ligonis išoriškai gali atrodyti normaliu žmogumi, sugebančiu bendrauti su kitais asmenimis, tačiau progresuojančios silpnaprotystės simptomas yra tai, kad ligonio sąmonė paros bėgyje kaitaliojasi, t.y. vienu metu jis gali būti orientuotas, trumpai sukaupti dėmesį ties esminiais klausimais, bet greitai vėl tampa dezorientuotas. Iš esmės būtent tokią testatorės sveikatos būklę nurodė byloje apklausti liudytojai gydytojai S. M. ir R. M., bei palikėjos kaimynė liudytoja O. M..

Paminėtų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju daugiau tikėtinais pripažintini testatorę gydžiusių asmenų paliudijimai, kurių parodymai sutapo su ekspertų kategoriškomis išvadomis, jog ginčijamo 2008 m. lapkričio 6 d. testamento sudarymo metu S. B. turėjo tokių psichikos sutrikimų (medicininis kriterijus), dėl kurių jis nesugebėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (CPK 185 str.). Todėl nepagrįstais pripažintini apeliacinio skundo argumentai, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir teismo sprendimo turiniui (CPK 270 str.) keliamus reikalavimus, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvados, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra teisingos ir pagrįstos, vertinti jas kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra jokio pagrindo (CPK 185, 218 str.), todėl ginčijamas 2008 m. lapkričio 6 d. testamentas buvo pagrįstai pripažintas negaliojančiu.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, t.y. pripažino negaliojančiu S. B. 2008 m. lapkričio 06 d. testamentą, notarinio registro Nr. RP-6314, kuriuo visas testatorei priklausantis turtas paliktas D. B., kitoje dalyje (dėl 2006 m. birželio 21 d. testamento panaikinimo) ieškovės ieškinį teismas atmetė. Atkreiptinas dėmesys, kad pripažinus 2008 m. lapkričio 6 d. testamentą negaliojančiu, anksčiau, t.y. 2006 m. birželio 21 d., sudarytas testamentas netampa galiojančiu, išskyrus tam tikrus įstatymo numatytus atvejus, pvz., kai vėlesnis testamentas pripažįstamas negaliojančiu dėl to, jog jis buvo sudarytas dėl smurto ar realaus grasinimo ir kt. (CK 5.17 str. 2 d.). Įstatymo nustatytų išimčių sąrašas yra baigtinis. Tai reiškia, kad, testamentą pripažinus negaliojančiu tokiu pagrindu, kuris nepatenka į CK 5.17 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimčių sąrašą, paveldėjimo teisiniams santykiams taikytinos paveldėjimo pagal įstatymą tvarką reglamentuojančios teisės normos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D. v. Joniškio rajono notarė L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-368/2007; bylos Nr. 3K-3-539/2011). Tačiau atsakovui D. B. neužkertamas kelias kreiptis į teismą, prašant pripažinti galiojančiu S. B. 2006 m. birželio 21 d. testamentą ir, tik teismui pripažinus jį galiojančiu, reikalauti, kad notaras išduotų paveldėjimo teisės pagal nurodytą testamentą liudijimą (LAT 2007 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2007).

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl naikinti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Ryšium su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybė turėjo 16,60 Lt išlaidų (t.2, b.l. 74). Apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos priteistinos iš apeliantės (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš D. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. Rotulių k., Jurbarko sen., Jurbarko r.) 16,60 Lt (šešiolika litų 60 ct) pašto išlaidų valstybei.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.