Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 8 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

R. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. liepos mėnesio pradžioje (tikslesnė data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta), apie 16 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje dėl asmeninių paskatų – keršydamas dėl neva pagrobto mobiliojo ryšio telefono – sudavė kumščiu A. B. į veidą. Nuo smūgio ant grindų nugriuvusiam ir ant nugaros gulinčiam A. R. Z. sudavė daugybinius smūgius kumščiais bei spyrė į krūtinės ląstą, pilvą, rankomis stipriai spaudė krūtinės ląstą, tuščiu stiklainiu sudavė vieną smūgį į veidą. Tokiais veiksmais A. B. padaryta kraujosruva plonžarnės pasaite, lūžo krūtinkaulis, lūžo izoliuoti IV-VI šonkauliai. Aštrūs šonkaulių lūžgaliai sužalojo kairės pusės pasieninę ir plautinę pleuras, kairįjį plautį, buvo pažeistas pleuros ertmės hermetiškumas ir sterilumas, dėl to prasidėjo infekcinis pūlinis procesas, pūlinis kairės pusės krūtinplėvės uždegimas, kairėje pleuros ertmėje kaupėsi pūliai. Taip A. B. padaryti sužalojimai, sukėlę sunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl šių sužalojimų prasidėjus pūliniam galvos smegenų minkštųjų dangalų uždegimui (meningitui) bei dėl pūlinio proceso įvykusios organizmo vidinės intoksikacijos, sukėlusios galvos smegenų pabrinkimą, A. B. 2008 m. liepos 16 d. mirė, t. y. taip A. Z. tyčia jį nužudė.

Nustatyta, jog A. B. mirė nuo didelio masto pūlinio proceso, kuris iš vidaus organų persimetė į galvos smegenų minkštuosius dangalus. Tačiau suduodamas smūgius apeliantas galėjo padaryti A. B. tik nesunkų sveikatos sutrikdymą (sulaužyti šonkaulius ir krūtinkaulį), o ne sunkų sveikatos sutrikdymą, pasibaigusį jo mirtimi. A. B. pats kaltas dėl savo mirties. Po konflikto apeliantas skambino į ligoninę, kad iškviestų medikus, tačiau A. B. atsisakė bet kokios medicinos pagalbos. Tai patvirtino liudytoja B. S., dirbanti greitosios medicinos pagalbos stotyje. A. B. sesuo D. V. taip pat patvirtino apeliantą po sumušimo ne kartą lankiusis pas A. B., raginus jį kreiptis į medikus. Liudytoja S. G. parodė jau kitą dieną po konflikto girdėjusi, jog apeliantas siūlė A. B. kviesti greitosios medicinos pagalbos gydytojus, tačiau šis atsisakė. Be to, spirdamas praktiškai basa koja A. B. į šoną (spyrė apsiavęs minkštas vasarines šlepetes, kurios ikiteisminio tyrimo bei teismo metu nebuvo paimtos ir apžiūrėtos, nors turėjo būti pridėtos prie bylos), apeliantas negalėjo numatyti, kad A. B. lūš šonkauliai ir lūžgaliai sužalos vidaus organus. Net ir teigiant, jog dėl apelianto veiksmų lūžo krūtinkaulis, šonkauliai, tokie veiksmai pasekmių atžvilgiu yra ne tyčiniai, o neatsargūs ir kvalifikuotini kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo. Apeliantas nenumatė ir negalėjo numatyti savo veiksmų pasekmių, kad A. B. kategoriškai atmes siūlymą kreiptis į gydytojus, tuo parodydamas abejingumą savo sveikatai ir gyvybei, o dėl jo nesikreipimo prasidės vidaus organų pūliavimo procesas. Taigi mirtinos pasekmės kilo ne dėl apelianto veiksmų, o dėl paties A. B. kaltės, nes jis mirė ne iš karto ar po kelių dienų po sužalojimo, o praėjus daugiau nei dviem savaitėms po konflikto. Teismas neįvertino visų šių aplinkybių, dėl to apeliantą nepagrįstai nuteisė už tyčinį nužudymą.

Teismas tinkamai neįvertino nukentėjusiosios D. V. pozicijos, kuri neturi apeliantui jokių pretenzijų, nes supranta, jog brolis mirė dėl savo kaltės, kadangi nesikreipė į medikus net ir primygtinai verčiamas. Taip pat teismas nepakankamai įvertino apelianto asmenybę: jis nuo 13 metų yra invalidas, ne kartą gydėsi psichiatrijos ligoninėse, teisiamas pirmą kartą, prisipažįsta sudavęs smūgius A. B., dėl savo nusikalstamos veikos labai gailisi.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. Z. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl R. Z. kaltės ir veikos kvalifikavimo

Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinasis, t. y. būtina nustatyti, kad tik kaltininko padaryta veika sukėlė ir sąlygojo padarinių atsiradimą.

Specialisto išvados Nr. M 586/08 (03) duomenys (t. 1, b. l. 12-14) įrodo, jog A. B. mirė nuo patirtos traumos komplikacijos – pūlinio proceso, išsivysčiusio dėl patirtos traumos. Stipriai spaudžiant krūtinės ląstą priekio ir nugaros kryptimi kietu, buku, su A. B. krūtinės ląstos priekiniu paviršiumi ribotai kontaktavusiu daiktu, buvo stipriai suspausta krūtinės ląsta ir lūžo krūtinkaulis, susidarė netiesioginiai abiejų pusių šonkaulių lūžiai. Stipraus trauminio smūginio kontakto su kietu, buku, ribotai kontaktavusiu daiktu į krūtinės ląstos viršutinio aukšto kairę pusę (ties pažasties duobe) metu lūžo izoliuoti (neapimant aukščiau ir žemiau esančių) IV-VI šonkauliai. Aštrūs šių šonkaulių lūžgaliai sužalojo kairės pusės pasieninę ir plautinę pleuras, kairįjį plautį. Būtent dėl lūžgalių pažeidimo buvo pažeistas pleuros ertmės hermetiškumas ir sterilumas – prasidėjo infekcinis-pūlinis procesas, pūlinis kairės pusės krūtinplėvės uždegimas. Kairėje pleuros ertmėje kaupėsi pūliai, buvo suspaustas ir negalėjo funkcionuoti kairysis plautis, tarpuplautis dėl besikaupiančių pūlių kairėje buvo nustumtas į dešinę, todėl buvo spaudžiamas ir dešinysis plautis. Toks plaučių judesių ribojimas turėjo pasireikšti kvėpavimo nepakankamumu, dusuliu. Tęsiantis pūliniam procesui jis plito – prasidėjo pūlinis galvos smegenų minkštųjų dangalų uždegimas (meningitas). Dėl itin ženklaus pūlinio proceso vyko organizmo vidinė intoksikacija, kuri sukėlė ir galvos smegenų pabrinkimą – edemą bei baigėsi A. B. mirtimi. Tokiu būdu asmens patirta trauma turi priežastinį ryšį su mirtimi.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl specialisto išvados pagrįstumo. Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad A. B. mirties priežastis – patirta trauma.

Sprendžiant, ar yra priežastinis ryšys tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių, be teismo medicinos specialisto išvados, kuria konstatuojama nukentėjusiojo mirties priežastis, teismui būtina nustatyti, jog būtent kaltininko padaryta veika, o ne kiti veiksmai sąlygojo asmens mirtį.

Priežastinio ryšio nustatymas tarp veikos ir padarinių yra teismo, o ne ekspertų kompetencija. Tik teismas sprendžia, ar kaltininko padaryta veika buvo būtinoji sąlyga atitinkamiems padariniams kilti.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad 2008 m. liepos mėnesio pradžioje, apie 16 val., R. Z. konflikto metu kumščiais ir kojomis sudavė daug smūgių nukentėjusiajam A. B. į krūtinę, pilvą, galvą ir šie jo veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su pasekme – A. B. mirtimi.

Nuteistasis R. Z. apeliaciniame skunde nesutinka su tokia teismo išvada ir neigia, jog būtent jis padarė A. B. sužalojimus, nuo kurių šis mirė, t. y. ginčija, kad būtent jo veiksmais padaryti sužalojimai buvo A. B. mirties priežastis.

Pirmosios instancijos teisme apeliantas parodė, jog sumušė A. B., nes dingo jo (apelianto) mobiliojo ryšio telefonas. Jis daužė tik į veidą, kiek atsimena, sudavė vieną kartą į kairės pusės žandą, kaire koja spyrė į dešinės pusės šoną.

Ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 11-13, 17-18) R. Z. parodymai išsamesni. Jis parodė dešinės rankos kumščiu sudavęs vieną kartą A. B. į veidą, po šio smūgio šis nukrito ant grindų. Po to gulinčiam jis kelis kartus spyrė į kairį šoną. Kiek kartų spyrė, neprisimena, tačiau daugiau smūgių nesudavė.

Tiesiogiai įvykį matę liudytojai V. P. ir A. Z. parodė, kad R. Z. prieš A. B. vartojo intensyvesnį smurtą.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1, b. l. 45-46) liudytojas V. P. parodė, jog R. Z. A. B. išvilko iš lovos ant žemės ir pradėjo daužyti. Kai A. B. nebejudėjo, R. Z. paėmė šakutę ir pradėjo badyti kojų padus, po to norėjo durti į pilvą, bet liudytojas atėmė šakutę. Tada R. Z. paėmė nuo stalo tuščią stiklainį ir juo trenkė į veidą. Iš viso R. Z. A. B. sudavė daugiau nei dešimt smūgių.

Liudytojas A. Z. teisme parodė, kad R. Z. A. B. mušė ranka per pilvą, po to ištempė jį iš lovos ant žemės, paguldė ant nugaros ir mušė per kūną, pilvą, stiklainiu daužė į veidą, buvo paėmęs šakutę, bet nematė, ar dūrė.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais, nes juos patvirtina jau minėtoje specialisto išvadoje Nr. M 586/08 (03) nurodytas A. B. padarytas traumos mechanizmas.

Teismo medicinos ekspertas teisme patvirtino, jog liudytojų V. P. ir A. Z. nurodytos A. B. sužalojimo aplinkybės neprieštarauja jo išvadoje nurodytam traumos mechanizmui.

Taigi minėti liudytojai paneigė R. Z. A. Z. parodymus, kad jis tik kelis kartus sudavė A. B. ranka į krūtinę ir spyrė į šoną.

Tiesa, abu liudytojai teigia nematę, jog R. Z. būtų spardęs A. B. Tačiau ši aplinkybė nustatyta paties nuteistojo parodymais.

Be to, liudytojų ir nuteistojo parodymais nustatyta, kad įvykio metu visi buvo neblaivūs, todėl liudytojai dėl girtumo galėjo detaliai neįsiminti visų įvykio aplinkybių.

Liudytoja S. G. G., A. B. kaimynė, teisme parodė girdėjusi, jog už sienos vyrai pradėjo triukšmauti, muštis. Ji suprato, kad muša A. B. Girdėjo žodžius: ,,Romai, baik, nemušk, nužudysi žmogų.“ Triukšmas buvo didelis, todėl ji paskambino savo vyrui.

Liudytojas R. G. teisme parodė žmoną sakius, jog pas A. B. vyksta muštynės.

Šių liudytojų parodymai taip pat paneigia nuteistojo parodymus dėl smurto intensyvumo, nes jei apeliantas būtų sudavęs tik kelis smūgius, kaip jis pats teigia, nebūtų buvę tokio baisaus triukšmo, kaip nurodė S. G.

Nukentėjusioji D. V. teisme parodė iš brolio sužinojusi, jog jį sumušė R. Z., jis jam trenkė ir gal trypė užsilipęs ant jo, brolis net prarado sąmonę, kai jam trenkė.

Aptarti liudytojų, nukentėjusiosios bei nuteistojo R. Z. parodymai sudaro įrodymų visetą, kad A. B. sužalojo R. Z.

Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog kas nors kitas galėjo sužaloti nukentėjusįjį.

Apeliantas teigia, kad, jam išėjus, pas A. B. liko V. P. ir A. Z., tačiau liudytojas R. G. teisme parodė visus, t. y. V. P., A. Z. ir R. Z., išvaręs iš A. B. namų.

Liudytoja S. G. irgi neminėjo, jog po konflikto pas A. B., be apelianto, dar kas nors lankėsi.

Taigi joks kitas pašalinis žmogus nei konflikto metu, nei vėliau negalėjo nukentėjusiojo sužaloti.

Teismo medicinos ekspertas teisme kategoriškai paneigė galimybę, kad nustatytus sužalojimus A. B. galėjo patirti griūdamas.

Visos aptartos aplinkybės paneigia kitokio nukentėjusiojo A. B. sužalojimų padarymo galimybę, nei nustatyta byloje, ir leidžia daryti išvadą, kad visus sužalojimus, nuo kurių A. B. mirė, padarė R. Z. tomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

R. Z. skunde nurodo, kad A. B. pats kaltas dėl savo mirties, nes po konflikto apeliantas ne kartą jam siūlė kreiptis į medikus, tačiau šis kategoriškai atsisakė bet kokios medicinos pagalbos.

Iš tiesų nukentėjusioji D. V. ir liudytoja S. G. teisme patvirtino, jog po konflikto R. Z. siūlė nukentėjusiajam iškviesti greitąją medicinos pagalbą, tačiau šis atsisakė.

Liudytoja B. S. taip pat patvirtino R. Z. skambinus į greitosios medicinos pagalbos dispečerinę ir prašius atvažiuoti į Darbėnus, tačiau nukentėjusysis A. B. atsisakė medikų pagalbos teigdamas, kad jam nieko neatsitiko, viskas gerai.

Apeliantas skunde teigia, jog šių jo veiksmų teismas neįvertino.

Teisėjų kolegija konstatuoja priešingai – nuteistojo veiksmus, t. y. nevienkartinį jo raginimą A. B. kreiptis į medikus, teismas tinkamai įvertino individualizuodamas R. Z. bausmės dydį.

Faktas, kad A. B. mirė praėjus daugiau nei dviem savaitėms po konflikto, neturi reikšmės nuteistojo nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnį, nes šiuo atveju svarbu ne mirties laikas, bet mirties priežastis.

Pagal jau minėtą teismo medicinos specialisto išvadą Nr. M 586/08 (03) A. B. mirties priežastis yra patirtos traumos komplikacija – pūlinis procesas, išsivystęs dėl patirtos traumos.

Nustatyta, jog nukentėjusysis sužalotas sumušant, suduodant smūgius į krūtinės ląstą, pilvą ir veidą, o smūgius sudavė apeliantas.

Medicinos pagalbos suteikimas laiku ar pavėluotai, gydymo klaidos, be abejo, gali turėti įtakos veikos padariniams – užkirsti jiems kelią ar, atvirkščiai, paspartinti padarinių kilimą. Tačiau baudžiamajai atsakomybei svarbiausia yra priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių. Pavojingas gyvybei kūno sužalojimas yra toks, kuris paprastai baigiasi nukentėjusiojo mirtimi. Laiku suteikta medicinos pagalba gali užkirsti kelią mirčiai. Tačiau tai kvalifikavimui reikšmės turi tik tiek, kad, dėl laiku suteiktos pagalbos pavykus išgelbėti gyvybę, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti. Jei to padaryti nepavyksta, veika kvalifikuojama kaip baigtas nužudymas. Be to, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti ir tada, jei kaltininkas padarė pavojingus gyvybei sužalojimus, tačiau tiesioginė mirties priežastis buvo gydytojo klaida.

Gydymo klaidų šioje byloje nenustatyta.

Tai, kad nukentėjusysis po konflikto nesikreipė į medikus, negali būti laikoma gydymo klaida.

Taigi tarp nukentėjusiojo mirties ir R. Z. jam padarytų kūno sužalojimų yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl nuteistasis kaltas dėl kilusių padarinių ir privalo už juos atsakyti.

Tokia nusikalstamos veikos kvalifikavimo praktika įtvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punkte. Pirmosios instancijos teismas jos tinkamai laikėsi.

Apeliantas skunde teigia, jog nenorėjo tyčia nužudyti A. B. ir nesiekė tokių savo veiksmų pasekmių, dėl to jo veiksmai kvalifikuotini kaip neatsargūs.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje netvirtinama, jog nuteistasis tokių pasekmių siekė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė apeliantą veikus netiesioginės tyčios kaltės forma (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad konflikto metu suduodamas smūgius į krūtinę, pilvą ir galvą jis suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad apelianto veiksmai yra ne tyčiniai, bet neatsargūs.

Vertinant apelianto atliktus veiksmus, t. y. prieš A. B. pavartoto smurto pobūdį, nėra pagrindo teigti, jog jie buvo neatsargūs. Apeliantas, suduodamas daug stiprių smūgių į krūtinės ląstą, pilvą, tuščiu stiklainiu į veidą, suvokė, kad neišvengiamai žmogų sužalos. Beveik visi smūgiai suduoti nukentėjusiajam gulint aukštielninkam ant grindų ir nesipriešinant. Tai rodo tyčinį veiksmų pobūdį. Tokiomis aplinkybėmis suduoti smūgiai negali būti vertinami kaip neatsargūs.

Nuteistasis skunde nepagrįstai teigia, jog spirdamas praktiškai basa koja (buvo apsiavęs minkštas vasarines šlepetes) jis negalėjo numatyti, kad nukentėjusiajam padarys tokius sužalojimus.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-I-77 duomenys (t. 2, b. l. 77-80) patvirtina, jog R. Z. nusikaltimo padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo, laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenos nebuvo; jam diagnozuotas organinis asmenybės sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, kurie netrukdė suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti.

Taigi įvertinus apelianto pakankamai brandų amžių, jo gyvenimo patirtį, nėra pagrindo galvoti, kad suduodamas stiprius smūgius į krūtinę, pilvą, galvą jis galėjo sunkių padarinių nenumatyti ir nesuprasti savo veikos pavojingumo.

Apeliantas prašo jo veiksmus kvalifikuoti kaip savavaldžiavimą ir nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo.

Toks prašymas negali būti patenkintas.

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

Pagal to paties straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas savavaldžiavo pavartodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.

Pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta.

Nukentėjusysis neturėjo nuteistajam jokių įsipareigojimų ir negalėjo turėti, nes tarp jų nebuvo tikrų ar tariamų teisinių santykių.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad apelianto neteisėtų veiksmų motyvas buvo asmeninės paskatos (pyktis, kerštas).

Nors įvykio liudytojai V. P. ir A. Z. patvirtino, jog konfliktas tarp apelianto ir nukentėjusiojo kilo dėl dingusio R. Z. telefono, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad telefoną pasisavino ar galėjo pasisavinti A. B.

Šiuo atveju nuteistojo R. Z. padaryta veika neatitinka BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, jog R. Z. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal padarinius, t. y. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kaip nužudymas, padarytas netiesiogine tyčia.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas įvertino, kad R. Z. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį, ir atsižvelgė į kaltės formą – netiesioginę tyčią.

Teismas tinkamai įvertino kaltininko asmenybę – jis nedirba, nes yra neįgalus (t. 2, b. l. 162), tačiau piktnaudžiauja alkoholiu, ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis (t. 2, b. l. 48-49).

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog teisiamas pirmą kartą.

Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis anksčiau teistas du kartus (t. 2, b. l. 46-47), tačiau teistumas išnykęs, vadinasi, jis laikomas neteistu. Ši aplinkybė turi didelės reikšmės vertinant kaltininko mažesnį pavojingumą, tačiau šiuo atveju ji negali nulemti paskirtos bausmės rūšies ar dydžio.

Teismas kaltininko prisipažinimą padarius nusikaltimą ir gailėjimąsi pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neįvertino.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo dar kartą vertinti tos pačios aplinkybės.

Teismas pagrįstai pripažino dar vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių.

Nuteistasis nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti. Ši aplinkybė pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia.

Apeliacinio skundo argumentai, jog nuteistasis ne kartą gydėsi psichiatrijos ligoninėse, nukentėjusieji neturi jam jokių pretenzijų ir pan., negali turėti esminės reikšmės bausmei, pakeičiant jos rūšį ar dydį, nes skiriant bausmę pirmiausia atsižvelgiama į bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų visumą, numatytą BK 54 straipsnyje.

Visa tai įvertinęs, už nužudymą be kvalifikuojamųjų požymių esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 7 iki 15 metų, t. y. bausmės vidurkiui 11 metų, pirmosios instancijos teismas R. Z. paskyrė žymiai trumpesnę nei vidutinę – 8 metų laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. Z. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. Z. apeliacinį skundą atmesti.