Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-301-366/2008

Teisėja Dalia Kursevičienė Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.2., 2.1.3.5., 2.1.15.3.3.1., 2.1.15.3.3.3., 2.4.6.2.1., 2.4.6.3.1.

N U O S P R E N D I S

2008 m. liepos 4 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Algirdo Gapučio, Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro bei nukentėjusiojo V. Š. apeliacinius skundus dėl 2007 m. vasario 9 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo S. Š. bei I. L. išteisinti pagal BK 284 str. 1 d. jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžiu nukentėjusiojo V. Š. civilinis ieškinys dėl turtinės bei neturtinės žalos paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Nustatė:

S. Š. ir I. L. išteisinti kaltinant juos tuo, kad 2005 m. liepos 24 d. apie 23.30 val., veikdami kartu su D. U. (jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta susitaikius su nukentėjusiu asmeniu), viešoje vietoje – Kėdainių rajone, Skaistgirių kaime, prie buvusios ūkio kontoros, įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. I. L. kartu su D. U. pargriovus V. Š. ant žemės ir spyrus jam į įvairias kūno vietas ne daugiau kaip 10 kartų, o D. U. spyrus į įvairias kūno vietas ne daugiau kaip 4 kartus, pribėgusiam S. Š. spyrus ne daugiau kaip 2 kartus į nugarą, o D. U. atėmus iš V. Š. ginklą, S. Š. spyrus dar du kartus nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tuo nežymiai sutrikdė V. Š. sveikatą.

Prokuroras skunde tvirtina, kad apylinkės teisme liudytoja A. Ž. parodė nemačiusi, kaip nukentėjusysis buvo mušamas, nors ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad kartu su I. D. matė, kaip prie buvusios ūkio kontoros I. L. ir D. U. puolė prie atėjusio nukentėjusiojo, kažkuris jį pergriovė, grūmėsi, šis dar spėjo iššauti vieną ar du kartus. Po to I. L. suriko, kad jam pataikė į krūtinę, kažkuris atėmė ginklą ir jį numetė. O paskui I. L. ir D. U. pradėjo tą vyrą spardyti, pribėgęs spardė ir S. Š.. A. Ž. išsigandusi, kad jos akivaizdoje gali tą vyrą užmušti, nubėgo. Tai rodo, kad A. Ž. pabėgo ne išsigandusi šūvių, o išsigandusi, kad jos akivaizdoje gali šį vyrą užmušti. Teismas nesiėmė priemonių iškviesti tyrėją J. A., ikiteisminio tyrimo metu apklaususią liudytoją A. Ž., kad būtų nustatytos tikrosios bylos aplinkybės. Savo 2007-02-26 paaiškinime A. Ž. patvirtino, jog teisingi parodymai yra tie, kuriuos ji davė ikiteisminio tyrimo metu. Teismas neiškvietė liudyti ir D. U., kuris parodė, kad jam atėmus pistoletą, I. L. su nepažįstamu vyriškiu „dar susimušė“. Taipogi teismas nesiėmė priemonių pašalinti prieštaravimus tarp liudytojų A. Ž. ir I. D., taip pat mačiusios šį įvykį, parodymų.

Skunde prokuroras teigia, kad liudytojas A. V. parodė matęs, kaip ant kelio I. L. konfliktavo bei stumdėsi su nepažįstamu vyriškiu, vėliau prie kontoros pastato matė gulintį be sąmonės tą patį vyrą, su kuriuo konfliktavo I. L., iš kaimo žmonių girdėjo, kad šį sumušė I. L., S. Š. ir D. U.. Be to, teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, kad S. Š. prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką ir parodė matęs, kaip I. L. pargriovė V. Š. grumtynių metu, jis pribėgęs pats du kartus spyrė V. Š., o kai D. U. atėmė iš V. Š. ginklą ir numetė šalin jis spyrė nukentėjusiajam dar du kartus.

Prokuroro skunde nurodoma, kad net jei teismas išteisintųjų I. L. ir S. Š. veikoje ir neįžvelgė viešosios tvarkos pažeidimo požymių, tai turėjo juos nuteisti pagal BK 140 str. 1 d. už nežymų nukentėjusiajam padarytą sveikatos sutrikdymą. Skunde tvirtinama, kad pirmos instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad nustatytos faktinės aplinkybės dėl įvykio vietos iš esmės skiriasi nuo kaltinime išdėstytų, nes nusikaltimo padarymo vieta kaltinime ir buvo nurodyta Kėdainių rajone, Skaistgirių kaime, prie buvusios ūkio kontoros. Tai nustatyta I. L. ir S. Š., liudytojų D. V., G. V., A. Ž., I. D. parodymais. Tai, kad V. Š. nurodė kitokias jo sužalojimo aplinkybes nei kaltinime, nėra pagrindas jas pripažinti iš esmės skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, nes V. Š. dėl lengvo galvos smegenų sukrėtimo galėjo tiksliai ir neatsiminti vietos, kur buvo I. L. „paprašytas“ cigaretės bei mušamas. Nuo nukentėjusiojo nurodytos vietos iki kontoros pastato, kur jis buvo mušamas, yra tik 10 – 20 metrų atstumas. Be to teismas neteisingai konstatavo ir kad kaltinime nurodytas nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas neatitinka byloje esančių įrodymų. I. L. buvo kaltinamas spyręs gulinčiam nukentėjusiajam V. Š. į įvairias kūno vietas ne daugiau kaip 10 kartų, D. U. buvo kaltinamas spyręs į įvairias kūno vietas ne daugiau kaip 4 kartus, o S. Š. buvo kaltinamas spyręs ne daugiau kaip nukentėjusiajam į nugarą bei 2 kartus įspyrė į įvairias kūno vietas. Tai, apelianto nuomone, atitinka teismo medicinos specialisto išvadą, nes pagal medicininių dokumentų duomenis nustatyta, kad V. Š. padaryti sužalojimai (veido sumušimas ir nubrozdinimas veide, lengvas galvos smegenų sukrėtimas, paviršutinė muštinė kairio riešo žaizda, sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą) galėjo būti padaryti kietais bukais daiktais.

Taip pat skunde nurodoma, kad viešosios tvarkos pažeidimo pagrindinis objektas yra viešoji tvarka, kuri gali būti pažeidžiama tiesiogiai ar per poveikį papildomam objektui – žmogaus sveikatai. Viešosios tvarkos pažeidimui būdingi neteisėti, pasižymintis ypatingu įžūlumu veiksmai, padaryti viešoje vietoje, kai kaltininkas suvokia savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimą. Būtent tokius veiksmus, pasižyminčius ypatingu įžūlumu, prokuroro nuomone, viešoje vietoje ir atliko I. L. bei S. Š..

Atsikirtimais į apeliacinius skundus išteisintieji I. L. ir S. Š. iš esmės analogiškais motyvais prašo abu apeliacinius skundus atmesti, nes pirmos instancijos teismas išsamiai ir smulkiai ištyrė įvykio aplinkybes ir tinkamai įvertino bylos įrodymus. Mano, kad nesutikdama su išteisinamuoju nuosprendžiu, prokuratūra atliko neteisėtus procesinius veiksmus su liudytoja A. Ž., kai ji buvo priversta prokurorams parašyti atitinkamą paaiškinimą. Nukentėjusiojo sužalotas trimis šūviais, du iš kurių jam paleisti į nugarą, I. L. jautė skausmą ir nuoskaudą, o ne baimę ir kaltę. Pats nukentėjusysis buvo girtas, teisme aiškino šaudęs guminėmis kulkomis. Teismas nuosprendyje nurodė, kodėl savarankiškai negali perkvalifikuoti nusikalstamos veikos kaip to apeliaciniame skunde prašo prokuroras. Prašydamas nubausti I. L. galutine 90 parų arešto bausme, prokuroras neatsižvelgė į tai, kad jis įvykio metu buvo nepilnametis, todėl ši bausmė laikytina per griežta. Prašoma skirti 2500 Lt dydžio bauda S. Š. kaip niekur nedirbančiam, neturinčiam kito turto ir pajamų taip pat labai didelė. Nukentėjusiojo dviratis tyrimo metu nebuvo apžiūrėtas, apie tai, kad buvo pagrobti ir jo pinigai, jis iš vis nieko nesakė, todėl nukentėjusysis nepagrįstai prašo priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Nukentėjusiojo kuprinė su daiktais ir pinigais buvo saugomi S. Š. motinos, kol nukentėjusysis juos atsiėmė po 2 ar 3 mėnesių po įvykio.

Teismo posėdyje prokurorė prašo prokuratūros ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus patenkinti. Nukentėjęs prašo apeliacinį skundą I. L. atžvilgiu tenkinti, o bylą S. Š. atžvilgiu nutraukti, kadangi su juo susitaikė. Išteisintieji bei jų gynėjas prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Skundžiamu nuosprendžiu I. L. ir S. Š. išteisinti iš kaltinimo, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. Kaltinimo esmė ta, kad I. L. ir S. Š., veikdami kartu su D. U. pargriovė V. Š. ant žemės ir I. L. spyrė nukentėjusiam į įvairias kūno vietas ne daugiau kaip 10 kartų, o S. Š. ne daugiau kaip 2 kartus. D. U. atėmus iš V. Š. ginklą, S. Š. dar du kartus spyrė nukentėjusiam. Šiais veiksmais I. L. ir S. Š. demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Iš suformuluoto kaltinimo matyti, jog išteisintųjų veiksmai sąlyginai suskirstyti į du etapus, - t.y. smūgių sudavimas iki ginklo atėmimo ir smūgių sudavimas po ginklo atėmimo. Toks suskirstymas tik iš dalies atspindi įvykius, įvykusius 2005 m. liepos 24 d. apie 23.30 val. Skaistgirių kaime ir jų seką. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos bei apeliacinės instancijos teisme surinktų įrodymų visus tos nakties įvykius galima suskirstyti į tris etapus: 1) veiksmai Skaistgirių kaimo sankryžoje; 2) veiksmai atimant iš V. Š. ginklą; 3) veiksmai atėmus ginklą. Tik atsižvelgus į visumą šių įvykių galima įvertinti kiekvieno iš konflikte dalyvavusių veiksmus.

LR BPK 255 str. 1 d. nurodo, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinimų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaip jau minėta, I. L. kaltinamas sudavęs V. Š. ne daugiau 10 smūgių grumtynių dėl pistoleto metu, o S. Š. sudavęs du smūgius grumtynių metu ir du smūgius jau po pistoleto atėmimo. Nei vienam iš jų neinkriminuoti jokie nusikalstami veiksmai kaimo sankryžoje. Todėl šie veiksmai vertintini tik tiek, kiek jie leidžia įvertinti I. L. ir V. Š. parodymų patikimumą, kadangi jų parodymai iš esmės skiriasi. Prokuroras apeliacinį skundą grindžia būtent nuketėjusiojo parodymais, besąlygiškai juos vertindamas kaip teisingus ir patikimus. Toks nukentėjusiojo parodymų vertinimas nepagrįstas, kadangi jo parodymai prieštarauja ne tik I. L., tačiau ir kitų liudytojų parodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

V. Š. viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme tvirtino, kad jam būnant kaimo sankryžoje priėjęs I. L. paprašė cigaretės ir nespėjus jos paduoti smogė į galvos sritį. Taip jis smūgiavo apie penkis kartus. V. Š. teigė, kad mušamas jis iš kuprinės išsitraukė šratinį pistoletą. I. L. sugriebė už rankos, kurioje buvo ginklas ir bandė jį atimti. Grumtynių metu pistoletas iššovė ir šratas sužeidė V. Š. ranką. Po to jis iššovė antrą kartą ir pataikė I. L. į krūtinę. Toliau vyko grumtynės ir jų metu jis iššovė trečią kartą. Mano, kad pataikė I. L. kažkur į galvą. Tik po to šūvio I. L. atsitraukė. Tada jis sėdo ant savo dviračio ir bandė važiuoti, tačiau kažkas (mano, kad tai vėl buvo I. L.) nustūmė nuo dviračio ir parkritusį ant žemės pradėjo spardyti. V. Š. tvirtino, kad viskas vyko pačioje sankryžoje, kur jis ir buvo sustojęs. Jis nurodo, kad pistolete buvo trys šoviniai užtaisyti guminiais šratais. Po to kai apeliacinės instancijos teisme buvo atlikti parodymų patikrinimai vietoje ir V. Š. įsitikino, jog visi liudytojai nurodo kitą vietą kur jis buvo sumuštas ir iš kur jį paėmė greitoji pagalba, jis pakeitė parodymus. Įvykių pradžia jis nupasakojo taip pat, tačiau pareiškė, kad prisiminė, jog po to kai buvo nuverstas nuo dviračio jis bėgo nuo užpuolikų ir todėl galėjo atsirasti prie kontoros pastato. Tuo tarpu I. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad 2005 07 24 apie 24 val. priėjo sankryžą, esančią Skaistgirių kaime. Sankryžoje buvo vietinio jaunimo. Jis pažįstamų paprašė cigaretės, tačiau niekas neturėjo. Tuo metu ant griovio krašto sėdėjo ir rūkė nepažįstamas vyras. Priėjęs prie jo paprašė cigaretės. Tas vyras suėmė jį už nosies ir patampė. Jis nustūmė (numušė) į šalį jo ranką ir dar pasakė, kad jei nenori duoti cigaretės tai ir neduok. Tuo metu tas vyras išsitraukė pistoletą ir įrėmė I. L. į galvą. Išsigandęs jis puolė bėgti, o vyras du kartus iššovė. Jautė, kad pataikė į pakaušį kairėje pusėje ir į ausį dešinėje pusėje. Pribėgęs prie kontoros pastato pasakė ten buvusiems žmonėms, kad jį sužeidė. Netrukus pasirodė ir tas vyras (V. Š.) su ginklu rankoje ir taikėsi į jį bei šalia buvusius žmones. Nutaikęs progą kartu su D. U. parvertė V. Š. ant žemės ir bandė atimti pistoletą. Tuo metu atbėgo ir S. Š.. I. L. nurodo, kad grumtynių metu V. Š. dar kartą iššovė ir pataikė jam į krūtinę. Bebandant atimti pistoletą kelis kartus sudavė V. Š.. Kai D. U. pagaliau pavyko atimti ginklą, nuo V. Š. pasitraukė ir daugiau jo nemušė.

I. L. parodymus apie įvykius kaimo sankryžoje patvirtino liudytojai N. R. ir A. V.. Apklausiamas pirmos instancijos teismo posėdyje (t. 1, b.l. 279 – 280) N. R. patvirtino, kad 2005 07 24 apie 24 val. buvo Skaistgirių kaimo sankryžoje kai prie jos dviračiu privažiavo V. Š.. Buvo matyti, kad jis girtas, kadangi važiuodamas vinguriavo. Jis sustojo ir nulipęs nuo dviračio atsisėdo ant žemės. Tuo metu priėjo I. L. ir paprašė cigaretės. Kadangi niekas iš sankryžoje buvusių vietinių neturėjo, I. L. priėjo prie V. Š. ir cigaretės paprašė jo. Liudytojas nurodo, jog pasigirdo V. Š. juokas ir matė, kaip V. Š. suėmęs I. L. už nosies tampė. Tarp I. L. ir V. Š. kilo žodinis konfliktas, jie apsižodžiavo. Tada V. Š. nusiėmė kuprinę ir kažką iš jos pasiėmė. Tuojau po to pasigirdo šūvis. Liudytojas nurodo, kad išsigandęs šūvio pabėgo ir tolimesnių įvykių nematė. Liudytojas A. V., apklaustas pirmos instancijos teismo posėdyje (t. 1, b.l. 280) pilnai patvirtino liudytojo N. R. parodymus apie tai kada ir kaip į sankryžą atvažiavo V. Š. ir kaip priėjęs I. L. prašė cigaretės. Tolimesnių įvykių jis nematė, kadangi pasitraukė į šalį kalbėtis telefonu. Atsisuko tik tada kai išgirdo šūvį ir iš karto pabėgo išsigandęs. Šie parodymai nuoseklūs, sutampantys tarpusavyje bei papildantys vieni kitus, todėl netikėti jais nėra pagrindo.

Liudytojai D. U., A. Ž. bei I. D. parodė, kad jiems būnant prie kontoros pastato, sankryžoje pasigirdo šūvis ir link kontoros pastato atbėgo I. L. šaukdamas, kad jį pašovė. Jis bėgo užsiėmęs ausį. A. Ž. ir I. D. matė, jog jam iš ausies bėga kraujas (t. 2, b.l. 108 – 111). Netrukus iš tos pačios pusės atėjo V. Š., laikydamas rankoje pistoletą ir dar kartą šovė. I. D. nurodo, kad išsigandusi šūvių pasislėpė už pastato kampo. I. L. bei D. U. pripuolę pargriovė V. Š. ir susigrūmė su juo bandydami atimti ginklą. Prie jų prisijungė ir atbėgęs S. Š.. A. Ž. nurodo, kad grumtynių metu visi trys, - t.y. I. L., D. U. ir S. Š. sudavė smūgius V. Š., spardė jį kojomis. Po to kai buvo atimtas ginklas gulinčiam V. Š. dar du kartus įspyrė S. Š. (t. 2, b.l. 110). Visi liudytojai nurodo, kad grumtynių metu nuskambėjo dar vienas šūvis, po kurio I. L. pradėjo šaukti, kad jam vėl pataikė į krūtinę. Tai neabejotinai įrodo, kad į krūtinę I. L. buvo sužeistas paskutiniu šūviu. Iš teismo medicininės ekspertizės išvados Nr. G267/05(12) matyti, kad I. L. nustatytos paviršutinės šautinės žaizdos pakaušio kairėje pusėje viršutinėje dalyje, galvos dešinėje pusėje už ausies kaušelio ir krūtinės dešinėje pusėje žemiau spenelio (t. 1, b.l. 23 – 24). V. Š. tvirtina, kad jo turėtame pistolete buvo trys šoviniai, o kiekviename šovinyje po vieną guminį šratą. Visi liudytojai nurodo, kad girdėjo būtent tris šūvius. V. Š. šaudė iš revolverio tipo pistoleto. Tokio tipo pistoletų savybė ta, kad po šūvio jie neišmeta iššautos tūtelės o ji pasilieka pistoleto būgne. Iš įvykio vietoje rasto pistoleto apžiūros protokolo matyti, kad pistoleto būgnelyje rastos trys iššautos tūtelės (t. 1, b.l. 18 – 20). Iš teismo medicinos ekspertizės išvados Nr. G358/05(12) matyti, kad V. Š. be kitų sužalojimu nustatyta ir muštinė riešo žaizda. Šautinių žaizdų jam nenustatyta (t. 1, b.l. 59 – 60). Visa tai paneigia nukentėjusiojo aiškinimą, kad jis su I. L. dėl pistoleto susigrūmė dar sankryžoje ir grumtynių metu persišovė sau ranką. Kaip jau minėta, visi liudytojai girdėjo tris šūvius. Kad buvo būtent tiek šūvių objektyviai patvirtina tai, jog pistolete rastos trys tūtelės. I. L. padaryti trys šautiniai sužalojimai skirtingose plokštumose (kairėje pakaušio dalyje, dešinėje galvos pusėje už ausies ir dešinėje krūtinės pusėje). Turint omenyje, kad viename šovinyje buvo tik vienas guminis šratas akivaizdu, kad sužalojimai I. L. galėjo būti padaryti trimis atskirais šūviais. Tai irgi paneigia nukentėjusiojo versija, kad jis pirmu šūviu persišovė sau riešą. Kaip jau yra minėta, neabejotinai nustatyta, jog į krūtinę I. L. buvo sužeistas paskutiniu – trečiu šūviu. Tai nurodo pats I. L., D. U., S. Š. bei patvirtina liudytojai A. Ž. bei I. D.. Netikėti visais šiais nuosekliais bei tarpusavyje sutampančiais parodymais nėra jokio pagrindo. Iš to darytina išvada, kad pirmais dviem šūviais I. L. buvo padaryti sužeidimai kairėje pakaušio pusėje viršutinėje dalyje ir dešinėje galvos pusėje už ausies kaušelio. Akivaizdu, kad sužalojimai tokiose vietose galėjo būti padaryti tik I. L. būnant atsisukus nugara į šaudantį asmenį. Tai neabejotinai paneigia V. Š. teiginius, kad jis šaudė tik grumtynių metu, kai I. L. sugriebęs jį už rankos bandė atimti ginklą. Priešingai – minėti objektyvus faktai patvirtina I. L. aiškinimą, kad V. Š. išsitraukus ginklą jis bėgo nuo jo, o V. Š. šaudė į nugarą. Tai patvirtina ir liudytojų parodymus, kad I. L. nuo sankryžos atbėgo sužeistas ir išsigandęs, o V. Š. atsivijo jį laikydamas rankoje pistoletą ir dar kartą šovė. Visa tai neduoda jokio pagrindo V. Š. parodymais vadovautis kaip absoliučiai teisingais ir patikimais, kaip, kad siūlo prokuroras apeliaciniame skunde. Priešingai – darytina išvada, kad V. Š. arba dėl girtumo neprisimena įvykių (tai, kad įvykio metu buvo neblaivus pripažįsta pats V. Š., tai pastebėjo liudytojai N. R., A. V., alkoholio kvapą jautė D. U., S. Š.) ir todėl duoda neteisingus parodymus, arba sąmoningai sako netiesą norėdamas pateisinti savo veiksmus. Visi aptarti įrodymai paneigia prokuroro apeliaciniame skunde išsakytą teiginį, kad dar sankryžoje I. L. sudavė smūgius V. Š.. Be to kolegija atkreipia dėmesį, kad tokie prokuroro skundo motyvai iš esmės keičia kaltinimą, išplečia nusikalstamos veikos apimtį. Kaip jau minėta, I. L. jokie kaltinimai dėl veiksmų sankryžoje pareikšti nebuvo. Kaltinimo pakeitimo tvarka numatyta BPK 256 str. Sutinkamai su šiuo straipsniu kaltinimą pakeisti galima iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos, pateikiant rašytinį prašymą. To šioje byloje padaryta nebuvo.

LR BK 28 str. numato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitus teisės, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Kaip jau nustatyta įvertinant aukščiau aptartus įrodymus, I. L. prie kontoros pastato atbėgo jau būdamas sužeistas. Jį atsivijo V. Š. su pistoletu rankoje ir taikėsi į toje vietoje buvusius žmones (A. Ž., D. U., I. D., I. L.). A. Ž. nurodo, kad V. Š. laikydamas atstatytą ginklą šaukė, jog visus iššaudys. V. Š. pripažįsta, kad tą vakarą buvo neblaivus. Tai, kad jis yra girtas pastebėjo ir kiti įvykio liudytojai. Akivaizdu, kad V. Š. elgesys buvo neprognozuojamas, jis kėlė pavojų aplinkiniams. Jau pirmo šūvio išsigandę iš sankryžos pabėgo N. R. ir A. V.. V. Š. atbėgus prie kontoros pastato ir dar kartą iššovus, A. Ž. ir I. D. išsigandusios slėpėsi už pastato kampo. Todėl D. U. ir I. L. sprendimas atimti iš V. Š. ginklą, kad jis nesužalotų daugiau žmonių buvo visai pagrįstas. Tai, kad dėl V. Š. veiksmų iš tikrųjų gali nukentėti žmonės visai pagrįstai leido manyti, tai, kad jis jau buvo sužeidęs I. L.. Tais pačiais motyvais į grumtines įsijungė ir S. Š.. Jis irgi siekė padėti draugams atimti iš V. Š. ginklą. Grumtynių metu V. Š. buvo suduoti smūgiai. Kaip nurodo D. U., smūgius sudavė todėl, kad V. Š. aktyviai priešinosi ir neleido iš jo paimti ginklo. Tai, kad V. Š. iš tikrųjų aktyviai priešinosi įrodo ir tai, jog grumtynių metu jis dar sugebėjo iššauti ir sužeisti I. L.. Visa tai rodo, kad I. L., D. U. ir S. Š. vartodami smurtą V. Š. atžvilgiu neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką ar sutrikdyti visuomenės. Priešingai – jų tikslas buvo nutraukti neteisėtus V. Š. veiksmus bei apsaugoti netoli įvykio vietos buvusius žmones, - t.y. jie veikė būtinosios ginties sąlygomis. Vertinti minėtų veiksmų kaip būtinosios ginties ribų peržengimą nėra pagrindo, kadangi V. Š. padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas. Todėl jų veiksmus vertinti kaip viešosios tvarkos pažeidimą nėra jokio pagrindo. Pirmos instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai I. L. išteisino iš kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d. Prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad I. L. nukentėjusįjį spardė ir po ginklo atėmimo niekuo nepagrįstas. Visų pirma tai toks kaltinimas I. L. nebuvo pareikštas, o tai reiškia, kad prokuroras apeliaciniu skundu keičia kaltinimą išplėsdamas veikos apimtį. Kaip ir kada kaltinimas galėtų būti keičiamas yra pasisakyta aukščiau. Be to tokie prokuroro teiginiai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Betarpiškai įvykio vietoje buvę D. U. bei S. Š. nepatvirtina, kad I. L. būtų mušęs V. Š. po ginklo atėmimo. Prokuroras tokį teiginį grindžia A. Ž. parodymais. Tačiau liudytoja apklausta apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b.l. 110) nurodė, kad po ginklo atėmimo du kartus V. Š. įspyrė tik S. Š., - t.y. ji parodė lygiai taip kaip ir yra suformuluotas kaltinimas. A. Ž. užtikrino, kad duoda tikrai teisingus parodymus. I. L. kalte grįsti tuo, jog jis po įvykio nenorėjo, jog būtų kviečiama policija nėra jokio pagrindo. Į jį buvo šaudyta, jis buvo sužeistas todėl tikėtina, kad iš dalies neadekvati jo reakcija buvo dėl patirto šoko. Juo labjau negalima žmogaus pripažinti kaltu vien dėl to, kad jis anksčiau yra padaręs nusikalstamas veikas ir už tai teistas, kaip to prašo nukentėjęs.

S. Š. veiksmuose, kai jis grumtynių, metu bandant atimti iš V. Š. pistoletą, sudavė jam smūgius, taip pat nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d. sudėties. Tačiau kaip matyti iš paties S. Š. parodymų bei liudytojos A. Ž. parodymų, po to kai ginklas iš V. Š. jau buvo atimtas, S. Š. gulinčiam V. Š. du kartus įspyrė koja. Akivaizdu, kad tuo metu V. Š. pavojingi veiksmai jau buvo nutraukti, ginklas atimtas ir būtinybės vartoti jo atžvilgiu smurtą nebebuvo, - t.y. nebebuvo būtinosios ginties sąlygų. Kaip nurodo S. Š., tuos smūgius jis sudavė supykęs ant V. Š., kad šis sužeidė I. L.. Tai rodo, kad S. Š. veiksmai nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą, neturėjo tikslo sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, todėl nesant subjektyviosios pusės, nėra ir nusikaltimo, numatyto BK 284 str.1 d. S. Š. iš asmeninių paskatų (keršydamas už sužeistą draugą) suduodamas koja du smūgius V. Š. neabejotinai sukėlė jam fizinį skausmą. Tokia veika atitinka LR BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Tuo pagrindu S. Š. veika iš BK 284 str. 1 d. perkvalifikuojama į BK 140 str. 1 d. LR BPK 407 str. numatyta, kad baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 140 str. 1 d. procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje perspėjus, kad S. Š. veika gali būti perkvalifikuota į BK 140 str. 1 d., nukentėjęs V. Š. teismui pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad su S. Š. susitaikė ir bylą jam prašo nutraukti. Tą patį jis pakartojo ir žodžiu. LR BPK 3 str. 1 d. 5 p. numato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas jei nukentėjusysis susitaikė su asmeniu, kaltinamu šio kodekso 407 str. nurodytos nusikalstamos veikos padarymu. Tuo pagrindu baudžiamoji byla S. Š. atžvilgiu nutrauktina.

Kadangi I. L. nusikalstamos veikos nepadarė, todėl civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš I. L. atmestinas.

Kadangi baudžiamoji byla prieš S. Š. nutraukiama susitaikius su nukentėjusiu ir susitaikymo susitaryme yra numatytas žalos atlyginimas, todėl civilinis ieškinys dalyje dėl žalos priteisimo iš S. Š. paliekamas nenegrinėtu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 326 str. 2 d. 1 p., 326 str. 2 d. 2 p., 326 str. 3 d., 327 str. 1 p., 328 str. 1 p., teismas,-

Nuspren d ė:

Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiojo V. Š. apeliacinius skundus dalyje dėl I. L. išteisinimo atmesti ir toje dalyje palikti galioti Kėdainių r. apylinkės teismo nuosprendį.

Nuosprendį, dalyje dėl S. Š. išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

S. Š. pripažinti padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d. ir vadovaujantis LR BPK 3 str. 1 d. 5 p. baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

V. Š. civilinį ieškinį I. L. atmesti.

V. Š. civilinį ieškinį S. Š. palikti nenagrinėtu.