Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. (J. G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu pareiškėjo J. G. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K (sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl rašymo apsirikimo atsakovo atstovu nurodytas kitas viešojo administravimo subjektas – Laisvės atėmimo vietų ligoninė), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.2 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.Išanalizavęs faktinius bylos duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. iki 2015 m. vasario 19 d., t. y. iš viso 105 dienas, iš kurių 72 paras vienam asmeniui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimų.Vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika teismas padarė išvadą, kad aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą kameros patalpos plotą, yra pagrindas neturtinei žalai atlyginti.Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo minimas aplinkybes dėl didelės drėgmės ar netinkamos oro temperatūros kamerose. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 punktą lango angoje įstatomos metalinės grotos, todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nenustatyti.Teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl netinkamo natūralaus apšvietimo. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl nepakankamo apšvietimo, nenurodė, kokiu pagrindu jis padarė tokią išvadą, nepateikė jokių medicininių duomenų, patvirtinančių, kad nusilpo jo regėjimas.Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis buvo nustatyta, kad šiam ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis su įmonėmis, kurios atliko Lukiškių TI-K kenkėjų kontrolės darbus, Lukiškių TI-K administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Pareiškėjui nepateikus įrodymų apie kamerose esančius tarakonus ir kitus parazitus, šie jo skundo nusiskundimai pripažinti nepagrįstais. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamos kamerų dezinfekcijos ir valymo bei prašęs išduoti jam valymo inventorių. Teismas pabrėžė, kad žalos atsiradimą pareiškėjas kildino ir iš to, jog jam nebuvo suteikta teisė per dieną 8 valandas praleisti lauke. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo valandos iki dviejų valandų pasivaikščiojimas. Teismo vertinimu, pareiškėjui ploto trūkumas iš dalies buvo kompensuojamas sudarant galimybę pasivaikščioti kiemelyje, o leidžiant pareiškėjui kasdien pasivaikščioti gryname ore vieną valandą, teisės aktų reikalavimai nepažeisti.Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsižvelgęs į tai ir įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra pakankamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, teismas pripažino, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista.Teismas nurodė, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius nemokamai. Teismo įsitikinimu, byloje nėra duomenų apie tai, ar pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu buvo kreipęsis su skundais ar prašymais dėl švarios patalynės, rankšluosčių bei asmens higienos priemonių išdavimo. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl grėsmės jo sveikatai, medicininių patikrų ir sanitarinių punktų nebuvimo kaip nekonkrečius ir nepakankamai individualizuotus. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Nustatydamas pareiškėjui priteistino žalos atlyginimo dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų, netinkamos laikymo sąlygos nepakenkė pareiškėjo sveikatai, įvertino pažeidimo trukmę (72 dienos), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovavosi teisingumo ir protingumo kriterijais bei naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško bylose. Teismo įsitikinimu, pareiškėjui priteistina 500 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), nes administracinė byla iškelta 2015 m. lapkričio 2 d. (I t., b. l. 9).Nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. iki 2015 m. balandžio mėnesio. Atsižvelgdamas į atsakovo atstovo pateiktus duomenis, kad 2015 m. vasario 20 d. pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčo laikotarpis – 2014 m. rugsėjo 4 d. – 2015 m. vasario 19 d.Pirmosios instancijos teismas, ištyręs visumą pareiškėjo nurodytų nusiskundimų (kameros buvo ankštos, šaltos, drėgnos, purvinos, užkrėstos kenkėjais, blogai apšviestos ir vėdinamos, neaprūpintos reikalingu inventoriumi bei atskiru sanitariniu mazgu; suvaržyta pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore; jam nebuvo išduodama švari patalynė ir rankšluosčiai, būtinos asmens higienos priemonės, nesudaromos sąlygos išsiskalbti; neįrengtas sanitarinis punktas; neatliekamos medicininės patikros ir kt.), skundą pripažino iš dalies pagrįstu.Įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu 72 paras pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamosios patalpos ploto (pažymėtina, jog Lukiškių TI-K atveju šią normą konkrečiai nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.), ir visą pareiškėjo buvimo su pertraukomis Lukiškių TI-K laiką – 105 paras – kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino asmens privatumo, ir dėl to, t. y. kitiems pažeidimams nepasitvirtinus, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir dėl to nepagrįstai pripažino, kad egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė žalos jam padarymo fakto, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio.Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).Analizuojamu atveju atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Taigi iš esmės Lietuvos valstybės apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovas neįvardija aspektų, kurių nebūtų nustatęs ar netinkamai įvertinęs šis teismas, o tik deklaratyviai reikalauja panaikinti sprendimą.Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, priešingai, nei tvirtina apeliantas, išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K, šių motyvų nekartoja. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos minimalios kameros erdvės ir privatumo naudojantis tualetu trūkumo, atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 500 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl tenkinamo pareiškėjo reikalavimo turinio, suklydo nurodydamas viešojo administravimo subjektą, atstovaujantį atsakovui Lietuvos valstybei, kas vertintina kaip rašymo apsirikimas, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo rezoliucinė dalis, nekeičiant jos esmės, patikslintina. Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas prašo atlyginti jam dokumentų kopijavimo ir spausdinimo išlaidas, kurios, kaip matyti iš tikrinamos bylos medžiagos, buvo patirtos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau toks prašymas Vilniaus apygardos administraciniam teismui nebuvo pareikštas ir minėtas teismas jo nesprendė (ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 45 str. 1 ir 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstyti taip:

„Pareiškėjo J. G. (J. G.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. G. (J. G.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.