Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko ir atsakovo P. A. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-351-372/2009 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko ieškinį atsakovui P. A. B., trečiasis asmuo akcinė bendrovė ,,Alita“, dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas, atmesdamas atsakovo argumentus, nurodė, jog nors ir AB „Alita“ nepageidavo bendrauti su ieškovo atstovais, o nuo minėto antro įmonės įvertinimo ieškovas paslaugų nesuteikė, tačiau šalys pasirašytos sutarties nenutraukė, atsakovas nepateikė priešieškinio dėl jos pripažinimo negaliojančia, todėl teismas nenagrinėjo jos sudarymo teisėtumo. Teismas taip pat sprendė, jog nepriklausomai nuo to, kad ieškovo darbuotojai klaidingai suvokė bendraujantys su A. B. kaip 100 procentų įstatinio kapitalo sudarančių akcijų savininku, jų atliekami darbai nepakeitė šių veiksmų pobūdžio. Teismas taip pat nustatė, jog 2007 m. kovo 9 d. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi tarp akcinės bendrovės „Alita“ ir A. P. B. šalys pardavė ne tik UAB „Daivalda“, bet ir jos dukterinės įmonės UAB „Vilkmergės alus“ akcijas, o tai, teismo nuomone, reiškia, kad atsakovas, atstovaujamas A. B., buvo nesąžiningas, neinformuodamas ieškovo apie tai, kad yra pasikeitusi finansinė atsakovo situacija. Teismo teigimu, atsakovo atstovai ieškovui nebeteikė pilnos informacijos apie būsimo sandorio sąlygas, nors antrojo vertinimo duomenimis buvo naudojamasi. Teismas sprendė, jog nebuvo paneigtas faktas, jog ieškovo darbuotojai atsakovo pavedimu atliktus darbus atliko naudodamiesi, be kita ko, ir elektroninėmis komunikacijų priemonėmis, nes atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad būtų reikalavęs detalios informacijos apie ieškovo atliktus veiksmus vykdant ginčo sutartį. Teismas nurodė, jog jei atsakovo atstovas A. B. netinkamai atliko atsakovo įgaliotinio pareigas ir neužtikrino ieškovo veiksmų koordinacijos su juo, ieškovas negali būti kaltas dėl to ir nukentėti finansiškai, negaudamas jam priklausančio atlygio už padarytą darbą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, kartu, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė aplinkybes, kurios yra svarbios kilusio ginčo išsprendimui, teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso bei materialiosios teisės normas, teisingai atskleidė bylos esmę ir iš dalies patenkinęs ieškovo AB DnB NORD bankas (toliau Bankas) ieškinį atsakovui P. A. B. priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo teisinius santykius, kurie tarp šalių susiklostė pagal 2006-09-19 Finansinio patarėjo paslaugų sutartį (toliau – Sutartis) (t. 1, b. l. 3-6), ir pagrįstai laikė, kad nagrinėjant šį ginčą yra taikytinos Civilinio kodekso Šeštosios knygos IV dalies XXXV skyriaus normos. Kaip matyti iš Sutarties bendrosios dalies, šalių valią ją sudaryti motyvavo tai, kad atsakovas P. A. B. nuosavybės teise valdė 100 procentų UAB ,,Daivalda“ akcijų, už kurias AB ,,Alita“ jam buvo pasiūliusi 5 000 000 Lt, jeigu P. A. B. sudarys šiai bendrovei sąlygas atlikti UAB ,,Daivalda“ specialų veiklos patikrinimą, o taip pat tai, kad akcininkas P. A. B. pageidavo, jog Bankas jį konsultuotų įvertinant pirkėjo AB ,,Alita“ pateiktus pasiūlymus ir koordinuotų UAB „Daivalda“ akcijų galimo pardavimo sandorio procesą. Sutarties 1.1, 3.1 punktuose Banko paslaugos akcininkui P. A. B. yra detalizuotos, o 3.1.2 punkte numatyta, jog akcininkams sudarius sandorį Sutarties 3.1.3 punkte nurodytomis sąlygomis P. A. B. įsipareigojo sumokėti Bankui 100 000 Lt mokestį, tai yra jeigu Sutarties galiojimo metu su AB ,,Alita“ bus pasirašyta viena ar kelios sutartys, pagal kurias P. A. B. perleis, arba prisiims neatšaukiamus įsipareigojimus perleisti ateityje jo turimas akcijas, kurios suteiktų ne mažiau kaip 50 procentų plius viena akcijų, sudarančių UAB „Daivalda“ įstatinio kapitalo. Sutarties 5.1 punkte susitarta, jog sutartis galioja iki to momento, kol šalys vykdys įsipareigojimus pagal šią sutartį, bet ne ilgiau kaip 12 mėn. nuo jos pasirašymo dienos, o 5 punkte apibrėžtos sutarties nutraukimo sąlygos, tvarka bei pasekmės, užfiksuota, jog sutartį nutraukus akcininko iniciatyva, Bankas turi teisę į sėkmės mokestį, jei yra vykdoma šios sutarties 3.1.3 punkte numatyta sąlyga ir jei akcijų pardavimo sutartis sudaroma 12 mėnesių bėgyje nuo šios sutarties pasirašymo dienos.

Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų turinio, apeliantas atsakovas sutinka su tuo, kad teismas, nagrinėdamas šalių ginčą dėl atsiskaitymo ir nustatydamas ieškovo atsakovui suteiktų paslaugų apimtį bei kainą, atitinkamas Sutarties nuostatas aiškino remdamasis CK 6.716 straipsnio pirmąja dalimi, jog paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektualines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti fiksuotą ir kintamą mokestį. Tačiau, nesutikdamas su ieškovo reikalavimu dėl 118 000 Lt skolos priteisimo, atsakovas nurodo, kad jį atstovavęs sūnus A. B., jo vardu sudarydamas ginčo Sutartį, viršijo suteiktus įgaliojimus, o pats atsakovas šiai sutarčiai nepritarė, jos nepatvirtino, taip pat teigia, jog ieškovas jam nesuteikė jokių paslaugų, numatytų Sutartyje. Tuo tarpu apeliantas ieškovas teigia, jog teismas, laikydamas, kad atsakovas privalo jam sumokėti tik už faktiškai atliktas paslaugas, neteisingai išaiškino pačios sutarties esmę, jos nuostatas ir tokiu būdu nepagrįstai iš esmės pakeitė šalių susitarimą dėl sėkmės mokesčio, tai yra kainą, skaičiuotiną nuo pasiekto rezultato - parduotų akcijų, teismas pakeitė kaina už faktiškai atliktas paslaugas, nepriklausomai nuo pasiekto rezultato.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu atsakovu, kad visas Sutarties tekstas nėra suformuluotas nuosekliai ir aiškiai, dėl to tarp šalių ir kilo šis ginčas, pagrįstas nevienodu aiškinimu tiek pačios sutarties esmės, tiek jos atskirų sąlygų, kurios reglamentuoja Banko teiktinas paslaugas, atlyginimą už paslaugas bei jo mokėjimo tvarką, informacijos teikimo, naudojimosi ja bei pranešimų teikimo tvarką, atsiskaitymą, vienai iš šalių nutraukus teisinius santykius ir kt. Taigi, nagrinėjant šį ginčą yra svarbi ta aplinkybė, kad atsakovas šią Sutartį sudarė kaip fizinis asmuo, Sutartį paruošė ieškovas Bankas, kuris savo apeliaciniame skunde pats pripažįsta, jog tokio pobūdžio paslaugos yra viena iš Banko vykdomo verslo sričių. Todėl jam, kaip šaliai, kuri pasiūlė sutarties sąlygas, o taip pat kaip šios verslo srities profesionalui, vertinant sutarties nuostatas, yra taikomi didesni reikalavimai, o neaiškios sąlygos aiškinamos jo nenaudai (CK 6.716 str. 4 d., 6.193 str. 4 d.).

Apeliantas ieškovas yra teisus teigdamas, kad pagal CK 6.720, 6.198 straipsnių nuostatas sutarties šalys yra laisvos susitarti dėl paslaugų kainos bei jos skaičiavimo sąlygų ir tai atitinka bendruosius teisės principus (CK 6.156 str.). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atsiskaitymo pagal šią Sutartį, kurią atsakovas iš esmės yra vienašaliai nutraukęs, teisingai vadovavosi CK 6.716 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta atlygintinos paslaugų teikimo sutarties samprata, nes iš Sutarties sąlygų analizės seka, kad priešingai nei teigia ieškovas, nėra pagrindo spręsti, jog Sutarties 3.1.2 punkte numatytą fiksuotą 100 000 Lt mokestį atsakovas privalo jam sumokėti nepriklausomai nuo to ar jam buvo suteiktos Sutarties bendrojoje dalyje bei pirmajame punkte įvardintos paslaugos, ar minimos akcijos buvo parduotos tarpininkaujant ieškovui ar kitam asmeniui. Tuo labiau, kad Sutarties 3.1.1. punkte šalys sulygo, jog atlyginimą už Banko teikiamas paslaugas sudaro fiksuotas mokestis, mokamas sudarius akcijų pirkimo-pardavimo sandorį, bei kintamas mokestis, priklausantis nuo UAB „Daivalda“ akcijų kainos sandoryje (būtent ši mokesčio dalis ir kvalifikuotina kaip sėkmės mokestis). Tuo remdamasi, teisėjų kolegija atmeta ieškovo teiginius, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl atlyginimo priteisimo ir remdamasis jo faktiškai atsakovui suteiktų paslaugų įvertinimu, pakeitė sutartinių paslaugų kainos skaičiavimo pagrindus, paneigdamas šalių susitarimą dėl sėkmės mokesčio. Be to, atmetamas šio apelianto teiginys, kad nagrinėjamu atveju teismas privalėjo taikyti analogiją ir remtis kitus teisinius santykius: prekybos agento veiklą (CK 2.159 str.), viešą konkursą (CK 6.947 str.), viešą atlyginimo pažadėjimą (CK 6.945 str.), reguliuojančiuose įstatymuose įtvirtintais principais (CK 1.8 str., CPK 3 str. 5 d.). Tačiau, kaip matyti iš paminėtus teisinius santykius reguliuojančių normų, kuriomis remiasi apeliantas, jose nėra nuostatos, kad nepriklausimai nuo konkrečių veiksmų atlikimo, atlyginimo suma privalo būti sumokėta ir tuo atveju, jeigu nutraukiama sutartis ar atšaukiamas konkursas, ar pasižadėjimas (CK 2.165, 2.166, 6.946, 6.948, 6.952 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo apeliacinio skundo teiginiais, jog atsižvelgiant į tai, kad paslaugų teikimo atvejais, teikėjas prisiima riziką dėl savo atlyginimo susiejimo su pasiektais rezultatais, įstatymas preziumuoja atliktų paslaugų kokybę ir jų prisidėjimą prie gauto rezultato, nebent kita pusė įrodytų priešingai. Teismas nagrinėjamoje byloje, remdamasis liudytojų A. N., K. M., J. K. paaiškinimais ir kitais įrodymais, teisingai sprendė, jog ieškovas yra prisidėjęs prie atsakovo siekto rezultato, tai yra minimų akcijų pirkimo-pardavimo sandorio su AB ,,Alita“ sudarymo. Tačiau pats ieškovas pripažįsta, beje, tai ieškovo atstovas patvirtino taip pat ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad su atsakovu P. A. B. (per jo įgaliotą asmenį sūnų A. B.), šios Sutarties pagrindu buvo bendraujama tik iki 2006 m. lapkričio mėnesio, kol pirkėjas AB ,,Alita“ išreiškė norą akcijų pardavimo klausimu tartis tiesiogiai su atsakovu. Ieškovo atstovas teismui paaiškino, kad nors atsakovas jam nepranešė, kad ginčo sutartis nutraukiama, nuo to laiko Bankas nustojo teikti informaciją Sutarties vykdymo klausimais. Apeliacinės instancijos teismui liudytojas V. P., dirbantis AB ,,Alita“ direktoriaus patarėju, taip pat aiškino, kad nuo 2006 m. rudens akcijų pirkimo klausimu buvo kontaktuojama tiesiogiai su A. B., kaip pardavėjo atsakovo P. A. B. atstovu, kitų atstovų nebuvo, nors jam buvo žinoma, kad iki tol pardavėją konsultavo ieškovas. Teigė, jog šiuo reikalu AB ,,Alita“ samdė auditą, advokatus iš Advokatų kontoros Sutkienė, Pilkauskas ir partneriai, atliko kitus veiksmus.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog nors nei ieškovas, nei atsakovas neatliko Sutarties 5.2 punkte nurodytų veiksmų, kuriuos sutarties šalys numatė sutarties nutraukimo atveju, tačiau turint omenyje tai, kad ieškovas pripažįsta, jog atsakovui sutartines paslaugas teikė tik iki 2006 m. rudens, kad žinojo apie akcijų pirkėjo valią visus klausimus, susijusius su minima sutartimi, spręsti tiesiogiai su pardavėju, o taip pat tai, kad minimų akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tik 2007-03-09 (t. 1, b. l. 61-76), laikytina, jog Bankas suprato ar turėjo suprasti, jog atsakovas faktiškai vienašaliai nutraukė sutartinius teisinius santykius. Nežiūrint to, būdamas profesionalus šios verslo srities dalyvis, Bankas tam neprieštaravo ir tik 2007-06-18 pateikė atsakovui reikalavimą sumokėti 118 000 Lt atlyginimą, o 2007-06-28 išrašė atsakovui PVM sąskaitą faktūrą, apie kurios priėmimą byloje nėra duomenų. Beje, pats ieškovas apeliaciniame skunde teigdamas, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kad rezultatas - akcijų pardavimas, pasiektas išimtinai tik jo paties pastangomis, jog vien Banko dalyvavimas derybose esmingai prisidėjo prie pasiekto rezultato, iš esmės pripažįsta, kad prie atsakovo akcijų pardavimo prisidėjo tik iš dalies (CPK 185 str.).

Esant nustatytoms aplinkybėms, kurios patvirtina, jog teisiniai santykiai tarp šalių nutrūko atsakovo iniciatyva, teismas teisingai sprendė, kad atsakovas privalo atsiskaityti su ieškovu, sumokėdamas jam proporcingai suteiktoms paslaugoms (CK 6.721 str. 1 d.). Teisėjų kolegija atmeta ieškovo argumentus, kad nagrinėjamu atveju teismas turėjo taikyti CK 6.720 straipsnio 4 dalies nuostatą, nes ji taikytina tuo atveju, kai dėl kliento kaltės nebegalima sudaryti sutarties. Taip pat atmetamas kaip neįrodytas ieškovo teiginys, jog teismo jam priteistas 30 000 Lt atlyginimas yra nepagrįstai mažas. Teismas pakankamai plačiai argumentavo savo sprendimą šiuo klausimu, o ieškovo skundo argumentai neduoda pagrindo kitokiai išvadai (CPK 178 str.).

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija remiasi šioje nutartyje anksčiau išdėstytais motyvais, kad teismas byloje surinktų įrodymų pagrindu teisingai konstatavo, jog ieškovas, remdamasis ginčo sutartimi, atliko tam tikrus veiksmus bei prisidėjo prie atsakovo siekto rezultato įgyvendinimo (CPK 185 str.). Teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus, susijusius su tuo, kad jo sūnus A. B., tiek sudarydamas šią sutartį, tiek jos pagrindu atlikdamas veiksmus, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, o pats atsakovas Sutarčiai niekada nepritarė ir jos nepatvirtino (CK 2.136 str.).

Visų pirma, atsakovas P. A. B., kuris yra vyresnio amžiaus žmogus (gimęs 1932-01-06), gyvenantis Šaukoto kaime, Radviliškio rajone, savo sūnui A. B. 2003-09-11 notaro patvirtintu įgaliojimu, išduotu 5 metų terminui, suteikė teisę laisvai naudoti, valdyti ir disponuoti jam priklausančiomis ir, kaip seka iš paminėtos 2007-03-09 sudarytos akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, didelės vertės UAB „Daivalda“ akcijomis. Būtent šio įgaliojimo pagrindu buvo sudaryta minima sutartis (t. 1, b. l. 60). Turėdama omenyje šio įgaliojimo apimtį, patikėto turto vertę bei vėliau šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, apibūdinančias santykius, susiklosčiusius tarp atsakovo P. A. B. bei jo sūnaus A. B., teisėjų kolegija atmeta atsakovo teiginius, kad nagrinėjamu atveju šis įgaliojimas nesuteikė A. B. teisės akcijų pardavimo tikslu sudaryti ginčo Sutartį, kad su šiuo pavedimu susijusius visus veiksmus jis galėjo atlikti tik asmeniškai, kad pagal Sutarties 9.2 punktą akcininko atstovu buvo ne A. B., bet UAB „Daivalda“ direktorius E. A. (CPK 185 str.). Antra, atsakovas nepareiškė teismui jokio reikalavimo, kad ginčo 2006-09-19 finansų patarėjo paslaugų sutartis, pagal kurią jau buvo atliekami atskiri veiksmai, šiuo pagrindu būtų pripažinta negaliojančia. Trečia, kaip teisingai savo atsiliepime nurodo ieškovas, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovo atstovas jo sūnus A. B. savo tėvą, o taip pat J. B. atstovavo sudarant bei vykdant ne vieną didelės vertės sandorį, susijusį su UAB „Daivalda“. Šių sandorių sąlygos, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia manyti, kad A. B. turėjo labai plačius savo tėvo įgaliojimus, sprendžiant klausimus, susijusius su bendrovės veikla bei turtu. Taip, kaip matyti iš byloje esančios 2007-03-08 sutarties, pagal kurią J. B. suteikė UAB „Daivalda“ 1 106 700 Lt paskolą, šios sutarties įvykdymą užtikrino atsakovas P. A. B., įkeisdamas kreditorei jam priklausančių UAB „Daivalda“ akcijų, o sudarant šią sutartį P. A. B. taip pat atstovavo jo sūnus A. B., veikdamas pagal tą patį 2003-09-11 įgaliojimą, kuris buvo pateiktas Bankui sudarant nagrinėjamą sutartį. Pagal 2006-11-27 pirkimo-pardavimo sutartį UAB „Daivalda“ už 4 163 300 Lt pardavė J. B. 1 343 vnt. bendrovės akcijų. Sudarant šią sutartį pirkėją taip pat atstovavo A. B. (t. 2, b. l. 20-28). Taigi šios aplinkybės leidžia spręsti, kad atsakovą bei jam priklausančias UAB ,,Dvivalda“ akcijas valdžiusį A. B. šiuo klausimu siejo visiško pasitikėjimo santykiai. Todėl remiantis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei šioje nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo P. A. B. argumentai, jog ieškinys turėjo būti atmestas tuo pagrindu, kad sūnus viršijo jam suteiktus įgaliojimus, jog jis nepritarė Sutarčiai ir jos nepatvirtino, jog su Banku jis nepalaikė jokių santykių, apie tariamai Banko jam suteiktas paslaugas sužinojo tik 2007-06-18 gavęs ieškovo raštą sumokėti už nesuteiktas paslaugas, jog Bankas nesikreipė į jį dėl informacijos suteikimo ar leidimo teikti informaciją tretiesiems asmenims, jog jam nebuvo pateikiamos ataskaitos apie suteiktas paslaugas, kiti dokumentai ir kt., vertintini kaip nesąžiningas jo veikimas, siekiant išvengti sutartinės prievolės ieškovui įvykdymo ir todėl atmestini. Be to, kaip nesąžiningas veikimas taip pat kvalifikuotini atsakovo P. A. B. veiksmai, kai įstatyme ar Sutartyje nustatyta tvarka nenutraukus galiojančios sutarties bei neinformuojant kitos šalies, teisiniai santykiai faktiškai nutraukiami, šią šalį eliminuojant iš akcijų pardavimo proceso (CK 1.5, 1.137, 6.158 str., CPK 185 str.).

Be to, atsakovas yra nenuoseklus procesiniuose dokumentuose pateikdamas savo poziciją šiais klausimais. Štai apeliaciniame skunde, nesutikdamas su teismo motyvais, susijusiais su Sutarties 5.2 punkto nuostatomis, teigia, kad jis negalėjo nutraukti Sutarties, apie kurią nieko nežinojo. Tuo tarpu atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas, nesutikdamas su reikalavimu pakeisti teismo sprendimą ir visiškai patenkinti ieškinį, nurodo, jog 2006 m. spalio mėnesį susiklosčiusi situacija vertintina kaip paslaugų sutarties vienašalis nutraukimas, kai klientas turi sumokėti atlyginimą, proporcingą suteiktoms paslaugoms (CK 6.721 str.).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškovui iš atsakovo priteisto atlyginimo bei jo dydžio nustatymo. Kaip minėta anksčiau, teismas, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, susijusius su šios Sutarties vykdymu, teisingai konstatavo, jog teisiniai santykiai tarp šalių truko pakankamai ilgą laiką, buvo apibendrinama informacija, teikiama pagrindiniam AB „Alita“ konsultantui - AB Hansabankas ir kt. Remdamasis faktu, kad pagal tų pačių šalių 2006-02-10 sudarytą kitą Finansinio patarėjo paslaugų sutartį (t. 1, b. l. 100-103), įmonės, dėl kurios akcijų pardavimo buvo tariamasi, įvertinimas buvo įkainotas 20 000 Lt, o taip pat atsižvelgdamas į tai, kad šalys negalėjo nurodyti atskirų sutartyje nurodytų veiksmų kainos, teismas teisingai ieškovo atliktus darbus pagal nagrinėjamą sutartį įvertino 30 000 Lt ir tokią pareikšto ieškinio dalį patenkino. Kaip minėta, atsakovas, nesutikdamas su tokiu sprendimu teigia, kad teismas be pagrindo konstatavo, jog ieškovas atliko veiksmus, numatytus Sutarties 1.1 punkte, ar kitus konkrečius aktyvius veiksmus pagal šią Sutartį atsakovo naudai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie apelianto motyvai taip pat nesuteikia pagrindo keisti skundžiamą teismo sprendimą ir atmesti patenkintą ieškinio dalį. Akivaizdu, kad nagrinėjamos kategorijos paslaugų sutarties pobūdis apima daug ir įvairių veiksmų atlikimą. Apeliantas skunde akcentuoja ieškovo teismui pateiktą UAB ,,Daivalda“ įmonės įvertinimą, detaliai analizuodamas jo kokybę, tačiau, kaip žinoma, tokio dokumento vertė gali būti konstatuojama pateikiant jį potencialiems pirkėjams. Tuo tarpu, iš bylos medžiagos seka, kad šis dokumentas nebuvo panaudotas derybose su AB ,,Alita“, nes atsakovas vienašaliai nutraukė ginčo sutartį. Todėl teismas pagrįstai nenustatinėjo šio dokumento kokybės, jo sudarymo kainos, o vertindamas įrodymų bei nustatytų aplinkybių visumą, rėmėsi tik pačiu jo sudarymo faktu, kaip vienu iš įrodymų, patvirtinančių ieškovo veiksmus, vykdant šią sutartį (CPK 185 str.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija apelianto argumentų, susijusių su šiais klausimais, nenagrinėja ir dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į Sutarties kainą, jos galiojimo trukmę ir kt., iš atsakovo ieškovui priteistas 30 000 Lt dydžio atlyginimas atitinka CK 6.721 straipsnio nuostatas ir nėra neprotingai didelis.

Taigi teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą ir atsižvelgdama į anksčiau paminėtus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, kilusį tarp ieškovo AB DnB NORD bei atsakovo P. A. B. dėl sutartinio atlyginimo priteisimo, tinkamai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias šio ginčo išsprendimui, tinkamai išaiškino bei pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir, iš dalies patenkindamas pareikštą ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Kaip minėta, absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija ieškovo bei atsakovo apeliacinius skundus atmeta, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.