Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl neteisėtais veiksmais ir neveikimu padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999-10-11 nutartyje buvo konstatuota, jog civilinėje byloje dėl žalos ieškovui atlyginimo teismai neatsižvelgė į tai, kad mirus B. Š. pasibaigė jos įgaliojimai E. I. G. ir pavedimo sutartis su A. B. , todėl išnyko ieškovo teisinis pagrindas toliau atstovauti B. Š. ir B. Š. prievolė už tai atlyginti, nes įstatymas numatė prievolių pasibaigimą mirus fiziniam asmeniui, išdavusiam įgaliojimą ir dalyvavusiam pavedimo sutartyje. Ieškovo prašomų priteisti sutarties 3 punkte buvo siejamas su pavedimo sutarties įvykdymo faktu. Iki įgaliotojos mirties pavedimo sutartis nebuvo įvykdyta, todėl teismai neturėjo pagrindo konstatuoti prievolės atlyginti už pavedimo sutarties įvykdymą.

Teismas, remdamasis CK 486 str. 1 d. dėl žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo (redakcija, galiojusi iki 2001-07-01), konstatavo, kad žalą fiziniam asmeniui padarytą dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto laikino sulaikymo ar neteisėto suėmimo paskyrimo baudžiamojo proceso metu, neteisėto sulaikymo, arešto ar pataisos darbų neteisėto paskyrimo administracinio procesu metu, valstybė atlygina įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka, taip pat atlygina ir moralinę žalą.

Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas negali reikalauti žalos dėl tariamai pažeistos turtinės teisės neapgynimo baudžiamąja tvarka jau vien tuo pagrindu, kad įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatyta, kad atsakovai padarė ieškovui žalą.

Teismo sprendimas yra absoliučiai be motyvų, kuriais grindžiamos teismo išvados, jog atsakovų veiksmais nebuvo pažeistos ieškovo teisės nustatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. arba iš esančių motyvų negalima padaryti tokios išvados. Tokiu būdu teismas neišsprendė ieškovo reikalavimo pripažinti ieškovo konstitucinių teisių pažeidimą atsakovų veiksmais ir atlyginti padarytą žalą.

Teismas netinkamai taikė ir pažeidė CK 486 str. (redakcija iki 2001-07-01) ir kitas materialinės teisės normas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1433-98 nebuvo patrauktas įtariamuoju, kaltinamuoju, teisiamuoju ar nuteistuoju, todėl nebuvo pagrindo taikyti minėtą teisės normą, be to, ja nesivadovavo ir ieškovas savo ieškinyje, tokiu būdu teismas nepagrįstai pakeitė ieškinio dalyką ir pažeidė CPK 35 str. Teismas neteisėtai nustatė, kad atsakovai savo veiksmais baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1433-98 pagrįstai neiškėlė baudžiamosios bylos I. G. BK 277 str. 1 d. pagrindu.

Teismas nepagrįstai ir neteisėtai sprendime taikė 1999-10-11 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2(3)-105/99, nes toje byloje sprendimas buvo priimtas, kai joje dalyvavo kiti asmenys negu šioje byloje ir joje teismo padaryta išvada, kad neva ieškovui išnyko teisinis pagrindas po 1995-09-07 B. Š. mirties toliau atstovauti I. E. G. yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes tokia neteisėta išvada buvo padaryta neatsižvelgus ir neįvertinus I. E. G. kaip liudytojos parodymų baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1433-98 47 bylos lape.

Teismas netinkamai taikė ir pažeidė 1998-10-01, 1998-10-19, 2001-01-16, 2001-09-26 nutarimus baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1433-98 kaip įrodymus, nes jie neturi ryšio su šioje civilinėje byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis ir faktais, kadangi nurodyti nutarimai įsiteisėjo tik A. S. ir K. T. , bet ne I. E. G. atžvilgiu.

Teismas pažeidė CPK 241, 242 str., nes civilinė byla buvo sustabdyta iki pasveiks ieškovas ir galės dalyvauti teismo posėdyje, tačiau byla buvo atnaujinta nesuėjus terminams, kuriems bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas.

Teismas taip pat pažeidė CPK 214-219 str., 222 str., nes nebuvo ištirti visi ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai ir sprendime nenurodyta, kuo vadovaujantis atmetami šie įrodymai.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir nenustatęs teisės pažeidimo sudėties, pagrįstai konstatavo, kad ieškinys yra nepagrįstas.

Ieškovas taip pat nepagrįstai ginčija civilinės bylos Nr. 2-667/2006 atnaujinimo ir nagrinėjimo jam nedalyvaujant teisėtumą, nes 2006-09-25 nutartimi teismas teisėtai atnaujino bylos nagrinėjimą, nes A. B. liga, dėl kurios buvo sustabdyta byla, yra chroniška ir užsitęsusi, tolesnis bylos sustabdymas vilkintų bylos nagrinėjimą. Ieškovas laisva valia sutiko su bylos nagrinėjimo atnaujinimu ir nagrinėjimu jam nedalyvaujant. Vienas kitam prieštaraujančiais pareiškimais ieškovas klaidina teismą ir piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nustatyta, kad Kauno m. Žaliakalnio PK kvotos inspektoriaus 1998-10-01 nutarimais ieškovas A.B. buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1433-98 (baudž.bylos l. 62-63), tačiau šie nutarimai Kauno miesto apylinkės prokuratūros 1998-10-19 nutarimu buvo panaikinti (baudž.bylos l. 64), o baudžiamoji byla Kauno m. Žaliakalnio PK tardytojos J.Padriezienės 2001-01-16 nutarimu buvo nutraukta, nesant K. T. ir A. S. veiksmuose nusikaltimo sudėties (baudž.bylos l. 138-140). Minėtoje baudžiamojoje byloje liudytoja buvo apklausta E.I. G. (baudž.bylos l. 67).

Ieškovas nurodė, kad Kauno m. Žaliakalnio PK tardytojai ir Kauno miesto apylinkės prokuratūra nekeldami baudžiamosios bylos E.I. G. už melagingų parodymų davimą iki sueis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindai, padarė ieškovui turtinę žalą 5793 Lt, kurią privalo atlyginti atsakovai LR Generalinė prokuratūra ir Vidaus reikalų ministerija, o taip pat privalo atlyginti ir moralinę žalą 10 000 Lt sumoje. Šią žalą prašo priteisti iš atsakovų LR Konstitucijos 29 ir 30 straipsnių pagrindu. Faktiškai ieškovas jam padarytą žalą kildina iš valstybės institucijų – prokuratūros ir vidaus reikalų tarnybos – pareigūnų neteisėtų veiksmų. Ieškovo nurodytą turtinę žalą sudaro E.I. G. pagal žodinę pavedimo sutartį nesumokėti pinigai 5517 Lt sumoje ir turinės žalos atlyginimo byloje jo sumokėtas 276 Lt žyminis mokestis. Ieškovo nurodytą moralinę žalą sudaro 10 000 Lt atlyginimas už atsakovų neteisėtais veiksmais sukeltus jam dvasinius pergyvenimus dėl to, jog tardymo organai nekėlė E.I. G. baudžiamosios bylos dėl apgaule jam padarytos turtinės žalos ir nepripažino ieškovo nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, tuo vykdant ieškovo atžvilgiu diskriminaciją prieš teismą, įstatymą ir suvaržant jo teises, sukėlė jam nepatogumus ir reputacijos pablogėjimą.

Pirmos instancijos teismas teisingai taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisines normas, t.y. Civilinio kodekso 483-484 str. (įst.red. iki 2001-07-01), nes nesant specialių normų, valstybės institucijų civilinė atsakomybė nustatoma pagal bendrąsias žalos atlyginimą reguliuojančias taisykles. Civilinė atsakomybė tiek už turtinę, tiek už neturtinę žalą gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai ar neveikimas nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu. Pagal Civilinio kodekso 483 straipsnio nuostatas asmuo siekdamas žalos atlyginimo privalo įrodyti, kad jam padaryta žala, žalos dydį, ją sukėlusio asmens, šiuo atveju atsakovų vadovaujamų pareigūnų, elgesio neteisėtumą ir priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovų pareigūnų veiksmai neiškėlus bylos E.I. G. už melagingų parodymų davimą, nepripažinus ieškovo tokioje byloje nukentėjusiuoju ir civiliu ieškovu, neleidimas susipažinti su tokia byla, nėra pripažinti neteisėtais veiksmais nei baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1433-98, nei ieškovo į bylą pateiktų įrodymų pagrindu, todėl jau nesant vienos iš sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti ieškovas neturi pagrindo reikalauti žalos atlyginimo, nors ir jam būtų tokia žala padaryta.

Pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 1999-10-11 nutartyje civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei E. I. G. dėl apmokėjimo pagal pavedimo sutartį nusprendus, kad ieškovas neturi teisinio pagrindo į apmokėjimą pagal pavedimo sutartį, nes pavedimo santykiai buvo pasibaigę dar prie įvykdant pavedimą, tokiu būdu E.I. G. pareigos apmokėti ieškovui sutartą pagal žodinę pavedimo sutartį atlyginimą taip pat nėra ir jokia žala dėl tokio atlyginimo nesumokėjimo ieškovui nėra padaryta. Teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovui jo nurodoma ieškinyje žala nėra padaryta nei E.I. G. veiksmais, nei atsakovų veiksmais, kurie jai nekėlė baudžiamosios bylos ir atitinkamai tokioje byloje nepatraukdami ieškovo nukentėjusiuoju bei neleido susipažinti su bylos medžiaga su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Nesant turtinės žalos atlyginimui nustatytų pagrindų, neatsiranda ir pagrindas atlyginti neturtinei žalai.

Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad apylinkės teismas nenustatė teisiškai reikšmingų faktų. Teismas teisingai įvertino į bylą pateiktus leistinus įrodymus ir nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus šioje byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas su procesiniais dokumentais pateikė į bylą su reikalavimu nesusijusių įrodymų - iš baudžiamosios bylos apie arbatos vagystę ir kt. – todėl teismas jų neturėjo vertinti priimdamas sprendimą ir teisėtai jų nevertino ir į tokius įrodymus neatsižvelgė, nes jie jokio ryšio su byla neturi, nors ir prie nagrinėjamos civilinės bylos yra prijungta baudžiamoji byla Nr. 25-1-1433-98, kurioje buvo atliekami veiksmai ir dėl nurodytos arbatos vagystės. Pridėdamas prie bylos šiuos įrodymus, ieškovas ieškinio faktinio pagrindo nesieja su paminėtais įrodymais.

Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas tiesiogiai netaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 30 straipsnių nagrinėdamas ieškinį. Aukščiausias teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad Konstitucijos nuostatos tiesiogiai nėra taikomos, jeigu teisinį santykį reguliuoja specialios įstatymo normos. Kolegija pasisakė, kad teismas nagrinėjamoje byloje teisingai nustatė santykius reguliuojančias įstatymines normas ir teisingai taikė ginčo sprendimui materialines teisės normas, o būtent civilinę atsakomybę reguliuojančias Civilinio kodekso 483-484 str. (įst. red. iki 2001-07-01) normas.

Taip pat kolegija nelaiko procesinių teisės normų pažeidimu, jog teismas atnaujino bylos nagrinėjimą, ieškovui nepasveikus ir negalint dalyvauti teismo posėdyje. Teismas tenkindamas ieškovo prašymą 2003-02-10 nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą dėl ieškovo ligos. Ieškovas ilgą laiką sirgo ir nepasveiko iki 2006-09-25, kai byla teismo buvo atnaujinta, tokiu būdu teismui buvo pagrindas pripažinti, jog ieškovo liga yra chroninio pobūdžio ir atnaujinti bylos nagrinėjimą (Civilinio proceso kodekso 240 straipsnio 1 dalies 3 p., 242 straipsnis (įst.red. iki 2003-01-01). Be to, ieškovas 2006-10-24 pareiškimu prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b.l. 143), nematė reikalo pasirūpinti jo atstovavimu, todėl teismas, atnaujinęs bylos nagrinėjimą ir nagrinėjęs bylą iš esmės, nepažeidė procesinių teisės normų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 320, 327, 329-330 str. str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.