Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Josifo Tomaševičiaus, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios S. R. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 31 d. nuosprendžio.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu G. L. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 281 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Pritaikius BK 63 straipsnio 5 dalį bausmės subendrintos jas apimant ir paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo G. L. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir 281 straipsnio 3 dalį išteisintas, nenustačius, kad jis padarė veikas, turinčias šių nusikaltimų požymius (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Padarytas išvadas apie nukentėjusiųjų judėjimo per gatvę būdą ir vietą, t. y. kad jos gatvę kirto bėgdamos ne pėsčiųjų perėja, teismas grindė kaltinamojo G. L., liudytojų G. B. bei Ž. M. parodymais. Minėtų liudytojų parodymus teismas įvertino kaip neprieštaringus ir nuoseklius, o nukentėjusiųjų parodymus – kaip prieštaringus. Kasatorė teigia, kad jos ir nukentėjusiosios J. G. parodymai apie esmines įvykio aplinkybes, t. y. kad jos per gatvę ėjo, o nebėgo, kad gatvę kirto pėsčiųjų perėjoje, buvo nuoseklūs, be to, šias esmines įvykio aplinkybes patvirtino ir liudytojai A. P. bei M. M. Liudytojų G. B. ir Ž. M. parodymai yra prieštaringi, todėl laikyti juos nuosekliais nebuvo jokio pagrindo. 2004 m. rugpjūčio 26 d. G. B. akistatų su nukentėjusiomis metu jų judėjimo per gatvę būdą vadino ėjimu, kituose parodymuose – bėgimu. Teismas, remdamasis G. B. parodymais, padarė išvadą, kad antroje eilėje važiavęs automobilis nebuvo nei sustojęs, nei sumažinęs greičio, praleisti nukentėjusiųjų, nors šis liudytojas 2004 m. balandžio 25 d. apklausoje teigė, kad automobilis važiavo nedideliu greičiu, o kad jis būtų sumažinęs greitį, nepastebėjo. 2006 m. balandžio 6 d. teismo posėdyje G. B. kategoriškai nepaneigė, kad automobilis buvo sustojęs, nurodė, kad to nematė. Tame pačiame teismo posėdyje apklaustas liudytojas Ž. M. parodė, jog automobilis turėjo pristabdyti, kad nepartrenktų nukentėjusiųjų. 2004 m. gruodžio 27 d. papildomos apklausos metu G. B. vėl pripažino, kad paties partrenkimo momento nematė, matė tik jo pasekmes ir apie įvykį sprendžia iš apgadinto automobilio. Iš jo parodymų teismo posėdyje galima padaryti išvadą, kad paskutinis momentas, kurį liudytojas matė, buvo nukentėjusiųjų judėjimo nuo skiriamosios linijos pradžia. Teismas nepagrįstai liudytojo G. B. parodymus įvertino kaip objektyvius, o vertindamas liudytojo Ž. M. parodymus, teismas turėjo jais suabejoti jau vien dėl to, kad jo, kaip įvykio liudytojo, asmenybė tuoj pat po įvykio nebuvo nustatyta, jo buvimo įvykio vietoje, be jo paties, nepatvirtino jokie kiti objektyvūs duomenys.

Liudytojai A. P. ir M. M. parodė, kad per gatvę nukentėjusios ėjo pėsčiųjų perėja, kad antroje eilėje važiavęs automobilis buvo sustojęs jas praleisti. Teismas A. P. parodymus įvertino taip, kad neva nukentėjusiosios kirto gatvę tik išėjusios iš kolegijos pastato, kurio įėjimas yra keleto metrų atstumu nuo pėsčiųjų perėjos. Teismo posėdyje liudytoja A. P. nebuvo apklausta, todėl teismas negalėjo nustatyti, ar apžvalgos zona per langą, pro kurį liudytoja stebėjo nukentėjusiąsias, apėmė ir kolegijos išėjimo vietą bei pėsčiųjų perėją. Kasatorė mano, kad išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus A. P. parodymus akivaizdu, jog nukentėjusiosios ėjo per pėsčiųjų perėją nuo kolegijos pastato, bet ne nuo įėjimo į kolegijos pastatą. Nors liudytojas M. M. abejodamas išsakė nuomonę, kad antroje eilėje važiavęs automobilis buvo sustojęs, tačiau, remiantis liudytojų G. B., Ž. M. bei nukentėjusiosios parodymais, ši aplinkybė turėjo būti pripažinta įrodyta. Sprendžiant, ar įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje, svarbią reikšmę turi ir rašytiniai įrodymai. Įvykio vietos apžiūros plane pažymėta pėsčiųjų judėjimo kryptis, kaltinamasis su šiuo planu susipažino ir pasirašė, o tai, kasatorės nuomone, reiškia, kad jis pripažino, jog nukentėjusiosios gatvę kirto pėsčiųjų perėja. Teismas dėl šio įrodymo nepasisakė. Teismas nevertino ir specialisto V. P. parodymų, kad jeigu nukentėjusioji buvo užblokšta ant automobilio ir smūgis apgadino automobilio priekinį stiklą, tai automobilio greitis turėjo būti ne mažesnis kaip 60 km/val. Specialisto parodymai leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis turėjo galimybę išvengti nukentėjusiųjų partrenkimo, kaip to išvengė gretima juosta važiavęs automobilis.

Nuosprendyje pripažįstama, kad prieš pėsčiųjų perėją G. L. automobilio greičio nelėtino ir pažeidė KET 75 punkto reikalavimus. Pažeidimas dar akivaizdesnis nustačius, kad pagal važiavimo kryptį G. L. matomumą ribojo kitas šalia važiuojantis automobilis, nes, negalėdamas įvertinti padėties pėsčiųjų perėjoje, jis vis tiek nemažino greičio ir pažeidė ne tik KET 75 punkto, bet ir 53, 172 punktų reikalavimus. Kasatorė teigia, kad, esant tokiai situacijai, vairuotojas nuo atsakomybės negali būti atleistas net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad pėsčiosios gatvę kirto už pėsčiųjų perėjos ribų. Pėsčiųjų ėjimas per gatvę nepažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Byloje nustatyta, kad pėsčiųjų perėjos važiuojamosios dalies ženklinimo linijos buvo nudilusios ir dėl to sunkiai matomos, tokiu atveju taikytina KET 31 punkto nuostata, kad pėsčiųjų perėjos ribas žymi įsivaizduojamos tiesės, einančios nuo ženklų „Pėsčiųjų perėja“ statmenai per kelią, todėl, kasatoriaus nuomone, bet kuriuo atveju nukentėjusiosios buvo partrenktos kelio ženklo „Pėsčiųjų perėja“ veikimo zonoje, todėl G. L. neabejotinai pažeidė KET 51, 53, 75, 172 punktų reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 331 ir 20 straipsnių taikymo

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis panaikinamas dėl aplinkybių, numatytų BPK 329 straipsnio 1 punkte, ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma taikant pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio surašymo taisykles (BPK 305 straipsnio 3 dalis). Be to, pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti ne tik apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, bet ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Laikytis šio įstatymo nuostatų ir reikalavimų privalo ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismas.

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad G. L. pažeidė KET 75 punkto, kuriame nustatyta, jog, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, reikalavimus, kad, esant geram matomumui, nebuvo atidus ir atsargus, prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją važiuodamas pirmąja eismo juosta nepastebėjo pėsčiųjų, nesustabdė automobilio ir jų nepraleido.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kokią įtaką eismo įvykio kilimui galėjo turėti antrąja eismo juosta ta pačia kryptimi važiavęs automobilis, netyrė G. L. galimybių pamatyti pėsčiąsias iš savo automobilio. Atlikęs įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis) ir kitaip įvertinęs apskųsto nuosprendžio įrodymus, šis teismas pripažino nustatyta, kad G. L. pėsčiosios tapo realia ir grėsmę keliančia kliūtimi tik tada, kai jos atsirado jo objektyvaus matomumo zonoje, t. y. kai jos staiga pasirodė iš už antrąja eismo juosta ta pačia kryptimi važiavusio automobilio, kad nukentėjusiosioms į eismo juostą, kurioje buvo partrenktos, įbėgus ar įžengus iš G. L. nematomos zonos, staigiai sustabdyti automobilį pritrūko laiko ir nuotolio.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas nebuvo pakankamai išsamus, įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl padarytos išvados kelia abejonių jų teisingumu.

Pagal G. L. parodymus (jo parodymai išdėstyti nuosprendyje) nukentėjusiosios į jo eismo juostą iš už antrąja eismo juosta važiavusio automobilio BMW išbėgo jam pravažiavus pėsčiųjų perėją, kad jis, pastebėjęs merginas, stabdė ir automobilis iškart sustojo. Tačiau specialisto V. P. išvadų tiriamojoje dalyje nurodyta, kad, prieš pat vairuotojui reaguojant stabdyti, 31–41 km/val. greičiu judėjęs automobilis „Mercedes–Benz“ iki pėsčiųjų perėjos ženklinimo linijos buvo apie 1,6–2,9 m atstumu, o specialisto V. M. – kad apskaičiavimas ir modeliavimas pagal kompiuterio programą rodo, jog automobilio vairuotojas sureagavo į pavojų būdamas 15,2–16,1 m atstumu iki šio automobilio galutinės padėties, t. y. 36,1–39,2 km/val. greičiu judėjęs automobilis iki pėsčiųjų perėjos ženklinimo linijos buvo apie 4,3–5,3 m atstumu.

Specialisto V. M. išvadose nurodoma, kad nustatyti, ar automobilio „Mercedes–Benz“ vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiųjų partrenkimo, nėra galimybės, nes pagal byloje esamus G. L. ir liudytojų parodymus negalima objektyviai atkurti eismo įvykio situacijos prieš įvykį. Tuo atveju, jei antrojoje eismo juostoje važiavo ir nestabdė automobilis, tai šis automobilis galėjo riboti automobilio „Mercedes–Benz“ vairuotojui matomumą tiek, kad šio automobilio vairuotojas, važiuodamas nepažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir laiku sureagavęs į pavojų (pastebėjęs pėsčiąsias, judėjusias jo vairuojamo automobilio judėjimo krypties važiuojamosios dalies puse iš už antra eismo juosta važiavusio automobilio) galėjo neturėti techninės galimybės išvengti užvažiavimo ant jų. Tai, kad konkrečioms išvadoms padaryti byloje trūksta duomenų (konkrečiai nurodant – kokių) savo išvadose nurodė ir specialistas V. P.

BPK 196 straipsnyje nustatyta, kad siekiant patikrinti ar patikslinti liudytojo, nukentėjusiojo ar įtariamojo parodymus dėl įvykio vietos arba situacijos, įvykio dalyvių veiksmų ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai ištirti, galima atvykti su asmeniu, kurio parodymai tikrinami ar tikslinami, į šio asmens nurodytą vietą ir sugretinti parodymus su aplinkybėmis vietoje. Pagal apklausiamo asmens parodymus gali būti atkuriama įvykio situacija ir šis asmuo gali pademonstruoti parodymuose minimus veiksmus. Pagal BPK 197 straipsnį liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti galima atkurti tiriamo įvykio situaciją, aplinką, asmenų veiksmus ar kitas aplinkybes ir atlikti reikiamus bandymus (eksperimentas). Ikiteisminio tyrimo metu BPK 196, 197 straipsniuose numatyti procesiniai veiksmai nebuvo atliekami. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme BPK 287 straipsnio 1 dalyje ir 324 straipsnio 7 dalyje teismui suteiktomis teisėmis ir galimybėmis išsiaiškinti visas, kiek tai įmanoma, turinčias reikšmės teisingo nuosprendžio priėmimui, aplinkybes, taip pat nebuvo pasinaudota.

G. L. ir nukentėjusiųjų parodymai priešingi, liudytojų parodymai prieštaringi ir keliantys abejonių jų patikimumu tuo aspektu, ar visas įvykio aplinkybes jie galėjo matyti, kokiu atstumu vienas nuo kito pirmąja ir antrąja eismo juostomis važiavo automobiliai nenustatyta, nuosprendyje aiškios išvados, ar pirmąja eismo juosta važiavęs automobilis buvo sustojęs ar sumažinęs greitį dėl to, kad praleistų nukentėjusiąsias, nėra. Jeigu automobiliai važiavo arti vienas kito (pagal Ž. M. parodymus, kurie išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, pirmąja eismo juosta važiavęs automobilis nuo antrąja eismo juosta važiuojančio automobilio buvo atsilikęs tik per pusę automobilio korpuso), antrąja eismo juosta važiavęs automobilis nebuvo sustojęs ar ryškiai sumažinęs greičio, lieka neaišku kaip, kokiu būdu nukentėjusiosios sugebėjo išvengti partrenkimo antrojoje juostoje, kokiu greičiu turėjo važiuoti antrąja eismo juosta važiavęs automobilis, kuris buvo arčiau nukentėjusiųjų, kad išvengtų jų partrenkimo.

Grįsdamas savo išvadas, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi ir KET 87 punktu, kuriame pasakyta, kad pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pėsčiųjų ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, vairuotojo taip pat neatleidžia nuo pareigos, artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, laikytis Kelių eismo taisyklių reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K–274/2005).

Padarytus Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais, sukliudžiusiais teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas BPK 369 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 31 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.