Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Bagdonavičiaus ir Algirdo Gapučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S. buvo nuteistas už tai, kad 2016 m. liepos 1 d. apie 7 val., (duomenys neskelbtini), esančioje nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, vairuodamas automobilį „Renault Clio“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 30, 117 ir 234.4 punktus – važiuodamas lyjant, kai neveikia vairuotojo pusėje priekinio stiklo valytuvas, automobilio kairės pusės ratais įvažiavęs į antrą (duomenys neskelbtini) gatvės eismo juostą, o dešinės pusės ratais – į pirmą (duomenys neskelbtini) gatvės eismo juostą, kai važiuojamoji dalis suskirstyta į eismo juostas horizontaliojo ženklinimo linijomis, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalėdamas sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą pėsčiųjų perėjoje įėjusį pėsčiąjį, nesulėtino greičio, nesustojo ir pėsčiojo nepraleido, dėl ko partrenkė jam iš kairės pusės per pėsčiųjų perėją ėjusį pėsčiąjį – nukentėjusįjį A. G., dėl ko buvo nesunkiai sutrikdyta jo sveikata – jam nustatyta kairės kūno pusės sumušimas, pasireiškęs kairio raktikaulio ir kairio klubakaulio skiauterės lūžiais, odos nubrozdinimais kairio peties, kairės alkūnės, kairio klubo srityse, poodinėmis kraujosruvomis kairio peties, juosmens kairės pusės, kairio klubo, kairės šlaunies srityse. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Jis skunde ginčija pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, teigia, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir išvadą dėl jo kaltės grindė tik prielaidomis, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad jis pėsčiojo A. G. nepartrenkė, ir tai pagrindžia objektyvūs bylos duomenys : iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vietoje nebuvo nuo jo automobilio nukritusių detalių, rūbų atplaišų, kraujo ar vilkimo žymių; transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole nurodyta, kad išorinių transporto priemonės sugadinimo požymių, pėdsakų, kitų objektų, daiktinių įrodymų ant transporto priemonės nebuvo; Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), medicininiuose dokumentuose neužfiksuoti jokie nukentėjusiojo kūno sužalojimai dešinėje jo pusėje, t. y. pusėje, į kurią turėjo trenktis automobilis, važiuojantis 40 km/h greičiu; Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog automobilis „Renault Clio“ kontaktavo su pėsčiuoju A. G., o pastarajam nustatyti kūno sužalojimai tikėtina buvo padaryti jam kairiu šonu atsitrenkus ant kelio dangos ar kelio elementų. Tikina, kad svarbus ir jo 2016 m. liepos 1 d. paaiškinimas po įvykio, kur jis paaiškino, kad grįžus į įvykio vietą, A. G. stovėjo prie medžio ir pats pasakė, kad griuvo ant šaligatvio krašto. Nuteistojo nuomone, visi šie duomenys patvirtina, kad jo vairuojamas automobilis su A. G. nekontaktavo ir jo nepartrenkė, o A. G., eidamas per pėsčiųjų perėją ir matydamas link jo artėjantį automobilį, kaip nurodė jis pats, pradėjo bėgti ir susipynus kojom, prarado pusiausvyrą ir pargriuvo. Cituodamas skundžiamo teismo nuosprendžio motyvus, nuteistasis nesutinka, kad jo kaltė įrodyta nukentėjusiojo A. G., liudytojų G. ir V. V. parodymais bei su teismo išvada, kad kontaktuojant automobiliui su pėsčiuoju gali ir nelikti jokių akivaizdžių to pėdsakų. Nurodo, kad tiek nukentėjusysis A. G., tiek jo sutuoktinė V. G. patvirtino, kad nukentėjusysis turi sveikatos problemų su atmintimi, kad jis įvykio aplinkybes geriau atsiminė iš karto po įvykio. Nuteistasis skunde atkreipia dėmesį į nukentėjusiojo parodymų prieštaringumą, nes 2016 m. liepos 7 d. apklausos metu A. G. parodė, kad jis buvo beveik spėjęs perbėgti pėsčiųjų perėją, kai automobilis priekiniu dešiniuoju kampu kliudė jo kūno dešiniąją pusę; 2016 m. spalio 6 d. apklausoje teigė, kad smūgis buvo į jo kairės kojos dešinės pusės blauzdą; teisiamajame posėdyje jis jau konkrečiai nepatvirtino, kad pajuto smūgį, jis parodė, kad jis tik galvojo, jog smūgis buvo į jo kairės kojos blauzdos dešinę pusę, dėl to, jog ši vieta reabilitacinio gydymo metu pamėlynavo, tačiau specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) tiriamojoje dalyje užfiksuoti medicininiai duomenys apie nukentėjusįjį reabilitacijos metu laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 11 d. iki 2016 m. liepos 30 d. rodo, kad duomenų apie kraujosruvas nukentėjusiojo kairės kojos blauzdoje, ypač dešinėje jos pusėje nėra. Be to, liudytoja V. G. patvirtino, kad kraujosruvų ant nukentėjusiojo kojų ji taip pat nematė. Nuteistojo teigimu, pėdsakų, kurie privalėjo likti po kontakto su automobiliu, važiuojančiu 40 km/h greičiu, ant nukentėjusiojo kūno dešinės pusės ar ant jo kairės kojos blauzdos dešinės pusės, nėra, todėl tai leidžia pagrįstai abejoti, kad automobilis kontaktavo su pėsčiuoju, juolab A. G. yra garbaus amžiaus žmogus, turi atminties problemų, todėl negalima atmesti, kad kontaktą su automobiliu jis įsivaizdavo arba buvo įtikintas kitų asmenų apie jo buvimą. Pažymi, kad teismas negalėjo remtis liudytojos V. V. parodymais, kadangi ji tiesiogiai nematė automobilio ir nukentėjusiojo kontakto, negalėjo nurodyti, kuria automobilio dalimi ir į kurią kūno vietą buvo smūgis, o išvadą, kad nukentėjusysis buvo partrenktas padarė tik dėl to, kad pamatė „skrendantį“ nukentėjusįjį. Nurodo, kad liudytojo G. V. parodymai taip pat kelia abejonių jų tikslumu ir patikimumu. 2016 m. liepos 7 d. šis liudytojas parodė, kad matė, kaip automobilis dešiniu priekiu kampu kliudė pėsčiąjį į dešinę jo kūno dalį, o teisiamajame posėdyje jis parodė, kad smūgis galėjo būti į nukentėjusiojo dešinės pusės klubą. Nuteistojo teigimu, tokie liudytojo G. V. parodymų prieštaravimai rodo, kad jis nematė kontakto, o apie jo buvimą sprendė iš griūvančio nukentėjusiojo. Be to, liudytojo išsakyta prielaida, kad smūgis buvo į nukentėjusiojo dešinės pusės klubą, yra akivaizdus jo bandymas atspėti atsakymą, nes automobilio bamperis yra žemiau nei nukentėjusiojo klubas, jis maždaug yra žmogaus kelių aukštyje, tuo labiau nukentėjusiojo dešinės pusės klubas nebuvo sužalotas, o pagal specialisto išvadą, pirmas kontaktas buvo nukentėjusiojo kairio klubo srityje, kairio klubakaulio skiauterės projekcijoje, o ne dešinėje pusėje.Teigia, kad šioje byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių apylinkės teismo prielaidą, kad yra tokių situacijų, kai po kontakto su automobiliu gali nelikti jokių to pėdsakų. Teismas nuosprendyje šios savo pozicijos niekaip nepagrindė ir nemotyvavo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kompetentingų specialistų kompleksinio tyrimo išvadą, iš esmės pasirėmė liudytojo K. Ž. parodymais, kuris įvykio nematė, nėra ekspertas ar specialistas, o tik nurodė, kad jo praktikoje pasitaikė atvejų, kai ant automobilio po kontakto su žmogumi, kai jis nebuvo užmestas ant automobilio, nelikdavo pėdsakų. Teismas, nurodydamas, kad tai yra žinoma kiekvienam vairuotojui, nepagrįstai nustatė, kad ši aplinkybė nereikalauja įrodinėjimo. Nuteistojo manymu, šioje situacijoje nelabai tikėtina, kad galėjo nelikti pėdsakų, nes automobilio greitis buvo 40 km/h ir jis nebuvo mažinamas. Įvertinus tai, kontakto pėdsakai turėjo likti ne tik ant automobilio, bet ir ant paties nukentėjusiojo kūno, nes po kontakto su 1420 kg svorio automobiliu, judančiu 40 km/h greičiu, pėdsakai neabejotinai turėjo likti.Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Nukentėjusysis, jo atstovas ir prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Apeliacinis skundas atmetamas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistasis J. S. ginčija savo kaltę pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, akcentuoja netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Savo skundą jis grindžia šiais esminiais argumentais: 1) jo vairuojamas automobilis „Renault Clio“ nukentėjusiojo A. G. nepartrenkė, susižalojo jis bėgdamas per pėsčiųjų perėją, nes jam susipynė kojos ir jis pats pargriuvo ant žemės; 2) nukentėjusiojo A. G., liudytojų G. V. ir V. V. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir nelogiški, todėl jais remtis negalima nustatant faktines bylos aplinkybes; 3) eismo įvykio vietoje, ant automobilio „Renault Clio“, nukentėjusiojo A. G. dėvėtų drabužių, avėtų batų nebuvo jokių pėdsakų, pagrindžiančių, kad A. G. buvo partrenktas jo vairuojamo automobilio „Renault Clio“; 4) pagal specialisto išvadas Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) byloje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad automobilis „Renault Clio“ kontaktavo su A. G. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti, jog J. S. padarė nusikalstamą veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Kolegija pripažįsta, kad pirmos instancijos teismo išvada dėl J. S. kaltės yra pagrįsta ir teisinga, apylinkės teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir nulėmusių nepagrįsto bei neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą, nepadarė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ištyrė ne tik nuteistąjį kaltinančius įrodymus, tačiau išsamiai, visapusiškai išanalizavo ir teisingai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurių visuma leido padaryti išvadą dėl J. S. kaltės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Kolegija, dar kartą įvertinusi bylos įrodymų visumą, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamo nuosprendžio motyvus, nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis bei jų vertinimu. Tuo tarpu nuteistasis savo skunde esminę reikšmę suteikia tik pavieniams, iš esmės jį teisinantiems įrodymams, pernelyg sureikšmina nukentėjusiojo A. G., liudytojų G. V. ir V. V. parodymuose esančius tam tikrus neatitikimus, juos vertina sau naudinga linkme, tačiau toks įrodymų vertinimas pagal BPK 20 straipsnį nėra galimas ir su juo kolegija nesutinka.Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir nesunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus, ir ar šie kiekvieno eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastimi pripažįstama tokiais atvejais, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų.Kaip jau buvo minėta, esminis nuteistojo J. S. argumentas yra tas, kad jokio eismo įvykio šiuo atveju nebuvo, kad pėsčiasis A. G. susižalojo dėl savo paties veiksmų – jis krito ant bordiūro susipainiojus jo kojoms. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas šią J. S. versiją motyvuotai paneigė, todėl ji vertintina kaip jo gynimosi pozicija nuo pareikšto kaltinimo. Apylinkės teismas nustatė, kad J. S. pažeidė KET 30, 117 ir 234.4 punktų reikalavimus, t. y. važiuodamas lyjant, kai neveikia vairuotojo pusės priekinio stiklo valytuvas, automobilio kairės pusės ratais įvažiavęs į antrą (duomenys neskelbtini) gatvės eismo juostą, o dešinės pusės ratais – į pirmą (duomenys neskelbtini) gatvės eismo juostą, kai važiuojamoji dalis suskirstyta į eismo juostas horizontaliojo ženklinimo linijomis, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir privalėdamas sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą pėsčiųjų perėjoje išėjusį pėsčiąjį, nesustojo ir pėsčiojo nepraleido, dėl ko partrenkė jam iš kairės pusės per pėsčiųjų perėją ėjusį pėsčiąjį A. G., dėl ko buvo nesunkiai sutrikdyta jo sveikata. Pagrįsdamas minėtą išvadą, pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančių įrodymų visumą : nukentėjusiojo A. G., liudytojų G. V., V. V., R. S. parodymus, parodymų patikrinimo vietoje, daiktų apžiūrų metu gautus duomenis, specialistų išvadas, juos išsamiai išanalizavo bei įvertino tiek atskirai, tiek kitų byloje esančių įrodymų visumoje. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir minėta išvada, kadangi ji yra pagrįsta aukščiau paminėtų įrodymų visuma. Iš nukentėjusiojo A. G. iš esmės nuoseklių parodymų ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje matyti, kad perėjęs daugiau nei pusę nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos (duomenys neskelbtini) gatvėje, jis pamatė jam iš dešinės pusės atvažiuojantį automobilį, kuris visiškai nelėtino greičio ir neketino sustoti bei jo praleisti. Dėl to jis pradėjo bėgti per perėją. Bebaigiant jam perbėgti per pėsčiųjų perėją, minėtas automobilis kliudė jį, smūgis teko į jo kairės blauzdos vidinę pusę. Pirmoje apklausoje nurodė, kad smūgis teko į jo kūno dešinę pusę, kadangi jis bėgo ir jo dešinė koja buvo priekyje kairės kojos, vėliau ant kairės blauzdos išryškėjo mėlynės, šią blauzdą skaudėjo. Po smūgio į kairę blauzdą jį nubloškė ir jis kairiąja kūno dalimi trenkėsi į šaligatvio bordiūrą bei patyrė sužalojimus. Jį partrenkęs automobilis nuvažiavo (1 t., 31-32, 84-85 b. l.; 2 t., 66-68 b. l.). Savo parodymus nukentėjusysis A. G. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodydamas vietas, kur ėjo per pėsčiųjų perėją, pamatė link jo artėjantį ir nestabdantį automobilį „Renault Clio“ (nuo A. G. iki šaligatvio – 5,5 m atstumas, nuo automobilio iki perėjos – 16,5 m atstumas), kontakto su automobiliu vietą (iki šaligatvio – 2,9 m atstumas) bei vietą, kur po to nukrito – prie šaligatvio bortelio (1 t., 126-132 b. l.). Nors nuteistasis J. S. apeliaciniame skunde teigia apie nukentėjusiojo A. G. parodymų prieštaravimus dėl kontakto su automobiliu aplinkybių, akcentuoja nukentėjusiojo senyvą amžių, dėl kurio jis įvykio aplinkybių galėjo nebeprisiminti ar jas iškreipti, tačiau kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo A. G. parodymai apie esmines įvykio aplinkybes iš esmės buvo nuoseklūs viso proceso metu, o vėliau vykusių apklausų metu buvo tik tikslinami, kas nesudaro pagrindo jais netikėti ir juos atmesti. Todėl čia jokių prieštaravimų nėra, o tuo labiau aplinkybę, kad nuteistojo J. S. vairuojamas automobilis „Renault Clio“ kliudė jo kairės blauzdos vidinę pusę nukentėjusysis A. G. dar kartą pažymėjo ir apeliacinės instancijos teisme. Kad nukentėjusįjį A. G. partrenkė būtent nuteistojo J. S. vairuojamas automobilis „Renault Clio“, be paties nukentėjusiojo parodymų patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Liudytojai G. V. ir V. V. šioje byloje yra vieninteliai liudytojai, kurie tiesiogiai matė eismo įvykį, ir priešingai skundo teiginiams, jų parodymai tik patvirtina nukentėjusiojo A. G. nurodytą aplinkybę, jog jis nugriuvo ne pats bėgdamas per pėsčiųjų perėją. Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad važiuodami link tos pačios nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos tik kita kryptimi, abu jie matė per ją einantį A. G. bei priešinga eismo kryptimi link perėjos važiuojantį J. S. vairuojamą automobilį „Renault Clio“. Liudytojas G. V. patvirtino, kad A. G. jau buvo beveik perėjęs pėsčiųjų perėją, kai jį partrenkė nuteistojo vairuojamas automobilis ir nukentėjusysis buvo nublokštas ant žemės. J. S. nuvažiavo nenustojęs, tačiau G. V. jį prisivijo. Po to, grįžus į įvykio vietą, A. G. skundėsi skausmais šonuose, kojoje. Liudytoja V. V. parodė, kad matė, kaip A. G. perėjoje krito, tačiau paties jo kontakto su automobiliu nematė. Liudytojas G. V. parodė, kad A. G. automobilis kliudė priekiniu bamperiu ir smūgis nukentėjusiajam teko į dešinės pusės klubą ar aukščiau žemiau (2 t., 83-85 b. l.). Savo parodymus liudytojas G. V. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodydamas vietas, kur pamatė A. G. pėsčiųjų perėjoje (nuo A. G. iki šaligatvio – 4,7 m atstumas) ir automobilį „Renault Clio“ (nuo automobilio iki perėjos – 3,7 m atstumas), A. G. kontakto su automobiliu vietą (iki šaligatvio – 3 m atstumas) bei vietą, kur po to jis nukrito – prie šaligatvio bortelio (1 t., 145-153 b. l.). Kolegija pažymi, kad sprendžiant iš liudytojos V. V. parodymų, ji negalėjo patvirtinti nukentėjusiojo A. G. parodymų apie kontaktą su automobiliu „Renault Clio“, kadangi nagrinėjamoje situacijoje ji paties kontakto momento tiesiog nematė ir negalėjo nurodyti, kuria automobilio dalimi A. G. buvo nublokštas. Tačiau, kaip matyti, apie tai parodė liudytojas G. V. Pasak jo, A. G. nuteistojo J. S. vairuojamas automobilis kliudė ties nukentėjusiojo dešiniu klubu ar aukščiau žemiau. Tuo tarpu pagal nukentėjusiojo A. G. parodymus, nuteistojo vairuojamas automobilis jį užkabino ties kairės blauzdos vidine puse tarp kelio ir pėdos – tai nukentėjusysis patikslino apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Iš aptartų aplinkybių matyti, kad liudytojas G. V. tik labai abstrakčiai galėjo nurodyti, kurią nukentėjusiojo kūno dalį kliudė J. S. vairuojamas automobilis. Tačiau, įvertinus tai, kad viskas įvyko labai greitai ir pats G. V. tuo metu vairavo savo automobilį, dėl ko galėjo būti nedėmesingas kai kurioms įvykio detalėms, jo matymo ir įvykio suvokimo galimybės buvo ribotos, kas tokioje įvykio situacijoje yra visiškai pateisinama ir nedaro jo parodymų absoliučiai nepatikimų. Pažymėtina, kad į įvykio vietą atvykusiai policijos pareigūnei R. S. tiek nukentėjusysis A. G., tiek liudytojai G. V. ir V. V. nurodė, kad būtent nuteistojo J. S. vairuojamas automobilis „Renault Clio“ pėsčiųjų perėjoje partrenkė A. G. (2 t., 81 – 82 b. l.). Tai reiškia, kad nuo pat pradžių nebuvo jokių abejonių, kad nukentėjusysis buvo kliudytas automobilio būdamas ant pėsčiųjų perėjos, o ne pargriuvo pats. Tai svarbiausia byloje nustatyta aplinkybė. Pažymėtina ir tai, kad liudytojai G. V. ir V. V. nėra susiję giminystės ar draugystės ryšiais nei su nukentėjusiuoju, nei su nuteistuoju, todėl jie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, duoti nuteistąjį kaltinančius parodymus, todėl kolegija kaip ir pirmosios instancijos teismas jų parodymus laiko objektyviais ir abejonių nekeliančiais. Tokiu būdu, nuteistojo J. S. kaltė nebuvo įrodinėjama remiantis vien tik nukentėjusiojo A. G. parodymais. Jo parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, tai liudytojų G. V., V. V., R. S. parodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes, kartu su jais, papildydami, patvirtindami vieni kitus, sudaro vientisą įrodymų visumą ir atskleidžia išsamų nusikalstamos veikos vaizdą, tad abejoti šių įrodymų, kuriais grindžiama nuteistojo kaltė, patikimumu nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Apelianto skundo teiginys, kad jam automobiliu važiuojant per pėsčiųjų perėją nukentėjusiojo A. G. ten jau nebuvo, prieštarauja jo paties tvirtinimui ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 71, 75 – 76 b.l.), kad jis pėsčiųjų perėjoje A. G. tiesiog iš viso nematė. Tačiau, pagal nukentėjusiojo parodymus, jis pėsčiųjų perėja ėjo nuteistajam atvažiuojant iš dešinės, jau buvo perėjęs pusę (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies, kirtęs skiriamąją juostą, kai pamatė, kad artėjantis automobilis nemažina greičio ir nesirengia stabdyti. Todėl jis paspartino ėjimo greitį, netgi ėmė bėgti, tačiau buvo automobilio kliudytas ir dėl to nugriuvo ant šaligatvio. Tai patvirtino ir liudytojai V-ai. Tai reiškia, kad nuteistasis ne tik kad nesulėtino greičio prieš pėsčiųjų perėją ir visiškai nesustojo pėsčiajam esant ant pėsčiųjų perėjos, tačiau iš viso nematė pėsčiųjų perėja einančio nukentėjusiojo. Kodėl taip įvyko taip pat visiškai akivaizdu ir aiškiai matosi iš bylos duomenų – lyjant lietui apeliantas važiavo neveikiant vairuotojo pusės valytuvui ir iš vidaus rasojant langams, nes pasak liudytojos B. S., ji sėdėjo šalia nuteistojo ir valė priekinį stiklą skudurėliu. Bylos duomenimis, tuo metu lijo lietus (1 t., 62 b. l.). Iš automobilio „Renault Clio“ apžiūros protokolo matyti, kad po įvykio nebuvo šio automobilio priekinio stiklo valytuvo šluotelės (1 t., 18 – 21 b. l.). Šie duomenys įrodo, kad įvykio metu J. S. vairavo techniškai netvarkingą automobilį, kurio vairavimas iš viso yra draudžiamas pagal KET 234.4 punktą. Akivaizdu ir tai, kad tokioje situacijoje, kai buvo aplytas priekinis automobilio stiklas, kuris dar ir rasojo iš vidaus, nuteistasis, vairuodamas šį automobilį, tikrai aiškiai nematė kelio važiuojamosios dalies. Dėl tų pačių aplinkybių akivaizdu ir tai, kad nuteistasis J. S. nematė ir pėsčiojo A. G., kuris, kaip byloje jau nustatyta, tikrai ėjo per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, kai automobilis „Renault Clio“ link jos artėjo.Apeliaciniame skunde nuteistasis J. S. didelį dėmesį skiria aplinkybei, kad byloje nenustatyti jokie pėdsakai – rūbų atplaišos, automobilio apgadinimai, įvykio vietoje nerasta nuo jo nukritusių detalių ir pan., iš kurių būtų galima spręsti apie buvusį kontaktą tarp pėsčiojo A. G. ir automobilio „Renault Clio“. Nuteistojo teigimu, ir specialisto išvada dėl nukentėjusiojo sužalojimų nepatvirtina, kad toks kontaktas buvo, kadangi nustatyti sužalojimai nukentėjusiojo kairėje, o ne jo dešinėje kūno pusėje. Kolegija sutinka su tuo, kad iš byloje esančių įrodymų – specialisto išvadų, eismo įvykio vietos apžiūros protokolo, transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolo bei kitų rašytinių bylos įrodymų, iš tiesų negalima aiškiai nustatyti, ar pėsčiasis A. G. pats nukrito ant žemės susipynus jo kojoms, ar tai nuteistasis J. S. vairuojamu automobiliu „Renault Clio“ jį partrenkė. Tačiau kolegija pažymi, kad specialisto išvada nėra esminis ar pagrindinis įrodymas analogiškose bylose – tai vienas iš įrodymų, kuriam taikomos tos pačios įrodymų rinkimo ir vertinimo taisyklės. Jau minėta, kad šioje byloje yra ir kitų jau aptartų įrodymų – nukentėjusiojo A. G., liudytojų G. V., V. V., R. S. parodymai, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuoti duomenys, kurie pakankamai išsamiai atskleidžia eismo įvykio mechanizmą. Teismų praktikoje nuolat pažymima, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis, jų rinkimas nėra savitikslis, nes jų turi būti surinkta tiek, kad asmenį būtų galima pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo ir tai, kad specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje ir neturi teismui didesnės galios nei kiti bylos duomenys, ji turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal nukentėjusiojo A. G. parodymus, eidamas per pėsčiųjų perėją, jis pastebėjo, kad jam iš dešinės atvažiuojantis nuteistojo automobilis „Renault Clio“ nelėtino greičio ir neketino sustoti, todėl jis pradėjo bėgti, tačiau nespėjo ir minėtas automobilis užkliudė jo kairės blauzdos vidinę dalį, dėl ko jis kairiąja kūno dalimi krito ant žemės. Liudytojai G. V. ir V. V. patvirtino, kad pėsčiąjį A. G. automobilis „Renault Clio“ kliudė pastarajam beveik perėjus per pėsčiųjų perėją. Iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vietoje nebuvo jokių stabdymo pėdsakų (1 t., 11-15 b. l.). Taigi, J. S., artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ja ėjusio pėsčiojo A. G. dėl pirmiau jau aptartų vairavimo sąlygų – lijo lietus, neveikė automobilio „Renault Clio“ vairuotojo pusės stiklo valytuvas, priekinis stiklas rasojo iš vidaus, paprasčiausiai nematė, dėl ko ir nestabdė. Kaip jau buvo minėta, po smūgio į kairės blauzdos vidinę dalį, nukentėjusysis A. G. buvo nublokštas ir kairiu šonu trenkėsi į žemę. Tai patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kad pėsčiojo A. G. kairės kūno pusės sumušimas, pasireiškęs įvairiais sužalojimais ir lūžiais, buvo padarytas jam kairiu šonu atsitrenkus ant kelio dangos ar kelio elementų (1 t., 164 – 166 b. l.). Nuteistasis yra teisus skunde nurodydamas, kad nukentėjusiajam A. G. nebuvo nustatyti kairės blauzdos sužalojimai, kurie patvirtintų, kad šioje vietoje jo vairuojamas automobilis „Renault Clio“ kontaktavo su nukentėjusiuoju. Iš tiesų, eismo įvykių metu įvykio vietoje neretai randamos stabdymo žymės, transporto priemonių apgadinimai, jų detalių šukės, duženos, nukentėjusiųjų daiktų ar rūbų fragmentai atplaišos ir kiti pėdsakai, tačiau tai nereiškia, kad šie pėdsakai yra randami ir fiksuojami visada, kartais gali jų ir nebūti, kaip buvo ir nagrinėjamu atveju. O būtent, pagal nukentėjusiojo A. G. parodymus, po įvykio jam ant kairės blauzdos išryškėjo mėlynės. Tai reiškia, kad kontakto metu smūgis automobilio bamperiu į nukentėjusiojo A. G. kairę blauzdą nebuvo itin stiprus ir buvo išvengta rimtesnių sužalojimų bei tuo pačiu transporto priemonės apgadinimų, tačiau tokio smūgio užteko, kad nukentėjusysis būtų kliudytas ir nublokštas ant grindinio kairiu šonu. Šios aplinkybės yra aiškios ir nekeliančios abejonių, todėl, priešingai nuteistojo teigimui, jos nereikalauja papildomo įrodinėjimo ar ypatingų specialių žinių – tam užtenka paprastos gyvenimiškos patirties. Atsižvelgdama į visas šias išdėstytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad nors ir iš specialisto išvadų, apžiūros protokolų ir kt. rašytinių bylos įrodymų negalima tiksliai nustatyti A. G. konstatuotų sužalojimų padarymo eigos, tačiau byloje esantys kiti duomenys – nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, neabejotinai patvirtina, kad nurodyti sužalojimai A. G. buvo padaryti būtent aptariamo eismo įvykio metu. Bylos duomenimis, nukentėjusysis A. G. neatliko jokių veiksmų, kurie turėjo įtakos eismo įvykio kilimui, taip pat nėra jokių duomenų, kad jis pažeidė KET reikalavimus. Tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, nuteistasis J. S., artėdamas link pėsčiųjų perėjos, nepamatė ja einančio nukentėjusiojo A. G., ne tik kad nesulėtino greičio, tačiau visiškai nestabdė ir partrenkė A. G., t. y. vairuojamu automobiliu kliudė jo kairės blauzdos vidinę pusę, dėl ko pastarasis kairiu šonu krito ant žemės ir tokiu būdu jam nesunkiai sutrikdė sveikatą. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, kolegija pripažįsta, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog J. S. pažeidė KET 30, 117 ir 234.4 punktus dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Taigi, jis nors ir nenumatė, kad dėl itin neatsakingo automobilio vairavimo kils žalingi padariniai, tačiau, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kad važiuojamosios kelio dalies matymas jam buvo žymiai apribotas dėl lietaus, neveikiančio vairuotojo pusės stiklo valytuvo, rasojančio priekinio stiklo, galėjo ir turėjo tai numatyti, privalėjo suprasti tokių aplinkybių reikšmingumą nesaugiam vairavimui ir tai, kad jis gali sukelti neigiamus padarinius. Dėl to kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad aptartoje J. S. veikoje yra visi nusikalstamos veikos pagal BK 281 straipsnio 1 dalį požymiai, todėl skundžiamu nuosprendžiu jis buvo nuteistas pagrįstai. Esant tokioms aplinkybėms kolegija pripažįsta, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.