Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. L. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kurioje nuspręsta, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti, o jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas, pareiškimas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Taigi, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog pareiškėja per teismo nustatytą terminą nepašalino skundo (jo dalies) trūkumų, turėjo teisinį ir faktinį pagrindą tokį skundą (jo dalį) laikyti nepaduotu. Siekiant įvertinti, ar toks teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, būtina patikrinti, ar teismas pagrįstai nustatė skundo trūkumus ir vėliau konstatavo, jog šie trūkumai nebuvo pašalinti per nustatytą terminą.

Pirmosios instancijos teismas 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartyje nustatė šiuos skundo trūkumus: 1) pareiškėjas skunde nurodė ne visus būtinuosius rekvizitus (nenurodė savo asmens kodo ir gyvenamosios vietos); 2) pareiškėjas nepateikė žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančių įrodymų arba motyvuoto ir įrodymais pagrįsto prašymo atleisti jį nuo šio mokesčio sumokėjimo.

Dėl pirmojo nustatyto skundo trūkumo

ABTĮ 24 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti reikalavimai skundo turiniui ir formai, kurių privalo laikytis asmenys, besikreipiantys į administracinį teismą. Pagal šios teisės normos 2 punktą, skunde (prašyme, pareiškime) turi būti nurodyta: pareiškėjo vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas), gyvenamoji vieta (buveinė), jeigu pareiškėjas turi, – ir elektroninio pašto adresas, telefono, fakso numeriai ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresai, taip pat atstovo, jeigu jis yra, vardas, pavardė ir adresas, jeigu žinoma, – atstovo elektroninio pašto adresas, telefono, fakso numeriai ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė savo vardą, pavardę ir el. pašto adresą, taip pat nurodė, kad jo gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), asmens kodas – „neviešintinas ir atsakovei jo nereikia žinoti“. Pareiškėjas tokius savo asmens duomenis pateikė ir patikslintame skunde, papildomai pažymėdamas, jog gyvenamosios vietos adresas – (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas nepašalino nurodyto skundo trūkumo, nes asmens kodas turi būti nurodytas skunde (ne LITEKO / EPP), taip pat skunde turi būti nurodyta pareiškėjo gyvenamoji vieta (pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, kad jo deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), kaip nurodyta skunde).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas patikslintame skunde aiškiai nurodė savo gyvenamosios vietos adresą. ABTĮ nėra įtvirtintas reikalavimas pareiškėjui pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog jis gyvena deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas šiuo aspektu neištaisė skundo trūkumų.

Kaip matyti iš LITEKO esančios elektroninės bylos kortelės, pareiškėjas skundą ir patikslintą skundą pateikė teismui elektroninių ryšių priemonėmis (per EPP). Elektroninėje bylos kortelėje (bylos šalių duomenyse) yra nurodytas pareiškėjo asmens kodas. Remiantis pareiškėjo paaiškinimais, jis skunde ir patikslintame skunde nepateikė savo asmens kodo, nes nepageidauja, kad šie asmens duomenys būtų perduoti kitiems bylos proceso dalyviams.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 33 straipsnio 1 dalimi, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjas skunde turėjo nurodyti savo asmens kodą. Tai, kad tam tikri pareiškėjo asmens duomenys jau yra nurodyti informacinėse sistemose (pvz., LITEKO), nepašalina pareiškėjo pareigos pateikti reikalavimus skundo turiniui ir formai atitinkantį procesinį dokumentą. Pareiškėjui netinkamai įvykdžius šią pareigą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė skundo trūkumą ir terminą šiam trūkumui pašalinti, o, pareiškėjui nepašalinus aptariamo skundo trūkumo per teismo nustatytą terminą, nusprendė pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį taip pat į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą yra tinkamas teismo procesas (žr. Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimus).

Asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą įstatymu nustatyti Konstitucijos normas ir principus atitinkantį bylų nagrinėjimo teisme procesą. Įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas bylų nagrinėjimo teisme santykius, privalo paisyti Konstitucijos, inter alia (be kita ko, įskaitant) jos 117 straipsnyje nustatytų reikalavimų, konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, teisėjų nešališkumo ir nepriklausomumo principų. Reguliuojant bylų nagrinėjimo teisme santykius privalu paisyti inter alia Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto viešo bylų nagrinėjimo teisme principo (žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimą).

Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, asmens kodas – unikali vienuolikos dešimtainių skaitmenų seka asmeniui identifikuoti, registrų ir valstybės informacinių sistemų sąveikai užtikrinti. BDAR nėra įtvirtinti specialieji reikalavimai asmens duomeniui – asmens kodui tvarkyti. Vadovaujantis ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalimi, asmens kodas gali būti tvarkomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti asmens duomenys, t. y. kai yra nors viena iš BDAR 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmens duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygų, išskyrus tai, kad draudžiama asmens kodą skelbti viešai (ADTAĮ 3 str. 2 d.) ir draudžiama tvarkyti asmens kodą tiesioginės rinkodaros tikslais (ADTAĮ 3 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šį teisinį reguliavimą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nekyla pagrįstų abejonių dėl ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto reikalavimo skunde nurodyti pareiškėjo asmens kodą atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Be to, šiame kontekste pastebėtina, jog pareiškėjas turi teisę prašyti teismo bylos medžiagą ar jos dalį pripažinti nevieša (ABTĮ 14 str. 2 d., 52 str. 2 d.).

Dėl antrojo nustatyto skundo trūkumo

ABTĮ 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, išskyrus šio įstatymo 36 straipsnyje nustatytus atvejus, prie skundo (prašymo, pareiškimo) turi būti pridedamas žyminio mokesčio kvitas arba motyvuotas prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio. ABTĮ 36 straipsnio 1–3 ir 5 dalyse yra išvardyti žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai, pareiškimai), tarp jų – skundai (prašymai, pareiškimai) dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) (36 str. 1 d. 10 p.).

Pagal ABTĮ 37 straipsnį, administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas nesumokėjo žyminio mokesčio. Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde prašė, atsižvelgiant į ginčo esmę ir vadovaujantis bendraisiais teisingumo principais, arba atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, arba įpareigoti VMI sudaryti sąlygas pareiškėjui sumokėti žyminį mokestį grynaisiais pinigais, nenurodant jokių asmens duomenų.

Pirmosios instancijos teismas 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartyje priėjo prie išvados, kad pareiškėjo prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo negali būti patenkintas, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo sunkią finansinę padėtį, o prašymas įpareigoti VMI sudaryti pareiškėjui sąlygas sumokėti žyminį mokestį grynaisiais pinigais, nenurodant jokių asmens duomenų, negali būti patenkintas, nes nei ABTĮ, nei kitų įstatymų procesinės nuostatos nenumato galimybės teikti teismui tokio pobūdžio pašymą. Teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė mokėjimo dokumento, patvirtinančio žyminio mokesčio už skundą sumokėjimą, arba motyvuoto ir įrodymais pagrįsto prašymo atleisti nuo šio mokesčio sumokėjimo.

Primintina, kad pareiškėjas skunde suformulavo tris materialiuosius reikalavimus: 1) panaikinti Sprendimą; 2) perduoti 2023 m. birželio 30 d. skundą nagrinėti VDAI; 3) priteisti iš VDAI 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundo dalis dėl pirmojo reikalavimo ir išvestinio iš jo antrojo reikalavimo yra apmokestinama žyminiu mokesčiu, todėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pagrįstai nustatė skundo trūkumus dėl žyminio mokesčio nesumokėjimo. Tačiau trečiasis reikalavimas gali būti nagrinėjamas kaip savarankiškas skundo reikalavimas, nes tai, kad administracinis sprendimas yra galiojantis ir neginčijamas, paprastai nėra kliūtis priteisti žalos, kilusios dėl tokio administracinio sprendimo priėmimo, atlyginimą. Skundai (prašymai, pareiškimai) dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 str.) yra neapmokestinami žyminiu mokesčiu, todėl žyminio mokesčio nesumokėjimas nebuvo kliūtis priimti skundo dalį dėl trečiojo reikalavimo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas negali būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, jeigu jis nepateikia įrodymų apie savo turtinę padėtį, dėl kurios žyminio mokesčio sumokėjimas jam būtų per didelė našta. ABTĮ nėra įtvirtinti kiti pagrindai ar aplinkybės, į kurias atsižvelgiant pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvui, kad proceso teisės normos neįtvirtinta galimybės teismui įvykdyti pareiškėjo prašymą kreiptis į VMI, todėl toks prašymas yra atmestinas. Papildomai pažymėtina, kad administraciniam teismui nėra suteikta kompetencija tiesiog įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus. ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pagal ABTĮ 88 straipsnį, išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų: 1) atmesti skundą (prašymą, pareiškimą) kaip nepagrįstą; 2) patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir panaikinti skundžiamą teisės aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; 3) patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą; 4) patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu; 5) patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 str.).

Šiuo atveju pareiškėjas nesiekia inicijuoti bylos (teisminio ginčo) tarp jo ir VMI dėl šios įstaigos priimtų administracinių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo arba vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti VMI atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus – sudaryti sąlygas pareiškėjui sumokėti žyminį mokestį grynaisiais pinigais, nenurodant jokių asmens duomenų.

Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas turėjo pareigą sumokėti žyminį mokestį už skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Sprendimą ir perduoti 2023 m. birželio 30 d. skundą nagrinėti VDAI, tačiau pareiškėjas per teismo nustatytą terminą neįvykdė šios pareigos ir nepateikė motyvuoto bei įrodymais pagrįsto prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo ABTĮ 37 straipsnyje nurodytais pagrindais.

Dėl likusių atskirojo skundo reikalavimų ir bylos baigties

Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal ABTĮ 154 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, turi teisę savo nutartimi: 1) palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą; 2) pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį iš dalies; 3) panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės; 4) panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo atskirajame skunde suformuluoti reikalavimai kreiptis į Nuolatinę teisėjų veiklos vertinimo komisiją dėl neeilinio teisėjos Eglės Žulytės-Janulionienės veiklos vertinimo bei mokymų ar kvalifikacijos kėlimo kursų paskyrimo ir (arba) į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją dėl drausmės bylos minėtai teisėjai iškėlimo (ypač jeigu įtariama tyčia), arba siūlyti LVAT pirmininkei ar Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkui dėl nurodytų priežasčių kreiptis į minėtus teismų savivaldos organus yra nesuderinami su ABTĮ 154 straipsnyje apeliacinės instancijos teismui numatytomis teisėmis, todėl tokie reikalavimai vertintini kaip netinkami ir atmestini.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, tačiau priėjo prie teisingos išvados, kad pareiškėjo skundas laikytinas nepaduotu, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. L. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.