- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-17
- Bylos Nr.
- A-600-442/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05108-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Romanas Klišauskas
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Litdana“
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Litdana“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Litdana“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2014 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. FR0682-37; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, mokesčių administratorius) 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 69-99, kuriuo patvirtintas Klaipėdos AVMI 2014 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. FR0682-371; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. S-222(7-188/2014).
2. Pareiškėjo teigimu, ginčijami sprendimai, kuriais jam įregistruota mokestinė prievolė, yra nepagrįsti. Nurodė, kad papildoma pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) suma jam buvo priskaičiuota konstatavus, jog uždaroji akcinė bendrovė ,,Litdana“ (toliau – ir UAB,,Litdana“, Bendrovė) nepagrįstai iš (duomenys neskelbtini) įmonės įsigytiems automobiliams taikė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 106 straipsnio 2 dalies nuostatas.
3. Pareiškėjas rėmėsi PVMĮ 106–107 straipsnių nuostatomis ir teigė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 30 d. iš (duomenys neskelbtini) įmonės ,,(duomenys neskelbtini)“ įsigijo naudotų automobilių, automobilių sėdynių ir transporto paslaugų už 609 901,44 Lt, kuriuos apskaitė ir pardavė Lietuvos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims bei Baltarusijos ir Rusijos Respublikos fiziniams asmenims, taikydamas PVMĮ 106 straipsnio 2 dalyje nustatytą maržos schemą. Paaiškino, kad visose įsigytų prekių sąskaitose-faktūrose buvo nuoroda ,,Sections 69–71“, ir tai, jog automobiliai naudojami fizinių asmenų, todėl taikytina PVM maržos schema.
4. Pareiškėjo nuomone, VMI ir Komisija nepagrįstai rėmėsi iš (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus gautais, bet objektyviais duomenimis nepagrįstais, paaiškinimais. Pažymėjo, kad iš jo pateiktų sąskaitų-faktūrų Komisija nepagrįstai sprendė, jog (duomenys neskelbtini) įmonė taikė maržos schemą. Aplinkybės, kad įmonė galėjo netaikyti maržos schemos, o tiekimus deklaravo VIES, bei tai, kad realiai netaikė maržos schemos jokiems tiekimams, Bendrovei nebuvo ir negalėjo būti žinomos. Pareiškėjo teigimu, pagrindiniu ir svarbiausiu įrodymu apskaičiuojant mokėtiną PVM laikytina sąskaita-faktūra, kuria įforminamas prekių tiekimas. Esant prieštaravimui tarp sąskaitos-faktūros ir VIES duomenų bazės, pareiškėjo manymu, turi būti vadovaujamasi sąskaita.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas nurodė, kad aplinkybė, jog jis 2009 m. rugsėjo 2 d. raštu mokesčių administratoriui pateikė paklausimą dėl parduodamų lengvųjų automobilių apmokestinimo PVM, patvirtina, kad jis elgėsi rūpestingai bei siekė išsiaiškinti savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas. Pabrėžė, kad mokesčių administratorius, grįsdamas savo išvadas, vadovavosi pardavimo sąskaitomis, o apskaičiuodamas mokėtiną PVM – VIES duomenų baze, t. y. skirtingais ir prieštaringais įrodymais.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d. iš ,, (duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) pareiškėjas įsigijo prekių ir paslaugų už 609 901,44 Lt. Ši (duomenys neskelbtini) įmonė pagrindinė pareiškėjo tiekėja.
8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo pateiktuose dokumentuose, t. y. sąskaitose-faktūrose, yra įrašyta nuoroda: ,,Sections 69–71“, ,,Free of VAT“. Pareiškėjas iš ,,(duomenys neskelbtini)“ pirktų automobilių 36 pardavė Lietuvos fiziniams ir juridiniams asmenims, taikydamas maržos schemą, bei vieną automobilį pardavė Baltarusijos fiziniam asmeniui su 0 proc. PVM tarifu. Pažymėjo, kad Klaipėdos AVMI, siekdama išsiaiškinti įsigijimo iš (duomenys neskelbtini) įmonės aplinkybes dėl maržos taikymo, raštu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) mokesčių administratorių. Iš (duomenys neskelbtini) ryšių įstaigos buvo gauti duomenys, kad (duomenys neskelbtini) įmonė ,,(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. I ketvirtį netaikė maržos schemos jokiems tiekimams ir tiekimus teisingai deklaravo VIES, o (duomenys neskelbtini) mokesčių administracijos pateiktos sąskaitos-faktūros atitiko pareiškėjo pateiktas sąskaitas-faktūras.
9. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad (duomenys neskelbtini) įmonė ,,(duomenys neskelbtini)“ pardavimo sąskaitose-faktūrose tikrinamuoju laikotarpiu nurodė nuorodą ,,Sections 69–71“, ,,Free of VAT“, ir įvertinęs (duomenys neskelbtini) mokesčių administracijos pateiktą informaciją, konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai įsigytiems iš minėtos įmonės parduotiems automobiliams taikė PVMĮ 106 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsakovo nuomone, (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus pateikta informacija ir byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui iš (duomenys neskelbtini) PVM mokėtojo įsigyjant 25 automobilius speciali PVM apmokestinimo schema nebuvo taikyta, todėl patikrinimo metu pagrįstai konstatuota, jog parduodamas transporto priemones pareiškėjas neturėjo pagrindo skaičiuoti PVM nuo maržos ir turėjo taikyti 21 proc. pardavimo PVM nuo visos transporto priemonių apmokestinamosios vertės.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Klaipėdos AVMI 2014 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. FR0682-37, VMI 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 69-99 bei Komisijos 2014 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. S-222 (7-188/2014).
11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą iš esmės grindžia Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva Nr. 2006/112), Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika ir tuo, kad jis buvo sąžininga, t. y. nežinojo ir negalėjo žinoti, jog (duomenys neskelbtini) įmonė, iš kurios buvo įsigyti ginčo automobiliai, sąskaitose-faktūrose nurodė neteisingus duomenis apie maržos schemos taikymą.
12. Kadangi byloje kilo Direktyvos Nr. 2006/112 226 ir 314 straipsnių nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimų, o konkrečiai dėl to, kada apmokestinamasis prekybininkas turi teisę taikyti maržos schemą, pirmosios instancijos teismas 2015 m. lapkričio 2 d. nutartimi nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ESTT 2017 m. gegužės 18 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje Nr., kuriuo nusprendė, kad 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, iš dalies pakeistos 2010 m. liepos 13 d. Tarybos direktyva 2010/45/ES, 314 straipsnį reikia aiškinti taip, jog juo draudžiama valstybės narės kompetentingoms institucijoms nesuteikti apmokestinamajam asmeniui, gavusiam sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyti rekvizitai, susiję su maržos apmokestinimo schema ir neapmokestinimu pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), teisės taikyti maržos apmokestinimo schemą, net kai per šių institucijų vėliau atliktą patikrinimą paaiškėja, kad apmokestinamasis prekybininkas, tiekęs naudotas prekes, iš tiesų šios schemos šių prekių tiekimui netaikė, jeigu kompetentingos institucijos nenustatė, kad apmokestinamasis asmuo veikė nesąžiningai ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad įsitikintų, jog jo sudaromas sandoris neįtraukia jo į sukčiavimą mokesčių srityje, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
14. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjo teisė apskaičiuoti PVM nuo 2012 metų sausio–kovo mėn. iš (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsigytų 25 naudotų automobilių, taikant specialią PVMĮ 106 straipsnyje įtvirtintą apmokestinimo PVM procedūrą – maržą, buvo paneigta atsižvelgus išimtinai į (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją, jog (duomenys neskelbtini) įmonė „(duomenys neskelbtini)“ nė vienai iš ginčo prekių tiekimo valstybėje netaikė maržos schemos. Teismas pažymėjo, kad VMI nevertino aplinkybių, jog (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pateiktose sąskaitose buvo nurodyta, kad parduodami automobiliai PVM neapmokestinti bei pateikiama nuoroda į ,,Sections 69–71“. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad pareiškėjas pagrįstai manė galintis taikyti maržos schemą.
15. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ESTT sprendimo 44 punkte pateiktu išaiškinimu, atmetė kaip nepagrįstus Komisijos argumentus, kad pareiškėjas, siekdamas pasinaudoti specialia apmokestinimo PVM schema, turėjo kreiptis į (duomenys neskelbtini) įmonę, prašydamas patvirtinti, jog transporto priemonės buvo parduotos taikant maržos schemą, arba į vietos mokesčių administratorių dėl informacijos, ar (duomenys neskelbtini) įmonė teikė duomenis VIES apie ginčo prekių tiekimą Bendrovei.
16. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pateiktose sąskaitose buvo nurodyta, kad parduodami automobiliai neapmokestinami PVM. Vertindamas aplinkybę, ar pareiškėjas, pasinaudojęs specialia PVM skaičiavimo schema (marža) veikė nesąžiningai, ir ar Klaipėdos AVMI priimdama sprendimą šią aplinkybę nustatė, teismas akcentavo, kad iš Klaipėdos AVMI sprendimo turinio matyti, kad priimant sprendimą nebuvo tiriama, ar pareiškėjas veikė nesąžiningai. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, jog Klaipėdos AVMI nevertino pareiškėjo sąžiningumo.
17. Dėl pareiškėjos atstovo teiginių, kad nėra pagrindo iš naujo kelti klausimus, susijusius su pareiškėjo nesąžiningumu ar nerūpestingumu, kadangi Komisija šias aplinkybes išnagrinėjo, teismas pažymėjo, jog Klaipėdos AVMI sprendime nebuvo tirtas pareiškėjo sąžiningumas, todėl Komisija spręsti dėl šios aplinkybės buvimo apskritai negalėjo. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo nerūpestingumo klausimas buvo keliamas dėl delspinigių priteisimo.
18. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 73 straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo sąžiningumo prezumpcija, taip pat atsižvelgdamas į ESTT prejudicinio sprendimo išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Klaipėdos AVMI, neįvertinusi mokesčio mokėtojo sąžiningumo ir nenustačiusi, ar pareiškėjas, pasinaudodamas maržos schema, veikė nesąžiningai, negalėjo tinkamai ir nuosekliai pritaikyti konkrečių mokesčių įstatymų nuostatų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, dėl ko pareiškėjo skundą tenkino visiškai.
III.
19. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies: panaikinti Komisijos 2014 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. S-222 (7-188/2014), VMI 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 69-99 ir pareiškėjo skundą grąžinti VMI nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
20. Atsakovo teigimu, teismas nepagrindė, dėl ko visa apimtimi tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino priimtus sprendimus, taip pat netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, t. y. netinkamai taikė MAĮ 73 straipsnio nuostatas bei neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką.
21. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, susijusiomis su MAĮ 73 straipsnio nuostatų taikymu. Pažymi, kad ESTT išaiškinimas, jog teisė taikyti maržos apmokestinimo schemą, nustatytą PVM direktyvos 314 straipsnio d punkte, gali būti paneigta tik tuo atveju, jeigu kompetentingos institucijos nustatė, kad apmokestinamasis asmuo veikė nesąžiningai ar nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad įsitikintų, jog jo sudaromas sandoris neįtraukia jo į sukčiavimą mokesčių srityje, buvo pateiktas tik ESTT 2017 m. gegužės 18 d. sprendime byloje Nr. C-624/15. Iki minėto ESTT sprendimo priėmimo mokesčių administratorius neturėjo jokio teisinio pagrindo PVMĮ 106 straipsnio 2 dalies nuostatų, kurios specialios PVM apmokestinimo schemos (maržos) taikymą siejo tik su sąlygomis, kai PVM mokėtojas tiekia be PVM Europos Sąjungos teritorijoje įsigytas naudotas prekes, meno kūrinius, kolekcinius ir (arba) antikvarinius daiktus, taip pat naudotas prekes, meno kūrinius, kolekcinius ir (arba) antikvarinius daiktus, kuriuos įsigyjant buvo taikoma ši speciali apmokestinimo schema, arba naudotas transporto priemones, kurias įsigyjant išgabenimo valstybėje narėje buvo taikomos specialios toje valstybėje narėje taikomos pereinamosios nuostatos naudotoms transporto priemonėms, traktuoti kitaip.
22. Atsakovo teigimu, VMI priimdama 2014 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. FR0682-371 įvertino byloje surinktus įrodymus (pareiškėjo pateiktas (duomenys neskelbtini) įmonės (duomenys neskelbtini) išrašytas sąskaitas-faktūras ir (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus 2012 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. (25.7-09)-R1-4479 ir 2013 m. balandžio 26 d. raštu Nr. (25.7-09)-R1-2013 pateiktus atsakymus bei dokumentus) ir padarė išvadą, kad pareiškėjui iš (duomenys neskelbtini) PVM mokėtojo įsigyjant 25 automobilius, speciali PVM apmokestinimo schema nebuvo taikyta, dėl ko pareiškėjas neturėjo teisės taikyti maržos apmokestinimo schemos. Pažymi, kad VMI atlikto mokestinio patikrinimo metu nenustatinėjo pareiškėjo vykdytuose sandoriuose nesąžiningumo aspekto bei aplinkybių, ar šalys sudarydamos naudotų automobilių tiekimo sandorius sukčiavo ar piktnaudžiavo teise, dėl ko pareiškėjui galėtų būti paneigta teisė taikyti maržos apmokestinimo schemą. Tačiau VMI vadovavosi PVMĮ 106 straipsnio 2 nuostatomis, jog maržos apmokestinimo schema, taikoma su sąlyga, kuri šiuo atveju nebuvo įvykdyta, kad šiame straipsnyje numatytas prekes apmokestinamajam asmeniui tiekia kitas apmokestinamasis prekybininkas, kuris taikė tą pačią specialią schemą tiekimui. Atsakovas pabrėžia, kad tokios pačios maržos apmokestinimo schemos taikymo praktikos tuo metu laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2015 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-243-602/2015).
23. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ESTT 2017 m. gegužės 18 d. sprendime byloje Nr. C-624/15 pasisakydamas dėl galimybės paneigti teisę taikyti specialią apmokestinimo PVM procedūrą (maržą) nurodė, jog ginčo bylose turi būti nustatomos piktnaudžiavimo teise, sukčiavimo ir sąžiningumo aplinkybės, siedamas tai su ESTT sprendimais, kuriuose buvo nagrinėjami klausimai, susiję su 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvoje 2006/112/EB įtvirtintos teisės į PVM atskaitą taikymu. Akcentuoja, kad pagal analogijos principą šioje byloje gali būti taikoma ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, jog tokiu atveju, kai mokesčių administratorius patikrinimo metu nenustatinėjo mokesčių mokėtojo veikloje nesąžiningumo aspekto, tačiau, kadangi aplinkybė, kad apmokestinamasis asmuo veikė nesąžiningai, ar nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad įsitikintų, jog jo sudaromas sandoris neįtraukia jo į sukčiavimą mokesčių srityje, yra būtina sąlyga paneigiant mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą, kaip ir šiuo atveju, su teise taikyti maržos apmokestinimo schemą, mokestinis ginčas tokiu atveju yra grąžinamas mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.
24. Atsakovo nuomone, nagrinėjamo ginčo atveju yra objektyvi būtinybė mokesčių administratoriui surinkti papildomus įrodymus, pagrindžiant ESTT 2017 m. gegužės 18 d. sprendime byloje Nr. C-624/15 paminėtas mokesčių administratoriui privalomas nustatyti apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimo, sukčiavimo ir nesąžiningumo aplinkybes, ir šios aplinkybės gali būti įrodytos arba paneigtos tik mokesčių administratoriui atliekant naujus veiksmus, o būtent – atliekant pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai taikė MAĮ 73 straipsnio nuostatas, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, atsakovas mano, jog teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
25. Pareiškėjas UAB ,,Litdana“ atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
26. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad iš atsakovo apeliacinio skundo turinio ir apeliacinio skundo dalyko matyti, jog VMI pripažįsta faktą, kad pareiškėjo ginčyti sprendimai yra neteisėti, tačiau prašo sudaryti galimybę VMI atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Pareiškėjo nuomone, atsakovas netinkamai suformulavo apeliacinio skundo dalyką, kadangi pripažindamas pareiškėjo ginčytų sprendimų neteisėtumo faktą atsakovas negali reikalauti panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, kuriuo buvo panaikinti Komisijos ir VMI sprendimai, bei priimti naują sprendimą. Mano, kad atsakovo apeliacinio skundo dalis, kurioje atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą dėl paties mokesčių administratoriaus neteisėtais įvardijamų Komisijos ir VMI sprendimų panaikinimo, atmestinas kaip nepagrįstas, VMI netinkamai suformulavus apeliacinio skundo dalyką.
Šalies argumentai
27. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo pozicija dėl MAĮ 73 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo šiam nagrinėjamam ginčui. Akcentuoja, kad mokesčių administratoriaus teisė atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą yra ne bendra taisyklė, leidžianti mokesčių administratoriui taisyti akivaizdžiai neteisėtus ir naikintinus sprendimus, bet išimtinė teisė, skirta pašalinti procesines kliūtis, kurios trukdo teismui priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo. Pabrėžia, kad nors VMI teigia, jog neturėjo galimybės ištirti ir įvertinti pareiškėjo sąžiningumo aplinkybės, iš Komisijos 2014 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. S-222(7-188/2014) turinio matyti, kad Komisija sprendė pareiškėjo atleidimo nuo paskirtos baudos ir apskaičiuotų delspinigių klausimą ir vertino pareiškėjo sąžiningumą. Be to, VMI taip pat tyrė ir vertino pareiškėjo sąžiningumo aplinkybę, spręsdama klausimą dėl pareiškėjos atleidimo nuo baudų ir delspinigių.
28. Pareiškėjo nuomone, jo sąžiningumo faktas yra konstatuotas Komisijos 2014 m. spalio 31 d. sprendime Nr. S-222 (7-188/2014), sąžiningumo aplinkybę tyrė bei vertino VMI 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendime Nr. 69-99, šios aplinkybės buvo aptartos ir ESTT 2017 m. gegužės 18 d. sprendime byloje Nr. C-624/15, todėl VMI teiginiai, kad mokestinio ginčo byloje nėra pakankamai duomenų ir informacijos, iš kurių bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas negalėjo įvertinti pareiškėjo sąžiningumo, vertintini kaip nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos AVMI 2014 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. FR0682-37, VMI 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. 69-99 ir Komisijos 2014 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. S-222(7-188/2014) teisėtumo bei pagrįstumo.
30. Klaipėdos AVMI, atlikusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. sausio – kovo mėn. iš (duomenys neskelbtini) įmonės (duomenys neskelbtini) įsigijo 25 automobilius už 233726 Lt, kuriuos 2012 m. sausio – spalio mėn. pardavė už 378700 Lt. Pareiškėjas, apskaičiuodamas pardavimo PVM, taikė maržos schemą ir nuo 119814 Lt maržos apskaičiavo 25161 Lt pardavimo PVM. Pagal (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją vietos mokesčių administratorius nustatė, kad įmonė (duomenys neskelbtini), pardavusi automobilius pareiškėjui, specialios PVM apmokestinimo schemos netaikė ir tiekimus įformino pagal įprastą PVM apmokestinimo tvarką. Todėl mokesčių administratorius padarė išdavą, kad pareiškėjas pažeidė PVMĮ 106 ir 107 straipsnių nuostatas bei pareiškėjui papildomai apskaičiavo 54366 Lt PVM.
31. Klaipėdos AVMI 2014 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. FR0682-371 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 15 745,48 Eur (54 366 Lt) PVM, 3 141,76 Eur (10 847,87 Lt) PVM delspinigių bei skyrė 1 574,66 Eur (5 437 Lt) PVM baudą.
32. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. 69-99 patvirtino Klaipėdos AVMI 2014 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. FR0682-371.
33. Mokestinių ginčų komisija, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą, 2014 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. S-222(7-188/2014) patvirtino VMI 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 69-99, tačiau atleido pareiškėją nuo apskaičiuotų 3 141,76 Eur (10 847,87 Lt) PVM delspinigių.
34. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. lapkričio 2 d. nutartimi šioje byloje nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo teismą dėl prejudicinio sprendimo, išaiškinant 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, iš dalies pakeistos 2010 m. liepos 13 d. Tarybos direktyva 2010/45/ES, 226 ir 314 straipsnio nuostatas, pateikdamas klausimą, kada apmokestinamasis prekybininkas turi teisę taikyti maržos schemą.
35. Dėl pirmosios instancijos teismo kreipimosi ESTT 2017 m. gegužės 18 d. prejudiciniu sprendimu nusprendė, kad 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, iš dalies pakeistos 2010 m. liepos 13 d. Tarybos direktyva 2010/45/ES, 314 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo draudžiama valstybės narės kompetentingoms institucijoms nesuteikti apmokestinamajam asmeniui, gavusiam sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyti rekvizitai, susiję su maržos apmokestinimo schema ir neapmokestinimu pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), teisės taikyti maržos apmokestinimo schemą, net kai per šių institucijų vėliau atliktą patikrinimą paaiškėja, kad apmokestinamasis prekybininkas, tiekęs naudotas prekes, iš tiesų šios schemos šių prekių tiekimui netaikė, jeigu kompetentingos institucijos nenustatė, kad apmokestinamasis asmuo veikė nesąžiningai ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad įsitikintų, jog jo sudaromas sandoris neįtraukia jo į sukčiavimą mokesčių srityje, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
36. Pirmosios instancijos teismo, atsižvelgdamas į minėtą ESTT prejudicinį sprendimą, padarė pagrįstą išvadą, jog priimant ginčijamus mokesčių administratorių bei Komisijos sprendimus nebuvo vertinamas pareiškėjo sąžiningumas, nebuvo aiškinamasi, ar pareiškėjas, pasinaudodamas maržos schema, veikė nesąžiningai, todėl mokesčių administratoriai bei Komisija priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, nes negalėjo tinkamai taikyti ir aiškinti ginčo teisinius santykius reguliuojančias mokesčių įstatymų nuostatas.
37. Siekiant užtikrinti Europos Sąjungos vidaus rinkos funkcionavimą, apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu tvarka buvo harmonizuota, įvedant bendrą PVM sistemą. Tokios sistemos pagrindu yra 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, iš dalies pakeista 2010 m. liepos 13 d. Tarybos direktyva 2010/45/ES. Todėl, aiškinant PVMĮ normas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, būtina atsižvelgti ir į minėtos direktyvos nuostatas bei ESTT jurisprudenciją.
38. ESTT 2017 m. gegužės 18 d. prejudiciniame sprendime suformuluotas Direktyvos 2006/112/EB nuostatų aiškinimas yra privalomas ne tik pirmosios instancijos teismui, bet ir mokesčių administratoriams bei Komisijai.
39. Centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėję mokestinį ginčą ikiteismine tvarka, mokestinio patikrinimo metu surinktų duomenų pagrindu nevertino, ar pareiškėjas, pasinaudodamas teise taikyti maržos apmokestinimo schemą, buvo sąžiningas, ar ėmėsi visų pagrįstų priemonių, kad įsitikintų, jog su įmone (duomenys neskelbtini) sudaromi sandoriai neįtraukia jo į sukčiavimą PVM srityje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino pareiškėjo ginčijamus šių institucijų sprendimus. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, netyręs byloje surinktų įrodymų, nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių dėl pareiškėjo sąžiningumo sudarant PVM apmokestinamus sandorius, jų visapusiškai, objektyviai neištyręs, be pagrindo panaikino ir Klaipėdos AVMI 2014 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. FR0682-371, tuo galutinai išspręsdamas mokestinį ginčą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo VMI apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant ginčijamus Komisijos ir VMI sprendimus bei perduodant pareiškėjo skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 69-99.
Panaikinti Mokestinių ginčių komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. S-222 (7-188/2014).
Perduoti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litdana“ skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.
Kitą pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litdana“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Nutartis neskundžiama.