Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 12 d. nutarties.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 8 d. nuosprendžiu R. B. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Panevėžio apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartimi Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiojo A. B. apeliacinius skundus atmetė.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, prašiusią kasacinį skundą tenkinti, nuteistąjį, prašiusį kasacinį skundą atmesti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2007 m. sausio 23 d., apie 18.30 val., veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu bendrininku grupe, viešoje vietoje – Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, R. B. gyvenamo mano, priklausančio L. B., prieškambaryje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, pagrasinęs A. B. išsinešdinti iš L. B. gyvenamojo namo, du kartus įspyrė jam į sėdmenis ir šoną bei laikė prispaudęs koja nukentėjusįjį prie grindų, po to kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, sugriebęs nukentėjusįjį už rankų, jėga ištempė į namo kiemą, kur, toliau tęsdamas savo nusikalstamus chuliganiškus veiksmus, šešis kartus įspyrė gulinčiam nukentėjusiajam į galvą ir kitas kūno vietas, taip padarydamas A. B. veido sumušimą, poodines kraujosruvas veide, nosies kaulų lūžimą, galvos smegenų sukrėtimą, krūtinės ląstos ir juosmens sumušimą, plūdo nukentėjusįjį, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo laikė prispaudęs nukentėjusiojo kojas bei tris kartus įspyrė į juosmens sritį; šiais veiksmais R. B. nesunkiai sutrikdė A. B. sveikatą, taip pat visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiojo A. B. apeliacinius skundus, nurodė, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias ir išsamiu įrodymų tyrimu pagrįstas išvadas, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nes byloje nėra patikimų ir objektyvių įrodymų, neginčytinai patvirtinančių R. B. kaltę, prielaidomis remtis teismas negalėjo, o visos nepašalintos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 320, 332 straipsnių nuostatų taikymo

Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatų, nes neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, nutartyje nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų ir nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo. Jis mano, kad taip apeliacinės instancijos teismas, nevertinęs apeliacinio skundo argumentų, nemotyvuotai skundą atmetęs, pažeidė BPK 332 straipsnio reikalavimus.

Iš apygardos teismo nutarties matyti, kad apeliacinis teismas, nagrinėdamas prokuroro apeliacinio skundo teiginius, svarstė R. B. baudžiamosios atsakomybės pagrįstumo bei teisėtumo klausimus. Apeliaciniame skunde detaliai išanalizuoti ir įvertinti taip, kaip atrodė apeliantui, išteisintojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, prioritetą skiriant parodymams, kaltinantiems R. B., todėl ir apeliaciniame skunde padaryta išvada, kad R. B. kaltas dėl inkriminuotų jam nusikalstamų veikų padarymo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą bei dar kartą patikrinęs byloje surinktus įrodymus, papildomai ištyręs liudytojos A. A. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme, padarė išvadą, kad, įvertinus ištirtų įrodymų visumą, byloje nepakanka patikimų įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti, jog R. B. dalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo tiek išteisintąjį apkaltinančias, tiek ir jį teisinančias aplinkybes.

Kasatorius teisingai skunde tvirtina, kad pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje turi išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Tačiau pabrėžtina ir tai, kad pagal teismų praktiką BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta apeliacinės instancijos teismo pareiga nutartyje pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo motyvą, pakanka to, jog pateikiami argumentai dėl esminių apeliacinio skundo motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6 ir 25 punktai). Esminis prokuroro apeliacinio skundo argumentas yra tai, kad pirmosios instancijos teismas, jo manymu, netinkamai įvertino proceso dalyvių parodymus ir padarė netinkamas išvadas. Į šį skundo argumentą apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuotai atsakė, nurodydamas, kodėl pagal nustatytas bylos aplinkybes buvo tikima tais išteisintojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais ir kodėl nesivadovaujama apeliaciniame skunde nurodytais kitais jų parodymais. Kolegijos nuomone, kiti apeliacinio skundo motyvai, kuriais analizuojami proceso dalyvių parodymai ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teismo posėdyje, nėra esminiai, todėl nepateikdamas dėl jų nutartyje motyvuotų išvadų apeliacinės instancijos teismas Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nepažeidė.

Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų

Kasaciniame skunde neteisingai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes įrodymus vertino remdamasis ne išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o apibendrinta išvada, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Įstatyme nustatyta, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Apeliacinės instancijos teismas atliko teisminį tyrimą, ėmėsi priemonių surasti liudytoją A. A., kuri buvo įvykio vietoje, ją teismo posėdyje apklausė, palygino jos parodymus su kita bylos medžiaga ir padarė atitinkamas išvadas. Taigi kasatorius nepagrįstai tvirtina, kad žemesnės instancijos teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir įrodymus.

Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste. Kasatorius netvirtina, kad teismai vadovavosi neteisėtais būdais gautais įrodymais. Išnagrinėjęs ir įvertinęs išteisintojo R. B., nukentėjusiojo A. B. ir visų liudytojų parodymus, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad jie yra prieštaringi ar kad yra pagrindas jais netikėti, nes jų parodymai sutampa su kitais byloje surinktais įrodymais ir paneigia arba patvirtina byloje nustatytas faktines aplinkybes, be to, minėtų proceso dalyvių parodymai buvo palyginti su kitais byloje esančiais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, kad byloje nesurinkta patikimų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių R. B. kaltę.

Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, priimančių baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.

Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų procesiniai sprendimai skundo ribose laikytini teisėtais, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo juos naikinti ar keisti nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.