- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-15
- Bylos Nr.
- 2K-211/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Antanas Klimavičius (pirm.), Vladislovas Ranonis, Valerijus Čiučiulka (pran.)
- Nuteistasis
- R. T.
- Advokatai
- Piotras Orlovas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
kasacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. T. ir jos gynėjo advokato Piotro Orlovo kasacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. T. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, kuria nuteistosios R. T. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. T. nuteista už tai, kad ji apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: būdama individualios įmonės savininkė, laikotarpyje nuo 1998 m. rugsėjo 3 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. su fiziniais asmenimis (gyvulių pardavėjais) ji sudarė naminių gyvulių pirkimo-pardavimo sandorius melagingai pažadėdama už nupirktus gyvulius atsiskaityti vėliau. Taip R. T. per nurodytą laikotarpį iš 220 fizinių asmenų įgijo turto už 447 062,80 Lt, už kurį su jo savininkais neatsiskaitė.
Šalies argumentai
Kasaciniame skunde nuteistoji R. T. ir jos gynėjas prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir R. T. išteisinti. Šį prašymą kasatoriai grindžia tuo, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Anot kasatorių, teismai neatskleidė BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinojo požymio – apgaulės – konkretaus pobūdžio bei neatribojo sukčiavimo veikos nuo civilinio delikto. Skunde pažymima, kad byloje nustatyta, jog R. T. gyvulius supirko teisėtai, civilinių sutarčių pagrindu, nes jų sudarymo momentu sandorių šalys buvo išreiškusios savo tikrąją valią. Tuo tarpu, sukčiavimo kaip nusikaltimo rezultatas, kaip nurodoma skunde, yra neteisėtas turto ar teisės į turtą įgijimas. R. T., anot kasatorių, būdama individualios įmonės savininkė vykdė įmonės veiklą pagal jos nuostatus ir jokios apgaulės gyvulių pardavėjų atžvilgiu nenaudojo. Apeliacinės instancijos teismas, kasatorių nuomone, tinkamai neįvertino šių aplinkybių: sudarant pirkimo-paradavimo sandorius tiek gyvulius superkanti įmonė, tiek gyvulių pardavėjai turėjo prisiimti ir prisiėmė abipusę komercinę riziką; nepavykus verslui ir ištikus bankrotui, įmonė dėl bankroto procedūros buvo likviduota, ir tai yra įmonės komercinės rizikos pasekmė, o pirkėjai neteko dalies užmokesčio už parduotus gyvulius, ir tai yra pardavėjų komercinės rizikos pasekmė; įmonės bankroto procedūra buvo atlikta įprastine tvarka, ir niekas iš kreditorių nekėlė klausimo dėl įmonės tyčinio bankroto; bankroto procedūros eigoje nebuvo nustatyta sukčiavimo požymių. Kasatoriai skunde nurodo, kad apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdas, o byloje nenustatyta, jog R. T. būtų klaidinusi gyvulių pardavėjus. Kasatoriai tvirtina, kad: visi nukentėjusieji teismo metu paaiškino gyvulius pardavę savo valia, savarankiškai pasirinkę pirkėją; byloje nėra nukentėjusiųjų asmenų pareiškimų dėl sukčiavimo ir apgaulės būdu iš jų išgautų gyvulių. Anot kasatorių, teismai nesilaikė teismų praktikos suformuotos nuostatos, kad apgaulė sukčiaujant turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Tuo tarpu, teismai, kaip nurodoma skunde, visiškai nepasisakė apie R. T. konkrečius veiksmus suklaidinant gyvulių pardavėjus. Anot kasatorių, lemiamo suklaidinimo, kuris galėjo nulemti gyvulių savininkų pasirinkimą parduoti gyvulius būtent R. T. įmonei, nenustatyta. Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog žmonės buvo viliojami didelėmis supirkimo kainomis, niekuo nepagrįsta ir neįrodyta. Be to, kasatorių nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad R. T. supirkinėjo gyvulius, neva žinodama apie įmonės nemokumą. Skunde pažymima, kad R. T. verslo planus sužlugdė nesąžiningi partneriai, liga ir nepakankamas sugebėjimas suvaldyti į sunkią finansinę padėtį patekusią įmonę. Kasatoriai skunde nurodo, kad Revizijų departamento prie Finansų ministerijos Klaipėdos revizijų skyriaus 2001 m. birželio 19 d. akte „Dėl R. T. IĮ dokumentinės revizijos“ nustatyta, kad R. T. 1998-2000 metais netinkamai organizavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą ir dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau vėliau jis buvo nutrauktas. Tos revizijos išvados, anot kasatorių, patvirtina, kad teismo išvada, jog R. T. žinojo apie įmonės nemokumą, yra nepagrįsta, nes net reviziją atlikę specialistai negalėjo nustatyti, nuo kada įmonė tapo nemoki. Kasatorių nuomone, R. T. siekio dirbti ir bandyti išvengti įmonės finansinės krizės negalima vertinti kaip jos tyčios pasisavinti supirktus gyvulius. Be to, kasatoriai skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai R. T. veiką sutapatino su šioje byloje liudytoju apklausto A. J. veikla UAB „Vėluikiai“ ir jos kaltę susiejo su A. J. nuteisimu. Anot kasatorių, nėra pagrindo R. T. veiksmus vertinti kaip A. J. veiksmų tąsą, o netinkamai taikoma analogija sąlygojo neteisėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimą. Apibendrindami išdėstytus argumentus kasatoriai skunde tvirtina, kad, nenustatęs, jog R. T. nupirkdama gyvulius iš jų pardavėjų tuos gyvulius ar jų vertę užvaldė apgaule, apeliacinės instancijos teismas neteisingai sprendė apie BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimą.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė Lina Beinarytė atsiliepime prašo nuteistosios R. T. ir jos gynėjo kasacinį skundą atmesti. Prokurorės nuomone, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, R. T. veika teisingai kvalifikuota pagal BK182 straipsnio 2 dalį. Prokurorė mano, kad teismai išsamiai ir nešališkai įvertino bylos aplinkybių visetą, teisingai atskleidė R. T. tyčios turinį, tinkamai įvertino įrodymus, kuriais patvirtinamos gyvulių supirkimo sutarčių nerealios sąlygos, įmonės veiklos nerentabilumas, tinkamai įvertino R. T. veiksmus, kurie buvo atlikti žinant apie įmonės nemokumą, bei kitus faktinius duomenis ir padarė teisingą išvadą dėl R. T. tyčios įsigyti svetimą didelės vertės turtą apgaule. Prokurorės nuomone, tai, kad ūkininkai su atidėtu atsiskaitymu parduodavo R. T. įmonei jų užaugintus gyvulius, neabejotinai rodo, jog R. T. sugalvotas apgaulės mechanizmas veikė puikiai – įmonės veiklos pradžioje įdarbindama tinkamus asmenis, stabiliai (nors ir dalinai) atsiskaitydama už supirktus gyvulius bei didindama supirkimo kiekius, ji sugebėjo per gana trumpą laiką įtikinti aplinkinius ūkininkus įmonės mokumu ir besiplečiančia pelninga veikla. Be to, prokurorė atsiliepime nurodo, kad 1999 metų pradžioje, kai R. T. visiškai kontroliuojamos įmonės duomenys akivaizdžiai rodė įmonės veiklą esant nuostolingą, žinodama šią sunkią įmonės padėtį ji nesiėmė reikiamų priemonių nuostolingos įmonės veiklos priežasčių pašalinimui, o didino gyvulių supirkimo kiekius, mokėdama didesnėmis nei konkurentų supirkimo kainomis. Prokurorės nuomone, R. T. taip sąmoningai veikdama, žinodama, kad yra nepajėgi atsiskaityti su ankstesniais gyvulių pardavėjais, tačiau tęsdama savo veiklą, neabejotinai suvokė, kad sudarydama naujus tariamai civilinius sandorius su gyvulių pardavėjais, mokėdama jiems didesnes nei kitų supirkėjų kainas bei žadėdama atsiskaityti vėliau, naudojo prieš kitą sandorio šalį apgaulę, ir ši apgaulė yra esminė – gyvulių pardavėjai parduodavo savo gyvulius tikėdami įmonės mokumu. Šias aplinkybes, anot prokurorės, patvirtina ir tai, kad R. T. ėmė slapstytis nuo gyvulių pardavėjų, kurie patys skambindavo ar važiuodavo į įmonę, tačiau ji ir toliau supirkinėjo gyvulius tol, kol neatgavę pinigų ūkininkai pradėjo kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl jiems padarytos žalos. Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog R. T. supirkinėjo gyvulius žinodama apie įmonės nemokumą, nes aplinkybės, nuo kada įmonė tapo nemoki, negalėjo nustatyti net specialistai, atlikę reviziją. Prokurorė atsiliepime pažymi, kad iš revizijos akto turinio ir jį surašiusios revizorės paaiškinimų matyti, kad specialistė negalėjo nustatyti R. T. individualios įmonės mokumo dėl nepakankamų duomenų, pateiktų patikrinimui, ir netinkamai organizuotos buhalterinės apskaitos. Tuo tarpu, kaip atsiliepime nurodo prokurorė, liudytojų R. K., A. J., J. S. ir nukentėjusiųjų parodymai patvirtina, kad R. T. visiškai valdė įmonę ir žinojo tikrąją jos finansinę padėtį, t. y. disponavo ta informacija, kuri buvo neprieinama įmonės dokumentinę reviziją atlikusiai specialistei.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo
Byloje nustatyta, kad R. T. 1998m. Tauragėje įsteigė individualią mėsos perdirbimo įmonę, kurios reali veikla truko nuo 1998 m. rugsėjo mėnesio iki 2000 m. gruodžio mėnesio. Žaliavą įmonės veiklai – naminius gyvulius – supirkdavo įmonės darbuotojai iš Tauragės ir aplinkinių rajonų gyventojų. Supirkimo sąlygas (kainą, atsiskaitymo tvarką ir kt.) buvo nustačiusi įmonės savininkė R. T.. Gyvuliai buvo superkami susitariant, kad už juos bus sumokėta ne tuoj po sutarties sudarymo, o per tam tikrą laiką (per vieną-tris mėnesius). Veiklos pradžioje su gyvulių pardavėjais buvo atsiskaitoma, tačiau po kurio laiko R. T. įmonės veikla tapo nuostolinga. Tada su kai kuriais gyvulių pardavėjais buvo pradėta atsiskaityti tik iš dalies, o su tam tikra jų dalimi buvo neatsiskaitoma visiškai. Pagal bylos duomenis tokia situacija susiklostė jau 1999 m. pirmojoje pusėje. Žinodama, kad įmonė dirba nuostolingai, t. y. kad visiškai atsiskaityti su pardavėjais už gyvulius ji negali, kasatorė tęsė jų supirkimą. Gyvulių supirkimas iš gyventojų dar buvo tęsiamas apie pusantrų metų. Supirkimo sąlygos nebuvo pakeistos, t. y. ir toliau buvo žadama su pardavėjais visiškai atsiskaityti per tam tikrą laiką. Byloje nustatyta, kad pardavėjams liko neužmokėta už 447 062,8 Lt vertės turtą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nustatęs aptartas aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog 447 062,8 Lt vertės svetimą turtą kasatorė įgijo apgaule. Apgaulė pasireiškė tuo, kad pažadas gyvulių pardavėjams su jais visiškai atsiskaityti buvo melagingas – žinodama realią jos įmonės finansinę padėtį kasatorė suvokė, kad visiškai atsiskaityti už gyvulius ji negalės. Šis pardavėjų suklaidinimas buvo esminis, nes žinodami realią padėtį, t. y. tai, kad už parduotus gyvulius jiems bus sumokėta tik dalis sutartos jų kainos arba apskritai nebus sumokėta, jie savo turto kasatorei nebūtų perleidę. Ta aplinkybė, kad apgaulė šiuo atveju buvo įvilkta į pirkimo-pardavimo sutarties formą, jos esmės nekeičia. Apgaulės esmės nekeičia ir ta aplinkybė, kad R. T. individuali įmonė bankrutavo, o bankroto procedūra buvo atlikta įstatymo nustatyta tvarka. Aptarta apgaulė buvo teismo tinkamai teisiškai įvertinta kaip BK 182 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Todėl kasacinio skundo argumentas, kad R. T. paminėtą svetimą turtą įgijo teisėtai (civilinių sutarčių pagrindu) yra nepagrįstas. Apgaule įgyto svetimo turto vertė žymiai viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl nuteistosios nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties
Iš byloje esančio apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistosios gynėjas jame ginčijo pirmosios instancijos teismo išvadą, jog svetimą turtą nuteistoji R. T. įgijo apgaule, teigdamas, kad tas turtas buvo įgytas teisėtai. Šiuos teiginius apeliantas savo skunde grindė argumentais apie tarp gyvulių pardavėjų ir R. T. susiklosčiusių santykių pobūdį teigdamas, kad tai civiliniai teisiniai santykiai, kad šalių patirti nuostoliai (R. T. individualios įmonės bankrotas; negauti pinigai už parduotus gyvulius) – tai ne nusikalstamos veikos, o komercinės rizikos rezultatas ir kt. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, skundžiamos nutarties turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad visi esminiai nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentai buvo aptarti ir motyvuotai paneigti. Taip apeliacinės instancijos teismas įvykdė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma byloje paduotame apeliaciniame skunde. Iš bylos medžiagos matyti, kad nebuvo pažeistos ir kitų apeliacinį procesą reglamentuojančių normų nuostatos.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad keisti ar naikinti skundžiamus nuosprendį ar nutartį dėl kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistosios R. T. ir jos gynėjo advokato Piotro Orlovo kasacinį skundą atmesti.