- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-30
- Bylos Nr.
- eI-2180-596/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00179-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- A. D., S.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. D. ir S. (S.) D. skundus atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti: 1) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016-08-03 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65) FR0682-499, kuriuo patvirtintas 2016-06-13 patikrinimo aktas Nr. (4.65) FR0680-426, nurodant pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 5 616,02 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM), apskaičiuoti 2 516,36 Eur GPM delspinigiai ir skirta 10 proc. dydžio 562 Eur GPM bauda; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016-09-27 sprendimą Nr. 68-281, kuriuo patvirtintas minėtas Vilniaus AVMI 2016-08-03 sprendimas Nr. (4.65) FR0682-499; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016-12-23 sprendimą Nr. S-280 (7-241/2016), kuriuo patvirtintas minėtas VMI 2016-09-27 sprendimas Nr. 68-281 (t. 1, b. l. 26–31). Skundui suteiktas administracinės bylos Nr. eI-2180-596/2017, 2017-01-19 teismo nutartimi pareiškėjos skundas priimtas.
Pareiškėjas S. (S.) D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Vilniaus AVMI 2016-08-03 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65) FR0682-498, kuriuo patvirtintas 2016-06-13 patikrinimo aktas Nr. (4.65) FR0680-425, nurodant pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 5 617,47 Eur GPM, apskaičiuoti 2 529,32 Eur GPM delspinigiai ir skirta 10 proc. dydžio 562 Eur GPM bauda; 2) VMI 2016-09-22 sprendimą Nr. 68-277, kuriuo patvirtintas minėtas Vilniaus AVMI 2016-08-03 sprendimas Nr. (4.65) FR0682-498; 3) MGK 2016-12-23 sprendimą Nr. S-281 (7-240/2016), kuriuo patvirtintas minėtas VMI 2016-09-22 sprendimas Nr. 68-277 (t. 1, b. l. 1–6). Skundui suteiktas administracinės bylos Nr. eI-2181-790/2017, 2017-02-09 teismo nutartimi pareiškėjo skundas priimtas, o administracinės bylos Nr. eI-2180-596/2017 ir eI-2181-790/2017 sujungtos į vieną administracinę bylą, jai suteikiant Nr. eI-2180-596/2017 (proceso Nr. 3-61-3-00179-2017-0).
Pareiškėjai nesutinka su skundžiamų sprendimų nurodymais sumokėti GPM ir su juo susijusias sumas, kurios buvo apskaičiuotos mokesčių administratoriui konstatavus, jog pareiškėjai 2011 m. turėjo 249 882,04 Lt neapmokestintų pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. Teigia, kad mokesčių administratorius neįvykdė 2004-04-13 Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau – ir MAĮ) 70 str. nustatyto įpareigojimo ir apskaičiuodamas mokesčius nesurinko pakankamai duomenų, turimą informaciją įvertino neteisingai, pareiškėjų pajamų bei išlaidų vertinimą atliko formaliai.
Paaiškina, jog pareiškėjai per visą savo gyvenimą sukaupė tam tikras santaupų sumas. Nurodo, jog po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kaip ir daugelis kitų, pareiškėjai aktyviai užsiėmė įvairių prekių gabenimu bei perpardavimu Lenkijos Respublikoje, o tai atnešė nemažai finansinės naudos. Konkrečių pelno sumų, gautų iš minėtos komercinės veiklos, dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl praėjusio ilgo laikotarpio, pareiškėjai nurodyti negali, tačiau, jų nuomone, nėra teisinga visiškai neatsižvelgti į nurodytą pajamų šaltinį, leidusį sukaupti atitinkamas santaupas.
Be to, pažymi, kad gyveno kaimo vietovėje, todėl nuolat vertėsi žemės ūkiu, augino gėles, o žemės ūkio produkcijos perteklių parduodavo, kas taip pat sudarė galimybę gauti papildomų lėšų, kurias galėjo skirti santaupoms.
Taip pat nurodo, jog pareiškėjui yra labai artima statybos sritis, jis puikiai moka atlikti statybos ir apdailos darbus, todėl neoficialiai buvo samdomas tokiems darbams atlikti. Praėjęs ilgas laiko tarpas neleidžia pareiškėjui tiksliai nurodyti sumų, kurias jis uždirbo atlikdamas statybos bei apdailos darbus skirtingose objektuose, tačiau faktas, jog gavo pajamų už atliktus statybos darbus, negali būti paneigtas.
Pareiškėjai akcentuoja, jog nors patentų ar verslo liudijimų savo veiklai nebuvo įsigiję, tačiau tai jokiu būdu nepaneigia fakto, jog jie turėjo papildomų pajamų, kurias skyrė santaupoms kaupti.
Nurodo, jog iš patikrinimo akto matyti, kad pareiškėjų mokestiniai patikrinimai buvo atlikti už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2014-12-31. Patikrinimo aktų išvadose nurodyta, jog 249 882,04 Lt pajamas pareiškėjai gavo būtent 2011 m. Tačiau, pareiškėjų vertinimu, tokia mokesčių administratoriaus išvada yra visiškai nepagrįsta ir net prieštarauja vienam pagrindinių teisėje taikomų protingumo ir teisingumo principui. Pareiškėjai neneigia, jog per ilgą laikotarpį gavo papildomų pajamų, kurios ir leido sukaupti atitinkamas santaupas, tačiau nėra pagrindo teigti, jog visos šios pajamos buvo gautos būtent 2011 m. Pagal 2002-07-02 Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (toliau – ir GPMĮ) nuostatas pajamos yra pripažįstamos jų gavimo momentu. Aukščiau nurodytos aplinkybės, pareiškėjų nuomone, leidžia teigti, jog pajamos buvo gautos per tęstinį laikotarpį nuo 1990 m. Didžioji pajamų dalis buvo gauta būtent tuo laikotarpiu, kai pareiškėjai buvo jaunesni, labai darbingi ir veiklūs. Pareiškėjams neaišku, dėl ko mokesčių administratorius, aktyviai neigdamas bet kokias papildomų pajamų gavimo galimybes visais laikotarpiais, daro išvadą, kad 2011 m. pajamos vis dėl to buvo gautos. Pareiškėjų teigimu, visiškai nepagrįsta ir nelogiška yra neigti jų galimybę gauti neapskaitytų pajamų nuo 1993 m. ir tuo pat metu vienareikšmiškai konstatuoti tokių pajamų gavimą būtent 2011 m. Tokia išvada nelaikytina atitinkančia protingumo ir teisingumo kriterijus.
Minėta, jog pareiškėjai nurodo niekada neginčiję, jog gautų pajamų nedeklaravo ir jos nebuvo apmokestintos, tačiau, jų teigimu, nenustačius tokių pajamų gavimo tikslaus mokestinio laikotarpio, objektyvu būtų paskirstyti visas šias pajamas per visą tęstinį laikotarpį, kuris yra nagrinėjamas šioje byloje, ir atlikti mokestinį patikrinimą, laikantis MAĮ 68 str. nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino. Tuo tarpu pareiškėjams neaišku, kodėl pajamos apmokestinamos ne jų gavimo laikotarpiu, kaip tai numato įstatymas, o patirtų išlaidų laikotarpiu. Nėra nė vieno fakto, kuris patvirtintų, kad pajamos buvo gautos būtent patikrinimo aktuose nurodytu laikotarpiu.
Pabrėžia, kad tik nuo 2016-01-01 įsigaliojo MAĮ pakeitimai, kuriais remiantis atsirado pareiga saugoti dokumentus, patvirtinančius pajamų ir išlaidų gavimo ar turėjimo momentą. Iki tol galioję teisės aktai nenumatė pareiškėjams pareigos saugoti dokumentus, kurie patvirtintų jų santaupų, už kurias įgytas turtas, šaltinį.
Daro išvadą, jog teigti, kad būtent 2011 m. pareiškėjai gavo 249 882,04 Lt kitų pajamų, bei neigti per ilgą laikotarpį susidariusias santaupas, nėra jokio pagrindo. Todėl apmokestinimas pajamų, kurių gavimo momentas yra daugiau kaip prieš 30 m., neteisėtas ir net nelogiškas.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nesutinka, kad jų vartojimo išlaidos buvo apskaičiuotos pagal Statistikos departamento atliktų tyrimų metu nustatytas vidutines vartojimo išlaidas, tenkančias vienam namų ūkio nariui per mėnesį. Pareiškėjai mokesčių administratoriui ne kartą nurodė, jog gyveno labai kukliai, produktų pirko labai mažai, o tam tikrų išlaidų visai nepatyrė. Pareiškėjų įsitikinimu, reikalauti įvardinti tikslias vartojimo išlaidų sumas nuo 1993 m. yra nepagrįsta ir neprotinga. Be to, negalima visiškai atmesti pareiškėjų paaiškinimų ir vadovautis vidutiniais vartojimo išlaidų rodikliais. Nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjų vartojimo išlaidos negalėjo būti mažesnės nei vidutinės. Pabrėžia, jog būtent pareiškėjų šeimos taupumas ir kuklus kasdienis gyvenimas leido sutaupyti lėšų turtui įsigyti bei aplankyti užsienio šalis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjų atstovė palaikė skundus ir prašė juos tenkinti, remdamasi juose išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Pateiktuose atsiliepimuose atsakovė VMI su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus (t. 1, b. l. 67–73, 76–82).
Nurodo, kad Vilniaus AVMI, atlikusi pareiškėjų GPM apskaičiavimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2014-12-31, nustatė, kad pareiškėjų 2011 m. patirtos išlaidos viršijo pajamas 249 882,04 Lt, t. y. pareiškėjai gavo 249 882,04 Lt kitų pajamų (po 124 941,02 Lt), nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM. Mokesčių administratorius mokesčio bazę ir mokėtiną mokesčio sumą apskaičiavo, vadovaudamasis MAĮ 70 str. 1 d. ir Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 „Dėl Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Taisyklės) 4.1 papunkčiu, taikydamas Taisyklių 6.3.3 papunktyje įtvirtintą išlaidų metodą. Vilniaus AVMI, pagal įvertinimą apskaičiuodama pareiškėjams GPM už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2014-12-31, naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, VĮ Registrų centro, VĮ „Regitra“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus, lizingo ir draudimo bendrovių, bankų, kelionių agentūrų pateiktais duomenimis, pareiškėjų paaiškinimais, Lietuvos statistikos departamento teikiama informacija, mokesčių administratoriaus disponuojama informacija bei kita patikrinimo metu surinkta informacija.
Nurodo, jog pareiškėjams 2016-04-05 pranešimuose apie mokestinius patikrinimus buvo nurodyta pateikti dokumentus, įrodančius pajamų šaltinius, iš kurių susidarė 2011-01-01 santaupų likutis (300 000 Lt) bei pateikti išsamią informaciją apie gautas pajamas, nurodant, kada jos buvo gautos, kokiomis sumomis, kokiu pagrindu ir koks asmuo pajamas išmokėjo ir kitą informaciją. Pareiškėjai nurodė, kad iki lito įvedimo jie sutaupė pinigines lėšas rubliais iš darbo užmokesčio, tačiau nenurodė, kokiose darbovietėse jie dirbo, koks buvo darbo užmokestis, kokia suma likdavo nepanaudota.
Šalies argumentai
Pareiškėjai 2016-04-20 pateiktuose paaiškinimuose mokesčių administratoriui nurodė, kad prekiavo turguje Lenkijoje, pardavinėjo buitinę techniką ir drabužius, augino gėles, rinko ir pardavinėjo uogas bei grybus, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, nenurodė, kokiu laikotarpiu tokias pajamas gavo ir kokio dydžio jos buvo.
VMI atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja, 2015-06-08 aiškindama įsigyto turto pajamų šaltinius, nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su aukščiau nurodytomis pardavimo pajamomis. Tokių aplinkybių pareiškėjai nenurodė ir 2016-01-22 paaiškinimuose. Pareiškėjai patikrinimo metu informaciją apie neva gautas pardavimo pajamas mokesčių administratoriui teikė po to, kai jie jau buvo gavę 2016-03-25 pranešimus apie atliktus mokestinius tyrimus ir žinojo apie mokesčių administratoriaus išvadas bei numatomus apskaičiuoti mokesčius.
Nurodo, jog vietos mokesčių administratorius patikrinimo metu išsamiai išanalizavo pareiškėjų pajamas bei išlaidas nuo 1993-07-01 (už ankstesnį laikotarpį nėra duomenų apie pareiškėjų darbovietes ir darbo užmokestį) iki 2014-12-31 (patikrinimo aktų 5–6 priedai). Nustatė, kad 1993-07-01 pareiškėjai galėjo turėti ne daugiau nei 6 200 Lt (atsižvelgus į tai, kad nėra pateikta laikinųjų pinigų - talonų keitimo faktą patvirtinančių faktinių duomenų, patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėjai 1993-07-01 galėjo turėti ne daugiau nei buvo nustatytas nedeklaruotinas dydis, t. y. po 3 100 Lt); įvertinusi laikotarpio nuo 1993-07-01 iki 1995-12-31 pareiškėjų pajamas bei išlaidas, Vilniaus AVMI nustatė, kad 1995-12-31 pareiškėjai santaupų likučio negalėjo turėti; įvertinusi 1996–2010 m. pareiškėjų gautas pajamas bei patirtas išlaidas, 2010-12-31 turėtą likutį banke, nustatė, kad 2011-01-01 pareiškėjų pinigų likutis ne banke sudarė 23 367,93, t. y. 276 632,07 Lt mažiau, negu pareiškėjai nurodė paaiškinime mokesčių administratoriui. Pareiškėjai jokiais faktiniais duomenimis nepagrindė aplinkybės, kad jie 2011-01-01 galėjo turėti didesnę santaupų ne banke sumą nei 23 367,93 Lt, t. y. neįvykdė MAĮ 41 str. ir 67 str. 2 d. įtvirtintos mokesčių mokėtojo prievolės turto įsigijimą pagrįsti pajamų šaltiniais, apsiribodami įrodymais nepagrįstų paaiškinimų teikimu. Šiuo aspektu pamini, kad pareiškėjai, vadovaujantis Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 ir 4 str., 2003-12-31 turėto turto iki 2005-05-01 nedeklaravo.
Nurodo, jog įvertinus pareiškėjų nuo 2011-01-01 iki 2014-12-31 gautas pajamas ir patirtas išlaidas, nustatyta, kad 2011 m. pareiškėjų išlaidos, kurių didžiąją dalį sudarė išlaidos, patirtos įsigyjant gyvenamąjį namą adresu: (duomenys neskelbtini), bei statistinės vartojimo išlaidos, 249 882,04 Lt viršijo jų gautas darbo užmokesčio ir socialinių išmokų, individualios veiklos, netauriųjų metalų laužo pardavimo, buto nuomos ir kt. pajamas, o 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. pareiškėjų pajamos buvo pakankamos nustatytoms išlaidoms patirti.
Dėl pareiškėjų argumento, kad mokesčių administratoriaus nustatytas neapskaitytas 249 882,04 Lt pajamas pareiškėjai gavo ne 2011 m., o per tęstinį laikotarpį nuo 1990 m., nurodo, jog patikrinimo metu nustatyta, kad nekilnojamajam turtui įsigyti pagal 2011-08-09 pirkimo-pardavimo sutartį atskiromis dienomis pareiškėjams trūko grynųjų piniginių lėšų, t. y. 2011-08-09 perdavus 74 972,09 Lt grynųjų piniginių lėšų sumą E. D., 2011-08-09 pareiškėjams sumokėjus 175 027,91 Lt už įsigytą nekilnojamąjį turtą, 2011-08-09 sumokėjus 762,75 Lt už nekilnojamojo turto sutarties sudarymą, 2011-08-09 nustatytas 211 343,01 Lt grynųjų piniginių lėšų trūkumas; pareiškėjams 2011-09-20 sumokėjus 40 000 Lt grynaisiais pinigais nekilnojamojo turto pardavėjai, 2011-09-20 nustatytas 38 539,03 Lt grynųjų piniginių lėšų trūkumas; iš viso už 2011 m. iki 2011-09-20 nustatytas 249 882,04 Lt grynųjų pinigų trūkumas. Daro išvadą, jog 2011 m. pareiškėjų išlaidos viršijo pajamas 249 882,04 Lt, t. y. pareiškėjai turėjo kitų įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų.
Pažymi, kad patikrinimo metu apskaičiuojant vartojimo išlaidas, už 1993–1995 m. vertintos vidutinės mėnesinės piniginės išlaidos Lietuvos Respublikoje (nėra duomenų apie atliktus tyrimus pagal gyvenamąją vietą), už 1996–2014 m. laikotarpį vertintos vidutinės piniginės vartojimo išlaidos kaimuose (statistiniai duomenys apie vidutines pinigines vartojimo išlaidas kaimuose yra ženkliai mažesni už bendrą Lietuvos Respublikos vidurkį ir didžiųjų miestų). Atsižvelgta į pareiškėjų paaiškinimus, kad dalį produktų jie užsiaugindavo patys (vertintos tik piniginės vartojimo išlaidos, t. y. statistiniai duomenys apie natūrines vartojimo išlaidas nevertinti (namų ūkyje pasigamintų ir suvartotų prekių ir paslaugų vidutinė vertė). Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjai 2000 m. rugsėjo mėn.–2014 m. gruodžio mėn. už komunalines paslaugas adresu: (duomenys neskelbtini), sumokėjo 35 608,22 Lt. Vertinant Statistikos departamento duomenis, nurodytu laikotarpiu analogiškos namų ūkio sudėties vidutinės piniginės išlaidos būstui, vandeniui, elektrai, dujoms ir kitam kurui sudaro 24 171,79 Lt, t. y. 11 436,43 Lt mažiau. Mokesčių administratorius, vertindamas šeimos vartojimo išlaidas, analogiška suma (11 436,43 Lt) patikrinimo metu sumažino maistui tenkančias ir kitokio pobūdžio išlaidas (atliekant skaičiavimus už kiekvienus kalendorinius metus patikrinimo aktuose vertintas skirtumas tarp bendros metinės statistiniais duomenimis ir bendros metinės faktiniais duomenimis pagrįstos išlaidų sumos).
Pabrėžia, jog pareiškėjai, nesutikdami su statistinių duomenų taikymu nustatant jų gautas pajamas ir patirtas išlaidas, mokesčių administratoriui nepateikė duomenų apie tikrintu laikotarpiu gautas pajamas ir patirtas vartojimo išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė teismo posėdyje su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė juos atmesti, remdamasi atsiliepimuose išdėstytais argumentais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose į skundus prašo pareiškėjų skundus atmesti remdamasis VMI atsiliepimuose išdėstytais argumentais (t. 1, b. l. 54–57). Trečiasis suinteresuotas asmuo į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko, todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundai atmestini.
Administracinėje ir MGK bylose Nr. 7-240/2016 ir Nr. 7-241/2016 surinktais rašytiniais įrodymais, taip pat pareiškėjų bei atsakovės atstovių paaiškinimais nustatyta, kad Vilniaus AVMI, atlikusi pareiškėjų mokestinius tyrimus už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2014-12-31 (pareiškėjo 2013-03-24 mokestinio tyrimo ataskaita Nr. FR0686-721 (MGK byla Nr. 7-240/2016, t. 1, b. l. 98–103), pareiškėjos 2016-03-24 mokestinio tyrimo ataskaita Nr. FR0686-720 (MGK byla Nr. 7-241/2016, t. 1, b. l. 167–172)) ir nustačiusi mokesčių įstatymų pažeidimus, inicijavo pareiškėjų mokestinius patikrinimus, patikrinant GPM už 2011–2014 m. laikotarpį.
Mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius atliko pareiškėjų gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizę už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2014-12-31; įvertino pareiškėjų registruotą kilnojamąjį (transporto priemonės) ir nekilnojamąjį turtą; atliko teiktų pajamų deklaracijų analizę; atliko pareiškėjų piniginių lėšų banko sąskaitose analizę; siekdamas nustatyti grynųjų pinigų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžioje, atliko pajamų ir išlaidų analizę už laikotarpį nuo 1993-07-01 iki 2011-12-31; išanalizavo mokesčių administratoriaus informacinės sistemos bei pareiškėjų mokestinių tyrimų duomenis; įvertino iš fizinių ir juridinių asmenų gautą informaciją; paėmė pareiškėjų paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą, apie pareiškėjų (šeimos) apytiksles vartojimo bei kitas išlaidas.
Patikrinimo metu Vilniaus AVMI, išanalizavusi ir įvertinusi surinktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjų 2011 m. faktiškai patirtos išlaidos (nekilnojamajam turtui įsigyti; vartojimo išlaidos) 249 882,04 Lt viršijo jų gautas pajamas (darbo užmokestis ir socialinės išmokos; individualios veiklos, buto nuomos bei netauriųjų metalų laužo pardavimo pajamos; paskola; grąžintas GPM), t. y. pareiškėjai iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gavo pajamas (kiekvienas po 124 941,02 Lt), kurių 2011 m. nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM. Vilniaus AVMI mokesčio bazei nustatyti taikė MAĮ 70 str. 1 d. nuostatas ir mokėtiną GPM apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikant išlaidų metodą. Vietos mokesčių administratorius 2016-06-13 patikrinimo aktu Nr. (4.65) FR0680-425 apskaičiavo pareiškėjui 5 617,47 Eur GPM (MGK byla Nr. 7-240/2016, t. 1, b. l. 46–53), 2016-06-13 patikrinimo aktu Nr. (4.65) FR0680-426 apskaičiavo pareiškėjai 5 616,02 Eur GPM (MGK byla Nr. 7-241/2016, t. 1, b. l. 120–126).
Pareiškėjams pateikus pastabas dėl minėtų patikrinimo aktų, Vilniaus AVMI 2016-08-03 sprendimu Nr. (4.65) FR0682-498 patvirtino 2016-06-13 patikrinimo aktą Nr. (4.65) FR0680-425, nurodydama pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 5 617,47 Eur GPM, apskaičiuotus 2 529,32 Eur GPM delspinigius ir skirtą 10 proc. dydžio 562 Eur GPM baudą (MGK byla Nr. 7-240/2016, t. 1, b. l. 25–31), o 2016-08-03 sprendimu Nr. (4.65) FR0682-499 patvirtino 2016-06-13 patikrinimo aktą Nr. (4.65) FR0680-426, nurodydama pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 5 616,02 Eur GPM, apskaičiuotus 2 516,36 Eur GPM delspinigius ir skirtą 10 proc. dydžio 562 Eur GPM baudą (MGK byla Nr. 7-241/2016, t. 1, b. l. 25–31).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d. nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), administraciniuose teismuose nagrinėjamose mokestinėse bylose ši nuostata taip yra taikytina turint omenyje ir MAĮ 67 str. 1 d., pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus, priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes, priešingu atveju, tokie sprendimai būtų niekiniai bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą, nei mokesčių administratoriaus padarytą, išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (LVAT 2014-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1946/2014; LVAT 2016-02-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016).
LVAT, aiškindamas įrodinėjimo pareigos paskirstymą bylose, kai mokesčių administratorius mokestinę prievolę nustato taikydamas MAĮ 70 str. 1 d. įtvirtintą normą, yra nurodęs, kad ši norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu <...> būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (LVAT 2007-06-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A11-603/2007; LVAT 2012-12-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-2491/2011).
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d., pagal kurią teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, patikrinus administracinėje byloje esančius įrodymus, darytina išvada, jog pareiškėjai nepateikė juridinę galią turinčių dokumentų ar kitų objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų, kad jie realiai 2011-01-01 turėjo sutaupę 300 000 Lt piniginių lėšų sumą grynaisiais pinigais, kurią panaudojo mokesčių administratoriaus tikrinto laikotarpio išlaidoms padengti.
Pareiškėjai, tvirtindami, kad jie per laikotarpį nuo 1990 m. iki 2011 m. sutaupė 300 000 Lt, savo poziciją grindė paaiškinimais apie gautas pajamas iš prekių perpardavimo Lenkijos Respublikoje, savo ūkyje užaugintos žemės ūkio produkcijos pertekliaus pardavimo, taip pat apie pajamas, gautas už pareiškėjo atliktus statybos darbus.
Rašytine bylos medžiaga nustatyta, jog mokesčių administratorius patikrinimo metu siekdamas ištirti, ar pareiškėjai tikrinamojo laikotarpio pradžioje, t. y. 2011-01-01, galėjo turėti jų 2016-01-22 paaiškinimuose apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą nurodytą 300 000 Lt piniginių lėšų likutį ne banke, vertino pareiškėjų gautas pajamas ir patirtas išlaidas nuo 1993-07-01 (iki 1993-06-30 mokesčių administratorius neturi archyvinių duomenų apie pareiškėjų darbovietes ir darbo užmokestį). Mokesčių administratorius, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai nepateikė laikinųjų pinigų - talonų keitimo faktą patvirtinančių faktinių duomenų, kas suponavo išvadą, jog 1993-07-01 pareiškėjai grynaisiais pinigais galėjo turėti ne daugiau kaip 6 200 Lt (po 3 100 Lt), išanalizavęs informaciją apie pareiškėjų darbovietes, jų gautas draudžiamąsias pajamas bei išskaičiuotą pajamų mokestį, pareiškėjų teiktas pajamų deklaracijas (pareiškėjai nėra pateikę vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos, kurioje buvo privalu deklaruoti 2003-12-31 pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt), VMI turimus duomenis apie pareiškėjo įsigytus verslo liudijimus, VĮ Registrų centro duomenis apie nekilnojamojo turto pirkimą, banko sąskaitų išrašus, lizingo bei draudimo bendrovių pateiktus duomenis, pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas, nustatė, jog pareiškėjai 2011-01-01 galėjo turėti ne didesnį nei 23 367,93 Lt grynųjų pinigų likutį (MGK byla, t. 1, b. l. 78–87). Taigi mokesčių administratoriaus atliktos analizės pagrindu pripažinta, kad 2011-01-01 pareiškėjų ne banke turimas piniginių lėšų likutis buvo 23 367,93 Lt. Tuo tarpu, kaip minėta, pareiškėjai teigė, jog jie 2011-01-01 turėjo 300 000 Lt santaupų grynaisiais pinigais ne banke likutį, šio likučio šaltiniu įvardindami pajamas, gautas nuo 1990 m. iš prekių perpardavimo Lenkijos Respublikoje, žemės ūkio produkcijos, užaugintos savo ūkyje, pertekliaus pardavimo bei už pareiškėjo atliktus statybos darbus.
Teismo vertinimu, pareiškėjai, ginčydami mokesčių administratoriaus nustatytą piniginių lėšų likutį ne banke 2011-01-01, turėjo pateikti duomenis, paneigiančius ar bent leidžiančius suabejoti mokesčių administratoriaus nustatytomis aplinkybėmis. Tačiau jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima suabejoti mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų pagrindu padarytai išvadai, jog pareiškėjų 2011-01-01 ne banke turimas piniginių lėšų likutis buvo 23 367,93 Lt, pareiškėjai nepateikė, apsiribodami abstrakčiais teiginiais apie sukauptą 300 000 Lt piniginių lėšų sumą. Pareiškėjai ne tik kad jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė laikotarpiu nuo 1990 m. iki 2011 m. vykdytos veiklos, iš kurios, jų teigimu, jie gavo neapmokestintų pajamų, bet net apytiksliai nenurodė, kokio dydžio pajamų sumą ir kokiu laikotarpiu gavo iš prekių perpardavimo Lenkijoje, kokio dydžio ir kokiu laikotarpiu – iš savo ūkyje užaugintos žemės ūkio produkcijos pertekliaus pardavimo bei iš pareiškėjo atliktų statybos darbų. Teismų praktikoje laikoma, kad apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (LVAT 2010-11-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1527/2010; LVAT 2011-12-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-912/2011; LVAT 2013-04-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-669/2013).
Svarbu pažymėti, jog rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja 2003-01-23 pasirašė išperkamosios nuomos sutartį, kurios pagrindu įsigijo muzikinį centrą už 799 Lt. Pareiškėja pagal iš anksto numatytą mokėjimo grafiką kartu su palūkanomis iki 2003-07-22 sumokėjo 845,51 Lt (MGK byla Nr. 7-241/2016, t. 2, b. l. 77, 80–81). 2003-03-25 pareiškėjas pasirašė išperkamosios nuomos sutartį, kurios pagrindu įsigijo kompiuterinę įrangą už 2 173,01 Lt. Pareiškėjas pagal iš anksto numatytą mokėjimo grafiką kartu su palūkanomis iki 2004-03-18 sumokėjo 2 374,16 Lt (MGK byla Nr. 7-241/2016, t. 2, b. l. 76, 78–79). Iš bankų pateiktos informacijos nustatyta, kad pareiškėjai 2006-01-10 suteiktas 1 267,58 Lt kreditas, kuris buvo grąžintas iki 2006-08-09, 2007-08-23 suteikta 8 000 Lt (2 316,96 Eur) paskola, kurią pareiškėja, sumokėdama 262,64 Lt palūkanų, grąžino iki 2008-03-04 (MGK byla Nr. 7-241/2016, t. 3, b. l. 12, 36, 41). Šios byloje nustatytos aplinkybės – sąlyginai nedidelių piniginių lėšų skolinimasis, mokant palūkanas, sudaro pagrįstą pagrindą abejoti pareiškėjų skundų teismui teiginiais apie nuo 1990 m. sukauptų piniginių lėšų santaupas ir paneigia pareiškėjų atstovės teismo posėdžio metu nurodytą argumentą, kad pareiškėjai 2003-12-31 galėjo turėti po 50 000 Lt (maksimali suma, kurios mokėtojai neprivalėjo deklaruoti pagal 2003-12-18 Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo Nr. IX-1910 nuostatas). Jokia ekonomine logika yra nepagrįstas sprendimas skolintis lėšas, patiriant papildomas išlaidas (mokant palūkanas), kai yra disponuojama santaupomis, laikomomis grynaisiais pinigais.
Remiantis išdėstytu, darytina išvada, jog pareiškėjų skundų argumentai, akcentuoti ir pareiškėjų atstovės teismo posėdžio metu, dėl didesnio, nei nustatė mokesčių administratorius, piniginių lėšų likučio ne banke 2011-01-01, nesant objektyvių įrodymų dėl kitokio dydžio gautų pajamų, atmestini kaip nepagrįsti.
Nesant jokių leistinų bei neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjų nurodytų iki 2011-01-01 sukauptų piniginių lėšų bei jų dydžio realumą, atmestini ir pareiškėjų skundų bei jų atstovės teismo posėdžio metu išsakyti argumentai, kad mokesčių administratorius, nustatęs, jog pareiškėjų išlaidos 2011 m. viršijo jų pajamas 249 882,04 Lt, nepagrįstai šias 249 882,04 Lt pajamas pripažino pareiškėjų gautomis būtent 2011 m. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai ginčo pajamų teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nedeklaravo, nepateikė jų teiginius dėl minėtą 2011 m. pajamų ir išlaidų skirtumą sudarančių lėšų (ginčo pajamų) šaltinio pagrindžiančių juridinę galią turinčių dokumentų ar kitų objektyvių įrodymų. Tai lėmė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjų mokestinės prievolės, kiek jos yra susijusios su ginčo pajamomis, negalėjo būti apskaičiuotos įprastine ginčo teisiniams santykiams aktualiu laikotarpiu galiojusiame GPMĮ bei jį lydinčiuose teisės aktuose numatyta tvarka. Todėl pareiškėjams nepagrindus pajamų gavimo 2011 m. šaltinių, taip pat nepateikus jokių įrodymų apie pajamų, kurios galėjo būti panaudotos 2011 m. išlaidoms, gavimą ankstesniais mokestiniais laikotarpiais, nustačius, jog 2011 m. pareiškėjų išlaidos viršijo disponuojamas pajamas, mokesčių administratorius pagrįstai, vadovaudamasis MAĮ 70 str. nuostatomis, pareiškėjų mokesčio bazę nustatė 2011 m.
Pareiškėjai skunduose nesutinka su mokesčių administratoriaus atliktu jų šeimos vartojimo išlaidų apskaičiavimu naudojant Statistikos departamento vidutines vartojimo išlaidas, teigdami, jog pareiškėjų šeima gyveno kukliai, produktų pirko labai mažai, o tam tikrų išlaidų visai nepatyrė, todėl jų vartojimo išlaidos buvo mažesnės nei statistinės.
Pasisakant šiuo aspektu, pabrėžtina, jog mokesčių administratorius pareiškėjų mokesčių bazę nustatė ir mokėtiną GPM apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, vadovaudamasis MAĮ 70 str. nuostatomis. Mokesčių administratorius, turėdamas informaciją (duomenis) apie pareiškėjų šeimos išlaidas, siekdamas atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, vadovaudamasis Taisyklių nuostatomis, taikė išlaidų metodą. Taisyklių 16 p. įtvirtinta, kad tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, Taisyklių X dalyje nurodytų informacijos šaltinių. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį (Taisyklių 6 p.). Kadangi pareiškėjai mokesčių administratoriui nepateikė objektyvių įrodymų apie patirtas vartojimo išlaidas, netgi nenurodė apytikslių vartojimo išlaidų sumų, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas, pagrįstai naudojosi Lietuvos statistikos departamento informacija apie vidutines vartojimo išlaidas vienam namų ūkio nariui per mėnesį pagal gyvenamąją vietą. Pažymėtina, jog tokių įrodymų pareiškėjai nepateikė ir mokestinio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėse institucijose metu, taip pat ir teisme, nurodydami abstrakčius teiginius apie patirtas mažesnes vartojimo išlaidas, nei apskaičiavo mokesčių administratorius. Minėta, jog apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai. Svarbu pažymėti, jog mokesčių administratorius, nustatydamas pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas, atsižvelgė į aplinkybes, kad pareiškėjai gyveno kaimo vietovėje (statistiniai duomenys apie vidutines pinigines vartojimo išlaidas kaimuose yra daug mažesni už bendrą šalies ir didžiųjų miestų vidurkį), į šeimoje esančių suaugusių asmenų ir nepilnamečių vaikų skaičių, į pareiškėjų paaiškinimus, kad dalį produktų šeima užsiaugindavo pati (mokesčių administratorius vertino tik pinigines vartojimo išlaidas, statistiniai duomenys apie natūrines vartojimo išlaidas nevertinti), 11 436,43 Lt suma sumažino šeimos maistui tenkančias išlaidas, nes nustatė, kad pareiškėjų šeima už komunalines paslaugas 2000 m. rugsėjo–2014 m. gruodžio mėn. sumokėjo 35 608,22 Lt, tuo tarpu, Statistikos departamento duomenimis, nurodytu laikotarpiu analogiškos namų ūkio sudėties vidutinės piniginės išlaidos už komunalines paslaugas sudarė 24 171,79 Lt, t. y. 11 436,43 Lt mažiau.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog mokesčių administratoriaus pasirinktas išlaidų apskaičiavimo būdas atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, o pareiškėjų skundų teiginys, jog jų šeima patyrė mažesnes vartojimo išlaidas, nepagrindus šio teiginio dokumentais, skaičiavimais ar kitais įrodymais, negali būti pripažintas pagrįstu ir įrodytu.
Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad mokesčių administratorius išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus bei teisingus sprendimus. Mokestinį ginčą nagrinėjusios VMI ir MGK teisingai, vadovaudamosi MAĮ ir teismų praktika, paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, tenkinti pareiškėjų reikalavimus ir panaikinti Vilniaus AVMI 2016-08-03 sprendimus Nr. (4.65) FR0682-498 ir Nr. (4.65) FR0682-499, VMI 2016-09-22 sprendimą Nr. 68-277 ir 2016-09-27 sprendimą Nr. 68-281, MGK 2016-12-23 sprendimus Nr. S-280 (7-241/2016) ir Nr. S-281 (7-240/2016) nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjų A. D. ir S. (S.) D. skundus atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.