Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-1133/2011

Teisėjas Dmitrijus Korsakovas Teisminio proceso Nr. 1-13-1-01018-2011-0

2011 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. Ū. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 187 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Ū. 2011 m. gegužės 3 d., apie 14.20 val., viešoje vietoje, Vilniuje, įvažiavime nuo Brolių gatvės į gyvenamojo namo Nr. 4 kiemą, aikštelėje tarp gyvenamojo namo Nr. 4 ir drabužių parduotuvės „Šeimos apranga“, savo įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą nukentėjusiajam J. B., be jokios priežasties pastatęs jam priklausantį automobilį „Toyota Corolla“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam J. B. priklausančiam automobiliui „Hyundai Lantra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iš galo taip, kad pastarojo automobilio vairuotojas J. B. negalėjo išvažiuoti, keikdamasis necenzūriniais žodžiais, priėjęs prie nukentėjusiojo J. B. automobilio „Hyundai Lantra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vieną kartą spyrė koja į vairuotojo pusės priekines dureles, o nukentėjusiajam J. B. įsėdus į automobilio saloną, daugiau negu vieną kartą spyrė į vairuotojo pusės priekines dureles, dėl ko durelės deformavosi ir taip, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, V. Ū. 2011 m. gegužės 3 d., apie 14.20 val., Vilniuje, įvažiavime nuo Brolių gatvės į gyvenamojo namo Nr. 4 kiemą, aikštelėje tarp gyvenamojo namo Nr. 4 ir drabužių parduotuvės „Šeimos apranga“, spardydamas koja, deformavo nukentėjusiajam J. B. priklausančio automobilio „Hyundai Lantra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojo pusės priekines dureles ir jas sugadino, padarydamas J. B. 600,00 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai pripažino, kad apeliantas padarė nusikalstamas veikas.

V. Ū. tvirtina, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, kadangi buvo suklaidintas savo advokato, kuris aiškino, jog prisipažinus, jo atžvilgiu bus priimtas išteisinamasis nuosprendis. Tik dėl šios priežasties apeliantas prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą, nenurodė teismui kitų liudytojų, kurie galėtų paneigti nukentėjusiojo bei jo liudytojų nurodytą įvykio versiją.

Skunde tvirtinama, kad apelianto veiksmais visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta, nes nebuvo sutrikdyta nei vieno asmens ramybė, aplinkiniai asmenys nebuvo bauginami, jiems nebuvo grasinama. Teigiama, jog liudytojų nuomonė dėl neva sukelto išgąsčio yra subjektyvi ir neįrodyta, kadangi buvo iš esmės išklausyti tik nukentėjusiojo pusę palaikantys liudytojai, kurie negalėjo objektyviai įvertinti tikrovės. Skunde pabrėžiama, kad apeliantas atvykusių pareigūnų atžvilgiu nesielgė agresyviai, nesipriešino, nesikeikė ir neįžeidinėjo.

V. Ū. aiškina, kad įvykio metu jis buvo pavargęs, jokio išankstinio nusiteikimo prieš nukentėjusįjį neturėjo, tačiau labai supyko, kai greitai negalėjo patekti į savo namo kiemą, todėl visą pyktį išliejo šiek tiek apgadindamas nukentėjusiojo automobilį, už kurio sugadinimą atlygino visą žalą.

Skunde nurodoma, kad apelianto veiksmai negali būti vertinami kaip vandališki, kadangi svetimo turto sugadinimas yra mažareikšmis, be to, jis buvo išprovokuotas nukentėjusiojo, padaryta žala atlyginta, prie aplinkinių nebuvo kabinėjamasi. Nesant vandališkų veiksmų, veika negalėjo būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Apelianto įsitikinimu, jo veiksmai turėtų būti kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos ATPK 174 str., kadangi atliktų veiksmų pasekmės buvo mažareikšmės ir nepavojingos. V. Ū. aiškina, jog teismų praktikoje yra išaiškinta, kad visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šias pasekmes, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Apeliantas nurodo, kad nei vienas iš aukščiau vardijamų pažeidimų nebuvo padarytas, kadangi jis savo elgesiu nesutrikdė įmonių darbo, negrasino aplinkiniams, šiurkščiai nežemino aplinkinių, nebuvo nutrauktas viešas renginys ar nebuvo sukelta sumaištis.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad remiantis teismų praktika, vandalizmu laikytinas betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas. Bet kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietą, paskirtį, kultūrinę, inžinerinę ir socialinę vertę, gadinimas negali būti vertinamas kaip vandalizmas. V. Ū. nuomone, tokia teismų praktika leidžia daryti išvadą, jog jis neatliko jokių vandališkų veiksmų, kadangi automobilis nėra išskirtinis, neturi jokios ypatingos visuomeninės ar kultūrinės reikšmės. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apelianto veiksmai nebuvo intensyvūs, šią aplinkybę patvirtina byloje apklausti liudytojai.

Teismo posėdžio metu V. Ū. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pavojingos veikos, atitinkančios Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, padarymo faktą bei tai, kad šią veiką padarė V. Ū..

Faktą, kad V. Ū. padarė veiką, atitinkančią Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, patvirtina liudytojų M. M., S. C., H. K., M. P. bei nukentėjusiojo J. B. parodymai, taip pat iš dalies ir paties V. Ū. parodymai.

Apeliaciniame skunde V. Ū. neginčija, kad jis savo automobilį pastatė taip, jog nukentėjusysis savo automobiliu negalėtų išvažiuoti, taip pat neginčija, jog V. Ū. su nukentėjusiuoju apsižodžiavo ir vėliau apeliantas kelis kartus spyrė į nukentėjusiajam priklausančio automobilio dureles taip jas aplamdydamas. Ginčas kyla tik dėl konflikto kilimo priežasčių ir V. Ū. veiksmų vertinimo.

Iš nukentėjusiojo J. B. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jis pamatęs, kad jo automobilis yra užstatytas pasakė: „Koks čia „m...“ užstatė mano mašiną“. Tuo momentu prie automobilio priėjo kito automobilio savininkas ir tada prasidėjo žodinis konfliktas. Pamatęs, jog kito automobilio savininkas darosi agresyvus, nukentėjusysis bandė atsisėsti į savo automobilį. Tuo metu, kai nukentėjusysis bandė sėstis į automobilį, V. Ū. spyrė į mašinos dureles ir jas užtrenkė, po to dar kelis kartus spyrė į uždarytas dureles ir jas sulankstė (b. l. 125). Liudytoja H. K. iš esmės davė analogiškus parodymus kaip ir nukentėjusysis. Ši liudytoja, be to, aiškino, jog V. Ū. buvo supykęs, kad J. B. pastatė automobilį toje vietoje, kurioje įprastai savo automobilį stato jis. V. Ū. buvo įniršęs, piktas (b. l. 123). Aptarti parodymai leidžia daryti išvadą, jog konflikto iniciatorius buvo V. Ū., konfliktas kilo iš esmės dėl menkavertės priežasties, t. y. dėl stovėjimo vietos, dėl kurios jokių pretenzijų negalėjo reikšti nei apeliantas, nei nukentėjusysis. Taip pat teigtina, jog nukentėjusysis iš pradžių bandė ginčytis su V. Ū., tačiau vėliau norėjo išvengti konflikto, visgi, apeliantas ir toliau elgėsi, nesilaikydamas visuomenėje egzistuojančių elementarių bendro sugyvenimo taisyklių.

Liudytoja M. M. pirmosios instancijos teisme parodė, jog kai nukentėjusysis su žmona grįžo prie automobilio, kurį buvo užstatęs apeliantas, prasidėjo konfliktas. Buvo daug keiksmažodžių, abu vyrai buvo impulsyvūs. Liudytoja matė, kaip V. Ū. spyrė į nukentėjusiajam priklausančio automobilio dureles. Į dureles buvo spirta kelis kartus. Be to, liudytoja teigė, kad būtent V. Ū. pirmasis puolė nukentėjusįjį, pirmasis nusikeikė, o nukentėjusysis atsakė tuo pačiu (b. l. 122). Liudytoja S. C. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog ji girdėjo, kaip du vyrai vienas kitam garsiai kažką sakė, matė, kaip apeliantas spyrė į nukentėjusiojo automobilį (b. l. 122). Visos šios liudytojos nėra suinteresuotos bylos baigtimi, jų nesieja jokie santykiai nei su V. Ū., nei su J. B., todėl nėra jokio pagrindo šiais parodymais netikėti. Liudytojos M. M. parodymai leidžia daryti išvadą, jog konfliktą pradėjo V. Ū.. Šios liudytojos parodymai taip pat patvirtina anksčiau aptartus nuketėjusiojo bei liudytojos H. K. paaiškinimus. Pastebėtina ir tai, kad liudytojos M. M. parodymus iš dalies patvirtina ir apeliacinio skundo argumentai, t. y. V. Ū. apeliaciniame skunde nurodo, jog incidento metu jis buvo pavargęs, jokio išankstinio nusiteikimo prieš nukentėjusįjį neturėjo, tačiau labai supyko, kai greitai negalėjo patekti į savo namo kiemą, todėl pyktį išliejo šiek tiek apgadindamas nukentėjusiojo automobilį.

Vertinant visa, kas aptarta, konstatuotina, jog būtent V. Ū. pradėjo konfliktą, visų pirma, pastatydamas savo automobilį taip, kad nuketėjusysis negalėtų išvažiuoti, vėliau -bendraudamas su nukentėjusiuoju, vartojo necenzūrinius žodžius ir galiausiai spyriais apgadino nukentėjusiajam priklausantį automobilį. Šie apelianto veiksmai yra akivaizdžiai neleistini, agresyvūs ir moralės požiūriu nepriimtini, šokiruojantys aplinkinius, trikdantys visuomenės rimtį ir pažeidžiantys viešąją tvarką. Tokie veiksmai be jokios abejonės vertinti kaip įžūlūs.

Nekyla jokių abejonių, kad V. Ū. veiksmų pobūdis, bet kuriam įstatymus gerbiančiam asmeniui sukeltų neigiamas emocijas, kadangi apelianto pasirinktas problemų sprendimo būdas yra akivaizdžiai netinkamas pagarba žmogui grindžiamoje visuomenėje. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad jo veiksmais nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, jo veiksmais nebuvo šokiruoti jokie asmenys. Liudytoja M. M. nurodė, jog tuo metu, kai V. Ū. pradėjo spardyti automobilį ji išsigando, be to, apelianto veiksmai baimę sukėlė ir liudytojai H. K., o liudytoja S. C. paaiškino, jog jai buvo nemalonu dėl to konflikto. Aplinkybę, kad buvo sutrikdyta viešoji tvarka patvirtina ir tai, jog dėl V. Ū. veiksmų buvo iškviesta policija, liudytojos S. C. ir M. M. atkreipė dėmesį į akivaizdžiai neteisėtą apelianto elgesį, o nukentėjusysis ir liudytoja H. K. dėl V. Ū. negalėjo išvykti iš įvykio vietos. Aplinkybė, kad atvykus policijos pareigūnams V. Ū. nebesikeikė, elgėsi ramiai, nepaneigia to, kad ankstesni jo veiksmai atitiko nusikaltimoi numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. požymius.

V. Ū. yra teisus nurodydamas, kad vandalizmas yra nemotyvuotas, betikslis, beprasmis, turto, kuris turi kultūrinę, inžinerinę ar kitokią socialinę vertę, gadinimas, niokojimas ar naikinimas. Bet kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietą, paskirtį, kultūrinę, inžinerinę ir socialinę vertę, gadinimas negali būti vertinamas kaip vandalizmas (AT baudžiamoji byla Nr. 2K–513/2010). Nukentėjusiojo automobilio durelių apgadinimas negali būti vertinamas kaip vandalizmas, kadangi, nagrinėjamu atveju, automobilis nepasižymi požymiais turto, kurį sugadinus, tokius veiksmus galima būtų vertinti kaip vandališkus, t. y. nukentėjusiojo automobilis neturi nei kultūrinės, nei inžinerinės ar kitokios socialinės vertės (Lietuvos Respublikos BK 284 str. prasme). Taigi, vandalizmo požymis šalintinas iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies. Tuo pačiu išaiškintina, jog apelianto veiksmai vis tiek vertintini kaip įžūlus elgesys, todėl pašalinus vandalizmo požymį veikos, vertinimas nesikeičia.

Nepagrįstas V. Ū. teiginys, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios pažeisti viešąją tvarką. Kito automobilio užstatymas, necenzūrinių žodžių vartojimas bei svetimo turto apgadinimas iš esmės dėl menkavertės priežasties rodo, kad apelianto veiksmai buvo nukreipti būtent į viešąją tvarką kaip pagrindinį nusikalstamos veikos objektą, aišku, tuo pačiu padarant žalą ir kitoms vertybėms, t. y. nuosavybei bei asmens orumui.

Lietuvos Respublikos ATPK 9 str. 2 d. nustatyta, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. Ū. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. sudėties požymius, todėl aiškinti, kodėl apelianto veiksmai neatitinka Lietuvos Respublikos ATPK 174 str. numatyto pažeidimo požymių, teismas neprivalėjo. Visgi pastebėtina, jog atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos ATPK 174 str. kyla tais atvejais, kai asmuo necenzūriniais žodžiais ar gestais viešosiose vietose, įžeidžia ar kimba prie žmonių, taip pat kai atlieka kitus panašius veiksmus, kurie pažeidžia viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju, V. Ū. veiksmų spektras yra didesnis nei numatytas Lietuvos Respublikos ATPK 174 str. dispozicijoje. V. Ū. ne tik užstatė nukentėjusiojo automobilį, viešoje vietoje vartojo necenzūrinius žodžius, bet ir apgadino nukentėjusiojo turtą, jo neteisėti veiksmai vis aktyvėjo. Taigi, įvertinus šias aplinkybes, nėra jokio pagrindo apelianto veiksmus vertinti kaip administracinės teisės pažeidimą.

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog V. Ū. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką tik dėl to, kad buvo suklaidintas savo gynėjo, t. y. jis patikėjo, jog prisipažinus padarius nusikalstamą veiką, jis bus išteisintas ir dėl tokio suklaidinimo apeliantas negalėjo nurodyti kitų įvykio liudytojų, kurie būtų patvirtinę jo nurodomą įvykio versiją. Teismas netiki tokiu V. Ū. paaiškinimu, kadangi jis ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino, beje, savo kaltės apeliantas nepripažino ir iki įrodymų tyrimo pradžios teisme, tačiau nenurodė jokių liudytojų, kurie galėtų patvirtinti jo įvykio versiją, neprašė apklausti liudytojų nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų, nei pirmosios instancijos teismo. Taigi, aptariamas skundo motyvas laikytinas deklaratyviu. Be to, kaip jau minėta, faktas, kad V. Ū. pažeidė viešąją tvarką yra įrodytas anksčiau aptartais įrodymais.

Taip pat visiškai nepagrįstas V. Ū. aiškinimas, jog svetimą turtą jis apgadino, kadangi pagalvojo, jog nukentėjusysis turi peilį ir bandys juo sužaloti apeliantą. Toks V. Ū. paaiškinimas yra paneigiamas jo paties jau minėtais apeliacinio skundo teiginiais, t. y. jis nurodo, kad į automobilio dureles spyrė iš pykčio. Aplinkybės, kad nukentėjusysis turėjo peilį nepatvirtino nei vienas byloje apklaustas liudytojas. Liudytojas M. P. aiškino, jog jo porininkas buvo nuėjęs prie automobilio pasižiūrėti dėl peilio, kažką minėjo, jog rado daiktą panašų į peilį (b. l. 123). Visgi konstatuotina, jog net ir nustačius, kad automobilyje buvo peilis, ši aplinkybė nepatvirtintų V. Ū. teiginių, kadangi jie prieštarauja nuosekliems liudytojų ir nukentėjusiojo parodymams. Be to, pats peilio buvimo faktas nepatvirtintų, jog peiliu buvo bandoma kaip nors pasinaudoti konflikto metu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. Ū. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. sudėtį, tačiau visiškai nepagrįstai nustatė, jog apelianto veiksmai atitinka ir Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį.

Turto sugadinimas be kvalifikuojančių požymių, t. y. nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d., 3 d. nekvalifikuojamos atskirai, kai jos yra padaromos viešosios tvarkos pažeidimo padarymo metu. Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis apima nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d., todėl pagal šį straipsnį veiksmai atskirai nekvalifikuojami. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl V. Ū. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. naikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atleisdamas V. Ū. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. jam ir nukentėjusiajam susitaikius, privalėjo nutraukti bylą, tačiau to nepadarė. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nuosprendis taip pat turi būti pakeistas, nutraukiant bylą.

Esant tokioms aplinkybėms, apelianto V. Ū. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 3 p., 329 str. 3 p.,

nusprendžia:

V. Ū. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria V. Ū. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. jam ir nukentėjusiajam susitaikius, panaikinti.

V. Ū. pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti V. Ū. inkriminuotą vandališkų veiksmų požymį.

V. Ū., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. jam ir nukentėjusiajam susitaikius, baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.