Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-733-190/2013

Teisėjas Ovidijus Ramanauskas Teisminio proceso kategorija: 1-17-1-03224-2012-6

2013 m. lapkričio 27 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d., ir nubaustas 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis LR BK 48 str. 4 d., 6 d. 5 p. A. M. įpareigotas per 3 mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, išdirbti 30 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad 2012-12-29 apie 13.00 val., būdamas neblaivus, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia, panaudojo fizinį smurtą sūnaus A. M. atžvilgiu, pasireiškusį tuo, kad sudavė ne mažiau penkis smūgius į jo krūtinės- pilvo sritį ir sukėlė A. M. fizinį skausmą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kaltinamojo A. M., nukentėjusiojo A. M., liudytojų R. M. ir J. M. parodymus bei surinktą bylos medžiagą, konstatavo, kad kaltinamojo A. M. nusikalstami veiksmai, tyčia suduodant sūnui smūgius, sudaro BK 140 str. 1 d. numatytos veikos sudėtį, nes nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas. Tai, kad kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku A. M. panaudojo fizinį smurtą patvirtina ir į įvykio vietą atvykusio policijos pareigūno tarnybinis pranešimas (b.l. 4).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis A. M. prašo jį išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. l d., padarymo, nes jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių. Nuteistojo teigimu, jis rankomis kelis kartus atstūmė nuo savęs A. M., kai šis kišo jam prie veido mobilųjį telefoną, norėdamas jį nufilmuoti. A. M. pažymi, jog praeityje nėra teistas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo A. M. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. bei paskyrė jam tinkamą bausmę.

Lietuvos Respublikos BPK 20 str. numatyta, kad įrodymais laikytini įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nurodo, kad teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 301 str. reikalavimų, išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais.

Nors apeliantas skunde neigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, teigdamas, kad jis rankomis kelis kartus atstūmė nuo savęs A. M., kai šis kišo jam prie veido mobilųjį telefoną, norėdamas jį nufilmuoti, tačiau tokie skundo argumentai vertintini tik kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo A. M. apeliacinis skundas nekonkretus, kai kurie dėstomi teiginiai nesuprantami ir nėra susiję su nagrinėjamu įvykiu.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis A. M. nuosekliai parodė, kad virtuvėje kilus konfliktui tarp jo motinos R. M. ir girto tėvo A. M., tėvas grasino motinai, todėl jis atėjo užstoti motiną, bandė įpykusį tėvą filmuoti mobiliuoju telefonu, tačiau tėvas puolė jį, suduodamas smūgius kumščiais į krūtinės bei pilvo sritį, nuo kurių jis juto fizinį skausmą. Taip pat pažymėjo, kad tokie tėvo išpuoliai, kai jis būna išgėręs, kartojasi nuolat.

Šiuos nukentėjusiojo A. M. parodymus patvirtino ir liudytoja R. M., kuri tiesiogiai matė, kaip A. M. smogė A. M.. Liudytoja R. M. parodė, kad ir anksčiau jos buvęs sutuoktinis ne kartą grasino. Nors nagrinėjamame konflikte nedalyvavo, tačiau apie tai, kad A. M. tiek jo, tiek ir jo motinos bei brolio A. M. atžvilgiu yra naudojęs psichologinį ir fizinį smurtą, patvirtino ir liudytojas J. M..

Aukščiau aptartais nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais neginčytinai įrodyta, kad A. M., būdamas neblaivus, tyčia panaudojo fizinį smurtą savo sūnaus A. M. atžvilgiu. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, abejoti bei netikėti šių nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais neturi pagrindo. Minimi parodymai nuoseklūs ir neprieštaringi, jie sutampa tiek dėl įvykio sekos, tiek ir dėl kitų aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje yra pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių kaltinamojo A. M. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d. sudėtį, todėl jis teisėtai ir pagrįstai pripažintas kaltu padaręs minėtą nusikalstamą veiką.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.