- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-04
- Bylos Nr.
- 2S-1084-516/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Petras Jaržemskis
- Atsakovas
- J.G.
- Ieškovas
- R.G.
- Išvadą teikia
- Vaikų teisių apsaugos tarnyba
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J.G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės R.G. ieškinį atsakovui J.G. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės. Institucija teikianti išvadą – Vaikų teisių apsaugos tarnyba.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė R.G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nutraukti santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Civilinės metrikacijos skyriuje, tarp jos ir atsakovo J.G., nustatyti vaikų T.G., M.G. ir K.G. gyvenamąją vietą su jų motina (ieškove), priteisti kiekvieno vaiko išlaikymui po 400 Lt dydžio periodinę išmoką iki jų pilnametystės, nustatyti, kad vaikai bus auklėjami ir auginami bendru jų tėvų sutarimu, priteisti atsakovui jo vardu registruotas transporto priemones, bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti iš atsakovo J.G. laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams T.G., gim. (duomenys neskelbtini), M.G., gim. (duomenys neskelbtini), ir K.G., gim. (duomenys neskelbtini), nuo ieškinio padavimo teismui iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, bei įpareigoti atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės ir trijų jų nepilnamečių vaikų, gyvenančių adresu (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. vasario 24 d. nutartimi ieškovės R.G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo patenkino iš dalies.
priteisė iš atsakovo J.G. laikiną išlaikymą nepilnamečiui sūnui T.G., kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 300 Lt nuo 2010 m. vasario 23 d. iki tol, kol įsiteisės teismo sprendimas ar kitas procesinis dokumentas, užbaigiantis civilinės bylos Nr. 2-2355-96/2010 nagrinėjimą;
priteisė iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiui sūnui M.G., kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 300 Lt nuo 2010 m. vasario 23 d. iki tol, kol įsiteisės teismo sprendimas ar kitas procesinis dokumentas, užbaigiantis civilinės bylos Nr. 2-2355-96/2010 nagrinėjimą;
priteisė iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiui sūnui K.G., kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 300 Lt nuo 2010 m. vasario 23 d. iki tol, kol įsiteisės teismo sprendimas ar kitas procesinis dokumentas, užbaigiantis civilinės bylos Nr. 2-2355-96/2010 nagrinėjimą.
Teismas taip pat paskyrė ieškovę nepilnamečiams vaikams T.G., M.G. ir K.G. iš atsakovo priteisto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise, patenkino ieškovės prašymą įpareigoti atsakovą gyventi skyrium, bei įpareigojo atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų, gyvenančių adresu (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad laikinosios apsaugos priemonės, nurodytos CK 3.65 str. 2 d. 4 p. – laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams taikymas būtinas, kadangi jų tėvų tarpusavio santykiai yra blogi, atsakovas neprisideda prie nepilnamečių vaikų išlaikymo, todėl sūnūs yra likę be tėvo paramos.
Teismas konstatavo, jog atsakovo realios galimybės išlaikyti vaikams ieškinyje nenurodytos. Todėl iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, nesant patikimų duomenų apie nepilnamečių vaikų poreikius ir tėvų galimybes teikti jiems išlaikymą, tikslinga būtų priteisti 300 Lt dydžio išlaikymą kiekvienam vaikui iš atsakovo. Teismo teigimu, tokio dydžio išlaikymas yra proporcingas minimaliems nepilnamečių vaikų poreikiams.
Teismas taip pat pažymėjo, kad nepilnamečiai ieškovės ir atsakovo sūnūs gyvena kartu su motina (ieškove), motina juos auklėja ir išlaiko, todėl ieškovė skirtina iš atsakovo nepilnamečiams vaikams priteisto laikino išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise.
Šalies argumentai
Ieškovės prašymą įpareigoti atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės ir trijų jų nepilnamečių vaikų teismas patenkino, kadangi ieškovė gyvena jai skirtame socialiniame būste, atsakovo gyvenimas kartu su jais kelia realią grėsmę ieškovės ir nepilnamečių vaikui saugumui.
Atskiruoju skundu atsakovas J.G. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-02-24 nutartį panaikinti.
Šalies argumentai
1) ieškovė klaidina teismą, teigdama, kad atsakovas nesirūpino šeima, žiauriai elgėsi su ja ir vaikais, jų atžvilgiu naudojo smurtą, nesaikingai vartojo alkoholį. Apeliantas pažymi, jog jis visą laiką nuo pat santuokos su ieškove sudarymo momento, kiek įmanydamas stengėsi dėl šeimos, dirbo, buvo rūpestingas. Teigia, jog vien faktu dėl atsakovo teistumo ieškovė negali grįsti ieškinio aplinkybių, kadangi dėl savo padaryto nusikaltimo apeliantas gailisi ir stengiasi ateityje nekartoti panašių klaidų, todėl niekada nenaudojo smurto nei prieš vaikus, nei prieš ieškovę. Atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovė ne kartą ilgam laikui be priežiūros yra palikusi vienus vaikus namuose, kurį laiką gyveno pas kitus asmenis. Be to, ieškovė turi daug skolų dėl nesumokėtų baudų, kurios jai buvo paskirtos už nuolatinį kelių eismo taisyklių, kitų teisės aktų pažeidimą. Nurodo, jog visi nesutarimai prasidėjo ne dėl atsakovo, o būtent dėl ieškovės elgesio, jos rodomos nepagarbos apelianto ir vaikų atžvilgiu. Apelianto nuomone, kadangi ieškovės teiginiai dėl atsakovo smurto yra nepagrįsti, todėl šiuo aspektu taip pat yra neteisėtas ir ieškovės reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nors ieškovei yra skirtas socialinis būstas, tačiau minėtame bute taip yra įregistruotas atsakovas. Jokios kitos gyvenamosios vietos šiuo metu apeliantas neturi, todėl mano, kad jis taip pat turi teisę gyventi ieškovei skirtame bute adresu (duomenys neskelbtini);
2) ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo kiekvienam vaikui po 300 Lt laikiną išlaikymą nuo ieškinio padavimo teismui dienos yra nepagrįstas, kadangi ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų reikalaujamą iš atsakovo priteisti sumą. Nurodo, jog šiuo metu apelianto materialinė padėtis yra itin sunki, jis neturi jokio nekilnojamojo turto, atsakovui priteistos transporto priemonės yra visiškai bevertės, šiuo metu apeliantas yra bedarbis. Be to, atsakovas yra silpnos sveikatos, turi sveikatos problemų dėl plaučių ligų. Be to, ieškovės teiginiai, kad atsakovas neteikė vaikams išlaikymo, jais nesirūpino, taip pat yra nepagrįsti. Atsakovas pažymi, kad jis rūpinosi šeima, vaikais, dirbo UAB „Vakarų metalas“ ir UAB „Starteka“. Visas uždirbtas pajamas atsakovas skyrė būtent šeimai. Tačiau šiuo metu dėl susiklosčiusios sudėtingos ekonominės padėties, apeliantui nepavyksta susirasti darbo, todėl yra registruotas darbo biržoje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė R.G. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-02-24 nutartį palikti nepakeistą, o atsakovo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad išlaikymo nepilnamečiams vaikams atsakovas neteikia. Tai pripažįsta ir pats apeliantas savo skunde. Ieškovės nuomone, atsižvelgiant į tai, jog vaikams su motinos teikiamu išlaikymu pragyventi yra neįmanoma ir siekiant apsaugoti vaikų interesus, į susiklosčiusią teismų praktiką dėl priteisto nepilnamečiams vaikams išlaikymo dydžio, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu. Nurodo, jog teismo priteistas laikino išlaikymo dydis visiškai atitinka susiklosčiusią teismų praktiką ir nėra per didelis. Apelianto nurodytos aplinkybės dėl jo turtinės padėties neatleidžia atsakovo nuo pareigos teikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą.
Šalies argumentai
Ieškovė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir teisėtai pritaikė atsakovo atžvilgiu įpareigojimą gyventi skyrium. Teigia, jog Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2009-12-29 nutarimo turinys leidžia daryti išvadą, jog atsakovo tolesnis gyvenimas toje pačioje gyvenamojoje vietoje su ieškove ir vaikais, kelia pagrįstą grėsmę jų gerovei, saugumui ir interesams. Aplinkybė, jog patraukti atsakovą baudžiamojon atsakomybėn nepakako ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų dėl smurto prieš ieškovę ir nepilnametį vaiką naudojimo, neleidžia teigti, jog atsakovas nėra vartojęs smurto pastarųjų atžvilgiu. Nurodo, jog ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ne reabilituojančiais pagrindais. Taigi tik atsakovui gyvenant atskirai, ieškovė gali užtikrinti savo vaikų saugumą ir gerovę, kadangi atsakovui būnant namuose, ji yra priversta iš jų išeiti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, atskirojo skundo, atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, tinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias teisės normas. Skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais motyvais įstatyminių pagrindų nėra.
CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CK 3.65 ir CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
CK 3.65 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai bylose, kylančiose iš šeimos teisinių santrykių. Šių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t.y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Taigi turi būti reali grėsmė vaiko ar sutuoktinio interesams.
Dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo
CK 3.65 straipsnio 2 dalyje pateiktas laikinųjų apsaugos priemonių, galimų nagrinėjant šeimos santykių bylas, sąrašas. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones - priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, iki kol bus priimtas teismo sprendimas. Tokiu atveju išlaikymo klausimas sprendžiamas pagal analogiją, taikant CK 3.192-3.203 straipsnių nuostatas. Tačiau kiekvienu atveju laikinąsias apsaugos priemones teismas taiko, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir konkrečią situaciją.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog CK normos, reglamentuojančios išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydį ir formą, numato, kad teismas gali priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų (vieno jų), kurie nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus (CK 3.196 str. 1 d.). Laikinas išlaikymo priteisimas nepilnamečiui vaikui yra laikinoji apsaugos priemonė (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 3.196 straipsnio 2 dalis, CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas), skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, nes vaiko išlaikymas iš esmės skirtas kasdieniams poreikiams tenkinti, tuo tarpu civilinės bylos nagrinėjimas, kurioje sprendžiamas išlaikymo priteisimo, jo dydžio pakeitimo klausimas, gali trukti tam tikrą laiką, kurio metu vaiko interesai turi būti apsaugoti. Šių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus bylos nagrinėjimo metu, t. y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės.
Lietuvos Respublikos Seimas 1995-07-03 įstatymu Nr. I-983 ratifikavo 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, kuri yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma kartu su nacionaliniais įstatymais. Minėtos Konvencijos 3 str. 1 d. numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.
Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės R.G. ieškinį atsakovui J.G. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės (b.l. 27-31). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nustatytą orientacinį nepilnamečio vaiko išlaikymo kriterijų, būtiniausiems šalių nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, priteisė iš atsakovo J.G. nepilnamečiams vaikams K.G., M.G. ir T.G. būtiniausiems poreikiams tenkinti laikiną išlaikymą po 300 Lt kiekvienam kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2010-02-23 iki teismo sprendimo priėmimo dienos (b.l. 32-33).
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog atsakovas atskirajame skunde neginčija ir pripažįsta, jog jau kuris laikas jis neteikia jokio išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams.
Kaip jau buvo aukščiau minėta, vaikų išlaikymo tiesioginis tikslas – maksimaliai patenkinti vaiko poreikius ir interesus. CK 3.192 str. 2 d. numatytoms būtinoms vaiko vystimosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Išlaikymas vaikui yra susijęs su kasdienių vaiko poreikių tenkinimu ir turi būti teikiamas nuolat. Taigi atsižvelgiant į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje šios laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytinos pagrįstai, kadangi būtina užtikrinti nepilnamečių vaikų poreikius iki šalių ginčas bus galutinai išspręstas.
Aplinkybė, jog atsakovo materialinė padėtis šiuo metu yra sunki, jis neturi jokio nekilnojamojo turto, yra bedarbis, nesudaro pagrindo atleisti jį nuo pareigos teikti išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams, kadangi tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą tinkamai pasirūpinti vaikais, priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaikus, ugdyti jų asmenybes, sudarant būtinas sąlygas vaikams vystytis, atsakomybė už sąmoninga prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams.
Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikams dydžio bei kokios atsakovo galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t.y. tiek tikrieji vaikų poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintinos išnagrinėjus bylą iš esmės; tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovo pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaikų poreikiai.
Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatomas ne pastovus vaikui teiktinas išlaikymas ateityje, o tik laikinas, t.y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės teisme, kadangi atsakovo finansines galimybes teikti tam tikro dydžio išlaikymą, vaikų tikruosius poreikius, išlaikymo dydžio proporcingumą tėvų turtinei padėčiai ir vaikų poreikiams, teismas įvertins tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, išklausęs šalių paaiškinimus, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, surinktą medžiagą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė iš atsakovo J.G. laikiną išlaikymą jo nepilnamečiams vaikams iki teismo sprendimo priėmimo dienos.
Dėl įpareigojimo gyventi skyrium
CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktai numato teismui galimybę įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium ir uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose. Ši norma yra taikoma visais atvejais, kai būtina apginti nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio interesus. Tokių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų pasaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, t. y., kai vienas iš sutuoktinių vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą, dėl to lankymasis tam tikrose vietose gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui. Pažymėtina, jog toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis.
Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3). Todėl teismas, siekdamas užtikrinti vaikų teisę augti psichologiškai ir emociškai stabilioje aplinkoje, privalo imtis iniciatyvos ir taikyti atitinkamas, vaikų prioritetinius interesus užtikrinančias laikinąsias apsaugos priemones, iš kurių viena yra įpareigojimas vieną sutuoktinį gyventi skyrium (CK 3.65 str. 2 d. 1 p.), nes nuolatinės konfliktinės situacijos kelia grėsmę vaikų psichologinei bei emocinei būsenai.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nutraukti santuoką dėl vieno sutuoktinio kaltės (b.l. 27-31). Ieškinyje ieškovė nurodė, kad santuokos išrimo pagrindinė priežastis yra atsakovo nesirūpinimas šeima, žiaurus ir brutalus elgesys su ieškove ir jų nepilnamečiais vaikais, smurto naudojimas prieš ieškovę ir vaikus, neatsakingumas, nepadėjimas išlaikyti šeimą, nesaikingas alkoholio vartojimas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė pareikštu ieškiniu siekia nutraukti šalis siejančius santuokinius ryšius dėl atsakovo kaltės, o gyvenimas kartu ieškovei suteiktame socialiniame bute gali pažeisti prioritetiškai svarbius ieškovės vaikų interesus, jų teisę į saugią aplinką, o taip pat ir ieškovės teises bei teisėtus interesus, sprendžia, kad teismas teisėtai ir pagrįstai pritaikė nurodytas laikinąsias apsaugos priemones. Tokios laikinosios apsaugos priemonės yra adekvačios siekiamiems tikslams, nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros.
Atsakovas atskirajame skunde nurodo, jog jis niekada nenaudojo smurto nei prieš ieškovę, nei prieš nepilnamečius vaikus. Šiai aplinkybei įrodyti atsakovas teismui pateikė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2009-12-29 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą atsakovo atžvilgiu (b.l. 5-9). Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog aplinkybė, kad patraukti atsakovą baudžiamojon atsakomybėn nepakako ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų dėl smurto prieš ieškovę ir nepilnametį vaiką naudojimo, neleidžia teigti, jog atsakovas nėra vartojęs smurto jų atžvilgiu. Kaip minėta, teisiškai reikšmingos faktinės bylos aplinkybės (taip pat ir aplinkybė, kuria grindžiama atsakovo kaltė dėl santuokos iširimo- smurto vartojimas šeimos narių atžvilgiu) gali būti nustatyta tik išsamiai išnagrinėjus bylos medžiagą, teismui įvertinus joje esančius įrodymus ir konstatavus, jog tam tikros aplinkybės yra nustatytos ar nenustatytos (neįrodytos). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas išsamaus įrodymų tyrimo bei vertinimo neatlieka. Dėl to Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2009-12-29 nutarimo įrodomoji reikšmė šiuo atveju negali būti vertinama kaip patvirtinanti ar paneigianti smurto vartojimo aplinkybę. Teisėjų kolegija tiesiog pažymi, jog tokioje situacijoje, kai yra duomenų apie galimai vartotą smurtą, atsakovo neleistiną elgesį su nepilnamečiais vaikais ir ieškove, teismas, vadovaudamasis prioritetiniu vaikų teisių apsaugos bei gynimo principu, turi užtikrinti, kad iki bylos išnagrinėjimo iš esmės galimybė vaikų teisių bei interesų pažeidimui būtų eliminuota.
Apelianto argumentas, jog jis neturi jokios kitos gyvenamosios vietos ir ieškovei suteiktame socialiniame bute jis taip pat yra registruotas, nesudaro pagrindo laikyti, jog skundžiama teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos bylose, ypatingą svarbą turi nepilnamečių vaiko teisės ir teisėti interesai, todėl byloje esant duomenų apie galimai atsakovo vartojamą smurtą, keliamus konfliktus, taigi, ir keliamą grėsmę vaikų fizinei bei psichinei sveikatai, jų saugumui, atsakovo teisėms bei teisėtiems interesams negali būti teikiamas didesnis dėmesys nei nepilnamečių vaikų.
Taigi šalių interesų pusiausvyros pažeidimas nagrinėjamu atveju yra pateisinamas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos pažeidžiant proporcingumo bei teisingumo principus.
Kiti atskirojo skundo argumentai yra susiję su ieškovės pareikštu ieškiniu dėl santuokos nutraukimo, todėl jie neturi įtakos teismo nutarčiai, kuria išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes jie yra reikšmingi nagrinėjant bylą iš esmės.
Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas, dėl to ieškovės prašymą išsprendė teisingai, pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.), o atsakovo atskirasis skundas netenkinamas.
Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 8,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Netenkinus atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-02-24 nutarties, iš atsakovo J.G. priteistina 8,40 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo J.G. 8 (aštuonis) litus ir 40 centų pašto išlaidų valstybei, mokamų į surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).