Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-04-11 · Civilinė byla Nr. e2A-1150-275/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-04-11
Bylos Nr.
e2A-1150-275/2017
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytautas Zelianka, Andrutė Kalinauskienė, Danutė Kutrienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Gėlių prekyba“
Atsakovas
G. V.
Kategorijos
  • 3.3.1.14Pasirengimas bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme
Civilinės bylos numeris e2A-1150-275/2017
Teisminio proceso numeris 2-68-3-15247-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14.; 3.3.1.20.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gėlių prekyba“, atstovaujamos bankroto administratoriaus A. K., apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje, kuri pradėta pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gėlių prekyba“ ieškinį atsakovei G. V. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės 12 038,24 Eur žalos atlyginimą ir procesines 5 (penkių) procentų palūkanas. Ieškiniu nurodo, jog Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 13 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą, įpareigojo ieškovės valdymo organus per 15 (penkiolika) dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui ieškovės turtą ir visus dokumentus. Atsakovė nuo 2009 m. spalio 16 d. iki bankroto bylos iškėlimo dienos buvo ieškovės direktorė. Teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo, tačiau bankroto administratoriui vis dar nėra perduoti ieškovės turtas ir dokumentai. Bankroto administratorius, išnagrinėjęs ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentus, nustatė, kad ieškovė jau 2009 metais buvo nemoki ir nevykdė veiklos. Vadinasi, atsakovė, kaip ieškovės vadovė, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo (Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Atsakovė šiais savo neteisėtais veiksmais (turto ir dokumentų neperdavimu bei nesikreipimu dėl bankroto bylos iškėlimo) padarė ieškovei žalą. Ieškiniu reikalaujamą atlyginti žalą sudaro kreditoriniai reikalavimai, kurie yra patvirtinti ieškovės bankroto bylos procese (10 338,24 Eur), ir administravimo išlaidos (1 700 Eur).Atsakovė neatsiliepė į ieškinį. Atsakovei proceso įstatymo nustatyta tvarka buvo įteikti ieškovės ir teismo procesiniai dokumentai.

Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 18 d., remdamasis ieškovės prašymu, priėmė sprendimą už akių, kuriuo atmetė ieškinio dalį dėl 10 338,24 Eur žalos atlyginimo ir paliko ieškinio dalį dėl 1 700 Eur administravimo išlaidų atlyginimo nenagrinėtą.Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 13 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą, įpareigojo valdymo organus ne vėliau kaip per 15 (penkiolika) dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir dokumentus. Atsakovė nuo 2009 m. spalio 16 d. iki bankroto bylos iškėlimo dienos buvo ieškovės vadovė. Aplinkybė, jog atsakovė neperdavė bankroto administratoriui ieškovės turto ir dokumentų pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartį, nesudaro pagrindo preziumuoti žalos padarymą, nes administratorius, turėdamas vykdomąjį raštą, galėjo ir privalėjo imtis priemonių teismo nutarčiai įvykdyti. Administratoriaus argumentas, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, nustatė, jog ieškovė jau 2009 metais buvo nemoki ir nevykdė veiklos, yra nepagrįstas. Įmonės nemokumas, kitaip negu nurodo administratorius, nustatytas bylos nagrinėjimo metu. Vilniaus miesto apylinkės teismo vertinimu, administratorius neįrodė, kad ieškovė buvo nemoki nuo 2009 m. gruodžio 31 d.Bankroto administratorius nepateikė duomenų, kuriais būtų galima nustatyti, kada ieškovė tapo nemokia, ir neįrodinėjo, kiek nuo tapimo nemokia momento iki kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo momento padidėjo ieškovės kreditoriniai įsipareigojimai. Tai yra administratorius neįrodė žalos dydžio. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, atmetė ieškovės reikalavimą dėl 10 338,24 Eur žalos atlyginimo. Įstatymas numato dvi aplinkybes reikalavimams dėl administravimo išlaidų atlyginimo pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalį pareikšti: pirma, reikalavimą gali pareikšti bankroto administratorius; antra, reikalavimas gali būti reiškiamas, išregistravus bendrovę. Ieškovės bankroto procedūra nėra baigta. Be to, reikalavimą dėl administravimo išlaidų atlyginimo pareiškė asmuo, neturintis tokios reikalavimo teisės. Šios bylos procese negali būti sprendžiamas klausimas dėl ieškovo pakeitimo, nes bendrovė nėra išregistruota. Todėl pirmosios instancijos teismas nesprendė šio klausimo ir paliko reikalavimą dėl administravimo išlaidų atlyginimo nenagrinėtą.

Apeliacinio skundo argumentai

Ieškovė pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Apeliacinis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl ieškovės pateiktų įrodymų, tarp jų – ir prokuratūros 2015 m. gruodžio 21 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal laidavimą. Šiuo nutarimu nustatytos bylai išspręsti reikšmingos aplinkybės, jog atsakovė, būdama ieškovės vadove, neišsaugojo ieškovės apskaitos dokumentų ir netinkamai organizavo buhalterinę apskaitą, todėl nėra galimybės nustatyti ieškovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė, kad ji buvo nemoki nuo 2009 m. gruodžio 31 d., yra nepagrįsta. Ieškovė tik vieną kartą per visą veiklos vykdymo laikotarpį pateikė viešojo registro tvarkytojui finansinės atskaitomybės dokumentus, kurie buvo sudaryti už 2009 metus. Šie dokumentai patvirtina, jog ieškovė jau 2009 m. gruodžio 31 d. atitiko Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalies numatytą nemokumo sąvoką. Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, rėmėsi ieškovės 2009 metų balansu ir, vadovaudamasis šiais duomenimis, nustatė, jog ieškovė yra nemoki. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, neįvertino, jog, nesant ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų, nėra galimybės nustatyti kito (negu 2009 metai) ieškovės nemokumo momento. Atsakovė turėjo teisę ir galimybę pagrįsti įmonės mokumą, tačiau to nepadarė. Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas, pinigine išraiška sudarantis 10 338,24 Eur, atsirado vėliau, negu ieškovė tapo nemokia. Todėl šis kreditorinis įsipareigojimas, priešingai negu nurodo pirmosios instancijos teismas, laikytinas ieškovės žala, atsiradusia dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, tai yra nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Administravimo išlaidos, kaip priverstinės įmonės sąnaudos, atsiradusios po bankroto bylos iškėlimo, pripažintinos ieškovės žala. Atsakovė, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, turi atlyginti šią žalą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo apeliacinio skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, neįvertino ieškovės pateiktų įrodymų, tarp jų - prokuratūros 2015 m. gruodžio 21 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal laidavimą, kuriame buvo nustatytos bylai išspręsti reikšmingos aplinkybės, jog atsakovė, būdama ieškovės vadove, neišsaugojo ieškovės apskaitos dokumentų ir netinkamai organizavo buhalterinę apskaitą, todėl nėra galimybės nustatyti ieškovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros. Teismas, nesant duomenų apie tai, ar po to, kai ieškovės 2009 metų balansas buvo pateiktas Registrų centrui, ieškovės kreditoriniai įsiskolinimai padidėjo ir kokia apimtimi, priėmė sprendimą už akių, nesiimdamas priemonių nustatyti byloje reikšmingoms aplinkybėms, tuo buvo pažeistos CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatos. Sprendimas už akių – supaprastinta reikalavimų išsprendimo ir kartu bylos, pradėtos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, baigimo procesinė priemonė, tačiau šio instituto pagrindinis ypatumas, kuris ir apsprendžia proceso baigties sprendimu už akių paprastumą, yra tas, jog teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalųjį pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, tai yra įsitikina, jog, pasitvirtinus šių įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (Civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 2 dalis). Formalusis įrodymų vertinimas reiškia, jog teismas, priimdamas sprendimą už akių, susipažįsta su reikalavimams pagrįsti pateiktų faktinių duomenų turiniu ir vertina, ar pasitvirtina šalies nurodomos faktinės aplinkybės. Pati proceso įstatymo numatyta sąvoka „formalusis“ nurodo, jog, priimant sprendimą už akių, nėra atliekamas išsamus bylos faktinių aplinkybių ir šioms aplinkybėms pagrįsti pateiktų duomenų tyrimas, tačiau sprendimas už akių gali būti priimtas, jeigu ieškiniu ir / ar kitu procesiniu dokumentu nurodomos faktinės aplinkybės ir pareikštiems materialiniams subjektiniams reikalavimams pagrįsti pateikti faktiniai duomenys yra pakankami teismui apsispręsti ir vienokiam ar kitokiam sprendimui pagal pareikštus reikalavimus priimti. Atitinkamai sprendimas už akių negali būti priimtas, jeigu, teismo vertinimu, bylos faktinės aplinkybės yra neaiškios, sudėtingos ar prieštaringos ir todėl yra būtinas išsamus aplinkybių tyrimas, pateikti faktiniai duomenys yra fragmentiški, prieštaringi, netikslūs ar nepakankami teisingam sprendimui priimti ir todėl yra būtinas papildomų duomenų pateikimas, egzistuoja kiti faktinių aplinkybių ir / ar duomenų trūkumai, kurie kliudo teismui apsispręsti dėl ginčo esmės (Civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 3 dalies 4 punktas).Ieškinys sprendimu už akių gali būti atmestas tik tais atvejais, jeigu juo reiškiami materialiniai subjektiniai reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Kitaip tariant, tais procesiniais atvejais, kai ieškovas apskritai nenurodo faktinių aplinkybių ir nepateikia faktinių duomenų, pagrindžiančių reiškiamus materialinius subjektinius reikalavimus, kai pareikštas reikalavimas akivaizdžiai kertasi su pateiktais įrodymais ir nurodomomis faktinėmis aplinkybėmis arba kai pareikštasis reikalavimas yra aiškiai nepagrįstas teisiškai.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių atmetė ieškinį, nes, teismo vertinimu, apelianto pateikti duomenys nėra pakankami pareikštam materialiniam subjektiniam reikalavimui pagrįsti ir kartu patenkinti. Pirmosios instancijos teismas, esant tokiai procesinei situacijai, turėjo nepriimti sprendimo už akių, nes nėra būtinosios sąlygos bylai sprendimu už akių baigti. Jeigu, teismo vertinimu, ginčui teisingai išspręsti yra reikalingi papildomi faktiniai duomenys, byla turi būti nagrinėjama pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais argumentais ir išvadomis, naikina skundžiamą sprendimą už akių ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas), darydamas išvadą, kad ginčui teisingai išspręsti yra reikalingi papildomi faktiniai duomenys, byla turi būti nagrinėjama pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, todėl dalinai tenkina apeliacinį skundą.

Teismo sprendimo už akių dalis, kuria ieškinys dėl administravimo išlaidų priteisimo paliktas nenagrinėtu, naikintina, padarius išvadą, kad reikalavimą dėl administravimo išlaidų priteisimo iš asmenų, atsakingų dėl bendrovei atsiradusios žalos, turi teisę reikšti asmuo, atstovaujantis bendrovę, o išlaidos, reikalingos bendrovės administravimui, yra bendrovei atsiradusiais nuostoliais. Šioje byloje reikalavimą priteisti administravimui reikalingas lėšas reiškia bankroto administratorius, todėl reikalavimas pareikštas įgalioto atstovauti bendrovę asmens, todėl jis paliktas nenagrinėtu nepagrįstai, netinkamai taikant CPK 296 straipsnį bei Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnį. Šioje dalyje ieškovo reikalavimai turi būti nagrinėjami, todėl, panaikinus ir šią teismo sprendimo dalį, reikalavimas perduotinas naujam nagrinėjimui.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimą už akių ir perduoti bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėDanutė KutrienėVytautas Zelianka