Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo L. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2004 m. rugsėjo 13 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš L. V. priteista 6 366 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. V. nuteistas už tai, kad 2004 m. gegužės 25 d., laikotarpyje nuo 17 val. iki 18 val., V.G. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), bei minėto kaimo gatvėje prie autobusų stotelės, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su V. U. metu, sudavė puodeliu, rankomis ir kojomis ne mažiau penkis smūgius pastarajam į galvą ir kitas kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimus kairėje kaktos smilkinio srityje, kairiame momenyje, dešinio apatinio voko-skruosto srityje, poodinėmis kraujosruvomis veide, muštine žaizda kairiame antakyje, kraujosruvomis veido minkštuose audiniuose kairio skruosto srityje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo galvos smegenų pusrutulio, dėl ko 2004 m. birželio 3 d. V. U. mirė, t.y. tyčia jį nužudė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė prašė prokuroro apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, o nuteistojo atmesti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašė prokuroro skundą atmesti, o nuteistojo – patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nuteistojo skundai tenkinami iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės išsamiai ir nešališkai ištyrė nužudymo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir pagrįstai pripažino L. V. kaltu pagal BK 129 str. 1 d. Apygardos teismo išvadų dėl L. V. kaltės ir veikos juridinio įvertinimo nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

Nuteistasis neginčija, kad V.G namuose, kilus ginčui, sudavė V. U. 2-3 kartus kumščiu ir kartą puodeliu į galvą. Tačiau nurodo, kad V. U. smogė po to, kai pastarasis jo atžvilgiu pirmas pavartojo smurtą (taip pat smogė puoduku). Be to, nuteistasis paaiškino, kad po to V. U. rankomis mušė ir spardė S.G. Pastarieji nuteistojo teiginiai yra paneigti nuosekliais ir neprieštaringais liudytojų S.G., V.G., J. G. parodymais, netikėti kuriais kolegija neturi jokio pagrindo. Be to, iš liudytojo J. G. parodymų matyti, kad L. V. pradėjo mušti nukentėjusįjį šiam miegant. Iš to seka, kad apelianto teiginiai apie agresyvų nukentėjusiojo elgesį neatitinka tikrovės. Šie liudytojai kategoriškai paneigė, kad minėtame name V. U. mušė ir kiti asmenys.

Nuosprendyje aptartais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad autobusų stotelėje V. U. mušė taip pat L. V. , o ne V.V. ar S.G. Ši aplinkybė patvirtinama jau paminėtų liudytojų J. G. , S.G., bei Z.V., I.N., R.Č., V.V. parodymais. Daugumos nurodytų liudytojų parodymai patikrinti vietoje. Iš šio procesinio veiksmo protokolų matyti, kad paminėtų asmenų parodymai dėl įvairių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, sutapo tarpusavyje. Jie sutapo ir su įvykio vietos apžiūros duomenimis (b.l. 20-29).Taigi, šių liudytojų parodymų įrodomoji vertė yra aiški, o patikimumas nekelia jokių abejonių. Pažymėtina ir tai, kad pats apeliantas nenurodo priežasčių, dėl kurių nužudymo aplinkybes matę liudytojai (beje, dalis jų yra nuteistojo giminaičiai) galėtų apkalbėti L. V.

Apygardos teismas pagrįstai pažymėjo, kad L. V. parodymai nėra nuoseklūs ir jais rėmėsi tiek, kiek jie atitinka kitus byloje surinktus savarankiškus įrodymų šaltinius. Su tokia teismo išvada kolegija sutinka ir todėl plačiau nuteistojo parodymų neaptarinėja.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma eilė liudytojų, kurie esą galėtų patvirtinti jo nekaltumą ir kurių ikiteisminio tyrimo pareigūnai neapklausė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje L. V. paaiškino, kad A.S. ir D.S. gali patvirtinti, jog A.V. 2004 m. gegužės 25 d. buvo sumuštas ir prašė iškviesti policiją ir greitąją medicininę pagalbą. Tačiau šios aplinkybės neturi jokios reikšmės, sprendžiant L. V. kaltės klausimą, nes byloje nustatyta, kad nuteistąjį sužalojo V.V., gindamasis nuo peiliu jį puolančio L. V. , po to kai V.V. bandė sutramdyti smurtaujantį apeliantą.

Byloje taip pat neginčijamai nustatyta, kad tuo metu, kai autobusų stotelėje L. V. mušė V.U., G.D. įvykio vietoje nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas apklausė liudytoją A.V. Iš šio liudytojo parodymų seka, jog jis matė autobusų stotelėje, kad L.V. mušė nukentėjusįjį. Taigi, paminėtas liudytojas nurodė tokią naują aplinkybę, kurios nepatvirtino nei vienas kitas byloje apklaustas liudytojas ir pats nuteistasis.

Iš to seka, kad V.V. arba sąžiningai klysta ir painioja įvykio aplinkybes ir jame dalyvavusius asmenis, arba sąmoningai klaidina teismą, norėdamas padėti broliui. Bet kuriuo atveju kolegija netiki jo parodymais ir juos atmeta.

Iš byloje esančio įtariamojo laikino sulaikymo protokolo (b.l. 101 t. 1) matyti, kad L. V. buvo sulaikytas 2004 m. birželio 11 d., t.y. praėjus daugiau nei 2 savaitėms po sužalojimų jam (apeliantui) padarymo. Todėl atlikti jo medicininę apžiūrą jau nebebuvo prasmės.

Apeliacinės instancijos teisme gautos specialistų išvados Nr. 4422 ir Nr. 4630, kurių pirmosios instancijos teismas, nurodydamas juridiškai nepagrįstas priežastis, nutarė nelaukti. Šių išvadų įrodomoji vertė yra ribota, t.y. jos nei paneigia, nei patvirtina L. V. kaltės. Tačiau jau aptartų įrodymų visetas neginčijamai patvirtina, kad nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis L. V. tyčia nužudė V. U.

Prokuroras apeliaciniame skunde ginčija nuteistajam paskirtos bausmės dydį, teismo nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p. bei prašo pripažinti L. V. pavojingu recidyvistu.

Apeliantas yra teisus, tvirtindamas, kad apygardos teismas be pagrindo nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino jo prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte nurodyta, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.).

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų.

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą parengtinio bylos tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe asmens prisipažinimas padarius nusikaltimą parengtinio bylos tyrimo metu, jei teisme jis keičia parodymus ir ima neigti nusikaltimo padarymą. Pats pirmosios instancijos teismas pripažino, kad L. V. parodymai yra nenuoseklūs. Pažymėtina, kad jie nenuoseklūs ir prieštaringi yra ne dėl to, kad nuteistasis dėl išgerto alkoholio kiekio gerai neprisimena nusikaltimo padarymo aplinkybių. L. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose netvirtino, kad neprisimena įvykio aplinkybių. Priešingai, jis atsisakė duoti parodymus (b.l. 147 t. 1) arba aktyviai neigė savo kaltę, kaltino šio nusikaltimo padarymu kitus asmenis, iš viso neigė naudojęs smurtą autobusų stotelėje, tvirtino, kad smūgius V. U. jam sudavęs gindamasis nuo jo. Todėl teigti, kad jis pripažįsta esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes ir dėl to nuoširdžiai gailisi, nėra pagrindo. Dėl šios priežasties nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina paminėta atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 30 punkte išaiškinta, kad jei byloje yra vien atsakomybę sunkinančios aplinkybės, skiriant kaltinamajam terminuotą laisvės atėmimo bausmę, paprastai turėtų būti skiriama didesnė laisvės atėmimo bausmė negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Šiuos reikalavimus ir BK 61 str. įtvirtintas nuostatas apygardos teismas pažeidė. Jos būtų pažeistos netgi nepagrįstai pripažinus, jog byloje yra viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apibūdino nuteistojo asmenybę. Tačiau akivaizdu, kad šie asmenybę apibūdinantys duomenys yra ne pagrindas skirti bausmę, žemesnę už sankcijos vidurkį, o atvirkščiai – nuosprendyje nurodyti nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys įgalina skirti bausmę, didesnę už sankcijos vidurkį.

Byloje yra viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 str. 1 d. 9 p. L. V. charakterizuojamas neigiamai. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Laikytina, kad L. V. už nužudymą paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per švelni. Ji paskirta pažeidžiant BK 54 str. įtvirtintus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus. Todėl nuosprendis keistinas ir šioje dalyje. L. V. skirtina bausmė didesnė už sankcijos vidurkį.

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė bausmės atlikimo vietos. Šis trūkumas taisytinas keičiant nuosprendį. Atsižvelgiant į nuteistojo sveikatos būklę (serga tuberkulioze), jam visa bausmė skirtina atlikti pataisos namuose.

Be to, pirmosios instancijos teismas, subendrindamas bausmes dalinio sudėjimo būdu, pažeidė BK 63 str. 5 d. 2 p. įtvirtintą imperatyvų reikalavimą taikyti bausmių apėmimą kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingos nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius.

Nuteistajam už tyčinį nužudymą (BK 129 str. 1 d.) paskirta bausmė subendrinta su 2004 m. rugsėjo 13 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 180 str. 1 d. paskirta bausme. Nužudymas ir plėšimas, numatytas BK 180 str. 1 d., pagal savo pavojingumą, kurį kolegija įvertina atsižvelgdama į abiejų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, labai skiriasi. Be to, šios veikos pagal BK 10 str. priskiriamos skirtingoms nusikaltimų kategorijoms (BK 129 str. 1 d. – prie labai sunkių, o BK 180 str. 1 d. – prie apysunkių nusikaltimų).

BK 63 str. 9 d. nurodyta, kad pagal šio straipsnio taisykles, taigi ir pagal BK 63 str. 5 d. taisykles, skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Todėl bausmės L. V. šiuo atveju turėjo būti bendrinamos ne dalinio sudėjimo, bet apėmimo būdu. Dėl šios priežasties BPK 328 str. 1 d. pagrindu nuosprendis keistinas ir šioje dalyje.

Prokuroro skundas dalyje dėl L.V. pripažinimo pavojingu recidyvistu negali būti tenkinamas. Pažymėtina, kad tokį reikalavimą prokuroras pareiškė net neturėdamas ir nematydamas didžiosios dalies L.V. atžvilgiu priimtų nuosprendžių, o apeliacinės instancijos teisme dalyvavusi prokurorė šioje dalyje apeliacinio skundo nepalaikė.

Iš apeliacinės instancijos teisme gautų ir byloje esančių nuosprendžių bei nutarčių nuorašų matyti, kad dalį nusikalstamų veikų, už kurias L.V. nuteistas, jis padarė būdamas nepilnamečiu. Todėl į šiuos teistumus, sprendžiant pripažinimo pavojingu recidyvistu klausimą, neatsižvelgiama (BK 27 str. 4 d.). Kiti nuosprendžiai priimti už nusikalstamas veikas, padarytas iki ankstesnių apkaltinamųjų nuosprendžių priėmimo.

Pagal BK 27 str. 1 d. prasmę recidyvu gali būti pripažintas tik toks tyčinis nusikaltimas, kuris buvo padarytas po ankstesnio apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo, nes tik nurodytu momentu asmeniui atsiranda teistumas.

Skundžiamu nuosprendžiu, kuris taip pat yra priimtas už veiką, padarytą iki 2004 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio priėmimo, L.V. pripažintas kaltu padaręs naują labai sunkų nusikaltimą. Nuo šio momento teismas konstatavo nusikaltimų recidyvą ir nuo šio momento L.V. yra laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.). Todėl tuo pačiu nuosprendžiu taikyti BK 27 str. 2 d. 2 p., kaip to prašo apeliantas (prokuroras), ir pripažinti jį (L.V. ) pavojingu recidyvistu negalima.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 4 p.,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 27 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies teismo pripažintą L.V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi.

L.V. pagal BK 129 str. 1 d. paskirti vienuolikos metu laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su 2004 m. rugsėjo 13 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą vienuolikai metų. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.