- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-25
- Bylos Nr.
- e2A-1180-392/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Citus construction“
- Kategorijos
- 2.6.6.2Įskaitymas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Henricho Jaglinskio, pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Enginera“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Enginera“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Citus construction“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Enginera“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 5 125,14 Eur skolos, 1 000,00 Eur delspinigių, 8 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 11 d. iškėlė UAB „Enginera“ bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Bankroto administravimo paslaugos“. Nutartis įsiteisėjo 2016 m. liepos 22 d. Tarp UAB „Enginera“ ir UAB „Citus construction“ 2015 m. gegužės 15 d. buvo sudaryta statybos rangos sutartis Nr. 2015/CP-R17, kuria ieškovė įsipareigojo atlikti lauko vandentiekio ir nuotekų tinklų montavimo darbus objekte, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė atliko sutartyje numatytus darbus ir 2015 m. – 2016 m. laikotarpiu išrašė atsakovei PVM sąskaitas – faktūras, kurias atsakovė apmokėjo tik iš dalies. Siekdama geranoriškai išspręsti ginčą ieškovė 2017 m. gegužės 30 d. kreipėsi į atsakovę su pretenzija dėl 13 329,60 Eur skolos apmokėjimo. Atsakovė atsisakė apmokėti skolą ir nurodė, kad 8 204,46 Eur mokėjimas ieškovės prašymu buvo sumokėtas pinigus pervedant į UAB „Markučiai“ banko sąskaitą, o 5 125,14 Eur suma buvo užskaityta 2016 m. vasario 3 d. skolų suderinimo aktu. Ieškovė nesutinka su atsakovės pozicija dėl pastarosios sumos įskaitymo. Atsakovė nėra pateikusi ieškovei pranešimų apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymus, todėl 5 125,14 Eur skola liko nepadengta. Ieškovė pažymi, kad atsakovės nurodomas 2016 m. vasario 3 d. tarpusavio skolų suderinimo aktas nepatvirtina tarpusavio skolų įskaitymo, jame nurodomas tik buhalterinis tarpusavio įsiskolinimų likutis, buvęs 2015 m. gruodžio 31 d.
Atsiliepimas
2. Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nesutinka su ieškovės teiginiu esą skolų suderinimo aktas nepatvirtina priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo. Minėtame akte yra nurodomi abiejų šalių reikalavimai, t. y. ieškovės reikalavimas atsakovei, kuris siekia 256 256,78 Eur bei atsakovės reikalavimas ieškovės atžvilgiu, kuris siekia 245 029,52 Eur. Šie priešpriešiniai reikalavimai yra įskaitomi minėtu aktu, tai patvirtina ir paties akto turinys, iš kurio aiškiai matyti, kad ieškovės reikalavimo atsakovei dalis yra įskaitoma į atsakovės reikalavimą ieškovei; likusi neįskaityta ieškovės reikalavimų atsakovei dalis minėtame akte nurodoma ties eilute „Likutis“ ir yra 11 227,26 Eur. Ši dalis buvo išmokėta ieškovei 2016 metų sausio – balandžio mėnesiais. Atsakovė pažymi, kad skolų suderinimo aktas buvo pasirašytas ieškovės vyriausiosios buhalterės I. K. ir atsakovės vyriausiosios buhalterės Z. C., t. y. tinkamus įgaliojimus turinčių šalių atstovų. Ieškovė minėto akto neginčijo ir jokių reikalavimų atsakovei minėtos sumos atžvilgiu nereiškė. Atsakovė pažymi, kad ieškovė buvo informuota apie tarpusavio skolų įskaitymą minėtu skolų suderinimo aktu, todėl neteisinga teigti, jog ieškovė nežinojo apie skolų suderinimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad tarp šalių 2015 m. gegužės 15 d. buvo sudaryta Statybos rangos sutartis. Ieškovės sąskaitos išraše už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. kovo 1 d., nurodyta, kad iš UAB „Citus Construction“ bendrovei buvo pervesta 230 535,95 Eur suma. 2016 m. vasario 3 d. skolų suderinimo akte, kuris pasirašytas abiejų bendrovių vyriausiųjų buhalterių, nurodyta, kad likutis 2015 m. gruodžio 31 d. yra 11 227,26 Eur, ieškovės debetas sudaro 256 256,78 Eur, o kreditas – 245 029,52 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 11 d. UAB „Enginera“ iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratore paskyrė UAB „Bankroto administravimo paslaugos“.
5. Teismas nustatė, kad ieškovė jai atsakovės išrašytos 2015 m. gruodžio 31 d. sąskaitos 5 125,14 Eur sumai neginčijo, taigi, ginčo, kad atsakovei priklausė reikalavimo teisė į 5 125,14 Eur sumą, nėra. Taip pat ir atsakovė neginčijo jai ieškovės išrašytos sąskaitos 5 125,14 Eur sumai. Bankroto byloje atsakovė nėra pareiškusi reikalavimo 5 125,14 Eur sumai.
6. Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, padarė išvadą, kad ieškovei buvo žinoma apie atsakovės atliktą įskaitymą 5 125,14 Eur sumai, todėl priteisti šią sumą šioje byloje nėra pagrindo. Be to, bylos aplinkybių vertinimas taip kaip siekia ieškovė reikštų poreikį tikslinti kreditorinius reikalavimus, o tai neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Todėl ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo netenkinamas, taip pat netenkinami ir reikalavimai dėl delspinigių bei procesinių palūkanų priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Ieškovė (apeliantė) BUAB „Enginera“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
7.1. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, sprendime apibūdindamas kilusio ginčo esmę, netiksliai nurodė, kad ieškovė nesutinka su atsakovės atliktu įskaitymu. Apeliantė nurodo, jog jokio įskaitymo tarp šalių apskritai nebuvo atlikta. Šalys turėjo priešpriešinių reikalavimų, tačiau priepriešiniai reikalavimai automatiškai nebuvo įskaityti. Dokumento (vienašalio pareiškimo ar abiejų prievolės šalių pasirašyto), kuriuo būtų pranešama apie atsakovės atliktą įskaitymą, byloje nėra pateikta.
Šalies argumentai
7.2. Apeliantė nesutinka su atsakovės pozicija, kad apie įskaitymą ji pranešė 2016 m. vasario 3 d. pasirašytu aktu dėl skolos suderinimo. Nurodo, kad šis dokumentas tarp šalių buvo pasirašytas, tačiau juo šalių buhalterės suderino buhalterinį tarpusavio įsiskolinimų likutį buvusį 2015 m. gruodžio 31 d. Šiame dokumente nėra jokios nuorodos į tai, kad yra atliekamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, nenurodyta kokia suma yra įskaitoma.
7.3. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei neva buvo žinoma apie atliktą įskaitymą, nepagrįsta jokiais bylos duomenimis. Ieškovės pozicija buvo ir yra nuosekli, jokio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo tarp šalių nebuvo. Pirmosios instancijos teismas nenurodė kada ir kaip (kokiu dokumentu) buvo atliktas įskaitymas, apie kurį tariamai buvo žinoma ieškovei. Ieškovės nuomone, tokių duomenų/dokumentų (kada ir kokiu dokumentu buvo atliktas įskaitymas) byloje nėra. Tokia ieškovės pozicija yra pagrįsta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis Nr. 3K-3-504/2006). Teismas netyrė šalių atstovių (buhalterių) įgaliojimų sudaryti įskaitymo sandorį juridinio asmens vardu, tačiau bent jau vienos šalies – ieškovės buhalterė tokių įgaliojimų neturėjo.
7.4. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nesant tarpusavio skolų įskaitymo iki bankroto bylos iškėlimo, iš esmės leido vienam iš kreditorių pasidengti savo reikalavimą (užsiskaityti skolą) pirmiau už kitus kreditorius, taip pažeidžiant kreditorių lygiateisiškumo principą ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą.
7.5. Apeliantės nuomone, teismas galimai išėjo už bylos nagrinėjimo ribų ir iš esmės pakeitė atsakovės nesutikimo su ieškiniu pagrindą, tuo nepagrįstai suteikė pranašumą vienai iš bylos šalių – atsakovei, nors ieškovė yra bankrutavusi įmonė, šioje dalyje egzistuoja viešasis interesas.
Atsiliepimas
8. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą. Nurodo, kad šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas yra tinkamas dokumentas, patvirtinantis vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Akte yra aiškiai nurodyti abiejų šalių reikalavimai, egzistavę viena kitos atžvilgiu, užfiksuota bendra ieškovės reikalavimų į atsakovę suma, atsakovės įvykdytų įsipareigojimų dalis, jis pasirašytas įgaliotų asmenų. Ieškovė nei pirmosios instancijos teisme, nei dabar neginčija buhalterės I. K. įgaliojimų atlikti ginčijamą įskaitymą bei pasirašyti aktą, nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, kad buhalterė pažeidė jai suteiktus įgaliojimus. Atsakovės nuomone, 2016 m. vasario 3 d. skolų suderinimo aktas yra tinkamas dokumentas, patvirtinantis ieškovės ir atsakovės priešpriešinių vienarūšių tarpusavio reikalavimų įskaitymą, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojamas tarpusavio reikalavimų įskaitymas, yra nepagrįsti. Ieškovei iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius nepateikė atsakovei pranešimo apie bankroto bylos iškėlimą, kuriame būtų numatyta atsakovės teisė pateikti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, ir tai tik dar kartą patvirtina šalių susitarimą dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodo, jog ieškovė PVM sąskaitos faktūros 5 125,14 Eur sumai neginčijo ir žinojo apie atliktą įskaitymą, negali būti laikoma išėjimu už bylos nagrinėjimo ribų, kadangi teismas minėtos sąskaitos pripažinimo faktą nagrinėjo visų faktinių aplinkybių visumoje, kurios abiejų šalių buvo pripažintos ir nekvestionuotos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti skundo ribas, nenustatyta.
10. Ieškovė pateikė teismui prašymą prijungti naujus įrodymus - Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-2359-781/2017, kuria ieškovo bankrotas pripažintas tyčiniu bei 2018 m. sausio 18 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-202-407/2018, kuria nutartis dėl bankroto pripažinimo tyčiniu palikta nepakeista. Teisėjų kolegija pažymi, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnis numato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateiktais įrodymais, sprendžia, kad teikiami įrodymai negalėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, kadangi minėtos nutartys dar nebuvo priimtos, todėl ieškovo prašymą tenkina.
11. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo fakto buvimo / nebuvimo.
12. Nustatyta, kad 2015 m. gegužės 15 d. tarp šalių buvo sudaryta Statybos rangos sutartis, kuria ieškovė įsipareigojo atlikti lauko vandentiekio ir nuotekų tinklų montavimo darbus, o atsakovė už atliktus darbus sumokėti sutartyje nustatytą kainą. Ieškovė atliko statybos rangos sutartyje numatytus darbus ir 2015 m. – 2016 m. laikotarpiu išrašė atsakovei PVM sąskaitas – faktūras, kurias atsakovė apmokėjo tik iš dalies. Ieškovės sąskaitos išraše už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. kovo 1 d., nurodyta, kad iš UAB „Citus Construction“ bendrovei buvo pervesta 230 535,95 Eur suma. Ieškovė 2017 m. gegužės 30 d. kreipėsi į atsakovę su pretenzija dėl 13 329,60 Eur skolos apmokėjimo. Atsakovė 8 204,46 Eur sumokėjo pinigus pervedant į UAB „Markučiai“ banko sąskaitą. Liko neapmokėta 5 125,14 Eur suma. 2016 m. vasario 3 d. skolų suderinimo akte, kuris pasirašytas abiejų bendrovių buhalterių, nurodyta, kad likutis 2015 m. gruodžio 31 d. yra 11 227,26 Eur, ieškovės debetas sudaro 256 256,78 Eur, o kreditas – 245 029,52 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 11 d. UAB „Enginera“ iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratore paskyrė UAB „Bankroto administravimo paslaugos“.
13. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės 5 125,14 Eur skolos, 1 000 Eur delspinigių, 8 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovė nesutiko su ieškovės reikalavimu priteisti skolą, įrodinėjo, kad 2016 m. vasario 3 d. skolų suderinimo aktu buvo įskaityti priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai 5 125,14 Eur sumai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, padarė išvadą, kad ieškovei buvo žinoma apie atsakovės atliktą įskaitymą 5 125,14 Eur sumai, todėl priteisti šią sumą šioje byloje nėra pagrindo. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.
14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai atsakovas ginasi nuo ieškovo pareikšto reikalavimo įvykdyti prievolę, teigdamas, jog ši prievolė pasibaigė įskaitymu, atsakovas turi procesinę pareigą įrodyti, kad įskaitymas įvyko, t. y. jog buvo pagrindas atlikti įskaitymą (CK 6.130 straipsnio 1 dalis), laikytasi įskaitymo tvarkos (CK 6.131 straipsnis). CK 6.131 straipsnyje nustatyta įskaitymo atlikimo tvarka. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nurodytoje normoje nenurodyti visi pareiškimo ar pranešimo kitai šaliai būdai ar formos ir detali tvarka, t. y. joje nurodytos principinės įskaitymo nuostatos, kurių esmė yra ta, kad prievolės pasibaigimui įskaitymu pakanka vienos šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis. Teismas, svarstydamas, ar šie reikalavimai įvykdyti, turi patikrinti, ar šalis yra padariusi pareiškimą, kad ji įskaito prievolę, ir ar ji apie tai kitą šalį informavo. Tai reiškia, kad įstatyme nenustatyta privaloma įskaitymo sandorio forma ir šį sandorį sudarančių asmenų (šalių) valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma. Sprendžiant ginčą dėl įskaitymo svarbu nustatyti, ar šalys dėl įskaitymo susitarė, o jei įskaitymas sudarytas vienos šalies valia, ar apie šią valią buvo informuota kita šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-407/2011). Šiuo atveju ginčas kilo dėl įskaitymo tinkamo atlikimo.
15. Teisėjų kolegijos vertinimu atsakovė neįrodė, jog ji tinkamai atliko įskaitymą, t. y. kad buvo tinkamai įvykdytas CK 6.131 straipsnio 2 dalyje numatytas reikalavimas apie atliekamą įskaitymą tinkamai pranešti ieškovei. Ieškovė nurodo, kad 2016 m. vasario 3 d. skolų suderinimo aktu šalių buhalterės suderino buhalterinį tarpusavio įsiskolinimų likutį buvusį 2015 m. gruodžio 31 d. Pasak ieškovės, šiame dokumente nėra jokios nuorodos į tai, kad yra atliekamas įskaitymas, netgi nenurodyta įskaitoma suma, todėl skolų suderinimo aktas įrodo tik faktą, jog šalys susiderino tarpusavio įsiskolinimų likutį viena kitos atžvilgiu. Su šiais ieškovės argumentais teisėjų kolegija sutinka. Aplinkybė, jog 2016 m. vasario 3 d. tarp šalių buhalterių buvo pasirašytas skolų suderinimo aktas, nereiškia, kad ieškovei buvo tinkamai pranešta apie priešpriešinio reikalavimo įskaitymą. Be to, skolų suderinimo akte nėra duomenų apie išreikštą prievolės šalies valią įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, todėl jis negali būti laikomas įskaitymu. Byloje nėra kitų duomenų, jog atsakovė ieškovei tinkamai pranešė apie priešpriešinio reikalavimo įskaitymą. Be to buhalteris nėra asmuo turintis įgalinimus savo valia atlikti įskaitymą Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovės argumentai dėl skolos įskaitymo yra nepagrįsti.
16. Be to, 2017-10-04 buvo priimta Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl tyčinio ieškovo bankroto. Nutartis buvo apskųsta atskiruoju skundu ir įsiteisėjo 2018-01-18, Lietuvos apeliaciniam teismui atmetus suinteresuoto asmens skundą. Iš nutarčių matyti, kad nuo 2015 m. ieškovas buvo nemokus. Taigi, net jei toks įskaitymas ir būtų įvykęs, jis neabejotinai pažeistų kitų kreditorių interesus, atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą ir turėtų būti pripažintas negaliojančiu.
17. Dėl nurodytų aplinkybių, skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą priteisti iš atsakovės 5 125,14 Eur skolos, 1 000 Eur delspinigių, 8 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
18. Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi įrodymų visumą, daro išvadą, kad ieškovė įvykdė savo prievolę, t. y. atliko darbus, numatytus statybos rangos sutartyje, o atsakovė pilnai neatsiskaitė su ieškove už atliktus darbus ir liko skolinga 5 125,14 Eur, todėl ieškovės prašoma suma priteistina iš atsakovės. Pripažintina, kad Statybų rangos sutarties 9.1 punkte nustatyti 50 Eur delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną yra aiškiai per didelės netesybos, todėl vadovaujantis CK 1.5 straipsniu ir siekiant prievolės šalių interesų pusiausvyros, ieškovės reikalaujamo dydžio delspinigiai mažintini iki 100 Eur. Ieškovės prašomos 8 proc. dydžio procesinės palūkanos priteistinos iš atsakovės nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. rugpjūčio 1 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ieškovės naudai.
19. Ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl ieškinį patenkinus iš dalies, šios išlaidos išieškotinos iš atsakovės valstybės naudai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistinas žyminis mokestis, kuris šioje byloje yra 118 Eur dydžio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis).
20. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
21. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Citus Construction“ (j. a. k. 302749318) 5 225,14 Eur ir 8 proc. dydžio metines palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. rugpjūčio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Enginera“ (j. a. k. 302507286).
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Citus Construction“ (j. a. k. 302749318) 118 Eur žyminio mokesčio valstybei.