Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-06-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-356-177/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-06-10
Bylos Nr.
1A-356-177/2016
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Viktoras Kažys, Violeta Ražinskaitė (pran.), Algimantas Valantinas
Nuteistasis
M. K.
Nukentėjusysis
E. B., D. M.
Baudžiamoji byla Nr. 1A-356-177/2016Proceso Nr. 1-53-1-00545-2014-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.8.1.1; 1.2.3.2.1; 2.1.7.4
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Viktoro Kažio, Algimanto Valantino,sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,gynėjui Arnoldui Šukaičiui,nuteistajam M. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 12 metų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš M. K. ir K. L. solidariai priteista nukentėjusiesiems E. B. bei D. M. kiekvienam po 750 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu K. L. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2014 m. gruodžio 15 d. laikotarpiu nuo 20 val. iki 22 val., tiksliai nenustatytą valandą, veikdamas bendrininkų grupe su K. L., A. A. priklausančiame name (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio bendrais veiksmais sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 11 smūgių P. B. į krūtinę, tuo padarė poodines ir difuzines minkštųjų audinių kraujosruvas, dešinių II, III, X šonkaulių viengubus lūžius, dešinių IV–VII šonkaulių dvigubus lūžius, dešinio IX šonkaulio lūžį su krūtinplėvės pažeidimu, kairio II šonkaulio viengubą lūžį, kairių III–IX šonkaulių dvigubus lūžius, krūtinkaulio lūžį, kraujosruvas tarpuplautyje, kairiame plautyje. Tai komplikavosi nestabilios krūtinės ląstos būsena, progresuojančiu kvėpavimo funkcijų nepakankamumu ir galvos smegenų pabrinkimu. Taip pat bendrais veiksmais sudavė ne mažiau kaip 20 smūgių į kitas kūno vietas, tuo padarė nežymiai sutrikdančias sveikatą poodines kraujosruvas veide ir plaukuotoje galvos dalyje, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva kaktoje, muštinę žaizdą viršugalvyje, poodines kraujosruvas dešiniame petyje, rankose, dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimus kairėje blauzdoje, kraujosruvą antgerklyje, kraujo patekėjimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kraujosruvą liežuvyje. Tokiu būdu sumušė nukentėjusįjį, kuris dėl sunkiai sutrikdančio sveikatą krūtinės sumušimo su išsivysčiusiomis komplikacijomis 2014 m. gruodžio 16 d. apie 15.40 val. mirė, taip tyčia nužudė P. B..

Šalies argumentai

Nuteistojo M. K. gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad nuosprendis nepagrįstas dėl jame padarytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos aiškiai per griežtos bausmės. Teismas visas abejones vertino M. K. nenaudai, todėl pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

Nuteistasis M. K. teisme paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymai užrašyti ne iš jo žodžių, bet kaip pageidavo pareigūnai. Jam darė psichologinį spaudimą parašyti nuoširdų prisipažinimą ir visiškai pripažinti tyčia nužudžius P. B., todėl prisipažinimas negali būti pripažintas procesiniu dokumentu. Šiame prisipažinime neparašyta, kad M. K. spardė P. B. į krūtinę. M. K. neneigia spyręs P. B., bet ne į krūtinę, o į galvos sritį, petį, kojas. Kitas nuteistasis K. L. nematė M. K. P. B. sudavus smūgius į krūtinės sritį. Kitų asmenų, mačiusių, kaip nuteistieji mušė P. B., nenustatyta.

Žemesnės instancijos teismas

Taigi be M. K. ir K. L. byloje nėra jokių tiesioginių liudytojų, kurie detaliai papasakotų įvykio aplinkybes. Teismas savo išvadas dėl M. K. kaltės grindė vien netiksliai užfiksuotais pirminiais M. K. ir K. L. parodymais. Nesant kitų objektyvių įrodymų, M. K. išteisintinas.

Teisme nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu M. K. duoti parodymai užrašyti netiksliai, jis su tais parodymais detaliai nesusipažino, neperskaitė ir, parašęs tyrėjos padiktuotus žodžius, pasirašė ten, kur jam parodė. Iš karto po sulaikymo sužinojęs, kad yra įtariamas, jis patyrė didelį stresą, pasimetė, be to, dar buvo gerai neišsiblaivęs dėl išgerto alkoholio, todėl logiška, jog net negalėjo duoti išsamių ir nuoseklių parodymų, kokie užrašyti jo apklausos protokole. Jis pasitikėjo, ką užrašė tyrėja, ir pasirašė protokolą. Teismas nepagrįstai nepatikėjo šiais jo teiginiais. M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus teismas vertino subjektyviai, o jo nuogąstavimo, kad P. B. galėjo mirtinai sumušti po M. K. bei K. L. apsilankymo A. A. namuose dieną prieš nukentėjusiojo mirtį, nepaneigė ir neištyrė. Fakto, jog M. K. su K. L. naudojo smurtą prieš P. B., neneigia, tačiau kategoriškai neigia faktą, kad šį asmenį jie mirtinai sumušė.

Be to, atliekant parodymų patikrinimą vietoje, protokolą M. K. pasirašė ten, kur jam liepė, tačiau su šio procesinio veiksmo protokolu tuoj po jo surašymo nebuvo supažindintas, tik tyrėjos nurodymu pasirašė paskutiniame lape. Nors parodymų patikrinimo metu buvo fotografuota, tačiau iki susipažįstant su ikiteisminio tyrimo medžiaga M. K. nežinojo, kas konkrečiai buvo nufotografuota, kas parašyta po nuotraukomis. Šis procesinis veiksmas atliktas tuoj po M. K. pirminės apklausos, kai jis dar buvo pasimetęs dėl pateikto įtarimo ir net neišsamiai susipažinęs su savo kaip įtariamojo procesinėmis teisėmis.

Galima teigti, kad, atliekant ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus su M. K. ir K. L., padaryti procesiniai pažeidimai, tačiau teismas jų nepripažino esminiais ir nepagrįstai M. K. nuteisė už nusikaltimą, kurio nepadarė. Nors, atliekant pirminius procesinius veiksmus su M. K., dalyvavo valstybės skirtas gynėjas, tačiau jis pagal M. K. tik pasyviai stebėjo su ginamuoju atliekamus procesinius veiksmus ir nieko išsamiau dėl jo procesinių teisių nepaaiškino, pats nedarė jokių pastabų dėl akivaizdžių procesinių pažeidimų pirminės apklausos bei parodymų patikrinimo vietoje metu. Gynyba M. K. teikta neefektyviai, neprofesionaliai, todėl procesiniai dokumentai surašyti, iškraipant M. K. parodymų esmę.

Byloje nustatyta, kad P. B. mirė dėl krūtinės sumušimo, sužalojimai padaryti nuo kelių iki keliolikos valandų laikotarpiu iki mirties. Neaišku, kur jis buvo tas kelias ar keliolika valandų iki mirties, su kokiais asmenimis bendravo, kodėl kitos dienos rytą neišėjo iš A. A. namų kaip buvo žadėjęs, ar prieš jį nesmurtavo kiti asmenys, gal jį vėl kažkas mušė ir tų asmenų padaryti sužalojimai buvo mirtini. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad A. A. namai iš esmės yra ta vieta, kurioje renkasi įvairūs asocialūs, norintys išgerti asmenys. Neaišku, ar po M. K. ir K. L. apsilankymo kiti asmenys buvo užėję į šiuos namus ir dėl kokios nors konfliktinės situacijos mirtinai sumušė P. B.

Teismas turėjo objektyviai bei neginčijamai nustatyti, kas ir kokiu būdu padarė sužalojimus P. B. Negalima neigti, kad dalį tų sužalojimų padarė M. K., tačiau nepaneigtas jo nuogąstavimas, jog po jo ir K. L. išėjimo iš A. A. namų iki kitos dienos vidurdienio šį asmenį galėjo dar kas nors mirtinai sumušti. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad visus nustatytus sužalojimus, iš jų ir mirtinus, padarė tik M. K. su K. L. dieną prieš nukentėjusiojo P. B. mirtį.

Esant šioms aplinkybėms, dėl P. B. nužudymo M. K. turėtų būti išteisintas ir nuteistas tik dėl nežymaus jo sveikatos sutrikdymo.

Jeigu apeliacinės instancijos teismas vis tik sutiks su teismo įrodymų vertinimu ir pripažins, kad M. K. kaltas dėl P. B. mirties, jam paskirta aiškiai per griežta bausmė.

Negalima sutikti, kad M. K. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, jog P. B. jis sumušė, veikdamas bendrininkų grupe bei apsvaigęs nuo alkoholio. Byloje nėra jokių duomenų apie bendrą susitarimą tarp M. K. ir K. L. sumušti P. B. Neteisėti veiksmai vyko spontaniškai po to, kai namo šeimininkas A. A. paprašė išmesti P. B. iš namų. M. K. pripažino sudavęs P. B. keletą smūgių, po to matė smurtą prieš P. B. vartojus K. L., tačiau tai nebuvo bendri, o spontaniški M. K. ir kito asmens veiksmai. A. A. taip pat P. B. sudavė ramentu į galvos sritį, tačiau jo veiksmų teismas baudžiamojo įstatymo prasme iš viso nevertino. Dėl to negalima teigti, kad M. K. veiką padarė, veikdamas bendrininkų grupe.

Prieš įvykį M. K. tikrai vartojo alkoholį (gėrė vyną), tačiau apgirtęs nesijautė ir negalima teigti jį nesupratus, kas vyksta, arba kad jo atliktai nusikalstamai veikai turėjo įtakos išgertas alkoholio kiekis. Nenustatyta, koks buvo M. K. girtumo laipsnis, kiek girtumas turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams, naudojant smurtą prieš P. B., todėl nėra pagrindo teigti, kad yra M. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikaltimą jis padarė būdamas girtas ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Be to, būtina įvertinti aplinkybę, kad sumušti P. B. ir jį išmesti iš A. A. namų paprašė pats A. A. Jis taip pat naudojo smurtą prieš P. B. ir provokavo M. K. imtis smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį. Tokie A. A. veiksmai net neįvardinti kaip nusikalstami, nepripažinta, kad jis taip pat veikė grupe su M. K. ir K. L., todėl nėra pagrindo kategoriškai išvadai, jog M. K. su K. L. sumušė P. B. bendrais veiksmais, o kiti smurtą prieš nukentėjusįjį naudoję asmenys nėra ne tik bendrininkai, bet ir nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn. Į tai turėtų būti atsižvelgta, skiriant bausmę M. K.

Be to, teismas neatsižvelgė, kad M. K., nors nesukūręs šeimos, turi mažametį vaiką, todėl, tokį ilgą laiką būdamas atskirtas nuo savo sūnaus (iš tikrųjų dukros), praktiškai gali prarasti tėvišką ryšį. Nuteistojo M. K. motina V. K. taip pat ligota ir, ilgą laiką M. K. atėmus laisvę, jis negalės tinkamai motina pasirūpinti.

Šalies argumentai

Nuteistojo M. K. gynėjas apeliaciniame skunde prašė nuosprendį panaikinti ir M. K. išteisinti arba perkvalifikuoti jo veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį; panaikinti atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba sankcijoje numatytą švelniausią laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde (jį įvardijo kaip gynėjo apeliacinio skundo priedą) nurodė teismą neteisingai įvertinus byloje esančias nuotraukas, kurias tyrėjai darė asmeniniu telefonu, jų aprašymai neatitinka įvykio metu padarytų veiksmų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neatsižvelgė, kad nuteistasis turi mažametę dukrą ir dėl ilgalaikės bausmės gali prarasti su ja tėvišką ryšį, iki sulaikymo dirbo.

Jis buvo pagrindinis šeimos išlaikytojas, motina turi antros grupės invalidumą, todėl, tokį ilgą laiką būdamas bausmės atlikimo vietoje, negalėtų deramai pasirūpinti artimaisiais.

Prašė paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią arba minimalią laisvės atėmimo bausmę.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. K. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, M. K. kaltė nužudžius P. B. įrodyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas nusikalstamos veikos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, teisingai kvalifikavo veiką, paskyrė tinkamą bausmę.

Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų

Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus apeliantai pirmiausia sieja su įrodymų vertinimu motyvuodami, kad, neteisingai įvertinus byloje surinktus įrodymus, priimtas nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, tirdamas ir vertindamas įrodymus.

Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Baudžiamojo proceso kodeksas reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog, šioje baudžiamojoje byloje vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas ar padaryti kiti su įrodinėjimu susijusių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimai.

Žemesnės instancijos teismas

Gynėjas apeliaciniame skunde akcentavo M. K. prisipažinimą bei ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriais teismas grindė jo kaltę, neva parodymai užrašyti ne iš jo žodžių, bet taip, kaip norėjo pareigūnai, buvo naudojamas psichologinis smurtas, apklausos protokolus M. K. pasirašė jų neskaitęs.

Atkreipiamas dėmesys, jog teismo išvados dėl M. K. kaltumo priešingai, nei nurodyta skunde, padarytos, įvertinus surinktų įrodymų visetą: liudytojų R. U., G. D., K. K. parodymus, liudytojo A. A. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolo, specialisto išvados duomenis, taip pat ikiteisminio tyrimo metu, parodymų patikrinimo vietoje duotus nuteistojo parodymus ir kitą bylos medžiagą.

Skunde ginčijamų procesinių veiksmų (M. K. apklausų, parodymų patikrinimo vietoje) patikimumas patikrintas, kaip liudytoją apklausus tyrėją D. R., kuri paneigė nuteistojo teiginius dėl jo teisių pažeidimų ir duomenų klastojimo.

Atliekant ikiteisminį tyrimą, visų apklausų metu M. K. davė parodymus, dalyvaujant gynėjui, savo parodymus jis patvirtino, parodymus patikrinant įvykio vietoje. Teismas pagrįstai vadovavosi M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nes jo parodymuose nurodytas įvykio aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti bei įvertinti įrodymai.

Beje, priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodė gynėjas, apkaltinamasis nuosprendis nėra grindžiamas nuteistojo nuoširdžiu prisipažinimu.

Apeliaciniame skunde gynėjas nurodė neva padarytus procesinius pažeidimus, atliekant parodymų patikrinimą vietoje: M. K. nebuvo supažindintas su protokolo turiniu, tik tyrėjos liepimu pasirašė paskutiniame lape; nežinojo, kas konkrečiai buvo nufotografuota, kas parašyta po nuotraukomis.

Tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

BPK 196 straipsnyje nustatyta, kad, siekiant patikrinti ar patikslinti liudytojo, nukentėjusiojo ar įtariamojo parodymus dėl įvykio vietos arba situacijos, įvykio dalyvių veiksmų ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai ištirti, galima atvykti su asmeniu, kurio parodymai tikrinami ar tikslinami, į šio asmens nurodytą vietą ir sugretinti parodymus su aplinkybėmis vietoje. Pagal apklausiamo asmens parodymus gali būti atkuriama įvykio situacija ir šis asmuo gali pademonstruoti parodymuose minimus veiksmus.

Iš bylos duomenų matyti, kad, atliekant M. K. parodymų patikrinimą vietoje, dalyvavo gynėjas bei tyrėja. Protokolą pasirašė visi asmenys, dalyvavę atliekant tyrimo veiksmą (2 t., 109–111 b. l.). Taigi M. K. savo parašu patvirtino tyrimo veiksmo atlikimo faktą, jo eigą ir turinį.

Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog po fotonuotraukomis yra neteisingi užrašai. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad po fotonuotraukomis padaryti užrašai atitinka parodymų patikrinimo vietoje protokolo turinį, kurį M. K. pasirašė, todėl nėra pagrindo išvadai, kad padaryti užrašai yra neteisingi.

Gynėjo skundo teiginys, jog M. K. pasirašė protokolą, nesusipažinęs su jo turiniu, atmetamas kaip deklaratyvus.

Bylos duomenys įrodo, kad, paskelbus įtariamajam M. K. apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą, jis pateikė prašymą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga (2 t., 172 b. l.). Iš susipažinimo su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga protokolo (2 t., 173 b. l.) matyti, jog M. K., dalyvaujant gynėjui, susipažino su visa bylos medžiaga, o tai reiškia, kad susipažino ir su parodymų patikrinimo vietoje protokolu bei jo priedais, tačiau nepareiškė jokių prašymų.

Taigi įtariamojo parodymų patikrinimas vietoje atliktas ir protokolas surašytas, nepažeidžiant BPK 179 bei 196 straipsnių reikalavimų.

Negalima sutikti su gynėjo apeliacinio skundo argumentu, jog ikiteisminio tyrimo metu gynyba buvo teikiama neefektyviai ir neprofesionaliai.

Pagal BPK 22 straipsnio 4 dalies nuostatas įtariamasis turi teisę nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras bei teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam šią jo teisę ir suteikti galimybę ja pasinaudoti (BPK 50 straipsnio 1 dalis).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu dalyvavo valstybės paskirtas gynėjas, kuris palaikė M. K. gynybinę poziciją. Ikiteisminio tyrimo metu M. K. buvo išaiškinta teisė pačiam pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją arba tai padaryti per kitus asmenis (2 t., 96 b. l.). Nuteistajam ši teisė buvo užtikrinta nuo jo pirmosios kaip įtariamojo apklausos, gynėjas dalyvavo visose apklausose, įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje, įteikiant pranešimą apie įtarimą, paskelbiant apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą.

Gynybos strategija iš esmės yra kaltinamojo ir jo gynėjo reikalas, nepriklausomai nuo to, ar gynėjas būtų paskirtas pagal valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemą, ar samdomas privačiai, todėl santykiai tarp gynėjo ir įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo yra konfidencialūs, teismas negali į juos įsiterpti. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą atitinkamos nacionalinės valdžios institucijos gali įsikišti tik tada, jei gynėjo, paskirto pagal valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemą, atstovavimas yra akivaizdžiai neveiksmingas arba į tai kokiu nors kitu būdu buvo atkreiptas jų dėmesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-320/2011).

Nagrinėjamoje byloje akivaizdaus gynėjo neveiksmingumo požymių nenustatyta, tokių požymių nenurodė ir apeliantai. Viso ikiteisminio tyrimo metu M. K. nebuvo pareiškęs jokių pastabų ar prieštaravimų, kad jam paskirtas gynėjas būtų netinkamai atlikęs savo pareigas. Dėl to nėra pagrindo teigti, jog valstybės paskirtas gynėjas nesuteikė įtariamajam kvalifikuotos teisinės pagalbos ar netinkamai vykdė savo pareigas.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, galėjusių turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui.

Dėl veikos kvalifikavimo

Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinasis, t. y. būtina nustatyti, kad tik kaltininko padaryta veika sukėlė ir sąlygojo atsiradusius padarinius.

Pagal specialisto išvados Nr. M 468/14 (P-05), kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, duomenis (1 t., 25–27 b. l.) P. B. mirė dėl krūtinės sumušimo. Tai nurodo poodinės ir difuzinės minkštųjų audinių kraujosruvos, dešinių II, III, X šonkaulių viengubi lūžiai, dešinių IV-VII šonkaulių dvigubi lūžiai, dešinio IX šonkaulio lūžis su krūtinplėvės pažeidimu, kairio II šonkaulio viengubas lūžis, kairių III-IX šonkaulių dvigubi lūžiai, krūtinkaulio lūžis, kraujosruvos tarpuplautyje, kairiame plautyje. Tai komplikavosi nestabilia krūtinės ląsta, progresuojančiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, galvos smegenų pabrinkimu.

Taigi P. B. mirties priežastis – patirtas krūtinės sumušimas.

Sprendžiant, ar yra priežastinis ryšys tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių, be teismo medicinos specialisto išvados, kuria konstatuojama nukentėjusiojo mirties priežastis, teismui būtina nustatyti, kad būtent kaltininko padaryta veika, o ne kiti veiksniai sąlygojo asmens mirtį.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog M. K. ir K. L. bendrais veiksmais sumušė P. B., suduodami ne mažiau kaip 11 smūgių į krūtinę, ir tuo jam padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, kuris buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.

Nuteistasis bei jo gynėjas apeliaciniuose skunduose nesutiko su tokia teismo išvada ir neigė, kad būtent M. K. padarė nukentėjusiajam sužalojimus, nuo kurių šis mirė, t. y. ginčijo, jog būtent M. K. veiksmais padaryti sužalojimai buvo P. B. mirties priežastis.

Tokie apeliacinių skundų motyvai nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 15 d. apie 20–21 val. į A. A. namus atėjo M. K. ir K. L., kurie su ten buvusiais A. A. bei K. K. gėrė vyną. Tuo metu P. B. gulėjo kitame kambaryje.

Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų M. K. ir K. L. parodymų matyti, jog jie abu išgertuvių metu aktyviai mušė nukentėjusįjį P. B. Jų parodymai išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojami.

Nuteistieji teisme pakeitė parodymus dėl suduotų smūgių skaičiaus ir neigė sudavę smūgius į krūtinę, tačiau negalėjo logiškai bei įtikinamai paaiškinti savo parodymų pakeitimo motyvų.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nuteistųjų parodymų nenuoseklumą, pagrįstai konstatavo, kad jie pakeitė parodymus sužinoję, jog teismo medicinos specialistas nustatė P. B. mirtį įvykus dėl krūtinės sumušimo, todėl tokie jų parodymai vertintini kaip siekis susiaurinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį.

Dėl to teisėjų kolegija ikiteisminio tyrimo metu duotus M. K. parodymus dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų skaičiaus ir vietos vertina kaip tinkamus įrodymus, kuriuos papildo kiti įrodymų šaltiniai.

Negalima sutikti su gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad niekas nematė, kaip mušė P. B..

Iš tiesų liudytojai A. A. ir K. K. tiesiogiai nematė suduodamų smūgių nukentėjusiajam, tačiau jie abu girdėjo iš virtuvės sklindantį triukšmą, bildesį, rėkavimus. Liudytojas A. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė matęs, kaip M. K. kartu su draugu tempė P. B. į koridorių, iš kur vėl girdėjo triukšmą, trankymąsi. Abu liudytojai suprato, kad P. B. yra mušamas.

Taigi liudytojai A. A. ir K. K. patvirtino M. K. bei K. L. vartojus intensyvų smurtą prieš nukentėjusįjį. Tuo metu be nuteistųjų, įvardintų liudytojų ir nukentėjusiojo namuose daugiau asmenų nebuvo.

Gynėjas apeliaciniame skunde bandė įtikinti teismą, kad, M. K. bei K. L. išėjus iš A. A. namų, iki kitos dienos vidurdienio P. B. galėjo sumušti kiti asmenys.

Pirmosios instancijos teismas šią versiją tyrė ir ją motyvuotai atmetė.

Teismas nuosprendyje įvertino, išsamiai aptarė mirtinų sužalojimų P. B. padarymo laiką, lygino jį su Bendrojo pagalbos centro užfiksuotu pranešimu apie įvykį dėl P. B. mirties, UAB ,,Unigames“ vaizdo įraše užfiksuotu laiku, kada M. K. ir K. L. atėjo į lošimų saloną, liudytojų A. A. bei K. K. parodymais (nuteistiesiems išėjus, iki R. U. ir G. D. atėjimo niekas jų namuose nesilankė), liudytojų R. U. bei G. D. parodymais (atėję pas A. A., rado lovoje gulintį sužalotą P. B., kurį A. A. prašymu išvedė į lauką ir pasodino ant suolo, po to iškvietė medicinos pagalbą).

Įvertinusi nuosprendyje išdėstytus įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog smurtą prieš P. B. vartojo M. K. ir K. L., būtent jie padarė kūno sužalojimus, dėl kurių nukentėjusysis mirė. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. A. namuose be M. K. ir K. L. dar kas nors būtų vartojęs smurtą prieš P. B.

Visos nustatytos ir jau aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visetą, įrodantį M. K. kaltę. Įrodyta, jog būtent nuteistasis bendrais veiksmais su K. L. P. B. sužalojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo abejoti, kad tarp apelianto (ir jo bendrininko) veikos bei P. B. mirties yra priežastinis ryšys.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo M. K. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip nužudymas, padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma. Tyčios turinys atskleistas skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojamas.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, kad M. K. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį; įvertino kaltininko asmenybę: anksčiau teistas už tyčinius nusikaltimus (3 t., 21–31 b. l.), nuolat girtavo, dėl to atleistas iš darbo; nenustatyta M. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Gynėjas apeliaciniame skunde teigė, kad teismas nepagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog P. B. jis nužudė, veikdamas bendrininkų grupe, kadangi byloje nėra jokių duomenų buvus bendrą susitarimą sumušti P. B.

Toks gynėjo apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kaltininkai P. B. nužudė, veikdami bendrininkų grupe. Nuteistieji M. K. bei K. L. įvykio metu tiesiogiai matė vienas kito atliekamus smurtinius veiksmus ir jiems pritarė patys smurtaudami. Byloje nustatyta, kad nuteistųjų susitarimas atlikti neteisėtus veiksmus nebuvo iš anksto suplanuotas, o reiškėsi konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais, rodančiais, jog abu nuteistieji vienas kito veiksmams pritaria, su jais sutinka, taip išreikšdami savo tikrąją valią – norą atlikti smurtinius veiksmus. Abu nuteistieji naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, suduodami ir į krūtinės sritį, o, kaip nustatyta teismo medicinos specialisto išvadose, būtent dėl į krūtinę suduotų smūgių nukentėjusysis mirė. M. K. bei K. L. abu buvo nužudymo vykdytojai, todėl pagal BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas jie veikė bendrininkų grupe.

Gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamoje byloje liko nenubaustas A. A., kuris neva ramentu sudavė P. B. į galvos sritį, atmetamas kaip deklaratyvus, nes pirmosios instancijos teismas, nepažeidęs BPK 255 straipsnio reikalavimų, bylą išnagrinėjo ir atitinkamas išvadas darė tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Negalima sutikti ir su kitu gynėjo apeliacinio skundo argumentu, jog apsvaigimą nuo alkoholio teismas nepagrįstai pripažino kaip M. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Apsvaigimas nuo alkoholio kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes Baudžiamojo proceso kodekse nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje jis nustatomas ne tik pagal alkoholio kiekio matuoklio duomenis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-613/2011, 2K-40/2012, 2K-405/2012 ir kt.).

Nuteistasis M. K. ikiteisminio tyrimo metu pats patvirtino, kad 2014 m. gruodžio 15 d. kartu su K. L. nuo pat ryto vartojo alkoholį (2 t., 102–103 b. l.). Teisme jis parodė, kad vakare pas A. A. keturiese išgėrė du, tris ar keturis butelius vyno. A. A. davė pinigų vėl nupirkti vyno. Nupirko dar tris ar keturis butelius vyno, kurį visi išgėrė.

Taigi nors byloje nėra alkoholio kiekio matuoklio duomenų apie M. K. buvusį neblaivumą įvykio metu, tačiau, vadovaujantis paties M. K. parodymais, tai vienareikšmiškai nustatyta. Taip pat akcentuotina, kad, jei nusikalstamas sumanymas susiformavo iš anksto ir nustatyta išankstinė tyčia padaryti nusikaltimą, tokiu atveju alkoholio vartojimas nelemia asmens apsisprendimo padaryti nusikaltimą; taigi būtina tiksliai įvertinti nusikalstamos veikos padarymo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-465/2011, 2K-504/2013 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė nusikalstamos veikos mechanizmą. M. K. buvo apsvaigęs nuo alkoholio jau prieš tyčios nusikalsti susiformavimą, ir tai slopino jo savikontrolę, taigi apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Kita vertus, ginčydamas šią aplinkybę, nuteistojo gynėjas pats sau prieštaravo apeliaciniame skunde: vienu atveju teigė, kad M. K. iš karto po sulaikymo buvo gerai neišsiblaivęs dėl išgerto alkoholio, todėl negalėjo duoti išsamių parodymų; kitu atveju nurodė, kad M. K. nesijautė apgirtęs ir negalima teigti jį nesupratus, kas vyksta.

Dėl išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. K. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad jis nusikalto, veikdamas bendrininkų grupe ir apsvaigęs nuo alkoholio, nes pastaroji aplinkybė neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Atmetamas kaip nepagrįstas gynėjo apeliacinio skundo motyvas, jog A. A. provokavo M. K. imtis smurtinių veiksmų prieš P. B..

Byloje nėra jokių duomenų, kad A. A. būtų liepęs naudoti smurtinius veiksmus prieš P. B. Priešingai, jis tik prašė išvesti P. B. iš jo namų.

Apeliantų skunduose nurodytos aplinkybės (nuteistasis turi mažametį vaiką, su kuriuo gali prarasti tėvišką ryšį; negalės ilgą laiką pasirūpinti ligota motina) negali turėti esminės reikšmės bausmei, pakeičiant jos dydį, nes skiriant bausmę pirmiausia atsižvelgiama į bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų visumą, numatytą BK 54 straipsnyje.

Kita vertus, M. K. elgesys (nuolatinis girtavimas, vagystės) nerodo jo siekio neprarasti tėviško ryšio su mažamete dukra.

Teisme liudytoja V. K. parodė, kad turi penkis vaikus, apeliantas yra ketvirtas vaikas šeimoje. Taigi, esant reikalui, kiti vaikai galės pasirūpinti motina.

Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai nulėmė, kad, už nužudymą be kvalifikuojančių požymių esant vienintelės bausmės rūšies laisvės atėmimo sankcijai nuo 7 iki 15 metų, t. y. bausmės vidurkiui 11 metų, M. K. teismas paskyrė nežymiai didesnę nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, M. K. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. K. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjai Viktoras KažysAlgimantas Valantinas