- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-20
- Bylos Nr.
- 1A-1013-174-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-31-1-00464-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Miliuvienė (pirm.), Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- A. V.
- Nukentėjusysis
- E. M.
- Advokatai
- Vaclovas Janušauskas
Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Laimutė Venckuvienė Baudž. byla Nr. 1A-1013-174/2012 Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00464-2012-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.4.5.; 1.2.27.1.; 1.2.27.5.; 1.1.8.1.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. gruodžio 20 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. ir jo gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnio 1 dalį, 290 straipsnį ir nuteistas:
pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 286 straipsnio 1 dalį – vienuolikos mėnesių laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 290 straipsnį – aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo A. V. sulaikymo bausmės atlikimui momento.
Nuosprendžiu priteista iš A. V. nukentėjusiajam E. M. 132,50 Lt turtinės ir 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kita civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta.
A. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. V. nuteistas už tai, kad jis 2012-03-29, apie 20.42 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prieš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyriausiąjį patrulį E. M. vartojo necenzūrinius žodžius bei įžeidė savo pareigas einantį policijos pareigūną, vadindamas jį „mentai, pyderai, gaidžiai“, bei nenorėdamas vykdyti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyriausiojo patrulio E. M. ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyresniojo patrulio A. J. teisėtų reikalavimų dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo, pavartojo fizinį smurtą ir pasipriešino valstybės tarnautojams, t. y. bandant A. V. pasodinti į tarnybinį automobilį, jis dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyriausiajam patruliui E. M. į kaklą, o pareigūnams parvertus jį ant žemės, spardėsi ir E. M. ne mažiau kaip 3 kartus įspyrė į pilvą, taip E. M. padarydamas poodinę kraujosruvą pilvo kairėje ir kaklo sumušimą bei kaklo raiščių patempimą, tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiais savo veiksmais A. V. nesunkiai sutrikdė sveikatą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyriausiajam patruliui E. M., pasipriešino valstybės tarnautojams ir įžeidė savo pareigas einantį policijos pareigūną.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. ir jo gynėjas advokatas V. Janušauskas prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir A. V. paskirtą galutinę subendrintą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę pakeisti į švelnesnę su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Apeliantų teigimu, teismas tinkamai neįvertino visų bylos aplinkybių, neatkreipė dėmesio į tai, kad pats nuteistasis buvo nukentėjusiojo sužalotas, nes pastarasis be jokio pagrindo pradėjo mušti A. V., įsodinęs jį į policijos tarnybinį automobilį, o šis tik dėl to, kad buvo mušamas, išlipo iš policijos tarnybinio automobilio.
Apeliantų teigimu, policijos pareigūnas, dar prieš pasodindamas nuteistąjį į tarnybinį automobilį, privalėjo uždėti jam antrankius ir tik tada sodinti jį į automobilį, tačiau tai nebuvo padaryta. Tik po to, kai policijos pareigūnas sudavė ranka smūgį A. V. į veidą, o šis dėl to iššoko iš policijos tarnybinio automobilio, pareigūnai nebesugebėjo su juo susitvarkyti, nebepajėgė uždėti antrankių, tik parvertė jį ant žemės į purvą ir visą išpurvino. A. V. aiškina, jog pargriuvęs ir gulėdamas purve jis spardėsi, siekdamas, kad policijos pareigūnai prie jo nesiartintų, t. y. netaikė į pareigūnus, kad juos sužalotų, o pasitaikius progai nuo jų pabėgo. Kadangi A. V. tyčia nesužalojo pareigūno, o tik atsitiktinai įspyrė jam, kai šis puolė jį gulintį, norėdamas uždėti antrankius, tai, apeliantų teigimu, rodo, kad jis neturėjo tikslo tyčia sužaloti policijos pareigūną ir kad pasipriešino pareigūnams, pavartodamas fizinę jėgą. Vien tik įvertinus nuteistojo ir policijos pareigūno fizinius duomenis matosi labai didelis ūgio ir svorio skirtumas, todėl teigti, kad nuteistasis turėjo tikslą tyčia sužaloti pareigūną, yra neteisinga ir nepagrįsta. Tai, kad buvo įžeista pareigūnų savimeilė, nesugebėjus sugauti du ar tris kartus už save smulkesnio pažeidėjo, apeliantų teigimu, negali būti vertinama, kad A. V. padarė nusikalstamą veiką ir kad už tokius veiksmus turi atsakyti baudžiamąja tvarka. Apeliantų teigimu, apylinkės teismas netinkamai įvertino paminėtas aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą nuosprendį, kuriuo A. V. pripažino kaltu, nors atsakomybė už tai numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnyje.
Skirdamas bausmę ir vertindamas A. V. charakterizuojančią medžiagą teismas pažymėjo, kad A. V. padarė tris nesunkias tyčines nusikalstamas veikas, anksčiau teistas daug kartų, teistumas jam nėra neišnykęs, padaryti nusikaltimai sudaro recidyvą, t. y. pagal BK 27 straipsnio 1 dalį jis yra recidyvistas. Nuteistasis A. V. aiškina, jog jis pripažįsta savo veikos neteisėtumą, supranta, kad netinkamai elgėsi nepaklusdamas policijos pareigūnams, tačiau nesutinka, jog tyčia priešinosi policijos pareigūnams, ir aiškina, jog nenorą paklusti pareigūnams sukėlė paties nukentėjusiojo pareigūno agresyvumas, todėl mano, kad jam parinkta bausmės rūšis bei nustatytas jos dydis yra neadekvatūs padarytai nusikalstamai veikai. Paskirdamas labai griežtą laisvės atėmimo bausmę teismas užkirto kelią A. V. pasitaisyti ir stoti į doros kelią. Nuteistasis nurodo, kad grįžęs iš įkalinimo vietos jis įsidarbino ir iki šiol dirba, siekia tapti padoriu ir tvarkingu piliečiu, nori sukurti šeimą ir gyventi normalų laisvo žmogaus gyvenimą. Tačiau nesusipratimas, susidūrus su šiurkščiais policijos pareigūnais, sujaukė jo gyvenimą, visi siekiai, tikslai ir norai liko už kalėjimo sienos. Apeliantų teigimu, laisvės atėmimo bausmė jau nebegali turėti įtakos A. V. gyvenimui, ši bausmė tik prailgins jo buvimą už grotų, nors tuo tarpu būdamas laisvėje jis turėtų galimybę dirbti ir būti naudingas visuomenei, mokėdamas mokesčius valstybei, o ne būti jos išlaikomas, taip pat atlyginti žalą nukentėjusiajam. Nuteistasis prašo atsižvelgti į tai, jog jis ateityje žada gyventi dorai ir daugiai nedaryti nusikaltimų.
BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios bausmės rūšys – laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų; BK 286 straipsnio 1 dalyje numatytos šios bausmės rūšys – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų; BK 290 straipsnyje numatytos šios bausmės rūšys – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Tačiau teismas už kiekvieną iš šių nusikaltimų paskyrė griežčiausią bausmės rūšį, nors, apeliantų teigimu, tam nebuvo jokio būtinumo, t. y. už kiekvieną iš padarytų nusikaltimų buvo galima paskirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.
Nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo A. V. apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistojo A. V. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos bausmės paskyrimo yra nepagrįsti. BK 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ Nr. 40 3.1.13 punkte išaiškino teismams, jog teismas privalo motyvuoti ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam A. V. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo arba skiriant švelnesnės rūšies bausmę, šioje byloje nenustatė.
Nuteistasis A. V. yra recidyvistas, tyčinius nusikaltimus daro nuolatos, t. y. anksčiau šešis kartus teistas, teistumas jam nėra išnykęs. Tokiu savo elgesiu A. V. demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, piktybinį polinkį daryti priešingus teisei veiksmus. Todėl pirmosios instancijos teismas už naujus nusikaltimus paskirdamas jam griežčiausią BK 138 straipsnio 1 dalies, 286 straipsnio 1 dalies ir 290 straipsnio sankcijose numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.
Paskirdamas nuteistajam A. V. atitinkamai už atskirus tyčinius nesunkius nusikaltimus mažesnes už sankcijų vidurkį laisvės atėmimo bausmes, Klaipėdos miesto apylinkės teismas pakankamai atsižvelgė į nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltę, tikslus ir motyvus, į tai, kad nusikaltimu padarytos žalos neatlygino, į nuteistojo A. V. asmenybę, t. y. kad anksčiau daug kartų teistas, nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), į atsakomybę švelninančių aplinkybių nebuvimą bei kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas reikšmingas bylos aplinkybes.
Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. V. bausmes pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnio 1 dalį ir 290 straipsnį, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes ir savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Apylinkės teismo nuosprendyje pateikti išsamūs bausmės individualizavimo motyvai, todėl baudžiamojo proceso įstatymas šiuo požiūriu taip pat nepažeistas. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo teigti, kad paskirta bausmė apeliantui A. V. yra aiškiai per griežta. Remiantis anksčiau aptartais argumentais, skirti nuteistajam, kaip recidyvistui, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, pagrindo nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. V. už tyčinius nesunkius nusikaltimus paskirta bausmė yra adekvati jo padarytai veikai ir atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį.
Nors nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde tvirtinama, kad A. V. tyčia nesužalojo pareigūno, o tik atsitiktinai įspyrė jam, kai šis puolė jį gulintį, norėdamas uždėti antrankius, bei nesipriešino policijos pareigūnams, o jo nenorą paklusti jiems sukėlė paties nukentėjusio pareigūno agresyvumas, tačiau tokie apeliantų skundo argumentai yra nepagrįsti, juos paneigia skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptartų įrodymų visumos analizė. Nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo skundžiamame nuosprendyje pakankamai argumentuota, išdėstyti išsamūs nuteistojo kaltei dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo pagrįsti motyvai. Apygardos teismas visiškai sutinka su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-09-21 nuosprendyje išdėstytais motyvais nuteistojo kaltės klausimu ir jų nekartoja. Kita vertus, apeliantas savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymų neneigia, tik prašo paskirti švelnesnę bausmę.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltės klausimu padarė pagrįstas išvadas, tinkamai įvertino bei pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas ir nuteistajam A. V. paskyrė teisingą bausmę. Nuosprendis neperžengiant nuteistojo A. V. ir jo gynėjo apeliacinio skundo ribų yra pagrįstas ir teisėtas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. V. ir jo gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinį skundą atmesti.