- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-10
- Bylos Nr.
- I-1290-402/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- D. O.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-9) nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. buvo kalinamas Alytaus pataisos namų 3 lokaliniame sektoriuje 10 būrio 5-ame miegamajame, kurio plotas buvo 40 kv. m ir kuriame buvo kalinama 14 asmenų, todėl plotas neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. kiekvienam nuteistajam teko mažiau nei 3,1 kv. m ploto. Dalį ploto užėmė spintelės, lovos. Sienos ir lubos buvo aptrupėję, neveikė ventiliacija, todėl buvo didelė drėgmė ir veisėsi pelėsis. Žiemą buvo šalta, nes langai supuvę, seni ir buvo tik vienas stiklas. Pastatas nuo 2008 m. pripažintas avariniu ir neatitinka jokių higienos reikalavimų, 2-asis bendrabutis yra labai blogos būklės, jam reikalingas kapitalinis remontas. Gyvenamojoje patalpoje nebuvo stalo, todėl negalėjo rašyti laiškų, nebuvo nei suoliuko ar kėdžių. Prausykloje ir sanitariniame mazge veisėsi pelėsis, grybelis, sienos ištrupėję, nuo lubų bėga vanduo. Virtuvės patalpoje sienos taip pat supelėjusios. Nurodė, jog ribojamas nusiprausimo po dušu laikas. Sergantys asmenys hepatitu C ar ŽIV yra laikomi kartu su kitais nuteistaisiais. Nurodė, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų yra kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą. Viso to pasėkoje jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, depresiją, susirgo hepatitu C. Prašė skundą tenkinti ir priteisti 40 000 Eur neturtinės žalos.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime (b. l. 15-20) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. spalio 1 d. ir nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2017 m. sausio 28 d. pareiškėjas gyveno 10 būrio 5 miegamajame, t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Gyvenamoji patalpa buvo 45,60 kv. m ir joje buvo įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,8 kv. m. Teigė, kad teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų. Atsakovo nuomone, reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Pabrėžė, kad Alytaus pataisos namuose visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, tai yra gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio (viena su medine, kita su asfalto danga), futbolo (viena su natūralia, kita su dirbtine danga), tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse. Taip pat yra įrengti sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje (87 etatai, pareiškėjas prašymo dėl priėmimo į darbą nebuvo pateikęs), dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje. Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos) ar užsiimti kita pataisos namuose leistina, prasminga veikla. Akcentavo, jog nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių pataisos namuose yra trylika. Bendrabučio tipo miegamieji vėdinami per langus, juose palaikoma higienos reikalavimus atitinkanti temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis ir dirbtinis apšvietimas. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu, kitomis dienomis jis galėjo apsiprausti po šaltu vandeniu prausyklose. Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino pataisos namus dėl sveikatos saugos reikalavimų atitikties nustatytiems reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta, tai patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Paaiškino, kad pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, negali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – Pataisos įstaiga).
Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, priklausantis nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas patalpose, kur jam teko mažesnis nei teisės aktuose garantuotas minimalus plotas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.
Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 23-24) ir atsiliepimo matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. spalio 1 d. ir nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2017 m. sausio 28 d. gyveno 10 būrio 5 miegamajame (plotas- 45,60 kv. m, miegamųjų vietų- 12, vienam asmeniui tenka- 3,8 kv. m).
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovo atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą ir jame kalėjusių asmenų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą. Pareiškėjas skunde tvirtino, jog buvo laikomas su 14 asmenų, tačiau tikslaus buvimo laiko, kada jis kalėjo nenurodė, taip pat prie skundo nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų. Teismo vertinimu, pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo nelaikytini paneigiančiais atsakovo atstovo oficialiai pateiktus duomenis dėl gyvenamųjų patalpų plotų ir miegamųjų vietų skaičiaus. Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių iš kompiuterinės sistemos „Įskaita“ (b. l. 24) bei nuteistojo perkėlimo lapus (b. l. 23), kurie patvirtina, jog nuteistasis tam tikrais laikotarpiais buvo paskirtas į konkrečias patalpas. Teismo vertinimu, minėti oficialūs duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus. Teismas taip pat pažymi, kad nors, pareiškėjo teigimu, iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų bei kitų daiktų užimamas plotas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.2 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą bei faktines aplinkybes spręstina, jog atsakovas nepažeidė Taisyklių 111.1. punkto nuostatų, kuriose numatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui.
Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl netinkamo vėdinimo, drėgmės, oro temperatūros žiemos metu, pelėsio patalpose.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015-11-01, toliau- Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Higienos normos HN 76:2010 26 punkte numatyta, santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35 -65 %, oro temperatūra šiltuoju metų laiku - nuo 18 iki 28 laipsnių, šaltuoju – nuo 18 iki 22 laipsnių. Higienos norma HN 134:2015 oro temperatūrą bei oro drėgmę apibrėžia panašiai (16 p.). Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Be to, higienos normos įpareigoja nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara ir tvarka.
Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie konkrečių kamerų ventiliaciją bei oro temperatūrą pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu, tačiau atsiliepime nurodė, jog Alytaus pataisos namuose šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaikoma nustatyta temperatūra, atitinkanti higienos normas, užtikrinamos tinkamos sąlygos, numatytos Higienos normoje bei nurodė, jog patalpos ventiliuojamos atidarant langus. Atsakovas teismui pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015-12-14 patikrinimo aktą Nr. PA-436 (atliktas 2015-12-08) bei 2016-12-09 patikrinimo aktą Nr. PA.1-309 (atliktas 2016-12-07). Patikrinimai buvo atliekami visose Alytaus pataisos namų patalpose, jie atlikti pareiškėjo ginčo laikotarpiu. Tikrinimų metu Higienos normos HN 134:2015 kitų pažeidimų nenustatyta (b. l. 25-30). Iš pareiškėjo į bylą pateikto 2017 m. vasario 10 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos rašto Nr. 2-295(4.33.1) nustatyta, kad 2016 m. balandžio 27 d. Alytaus pataisos namuose, 2-ojo bendrabučio 10-ojo būrio gyvenamajame kambaryje Nr. 5 ir bendro naudojimo patalpose buvo atliekama operatyvioji valstybinė visuomenės sveikatos kontrolė, kurios metu Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos specialistai atliko mikroklimato matavimus. Gyvenamajame kambaryje Nr. 5 oro temperatūra buvo 0,1 m ir 1,1 m aukštyje - 19,1/19,2 °C, santykinė oro drėgmė 0,1 m ir 1,1 m aukštyje - 47,2/47,0 %, oro judėjimo greitis 0,1 m ir 1,1 m aukštyje - 0,17/0,16 m/s - atitiko HN 134:2015 16 punkte nustatytus reikalavimus. Bendrojo naudojimo patalpose išmatuoti mikroklimato parametrai taip pat atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkte nustatytus reikalavimus. Kontrolės metu konstatuota, kad gyvenamajame kambaryje Nr. 5 likusi nedidelė dėmė nuo buvusių pelėsių, sanitariniame mazge pelėsiai nuvalyti, likę dėmės. Miegamajame kambaryje įrengti du skaidraus stiklo langai, kurie atsidaro ir tokiu būdu sudaryta galimybė išvėdinti patalpas. 2017 m. vasario 3 d. Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus Alytaus PN, 2-ojo bendrabučio 10-ojo būrio gyvenamajame kambaryje Nr. 5 ir bendro naudojimo patalpose atliko patikrinimą. Konstatuota, kad gyvenamojo kambario Nr. 5 viename kampe likusi dėmė nuo buvusių pelėsių, šiame kambaryje įrengti du skaidraus stiklo atsidarantys langai - tokiu būdu sudaryta galimybė išvėdinti patalpas. Virtuvėlėje atliktas remontas: suklijuotos sienų plytelės, perdažytos sienos, lubos, patalpa tvarkinga, tačiau dėl prastos hidroizoliacijos viena virtuvėlės siena ir lubos šlampa, stebimi vandens nubėgimai. Tualeto ir prausyklos sienų ir lubų dažai apsilupę, vietomis ištrupėjęs tinkas. Kontrolės metu nustatyta neatitiktis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimams - dėl drėgmės ir susidariusio kondensato tualeto ir prausyklos sienos drėksta, šlampa, vizualiai matomas pelėsis ( b. l. 11-12).
Vėdinimas per langus arba per mechaninę vėdinimo sistemą atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs.
Įvertinęs 2017 m. vasario 10 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos rašte Nr. 2-295(4.33.1) pateiktus duomenis, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atliekant bausmę 2-ojo bendrabučio 10-ame būryje nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, t. y. - tualeto ir prausyklos sienų ir lubų dažai apsilupę, vietomis ištrupėjęs tinkas, neatitiktis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimams - dėl drėgmės ir susidariusio kondensato tualeto ir prausyklos sienos drėksta, šlampa, vizualiai matomas pelėsis. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl drėgmės ir pelėsio iš dalies pagrįsti.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą grindžia aplinkybe, kad nusiprausti po šiltu dušu buvo galima tik kartą per savaitę.
Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatos suteikia galimybę kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per retos galimybės nusiprausti po dušu suteikimo laikytinos nepagrįstomis. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę, todėl minėtos teisės aktų normos nebuvo pažeistos.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad 2-asis bendrabutis yra labai blogos būklės, jam reikalingas kapitalinis remontas.
Į bylą pateiktame 2017 m. vasario 10 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos rašte Nr. 2-295(4.33.1) nustatyta, kad Alytaus pataisos namų 2-asis bendrabutis įkurtas prieškarinės statybos pastate, kurio atnaujinimui reikalingas kapitalinis pastato remontas: rekonstruoti vandentiekio ir kanalizacijos sistemas, elektros instaliaciją, pakeisti langus ir duris. Būtini vidaus sienų, lubų, grindų ir laiptinių remonto darbai, o taip pat pamato, lauko sienų ir stogo kapitalinio remonto darbai, tą konstatavo dar 2008 m. vasario 15 d. Alytaus apskrities viršininko įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudaryta komisija (b. l. 11-12). Akivaizdu, kad šie dokumentai patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl blogos bendrabučio Nr. 2 būklės, būtino kapitalinio remonto. Pažymėtina, kad Alytaus PN atlieka tam tikrus veiksmus, būtinus bendrabučio Nr. 2 rekonstrukcijos darbų atlikimui, tačiau, kaip patvirtino atsakovo atstovas, šie darbai nėra atliekami ne dėl Alytaus PN neveikimo, o dėl neskiriamo finansavimo.
Nurodė, jog gyvenamojoje patalpoje nebuvo stalo, todėl negalėjo rašyti laiškų, nebuvo nei suoliuko ar kėdžių.
Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie 5 miegamajame esamą inventorių. Tačiau vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus PN pareigūnus, administraciją dėl to, jog nėra stalo, suoliuko ar kėdžių nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl stalo, kėdžių bei suoliuko nebuvimo jo buvimo 5 miegamajame metu atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).
Nurodė, jog sergantys asmenys hepatitu C ar ŽIV yra laikomi kartu su kitais nuteistaisiais, ko pasėkoje jis užsikrėtė hepatitu C.
LR ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).
BVK 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV ir hepatito B bei hepatito C virusais sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Vadovaujantis Vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“ 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Įvertinus nurodytą reglamentavimą, darytina išvada, jog atsakovui nėra nustatyta pareiga izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-2477-12).
Pažymėtina, kad nors byloje ir nėra pateikta įrodymų, jog kartu su pareiškėju buvo kalinami ŽIV infekuoti ar hepatitu C sergantys asmenys, ar kad tokie asmenys būtų pareiškę norą būti izoliuotais ar linkę elgtis nesaugiai ir neatsargiai, tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodytai aplinkybei, jog kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje buvo kalinami asmenys, infekuoti ŽIV ar hepatitu C, nesant atsakovo pareigos izoliuoti tokius asmenis, nėra pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.
Iš į bylą pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus PN sveikatos priežiūros tarnyboje lankėsi dėl skrandžio problemų, blogos nervinės būklės, 2016 m. lapkričio 22 d. buvo atlikti tyrimai ir rastas hepatito C virusas (b.l. 31-32). Pareiškėjas nurodė, jog šia liga užsikrėtė dėl netinkamų laikymo sąlygų, tačiau teismo nuomone, hepatito C viruso infekcijai atsirasti būtinos tam tikros sąlygos. Įprastinio buitinio bendravimo metu hepatitu C neužsikrečiama. Užsikrečiama bendrai vartojant intravenines švirkštų adatas, švirkštus, leidžiantis narkotines medžiagas, lytiškai santykiaujant, darant tatuiruotes. Pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis jis susirgo minėta liga, o pagal pareiškėjo nurodytus abstrakčius teiginius nėra galimybių konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Byloje nenustatyta, kad Alytaus PN nesilaikė higienos norminių aktų, žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos, priešepideminių taisyklių reikalavimų. Nenustačius civilinės atsakomybės elementų – neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio – teisė į neturtinės žalos atlyginimą neatsiranda. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konsultuotas Psichologinės tarnybos specialistų, taip pat buvo kelis kartus apžiūrėtas Sveikatos priežiūros tarnybos specialisto (b. l. 31-32). Įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, kad nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (gyvenant prastos būklės patalpose, dėl drėgmės ir pelėsio tualeto ir prausyklos patalpose), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo D. O. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.