Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. gynėjo advokato Laimono Judicko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-17 nuosprendžio, kuriuo J. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam 10 MGL dydžio, t.y. 376,60 Eur baudą. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, J. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas jam 8 mėnesius naudotis specialia teises – teise vairuoti transporto priemonę.

Nukentėjusiojo civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir E. S. iš AB „Lietuvos draudimas“ priteista 2 600 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. nuteistas už tai, kad jis 2014-09-20, apie 13.18 val., Vilniuje, vairuojamu jam nuosavybės teise priklausančiu automobiliu BMW 540, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiuodamas iš ties Sodų g. pastatu Nr. 22 esančios automobilių stovėjimo aikštelės pažeidė Kelių eismo taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2013-01-19 iki 2014-10-11) (toliau – KET) 107 punkto reikalavimą, numatantį, kad įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, vairuotojas privalo duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms, tai yra, vairuojamu automobiliu iš automobilių stovėjimo aikštelės įvažiavęs į Geležinkelio g. sankryžą su pravažiavimu jungiančiu gatvę su Šv. Stepono g. ir važiuodamas Geležinkelio g. kryptimi neduodamas kelio atsitrenkė į iš Geležinkelio g. į sankryžą įvažiavusį ir Šv. Stepono g. kryptimi važiavusį automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą R. S., dėl ko automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleiviui E. S. dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, o taip pat buvo sugadintas V. U. nuosavybės teise priklausantis automobilis „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Skundu nuteistojo gynėjas advokatas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-17 nuosprendį ir J. G. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatą, dėl ko nepagrįstai pripažino nuteistąjį kaltu padarius Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 107 punkto pažeidimą, neteisingai įvertino nuteistojo padarytą KET pažeidimą ir priežastinį ryšį tarp abiejų vairuotojų padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių, dėl ko padarė klaidingą išvadą, jog būtinoji padarinių kilimo sąlyga buvo nuteistojo padarytas KET 107 punkto pažeidimas.

Advokatas nesutinka su teismo motyvais dėl priežastinio ryšio nustatymo, teigia, jog nepagrįstai buvo sureikšminta Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės centro 2015-08-25 išvada Nr. 11-411 (15) ir joje nurodytas nuteistojo padarytas KET 107 punkto pažeidimas, neatsižvelgta į R. S. veiksmus atliekant kairio posūkio manevrą bei netinkamai įvertinus R. S. padarytus KET 105 ir 125 punktų pažeidimus, netinkamai byloje nustatytas priežastinis ryšys tarp KET pažeidimų ir kilusių padarinių. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad eismo įvykis įvyko teritorijoje, kuri laikytina keliu pagal KET 3 straipsnį, ir sankryža, pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 54 punktą. Šioje situacijoje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko „Y“ formos sankryžoje. Nurodyta, kad R. S. teismo posėdžio metu pripažino, kad į sankryžą įvažiavo arčiau kairio kelio krašto, taigi, Advokato teigimu, R. S. pripažino, jog pažeidė KET 105 ir 125 punktų reikalavimus. Teisiamajame posėdyje dėl šio fakto ginčas nekilo, todėl skunde konstatuojama, kad R. S. pažeidė KET 105 reikalavimą.

Teigiama, jog Išvadoje pateiktas tikėtinas eismo įvykio kilimo mechanizmas, t.y. nurodyta, kad techniniu požiūriu eismo įvykį sąlygojo nuteistojo veiksmai, t.y. J. G. išvažiuodamas iš stovėjimo zonos (aikštelės), nedavė kelio kairiojo posūkio kreive sankryža važiuojančiam automobiliui „Audi A4“, laiku nestabdė savo vairuojamos transporto priemonės, dėl ko su juo susidūrė (t.y. pažeidė KET 107 punkto reikalavimą). Šiuo atveju, nuteistajam įvažiavus į sankryžą ir važiuojant link Geležinkelio g., pravažiavus pusę sankryžos, esant dešinėje kelio važiuojamojoje juostoje, į nuteistojo važiuojamąją eismo juostą, staiga įvažiavo R. S., nors ji, kertant sankryžą, turėjo laikytis dešinės važiuojamosios kelio dalies. Pirmosios Instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, akivaizdžiai didesnę įrodomąją galią suteikė Išvadai, nes iš esmės skundžiamo nuosprendžio motyvuose atkartoja Išvados turinį, tačiau neatliko teisinio priežastinio ryšio įvertinimo, kaip tai nustatyta ir įtvirtinta BPK 20 straipsnio nuostatose bei teismų praktikoje.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad ekspertai sprendžia tik techninius klausimus, o teisinius - tik teismas. Priežastinio ryšio buvimas techniniu požiūriu dar nereiškia priežastinio ryšio buvimo teisiniu požiūriu. Tam ir yra teismas, kad veika ir jos padariniai būtų vertinami teisiniu požiūriu. Eismo saugumo taisyklių pažeidimo (nusikalstamos veikos) fakto nustatymas taip pat yra teismo, o ne ekspertų kompetencija. Tik teismo kompetencija vertinti ekspertų Išvadas ir sutikti su jomis visiškai ar iš dalies. Eismo įvykio ekspertizės akte pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai dėl minėto požymio buvimo.

Advokatas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nuteistojo padarytas KET 107 punkto pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų matyti, kad tiek nuteistasis, tiek R. S. prieš pradedant važiuoti į sankryžą, vienas kito nematė, dėl ko abiem vairuotojams nebuvo pagrindo spręsti apie galimą kliūtį sankryžoje. Pažymėjo, jog R. S. nurodė, jog prieš darant kairio posūkio manevrą, ji sustojo praleisti priešinga eismo juosta (Geležinkelio g.) važiavusias transporto priemones. Tuo metu nuteistajam, norint išvažiuoti iš stovėjimo aikštelės link Geležinkelio g., reikėjo įsitikinti ar nėra kliūties iš kairės, t.y. automobilių važiuojančių Geležinkelio gatve, kurie suka į sankryžą link Šv. Stepono gatvės pusės arba į aikštelę, iš kurios išvažiavo nuteistasis. Taigi R. S. praleidžiant kitas transporto priemones, nuteistasis neturėjo galimybės pamatyti automobilio Audi A4, o pradėjus važiuoti į sankryžą, nuteistasis įsitikino, kad nėra kliūties iš kairės, t.y. automobilių įsukančių į sankryžą ir važiuojančių link Šv. Stepono gatvės pusės arba į aikštelę, iš kurios išvažiavo nuteistasis. Tuo labiau, aplinkybė, jog R. S. sustojo praleisti kitų automobilių, važiuojančių priešinga eismo juosta, patvirtina, jog nuteistasis matydamas, jog jam iš kairės pusės nėra kliūties, nes važiuojantys automobiliai nesuka į kairę, galėjo pajudėti ir įvažiuoti į sankryžą ir į sankryžą įvažiavo pirmiau nei R. S.. Tuo tarpu, R. S. praleidus kitas transporto priemones ir pradėjus kairiojo posūkio manevrą, ji į sankryžą link Šv. Stepono gatvės įvažiavo kairiau, taip sankryžoje įvažiuodama į priešpriešinę kelio važiuojamąją dalį sudarė kliūtį į sankryžą jau įvažiavusiam nuteistajam. Advokatas pažymėjo, jog sankryžos važiuojamoji dalis, kurios plotis apie 34,5 m, ribojasi su Geležinkelio g. eismo pusės, skirtos važiuoti nuo Stoties g. pusės, dešiniuoju kraštu, todėl atsižvelgiant į KET 105 punkto nuostatą, menamoji išilginė važiuojamosios dalies ašis būtų 17,25 metrų atstumu nuo kelkraščių. Pagal byloje pateiktą 2014 m. rugsėjo 20 d. eismo įvykio vietos planą (b. l. 13), matyti, jog eismo įvykis įvyko 8,1 metrų atstumu nuo kelio krašto ties nuvažiavimu i Šv. Stepono g. Taigi, Advokato teigimu, eismo įvykis įvyko R. S. priešingoje važiuojamojoje kelio pusėje.

Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nenustatinėjo nuteistojo KET 107 punkto pažeidimo bei atmetė nuteistojo gynėjo teiktus paaiškinimus, jog nuteistasis nepadarė KET 107 punkto pažeidimo iš esmės vadovaujantis Išvada. Nuteistojo pozicija nesikeitė visą bylos procesą ir ją nuteistasis pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei nurodė teisiamojo posėdžio metu. Advokatas akcentavo, jog R. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad sustojo praleisti priešinga eismo juosta važiavusių transporto priemonių ir tik jas praleidusi darė kairį posūkį į sankryžą. Esant šiai aplinkybei. t.y. R. S. neįvažiavus į sankryžą, sankryžoje pirmas judėti buvo pradėjęs nuteistais, todėl nuteistajam esant sankryžoje ir artėjant prie Geležinkelio g. jis nepažeidė KET 107 punkto reikalavimų, nes nematė R. S., kuri sustojo priešinga eismo juosta važiuojančios transporto priemones. Tuo labiau, nuteistasis pieš pat eismo įvykį jau buvo savo važiuojamosios kelio dalies dešinėje pusėje ir artėdamas prie sankryžos pabaigos ir sukant į Geležinkelio gatvę jam galimai dar būtų reikėję praleisti pagrindiniu keliu važiuojančias transporto priemones, kas reiškia, kad, esant būtinybei, jis turėjo sustoti dešinėje sankryžos pusėje ties įvažiavimu į Geležinkelio gatvę. Tuo tarpu R. S. darant kairi posūkį, ji privalėjo laikytis dešinės kelio važiuojamosios dalies ir neįvažiuoti į priešpriešinę sankryžos važiuojamąją dalį, kurioje buvo nuteistasis.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nuteistasis J. G., nepaisant R. S. KET 105 ir 125 punktų pažeidimų, vis tiek būtų kaltas dėl eismo įvykio, t.y. eismo įvykis būtų įvykęs. Tačiau teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kad nuteistasis į sankryžą įvažiavo pirmas, dar neįvažiavus R. S., todėl negalima konstatuoti KET 107 punkto reikalavimo pažeidimo. Šiuo atveju, Advokato manymu, pirmosios instancijos teismui nepagristai pripažinus nuteistąjį pažeidus KET 107 punkto reikalavimą, padarė nepagrįstą išvadą dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo KET pažeidimo ir kilusių padarinių.

Skunde Advokatas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priežastinį ryšį tarp KET pažeidimo ir kilusių padarinių, padarė nepagrįstą išvadą, jog padarinių kilimui įtakos neturi R. S. padaryti KET 105 ir 125 punktų pažeidimai. Šiuo atveju R. S. padaryti KET 105 ir 125 punktų pažeidimai buvo būtina eismo įvykio kitimo sąlyga, t.y. R. S. darant kairį posūkį į sankryžą ir laikantis dešinės kelio važiuojamosios dalies, t.y. laikantis KET 105 ir 125 punktų reikalavimų, ji nebūtų sudariusi kliūties priešinga eismo juosto sankryžoje važiuojančiam J. G., ir dėl to nebūtų kilęs eismo įvykis bei nebūtų nesunkiai sutrikdyta E. S. sveikata. J. G. veiksmuose nesant KET 107 punkto pažeidimo bei nesant priežastinio ryžio tarp kilusių padarinių ir padaryto KET pažeidimo, skundžiamas nuosprendis naikintinas, nesant J. G. veiksmuose būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties elementų.

Skunde kritiškai vertinama teismo išvada dėl galimo nuteistojo neatsargumo, t.y. įvažiavimo į sankryžą dideliu greičiu – byloje nėra duomenų, jog nuteistasis būtų viršijęs leistiną greitį. Išvadoje nurodoma, jog nuteistasis galimai važiavo apie 39 km/h greičiu, tačiau šiame kelio ruože leistinas važiavimo greitis yra 50 km/h, todėl nuteistasis leistino važiavimo greičio neviršijo. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nurodo, jog nuteistasis ir pats nesilaikė reikalavimo važiuoti dešine kelio puse, nes sankryžą kirto įstrižai, t.y, įvažiuodamas į kairę kelio važiuojamąją dalį ir tik po to į dešinę kelio važiuojamąją dalį. Pažymėjo, jog sankryžoje atstumas nuo nuteistojo stovėjimo vietos iki sankryžos pabaigos įvažiuojant į Geležinkelio gatvę yra apie 100 metrų, todėl situacija, kai nuteistasis lėtai važiuoja ir daro lanką sankryžoje, kol joje nėra jokių kliūčių, būtų nelogiškas ir galimai pavojingas eismo dalyvių saugumui, nes, kol nuteistasis nepravažiavo sankryžos dalies ir neįvažiavo i dešinę sankryžos važiuojamąją dalį, besiribojančią su Geležinkelio g., tai nuteistajam kyla rizika, jog jam iš kairės pusės į sankryžą gali įvažiuoti kita transporto priemonė ir tokiu būdu jis sudarys kliūtį. Todėl nuteistojo veiksmai, jog jis kirto įstrižai sankryžą ir važiavo apie 39 km/h greičiu, Advokato teigimu, negali būti pagrindas šiuos veiksmus pripažinti neatsargiais. Nuteistajam neturint pagrindo manyti, kad yra pavojus eismo saugumui, jam nebuvo jokio pagrindo kitaip elgtis šioje situacijoje.

Nurodo, kad byloje surinktais įrodymais, nepaneigta nuteistojo pozicija, jog jam įvažiuojant į sankryžą jis nematė R. S. automobilio ir jis neturėjo pagrindo manyti, kad savo veiksmais daro KET pažeidimą, nes į sankryžą įvažiavo ir nuvažiavus daugiau negu pusę sankryžos ilgio, važiuojant dešine savo važiuojamosios kelio dalies puse, neturėjo pagrindo tikėtis, jog priešpriešai į sankryžą įvažiuos ir kliūtį sudarys R. S. vairuojamas automobilis. Pažymėjo, jog pati R. S. paliudijo, kad iki susidūrimo ji nematė nuteistojo automobilio. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino kaltu J. G. jo veiksmuose nesant būtinojo nusikaltimo sudėties elemento - asmens kaltės.

Teismo posėdžio metu nuteistojo J. G. gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo J. G. gynėjo advokato L. Judicko apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, teisingai juos įvertino, padarė pagrįstą išvadą, kad J. G., vairuodamas automobilį, pažeidė KET 107 punkto reikalavimus, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata.

J. G. nuteistas už tai, kad vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį, pažeidė KET 107 punkto reikalavimus ir dėl to kilo BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Minėtas KET 107 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2013-01-19 iki 2014-10-11) numato, kad įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, vairuotojas privalo duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms.

J. G. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis, kad būtent nuteistojo veiksmai sąlygojo eismo įvykio kilimą, teigdamas, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino nuteistojo padarytą KET pažeidimą ir priežastinį ryšį tarp padarytų abiejų vairuotojų KET pažeidimų ir kilusių padarinių, padarydamas klaidingą išvadą, jog būtinoji padarinių kilimo sąlyga buvo nuteistojo padarytas KET 107 punkto pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo advokato teiginys, jog būtent R. S. padaryti KET pažeidimai (į aikštelę įvažiavo arčiau kairiojo krašto) lėmė eismo įvykio kilimą, yra nepagrįsti.

Kaip nurodyta apeliaciniame skunde, ginčas dėl to, kad ir Audi A4 vairuotoja R. S. pažeidė KET reikalavimus, nekilo. Teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas M. M. paaiškino, kad tikėtina, jog nukentėjusiojo automobilis įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, be to, pati R. S. patvirtino, kad į aikštelę įvažiavo arčiau kairiojo krašto, taigi nesilaikė KET 105 ir 125 punktuose numatytų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad, nagrinėjamu atveju, KET pažeidė abu eismo dalyviai – tiek nuteistasis J. G., tiek ir liudytoja R. S., pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino abiejų vairuotojų padarytus pažeidimus, nustatinėdamas priežastinį ryšį su kilusiais padariniais.

Priežastinis ryšys eismo saugumo pažeidimų bylose suprantamas kaip ryšys tarp kaltininko padaryto KET pažeidimo ir BK 281 straipsnyje numatytų padarinių. Tai yra vienas iš objektyviųjų šio nusikaltimo sudėties požymių. Tinkamai nustatytas priežastinis ryšys sujungia nusikalstamą veiką ir padarinius į vieningą visumą, kuri leidžia tiksliai parinkti ją atitinkančią baudžiamojo įstatymo normą. Priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nagrinėjamos faktinės eismo įvykio aplinkybės, nustatinėjama loginė priežasčių seka, reikalinga padaryti išvadai, ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014 ir kt.). Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-17 nuosprendžio matyti, kad nagrinėjamu atveju, tiesioginis priežastinis ryšys, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra nustatytas išsamiai analizavus byloje surinktus įrodymus ir sujungiant nusikalstamą veiką ir jos padarinius į vieningą visumą. Pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas priežastinis ryšį, vadovavosi kaltinamojo J. G., nukentėjusiojo E. S. bei liudytojos R. S., eksperto parodymais, Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada, eismo įvykio apžiūros protokolu bei kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, įvertino J. G. vairuojamo automobilio važiavimo trajektoriją, t.y. kad link Geležinkelio gatvės važiavo įstrižai pravažiavimo, bei greitį, taip pat ir Audi automobilio vairuotojos veiksmus, bei padarė pagrįstą išvadą, jog eismo įvykis įvyko būtent dėl to, kad nuteistasis, išvažiuodamas iš automobilių stovėjimo aikštelės, nedavė kelio juo važiuojančiai transporto priemonei, atsitrenkė į R. S. vairuojamą automobilį, dėl ko automobilyje važiavusiam nukentėjusiajam E. S. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad analogiškoje situacijoje, net ir R. S. laikantis KET reikalavimų, t.y. važiuojant arčiau dešinės kelio pusės, eismo įvykis vis tiek būtų įvykęs. Pažymėtina, jog bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis iš automobilių stovėjimo aikštelės į pravažiavimą įvažiavo pakankamai dideliu greičiu – kaip nustatyta specialisto išvadoje, 39 km/h, be to, per sankryžą važiavo įstrižai, o ne laikydamasis arčiau dešiniojo kelio krašto. Nors nustatytas važiavimo greitis viršytas nebuvo, visgi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad toks greitis buvo pernelyg rizikingas, kuomet asmuo, išvažiuodamas iš automobilių stovėjimo aikštelės, turėjo pareigą įsitikinti, jog nesutrukdys kitoms transporto priemonėms ir tai daryti bus saugu. Akivaizdu, kad nuteistasis, siekdamas įsitikinti, jog jo manevras nesukels grėsmės eismo saugumui, turėjo sustoti ir tik įsitikinęs, kad duoda kelią į sankryžą teritorija važiuojančios transporto priemonėms, įvažiuoti į kelią. Nors nuteistasis teigia šiuos veiksmus atlikęs, t.y. išvažiuodamas iš parkavimosi vietos stabtelėjo ir pažiūrėjo į kairę, laikytina, kad toks staigus pastarojo manevras, skubėjimas sutrukdė jam objektyviai įvertini situaciją ir pastebėti į kairę iš Geležinkelio gatvės besisukantį R. S. vairuojamą automobilį. Nukentėjusiojo teigimu, kai jis su žmona pamatė atvažiuojant nuteistojo automobilį, jie jau buvo įvažiavę į pravažiavimą. Be to, teisme apklaustas ekspertas taip pat patvirtino, jog automobilis BMW važiavo 39 km/h, nuo parkavimo vietos iki automobilio BMW buvo 21 m atstumas, todėl ekspertas darė išvadą, kad nuteistojo vairuojamas automobilis, važiuodamas tokiu greičiu, dar nebuvo išvažiavęs iš stovėjimo aikštelės, kai automobilis Audi pradėjo kairiojo posūkio manevrą. Iš tokių nustatytų duomenų matyti, kad, priešingai skundo teiginiams, į sankryžą pirmasis įvažiavo ne nuteistasis, o R. S.. Taigi akivaizdu, jog R. S., sustojusi Gelenžinkelio gatvėje, praleidusi priešais atvažiuojančias transporto priemones, sukdama į kairę ir negalėjo matyti nuteistojo automobilio, taigi buvo įsitikinusi, kad jos daromas manevras pavojaus eismo saugumui nesukels. Be to, jai nesant kliūčių daryti šį manevrą, net ir tas faktas, kad į sankryžą įvažiavo arčiau kairiojo krašto, šiuo atveju, kaip minėta, eismo įvykio kilimui įtakos neturėjo, kadangi būtent nuteistasis, išvažiuodamas iš parkavimosi vietos ir įvažiuodamas į pravažiavimą, jungiantį Geležinkelio ir Šv. Stepono gatves, liudytojai jau įvažiavus į šią teritoriją, privalėjo pastarajai duoti kelią, tačiau to nepadarė.

Esant šioms aplinkybėms, byloje laikytina neginčytinai įrodyta, jog J. G. padaryta veika (kelių eismo taisyklių pažeidimas) buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, kadangi analogiškoje situacijoje apeliantui laikantis KET reikalavimų, o R. S. jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų. Byloje nustatyta, kad J. G., važiuodamas Geležinkelio gatvės kryptimi, nedavė kelio į sankryžą įvažiavusiam R. S. vairuojamam automobiliui, kas ir sąlygojo eismo įvykio kilimo. Kaip jau išanalizuota aukščiau, R. S. padaryti pažeidimai, šiuo atveju, niekaip neįtakojo atsiradusių padarinių. Jai elgiantis analogiškai, o J. G. laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstus ir advokato teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nenustatinėjo nuteistojo KET 107 punkto pažeidimo, taip pat nepagrįstai sureikšmino specialisto išvadą, iš esmės ja ir vadovaudamasis. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad, priešingai skundo teiginiams, apylinkės teismas išsamiai ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, įvertino juos tiek kiekvieną atskirai, tiek ir jų visumą, nei vienam iš įrodymų nesuteikdamas didesnės įrodomosios reikšmės. Kaip jau buvo pasisakyta, nustatinėdamas priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių padarinių, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne tik specialisto išvada, kurioje pateiktas techninis situacijos vertinimas bei įvykio kilimo mechanizmas, tačiau rėmėsi ir teismo posėdžio metu apklaustų asmenų parodymais, surinktais rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje teismo pateiktos motyvuotos išvados dėl visų įrodymų (kiekvieno atskirai ir visumos) vertinimo atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reikalaujančias tai pagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, byloje surinktų ir bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog J. G. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta visiškai. Naikinti 2016-03-17 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo J. G. gynėjo advokato Laimono Judicko apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.