Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „Jondro investicija“ turto įgijimo apgaule) ir jam paskirta 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda, įpareigojant baudą sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Remiantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), iš J. D. konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gauti 140 000 Lt.

J. D. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „Tyras lašas“ turto įgijimo apgaule) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 22 d. nutartis, kuria J. D. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. D. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su kitais asmenimis, 2003 metų lapkričio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilniuje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas vieninga tyčia, apgaule, savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – UAB (duomenys neskelbtini) priklausančius 140 000 Lt, būtent: J. D., būdamas UAB (duomenys neskelbtini), 2003 m. spalio 1 d. registruotos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos registrų tarnyboje (duomenys neskelbtini), akcininko UAB(duomenys neskelbtini) atstovu, kreipėsi į kitą asmenį, norėdamas įsigyti už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį PVM sąskaitą-faktūrą su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai bendrovei (duomenys neskelbtini) suteiktas paslaugas ir taip apgaule savo naudai įgyti UAB (duomenys neskelbtini)pinigus, sumokėtus už fiktyvias paslaugas, nurodytas suklastotoje PVM sąskaitoje-faktūroje, pateikė šiam asmeniui (duomenys neskelbtini) rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos turėtų būti įrašytos minėtoje PVM sąskaitoje-faktūroje, kaip tariamai suteikiamos UAB(duomenys neskelbtini). Šis asmuo, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, iš J. D. gautus duomenis įrašė į jo valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB (duomenys neskelbtini) vardu įsigytą PVM sąskaitos-faktūros blanką LEB Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis apie minėtos įmonės tariamai UAB (duomenys neskelbtini)suteiktas remonto paslaugas už 140 000 Lt sumą bei prie minėtos PVM sąskaitos-faktūros pridedamus dokumentus: 2003-10-27 statybos rangos sutartį Nr. 03/10/27-1, lokalinę sąmatą, atliktų darbų aktą už 2003 m. lapkričio mėn., 2003 m. lapkričio mėn. pažymą apie atliktų darbų ir išlaidų vertę; šiuos suklastotus dokumentus pateikė pasirašyti nominaliems UAB (duomenys neskelbtini) vadovams; jiems pasirašius, minėtas asmuo šiuos suklastotus dokumentus pateikė J. D., kuris, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) akcininko UAB (duomenys neskelbtini) atstovu, toliau tęsdamas nusikalstamą veiklą, žinodamas, kad pagal šio asmens jam pateiktus UAB (duomenys neskelbtini) dokumentus sandoris nėra įvykęs, apgaule įtikino UAB (duomenys neskelbtini) direktorių J. R., kad paslaugos, nurodytos UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitoje-faktūroje LEB Nr. (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini) buvo realiai suteiktos ir kad jis neva pats pasirūpino šių paslaugų priėmimu. J. R., paveiktas apgaulės, pasirašė pateiktus UAB (duomenys neskelbtini) dokumentus ir šiuos žinomai suklastotus netikrus dokumentus, kuriuose buvo nurodyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) iš UAB (duomenys neskelbtini) pirko paslaugų už 140 000 Lt sumą, įtraukė į UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą ir kaip atsiskaitymą už neva suteiktas paslaugas 2003-11-26 mokamuoju pavedimu Nr. 08 iš UAB (duomenys neskelbtini)banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB (duomenys neskelbtini) bankas, pervedė 140 000 Lt į UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas (duomenys neskelbtini).

Kitas asmuo, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, iš UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitos šiuos pervestus pinigus iš bankomatų paėmė grynaisiais ir atidavė pirmiau minėtam asmeniui, kuris Vilniuje šiuos pinigus perdavė J. D. be ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią pasiliko už suklastotų dokumentų išrašymą; taip J. D., veikdamas bendrininkų grupe su kitais asmenimis, apgaule, savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – UAB (duomenys neskelbtini) priklausančius 140 000 Lt.

J. D. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. K. bei jo suburtos ir vadovaujamos organizuotos grupės nariais A. K., R. A. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais organizuotos grupės nariais, 2003 m. lapkričio–2004 m. balandžio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilniuje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas vieninga tyčia, apgaule, savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – UAB (duomenys neskelbtini) priklausančius 94 669,51 Lt, būtent: J. D., būdamas UAB (duomenys neskelbtini), 2002 m. birželio 5 d. registruotos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos registrų tarnyboje (duomenys neskelbtini), akcininku kreipėsi į A. K., norėdamas įsigyti už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį PVM sąskaitų-faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai bendrovei (duomenys neskelbtini) suteiktas paslaugas ir taip apgaule savo naudai įgyti UAB (duomenys neskelbtini) pinigus, sumokėtus už fiktyvias paslaugas, nurodytas suklastotose PVM sąskaitose-faktūrose, pateikė A. K. UAB (duomenys neskelbtini) rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos turėtų būti įrašytos minėtose PVM sąskaitose faktūrose, kaip tariamai suteikiamos UAB (duomenys neskelbtini). A. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš J. D. gautus duomenis įrašė į faktiškai A. K. organizuotos grupės narių valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB (duomenys neskelbtini) vardu įsigytus PVM sąskaitų-faktūrų blankus LEB Nr. (duomenys neskelbtini)LEB Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis apie šios įmonės tariamai UAB (duomenys neskelbtini) suteiktas remonto paslaugas už 94 669,51 Lt sumą ir prie minėtų PVM sąskaitų-faktūrų pridedamus dokumentus: 2003-11-03 statybos rangos sutartį Nr. 03/11/03, lokalinę sąmatą, atliktų darbų aktą už 2003 m. lapkričio mėn., 2003 m. rugpjūčio mėn. pažymą apie atliktų darbų ir išlaidų vertę, 2004-04-07 statybos rangos sutartį Nr. 04/04/07, lokalinę sąmatą, atliktų darbų aktą už 2004 m. balandžio mėn., 2004 m. balandžio mėn. pažymą apie atliktų darbų ir išlaidų vertę; šiuos suklastotus dokumentus pateikė pasirašyti nominaliems UAB „Investicijų analizės biuras“ vadovams R. A. ir V. J.; jiems pasirašius, A. K. minėtus suklastotus dokumentus pateikė J. D., kuris, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas, toliau tęsdamas nusikalstamą veiklą, žinodamas, kad pagal A. K. jam pateiktus UAB (duomenys neskelbtini)dokumentus sandoriai nėra įvykę, apgaule įtikino UAB (duomenys neskelbtini) direktorių L. Š., kad paslaugos, nurodytos UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitose-faktūrose LEB Nr. (duomenys neskelbtini), LEB Nr. (duomenys neskelbtini), realiai buvo suteiktos UAB (duomenys neskelbtini) ir kad jis neva pats pasirūpino šių paslaugų priėmimu. L. Š., paveiktas apgaulės, pasirašė UAB (duomenys neskelbtini) pažymą apie atliktų darbų už 44 669,51 Lt vertę, atliktų darbų aktą 2003 m. lapkričio mėn. už 44 669,51 Lt; kitus dokumentus pasirašius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, šiuos žinomai suklastotus ir netikrus dokumentus, kuriuose buvo nurodyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) iš UAB (duomenys neskelbtini) pirko paslaugų už 94 669,51 Lt, įtraukė į UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą ir kaip atsiskaitymą už neva suteiktas paslaugas mokamaisiais pavedimais 2003-12-16 Nr. 69, 2004-04-05 Nr. 189 iš UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB (duomenys neskelbtini) bankas, pervedė 94 669,51 Lt į UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas (duomenys neskelbtini).

A. K. organizuotos grupės narys R. A., toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, iš UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos šiuos pervestus pinigus bankomatuose paėmė grynaisiais ir atidavė A. K., kuris Vilniuje juos perdavė J. D. be ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią organizuotos grupės nariai pasiliko už suklastotų dokumentų išrašymą; taip, J. D., veikdamas bendrininkų grupe su A. K. organizuotos grupės nariais A. K., R. A., V. J. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais nariais, apgaule, savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – UAB (duomenys neskelbtini) priklausančius 94 669,51 Lt.

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu J. D. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB (duomenys neskelbtini) turto įgijimo apgaule) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Kasatorius atkreipia dėmesį, kad jo ginamasis buvo kaltinamas analogiškomis aplinkybėmis pasisavinęs bendrovės (duomenys neskelbtini) pinigines lėšas – 94 669, 51 Lt, tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje J. D. dėl šio kaltinimo išteisino, neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme. Teisės taikymo prasme tokia dviprasmiška teismo pozicija, vertinant analogiškus bylos duomenis ir darant iš esmės skirtingas išvadas, sudaro pagrindą abejoti baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumu pripažįstant ginamąjį kaltu sukčiavus bendrovėje (duomenys neskelbtini).

Toliau kasatorius pažymi, kad teismas šioje byloje negalėjo A. K. apklausti kaip liudytojo, nes šis asmuo jam iškeltoje byloje yra kaltinamas ir dėl nusikalstamos veikos bendrovėje (duomenys neskelbtini) padarymo, be to, jo parodymais teismas grindžia ginamojo kaltę sukčiavus bendrovės (duomenys neskelbtini) atžvilgiu. Šio asmens parodymai nesukonkretinti, nepagrįstai apsiribojama aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu. Taigi teismas to paties asmens nesukonkretintus parodymus vienu atveju vertina kaip pakankamus ginamojo kaltei pagrįsti, kitu – kaip nepakankamus, o tai prieštarauja BPK 20 straipsnio taikymo principams.

Skundžiamame nuosprendyje minimas kaltininko galėjimas disponuoti įgytu turtu neatskleidžia nei nusikaltimo motyvo, nei tikslo turinio, o teismas, pripažindamas, kad sulčių gamybos cecho remonto darbai atlikti, ir ginamajam taikydamas baudžiamąjį įstatymą, numatantį atsakomybę už sukčiavimą, apsiribojo tarpine tyčia. Tačiau tarpinė tyčia negali nulemti galutinio teisinio vertinimo, nes tarpinė tyčia neatskleidžia galutinės kaltininko tyčios turinio, t. y. byloje aptariamu būdu gautų lėšų tolesnio panaudojimo

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas ginamojo kaltę grindžia ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu J. D. baudžiamojoje byloje, nes, kaip nurodoma nuosprendyje, suklastotas sąskaitas-faktūras išrašinėjo ta pati bendrovė – (duomenys neskelbtini) Vadinasi, teismo nuomone, J. D. turėjo suprasti savo veiksmų nusikalstamą pobūdį. Šios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė bausmių bendrinimo principus bei nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad veika, už kurios padarymą nuteistas jo ginamasis šioje byloje, „įsiterpia“ į Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu nustatytas nusikalstamas veikas.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas skundžiamojoje nutartyje iš esmės tik plečiamai atkartojo pirmosios instancijos teismo motyvus, o į kai kuriuos apeliacinio skundo argumentus apskritai neatsakė (dėl B. I., dėl išgrynintų pinigų perdavimo ginamajam fakto, dėl žalos bendrovei (duomenys neskelbtini), dėl turto konfiskavimo ir pan.).

Nuteistojo J. D. kaltė padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nustatyta teismo posėdžio metu tiesiogiai ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Su tokiu kasatoriaus teiginiu nėra pagrindo sutikti, nes apeliacinės instancijos teismas įvertino visus byloje esančius duomenis, liudytojų bei J. D. parodymus, ikiteisminio tyrimo metu gautas specialisto išvadas, 2007 m. lapkričio 16 d. Vilniaus apygardos teismo, 2009 m. birželio 26 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ir 2010 m. gruodžio 22 d. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nuosprendžių nustatytas faktines bylos aplinkybes, taip pat kitas bylos nagrinėjimo metu ištirtas aplinkybes ir priėjo teisingą bei pagrįstą išvadą, kad visi šie duomenys tarp savęs sutampa, vieni kitus papildo, dėl jų patikimumo abejonių nekyla, dėl to yra visos sąlygos pripažinti J. D. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, iš esmės atsakė į visus jame keltus klausimus ir todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas.

Kasaciniame skunde taip ginčijamos vienokios ar kitokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės, bandoma nurodyti, kaip vertinti liudytojų parodymus, kurias iš nustatytų aplinkybių laikyti įrodymais, o kurios iš jų nustatytos netinkamai, kartu nurodant menamus Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimus. Šie kasacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs, be to, akivaizdu, kad toks faktinių bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir plačiau nesvarstytinas.

Šis kasacinio skundo argumentas nėra pagrįstas todėl, kad teismas savo išvadose rėmėsi ne vien A. K., bet ir A. K. bei paties J. D. parodymais, specialisto išvadomis. A. K. bei A. K. parodymai buvo nuoseklūs ir sutampantys bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo eigoje; tuo tarpu kasatorius, nors ikiteisminio tyrimo metu prisipažino dėl nusikalstamų veikų atlikimo ir bendradarbiavo su teisėsauga, teisminio bylos nagrinėjimo metu keitė savo parodymus. Jie buvo nevienodi. Tą konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad šiuos parodymus išanalizavo ir rėmėsi tais, kurie atitiko faktines bylos aplinkybes bei sutapo su kitais byloje esančiais įrodymais. Dėl šių ir kitų priežasčių, dėl kurių argumentuotai pasisakė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, nėra pagrindo abejoti A. K. parodymais.

Su tokiais kasatoriaus argumentais nėra pagrindo sutikti, nes teismai argumentuotai pasisakė ir dėl J. D. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir dėl šiame BK straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, kuria įtvirtinta, jog nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja ir turi galimybę disponuoti pagrobtu turtu. Teismas įvertino tą aplinkybę, kad J. D. svetimą turtą – UAB (duomenys neskelbtini) priklausančius 140 000 Lt – įgijo nusikalstamu būdu ir nusprendė konfiskuoti šį turtą kaip nusikalstamos veikos rezultatą. Tokį sprendimą teismas grindė tuo metu galiojusio BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatomis, kuriose buvo įtvirtinta, kad konfiskuojami ir iš nusikalstamos veikos gauti pinigai bei kitą materialią vertę turintys daiktai. Taigi teismas jokių baudžiamajame įstatyme įtvirtintų nuostatų nepažeidė.

Akivaizdu, kad nuteistasis nepatenkintas apeliacinės instancijos teismo priimta nutartimi, tačiau vien ta aplinkybė, jog jis nesutinka su teismo išvadomis, nėra pagrindas keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, juo labiau kai teismas jam ir taip buvo palankus paskyręs švelnesnę bausmę nei numatyta BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje.

Pagal kasacinio skundo motyvus nenustatyta BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir bylos nutraukimo pagrindų. Baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai. Bausmė paskirta laikantis BK 54 straipsnyje numatytų pagrindų. Teismo paskirtoji bausme nėra aiškiai per griežta.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. D. gynėjo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia apelianto prašymai, nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai.

Pagal BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalis apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Tačiau, nesant motyvuotų išvadų dėl bent dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtus nuosprendį ar nutartį negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu konfiskavo iš J. D. 140 000 Lt, gautus iš nusikalstamos veikos apgaule įgyjant UAB (duomenys neskelbtini) turtą.

Iš apeliacinio skundo (T. 5, b. l. 166) matyti, kad apeliantas, be kita ko, ginčijo ir 140 000 Lt konfiskavimą iš jo, tačiau apygardos teismo nutartyje dėl šio apelianto apeliacinio skundo argumento iš viso nepasisakyta. Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde akcentuoja, kad taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ir toks pažeidimas vertintinas kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl dalies esminių apelianto apeliacinio skundo argumentų, todėl apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Šis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas yra esminis, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį (nutartį), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti visus apelianto apeliacinio skundo argumentus ir pateikti dėl jų motyvuotas išvadas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.