- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-01
- Bylos Nr.
- I-5479-463/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 8 688,60 Eur (30 000 Lt) neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013-12-22 iki 2014-11-20 buvo laikomas perpildytose kamerose, kurios neatitiko nustatyto ploto, turėjusio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Kamerose pareiškėjas buvo laikomas dar su dviem-trimis asmenimis. Kameroje yra dvi dviejų aukštų lovos, pritvirtintas stalas, dvi spintelės, dvi kėdės, praustuvė ir sienelė atitverianti tualetą, tualetas bei kabanti lentyna. Kamerose ventiliacijos nėra, dėl didelės drėgmės lupasi sienų ir lubų dažai. Pareiškėjas kamerose buvo kalinamas antisanitarinėmis ir nežmoniškomis sąlygomis. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didžiulį psichologinį spaudimą, sukrėtimą ir dvasinius išgyvenimus. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K negerina laikymo sąlygų Lukiškių TI-K.
Pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Jis teismui pateikė pareiškimą, kad nepageidauja dalyvauti teismo posėdyje (b. l. 111).
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 20–25).
Atsiliepime nurodė, kad iš pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopijos matyti, jog 2013-12-22–2014-01-03, 2014-01-06, 2014-01-09, 2014-01-11–2014-01-17, 2014-01-23–2014-02-06, 2014-02-11, 2014-02-13–2014-02-26, 2014-02-28, 2014-03-03–2014-03-04, 2014-03-06, 2014-03-18, 2014-03-20–2014-03-25, 2014-03-27–2014-04-08, 2014-04-10–2014-04-15, 2014-04-22–2014-04-29, 2014-05-02–2014-05-08, 2014-05-15–2014-05-28, 2014-06-02, 2014-06-04–2014-06-10, 2014-07-01, 2014-07-03–2014-07-10, 2014-08-07–2014-08-11 vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat, laikotarpiu 2014-11-04–2014-11-18 M. K. nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi tuo laikotarpiu jis buvo išvykęs.
Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataiso įstaigose reikalavimų. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Laikomiems kamerose asmenims išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“.
Paaiškino, kad kamerose yra įrengti pavojaus mygtukai, tačiau patys laikomi asmenys juo gadina ir laužo. Be to, gadina ir elektros instaliaciją, griauna atitvarines sieneles, todėl tenka dažnai kamerose daryti pakartotinį remontą. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal materialines galimybes, gavus reikiamas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 24 punkto reikalavimus. Nurodė, kad kamerose apgyvendinti asmenys, kurie jas reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Sanitarinis mazgas įrengtas pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytus reikalavimus.
Pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, yra nekonkretūs. Pareiškėjo reikalavimą vertino kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Atsakovės nuomone, nėra žalos padarymo fakto – būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl valstybei negali kilti civilinė atsakomybė.
Atsakovės atstovei apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje kilęs ginčas, ar pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2013-12-22 iki 2014-11-20 yra pagrįstas.
Byloje vertinamas laikotarpis nuo 2013-12-22 iki 2014-11-20, kuriuo, pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad M. K. (b. l. 26–27, 28–29) 2013-12-22 atvyko į Lukiškių TI–K ir iki 2014-11-20 tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki vienuolikos asmenų kamerose, kurių plotas nuo 7,08 kv. m iki 34,71 kv. m. Tokie duomenys nurodyti ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje bylos Nr. 0014-13.
Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus, turinčio tekti vienam asmeniui kameros ploto, reikalavimo.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).
Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-12-22 iki 2014-11-20 buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 176 paras, iš kurių 26 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko 3,47 kv. m ir 10 parų vienam asmeniui teko 3,33 kv. m kameros ploto. Teismo vertinimu, toks nukrypimas nuo įtvirtinto 3,6 km. m nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo yra labai nežymus ir iš esmės negali būti laikomas pažeidžiančiu kameros ploto reikalavimus. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas 140 paras buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą. Kiti pareiškėjo nurodyti nepatogumai kameroje (lovos, stalas, kėdės, lentynos, spintelės) neišvengiamai susiję su per mažu kamerų plotu.
Sutiktina su atsakovės atstove, kad nevertinami laikotarpiai, kai pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K. Be to, ginčo laikotarpiu pareiškėjas 178 paras buvo laikomas kamerose, nepažeidžiant nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Taigi, ploto pažeidimas nors ir tęsėsi gana ilgą laiko tarpą, tačiau Lukiškių TI-K 178 paras užtikrino pareiškėjo teisę į nustatyto dydžio kameros plotą. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas ilgesnį laiko tarpą tinkamomis sąlygomis.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme).
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarime išaiškinta, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) atlyginimo principu, nes jos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai jokie pinigai ir joks materialus turtas negali atstoti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. 756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).
Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009 ir kt.) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.
Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas 140 parų buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.
Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Pareiškėjas šiuo atveju 178 paras buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. daugiau laiko nei pažeidžiant ploto reikalavimą. Lukiškių TI-K, siekdama išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu sudarė paslaugų teikimo sutartis su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis (b. l. 72–74, 75), šalių susitarimu sutarties galiojimas pratęstas iki 2014-01-03 (b. l. 77). Be to, Lukiškių TI-K sudarė sutartį ir su UAB „Dezinfa“ (b. l. 78–80). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-04-23 patikrinimo akto (b. l. 6–61) matyti, kad buvo tikrinta ir kamera Nr. 254, kurioje buvo laikomas pareiškėjas. Šioje kameroje nebuvo nustatytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų, t. y konstatuota, kad yra langas, patalpa vėdinama natūraliai per langą, pelėsio požymių nenustatė, dieninė apšvieta, santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, o dezinsekcijos ir deratizacijos vykdomi darbai registruojami žurnale. Kiti atsakovo pateikti patikrinimo aktai ir apšvietos matavimų protokolai ginčui neaktualūs, nes arba jie neapima ginčo laikotarpio, arba atlikti patikrinimai ne tose kamerose, kuriose tuo metu buvo laikomas pareiškėjas. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl kamerų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, bei kitų, pareiškėjo vertinimu, netinkamų laikymo sąlygų. Pareiškėjo pateiktame Lukiškių TI-K rašte pateikta informacija dėl jo lankymosi pas psichologą ir skirtų konsultacijų (b. l. 4) ir dermatovenerologo paslaugų suteikimo (b. l. 5) patvirtina, kad pareiškėjui buvo teiktos medicininės paslaugos jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu. Jokių išskirtinių nusiskundimų sveikata pareiškėjas skunde nenurodė ir šioms aplinkybėms pagrįsti duomenų nepateikė.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-09-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1046-14), valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 8 688,60 Eur (30 000 Lt) suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatyto pažeidimo atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į jo buvimo įkalinimo įstaigoje laiką (140 parų) ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, vertinant ir tai, kad 178 paras buvo laikomas nepažeidžiant ploto reikalavimo, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog tai neigiamai įtakojo jo sveikatą, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 700 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 101 straipsnio 2 punktu, 127 straipsniu,
nusprendė:
M. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti M. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 700 Eur (septynis šimtus eurų).
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.