Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (kreditoriaus) „IMAP s.r.l.“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6120-5852014, kuria atmestas kreditoriaus „IMAP s.r.l.“ skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VG Delada“ kreditorių susirinkimo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutarimų panaikinimo, suinteresuotieji asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „VG Delada“, bankroto administratorius UAB „Top Consult“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Dėl procedūrinių pažeidimų / tinkamo pranešimo apie šaukiamą kreditorių susirinkimą

Sutiktina su apeliantu, kad bankrutuojančios (likviduojamos) įmonės kreditoriai turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose, balsuoti jame priimamais klausimais, ginti savo reikalavimus bei kreiptis į teismą dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų (ĮBĮ 21 straipsnis). Prielaidas šių kreditorių teisių tinkamam įgyvendinimui sudaro tinkamas kreditorių informavimas apie numatomą kreditorių susirinkimą. Vadovaujantis ĮBĮ 22 straipsnio 4 dalimi, kreditorių susirinkimo šaukimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimo nustatyta kreditorių informavimo apie šaukiamą kreditorių susirinkimą tvarka turi užtikrinti kreditorių teisės gauti informaciją apie šaukiamą kreditorių susirinkimą ir jo darbotvarkę, realų teisių įgyvendinimą kreditorių susirinkimo nustatytais būdais. Įmonėje nustatyta kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarka yra privaloma tiek bankroto administratoriui, tiek ir įmonės kreditoriams. Tuo atveju, kai šioje tvarkoje nustatyti reikalavimai nepažeisti ir visi kreditoriai, kurių kreditorinius reikalavimus patvirtino teismas, laikantis šios tvarkos informuoti apie šaukiamą kreditorių susirinkimą, jame priimti nutarimai tuo argumentu, kad kreditorius nebuvo tinkamai informuotas apie susirinkimą, neturi būti naikinami.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad apeliantas apie numatomą BUAB „VG Delada“ 2014 m. rugsėjo 25 d. susirinkimą nebuvo informuotas tinkamai ir dėl to jo teisės dalyvauti susirinkime, balsuoti už priimamus nutarimus buvo apribotos.

Visų pirma, tokios nuostatos, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra kreditorių susirinkimo sušaukimo patvirtintoje informacijos teikimo tvarkoje (b. l. 20-21). Antra, bankroto administratoriaus pareigos siųsti pranešimus ne Lietuvos Respublikoje esantiems kreditoriams apie bankroto proceso eigą tik tų kreditorių buvimo vietos valstybine arba kitų Europos Sąjungos valstybių valstybine kalba nenumato ir imperatyvios ĮBĮ, CPK nuostatos. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse bankroto byloms su tarptautiniu elementu yra taikomas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 „Dėl bankroto bylų“ (toliau-Reglamentas). Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, išskyrus, kai Reglamentas numato ką kita, bankroto byloms ir jų pasekmėms yra taikoma valstybės narės, kurioje iškelta bankroto byla, teisė. Taigi, bankroto bylą iškėlus Lietuvos Respublikos teisme, iš esmės taikytinos Lietuvos Respublikos tiek materialinės, tiek procesinės normos. Reglamento IV skyriaus nuostatos, susijusios su kreditorių informavimu ir jų reikalavimų pateikimu, be kita ko, numato, kad jurisdikciją turintis šalies teismas arba jo paskirtas likvidatorius privalo informuoti kitose valstybėse narėse esančius kreditorius apie bankroto bylos iškėlimą ir reikalavimų pateikimo tvarką (40 straipsnis). Ši informacija pateikiama valstybės, kurioje iškeliama byla, valstybine kalba arba viena iš valstybinių kalbų panaudojant atitinkamą formą su atitinkama antrašte visomis oficialiomis Europos Sąjungos institucijų kalbomis (Reglamento 42 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu pagal Reglamento 42 straipsnio 2 dalį bet kuris užsienio kreditorius gali pateikti reikalavimus savo valstybės narės valstybine kalba arba viena iš jos valstybinių kalbų su antrašte „Reikalavimo pateikimas“ valstybės, kurioje iškelta byla, valstybine kalba arba viena iš jos valstybinių kalbų. Pažymėtina, kad Reglamentas numato, kad iš tokio kreditoriaus gali būti pareikalauta pateikti vertimą į valstybės narės, kurioje iškelta byla, valstybinę kalbą arba vieną iš jos valstybinių kalbų. Tokiu būdu ir iš paminėtų Reglamento nuostatų matyti, kad bankrutuojančiai įmonei prioritetas santykiuose su kreditoriumi kalbos aspektu vis tik teikiamas atsižvelgiant į valstybės, kurioje iškelta bankroto byla valstybinę (arba vieną iš jų) kalbą. Pagal nacionalinį reglamentavimą (CPK 805 straipsnis), kai bylos dalyvis yra užsienyje veikiantis asmuo, jis turi paskirti įgaliotą atstovą Lietuvos Respublikoje, o teismas pirmojo procesinių dokumentų įteikimo metu šiam dalyviui turi išaiškinti teisę paskirti byloje įgaliotą atstovą, gyvenantį Lietuvoje, kuriam būtų įteikiami su byla susiję procesiniai dokumentai, o jei minėtas asmuo neįvykdo šios pareigos ir nenurodo įgalioto asmens, informuoti apie galimus padarinius - visi procesiniai dokumentai, skirti užsienyje esančiam subjektui, nepaskyrus atstovo lieka byloje ir yra laikomi įteiktais. Šaliai taip pat turi būti išaiškinta, kas gali būti įgaliotu asmeniu. Taigi, iš paminėto galima spręsti, kad kalbos, kuria kreditoriui teikiama informacija, aktualumo aspektas gali būti labiau reikšmingas pradinėje bankroto bylos stadijoje, taip pat jis gali būti svarbus ir vėliau tais atvejais, jei kreditorių susirinkimas dėl tam tikrų reikšmingų priežasčių nusprendžia kaip nors kitaip nei bendrieji reikalavimai.

Nagrinėjamu atveju, minėta, nėra ginčo dėl to, kad apeliantas buvo informuotas apie kreditorių susirinkimo datą, laiką, vietą, darbotvarkę jo paties nurodytu elektroninio pašto adresu. Jis pats skunde nurodo, kad jį konsultuoja Lietuvos teisininkai. Taigi, net ir nesupratęs pranešimo turinio, jis galėjo prašyti ne tik administratorių pateikti informaciją jam suprantamai, bet ir konsultuotis su jį atstovaujančiais teisininkais, o ne laukti kreditorių susirinkimo rezultatų ir po to savo pasyvumu naudotis apeliuojant į (neva) jo pažeistas teises. Pastebėtina, kad įmonės kreditoriaus, kurio kreditoriniai reikalavimai sudaro nežymią dalį visų bankroto procese pareikštų ir teismo patvirtintų reikalavimų, noras gauti visus bankroto procese priimamus dokumentus išverstus į italų arba anglų, prancūzų ar vokiečių kalbas neatitiktų, be jau paminėto teisinio reglamentavimo, ir bankroto procesui aktualių esminių ekonomiškumo bei operatyvumo principų, tam būtų reikalingos papildomos nemažos vertimų išlaidos bei papildomo laiko sąnaudos, kas didintų administravimo išlaidas, mažintų kitų kreditorių gauti savo reikalavimų patenkinimą didesne apimtimi.

Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog aptariamu aspektu konstatuoti apelianto, kaip kreditoriaus, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Kitų procedūrinių pažeidimų, kurie sąlygotų priimtų nutarimų neteisėtumą, apeliantas nenurodo ir apeliacinės instancijos teismas bylos duomenų kontekste ex officio neįžvelgia.

Dėl taikos sutarties sudarymo galimybių

Apeliantas, ginčydamas trečiuoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą dėl taikos sutarties BUAB „VG Delada“ bankroto byloje nesudarymo, prašo panaikinti ir visus BUAB „VG Delada“ 2014 m. rugsėjo 25 d. kreditorių susirinkimo nutarimus. Atskirajame skunde iš esmės kvestionuojamas netinkamas pirmosios instancijos teismo didžiojo kreditoriaus Danske Bank A/S veiksmų įvertinimas, šiam nepritarus taikos sutarties bankroto procese sudarymui.

Iš bankroto administratoriaus į bylą pateikto BUAB „VG Delada“ 2014 m. kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 5 matyti, kad 2014 m. rugsėjo 25 d. vykusiame kreditorių susirinkime trečiuoju darbotvarkės klausimu bankroto administratoriaus buvo pasiūlyta nesudaryti taikos sutarties bankroto procese, atsižvelgiant į stambiausio kreditoriaus AB Danske bankas A/S, veikiančio per filialą Lietuvoje, poziciją. „Už“ šį nutarimą balsuota 91,61 proc. balsais, „susilaikė“ – 2,54 proc. Apeliantas nurodė, kad bankroto procedūros baigimas taikos sutartimi yra naudingas tiek įmonei, tiek kreditoriams, todėl, esant dalies kreditorių pritarimui taikos sutarties sudarymui, didžiojo kreditoriaus procesinis elgesys yra nesąžiningas, pažeidžiantis kitų kreditorių interesus, dėl ko toks nutarimas pripažintinas neteisėtu, neatitinkančiu teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šie apelianto argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą/us kreditorių susirinkimo nutarimą/us.

Remiantis ĮBĮ 2 straipsnio 11 dalies nuostatomis, taikos sutartis – tai bankrutuojančios įmonės kreditorių ir šios įmonės susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti. Taikos sutartis gali būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 28 str. 3 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditorių visuma sprendžia esminius klausimus, susijusius su bankrutuojančios įmonės veikla, tarp jų, ar įmonė nutrauks (ar tęs) savo ūkinę komercinę veiklą, ar įmonė bus likviduojama, ar bus sudaryta taikos sutartis; kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška, o ši teisė yra įgyvendinama kreditorių balsų dauguma, priimant nutarimus kreditorių susirinkime; vienas iš kreditorių autonomijos principo išraiškos būdų yra kreditorių teisė paprasta kreditorių balsų dauguma priimti nutarimą dėl taikos sutarties sudarymo, vadovaujantis ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis (ĮBĮ 23 str. 12 p., 24 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). Taigi, klausimo dėl taikos sudarymo galimybės bankroto procese sprendimas priklauso bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai. Šiuo atveju taikos sutarties sudarymui nepritarė kreditoriai, kurių kreditorinių reikalavimų suma sudaro 91,61 proc. visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos (ĮBĮ 24 str. 1 d.). Vien tas faktas, kad priimamus nutarimus, taip pat ir nutarimą dėl taikos sutarties nesudarymo lėmė didžiojo kreditoriaus Danske Bank A/S, veikiančio per Lietuvos filialą, balsai, savaime dėl to nesuponuoja vertinimo dėl nutarimo/ų neteisėtumo, nes iš esmės bankroto procedūros grindžiamos kreditorių lygiateisiškumo principu. Todėl nagrinėjamu atveju BUAB „VG Delada“ kreditoriams nusprendus nesudaryti taikos sutarties, nėra pagrindo teigti, kad šiuo nutarimu buvo pažeisti bankrutuojančios įmonės kreditorių, tarp jų apelianto, interesai. Pažymėtina, kad sutartys turi būti sudaromos laisva šalių valia (CK 6.156 str.), įstatymai taip pat nenumato mechanizmo priversti kreditorių balsuoti už taikos sutarties sudarymą. Be to, negalima ignoruoti aplinkybės, kad paprastajai kreditorių daugumai ir pritarus taikos sutarties sudarymo procedūros vykdymui (kas nagrinėjamu atveju vien dėl stambiausio kreditoriaus pozicijos faktiškai nėra įmanoma), tai dar per se nereikštų, kad tokiu būdu apelianto ir kitų taip pat manančių kreditorių interesai, kaip teigia apeliantas, būtų užtikrinti tinkamai - ĮBĮ 28 straipsnio 3 dalies nuostatos numato, kad taikos sutartis laikoma sudaryta tik tuo atveju, kai ją pasirašo kreditoriai, kurių nepatenkintų reikalavimų suma sudaro 2/3 nepatenkintų reikalavimų sumos vertinės išraiškos. Taigi, bet kuriuo atveju, nepaisant priimto kreditorių susirinkimo nutarimo, jis gali likti nebereikšmingas, nes taikos sutartis bus laikoma sudaryta tik ją pasirašius kvalifikuotai kreditorių daugumai. Kita vertus, nepaisant paminėto, jau ir nėra objektyvių galimybių siekti taikos sutarties su kreditoriais pasirašymo. ĮBĮ 28 straipsnio 3 dalis numato, kad taikos sutartis bankroto byloje gali būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos. Tuo tarpu 2014 m. spalio 14 d. yra priimta Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. B2-2570-585/2015 dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama, kuri įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2015 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-254-330/2015 (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, CPK 179 str. 3 d.). Todėl visi apelianto skundo argumentai dėl priimto nutarimo nesudaryti taikos sutarties iš esmės tampa nebeaktualūs.

Esant aukščiau išdėstytiems argumentams, darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nutartį. Todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.)

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.