Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Eligijaus Gladučio, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. J. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 13 d.) ir jai paskirta 60 parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ str., V. J. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – 40 parų arešto. Vadovaujantis BK 64 str. 3 d., paskirta bausmė subendrinta su Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. nuosprendžiu paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 60 parų arešto. Į bausmės laiką įskaitytas V. J. laikino sulaikymo laikotarpis nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2013 m. spalio 16 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteista už tai, kad 2013 m. spalio 15 d. apie 13 val. 55 min. gyvenamojo namo virtuvėje Pasvalio r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, konflikto metu tyčia metė vazoną su gėle į nukentėjusiąją - savo dukrą E. J., pataikė jai į dešinį petį, dėl ko nuketėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas.

Apeliaciniu skundu nuteistoji V. J. prašo pakeisti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013-10-31 nuosprendį ir paskirti jai BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant. Nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas dėl neteisingai paskirtos bausmės. Bausmė yra teisinga tik tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko pavojingumą. Teismas, skirdamas jai bausmę, nurodė baudžiamojo įstatymo normas, nustatančias bausmės paskirtį ir bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, tačiau šiuos teiginius išdėstė tik deklaratyviai, nes realiai šiomis teisės normomis skirdamas jai bausmę nesivadovavo. Teismas konstatavo, jog jos įvykdyta nusikalstama veika, numatyta BK 140 str. 2 d., yra tyčinis nesunkus nusikaltimas. Tačiau visiškai neaišku, kokią reikšmę šios aplinkybės (nusikalstamos veikos priskyrimas atitinkamai grupei) konstatavimas turi skiriant bausmę, nes, kaip nurodyta BK 54 str. 1 d., teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją numatytas bausmės dydis yra teisinė nusikaltimo pavojingumo išraiška baudžiamajame įstatyme, t. y. įstatymų leidėjas, įtvirtindamas nusikaltimo daromos ar gresiančios žalos teisės saugomiems gėriams dydį, nustatė atitinkamas sankcijas. Taigi tyčinių nusikaltimų suskirstymas į grupes parodo tam tikrą jų pavojingumo laipsnį bei pobūdį, tačiau tai negali turėti reikšmės skiriant konkrečias bausmes, nes, kaip jau minėjo, baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį atitinka nustatyta bausmė. Apylinkės teismas nurodė, kad jai kaip recidyvistei skiriama BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatyta bausmės rūšis – areštas. Tačiau BK 56 str. 1 d. nustatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Apylinkės teismas įvertino tai, kad yra jos atsakomybę lengvinanti ir sunkinanti aplinkybės, tačiau visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, numatytą BK 54 str. 2 d. 5 p., t. y. nevertino jos asmenybės, nors kai kurie duomenys teismui buvo žinomi. Nurodo, kad kartu su sutuoktiniu augina nepilnametį sūnų (gim. 1998 m.), kuris mokosi (duomenys neskelbtini) pagrindinėje mokykloje. Sutuoktinis dirba statybininku, jam dažnai tenka išvykti ilgesniam laikui, todėl be jos daugiau nebūtų kam prižiūrėti nepilnamečio sūnaus. Jos mama yra senyvo amžiaus, senatvės pensininkė, sunkiai save apsitarnauja, todėl jai nuolat reikalinga jos pagalba. Be to, namuose turi nemažą ūkį, augina tris kiaules, vieną karvę ir 60 vištų. Jeigu jai tektų atlikinėti arešto bausmę, nebūtų kam pasirūpinti ir ūkiu. Pažymi, jog turi ir rimtų sveikatos problemų – jai nustatyti miomatoziniai dariniai gimdoje, todėl jai būtina skubi operacija. Nėra linkusi daryti nusikalstamas veikas, niekada nėra bausta administracine tvarka, todėl mano, kad bausmės tikslus būtų galima pasiekti jai neskiriant arešto bausmės. Esant šioms aplinkybėms yra pagrindas jai taikyti BK 56 str. 1 d. nuostatas ir skirti laisvės atėmimo bausmę, tačiau vadovaujantis BK 75 str., jos vykdymą atidėti, nes yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo.

Tenkinama apeliacinio skundo dalis, Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendis naikinamas ir baudžiamoji byla nutraukiama (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 327 str. 2 p.).

Skundžiamu nuosprendžiu neginčijamai nustatyta, kad V. J., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, savo gyvenamojo namo virtuvėje, konflikto metu metė vazoną su gėle į savo dukrą E. J., pataikė jai į dešinį petį ir taip jai sukėlė fizinį skausmą. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei atlikusi papildomą įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme (papildomai apklaususi nuteistąją V. J. bei nukentėjusiąją E. J.), konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai tokius nuteistosios V. J. veiksmus pripažino fizinio skausmo savo šeimos nariui sukėlimu ir jos veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 140 str. 2 d. Apylinkės teismo išvados dėl V. J. kaltės padarius BK 140 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką yra teisėtos, pagrįstos, paremtos visapusiška byloje surinktų įrodymų analize ir vertinimu. Savo kaltės ir veikos kvalifikacijos neginčija ir pati apeliantė, tačiau ji nesutinka su jai paskirta arešto bausme ir prašo jai paskirti bausmę, kurios nereikėtų atlikti realiai, arba ją išteisinti (šį prašymą apeliantė išreiškė teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu).

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 str. 1 d. nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Nors nuteistoji apeliacinės instancijos teisme prašė ją išteisinti, teisėjų kolegija, sutikdama su apylinkės teismo išvadomis dėl V. J. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, neturi pagrindo šio nuteistosios prašymo tenkinti ir jį atmeta kaip nepagrįstą. Tačiau aukštesnės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs visą byloje surinktą medžiagą, sprendžia, kad nors V. J. veiksmuose formaliai ir yra BK 140 str. 2 d. numatytos veikos požymių, minėti jos veiksmai nesiekia tokio laipsnio, jog galėtų būti vertinami kaip nusikaltimas, t. y. pirmosios instancijos teismas, nustatydamas V. J. atliktų veiksmų formalią atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, neįvertino realaus nuteistosios padarytos veikos pavojingumo, dėl ko nepagrįstai jos atžvilgiu netaikė BK 37 str. nuostatų.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, parinkdamas V. J. bausmės rūšį bei jos dydį, formaliai vadovavosi BK 54 str., kuris reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus, t. y. apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad V. J. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą būdama teista Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013-02-12 nuosprendžiu pagal BK 138 str. 1 d. vienerių metų laisvės apribojimo bausme, bausmės neatlikusi, t. y. nusikalto neatlikusi teismo nuosprendžiu jai paskirtos laisvės apribojimo bausmės, todėl ji yra recidyvistė BK 27 str. prasme, kad metų laikotarpiu administracine tvarka nebausta, niekur nedirba, narkologinėje ir psichoneurologinėje įskaitoje neregistruota, seniūnijos charakterizuojama kaip ūmaus, konfliktiško būdo, kad yra viena jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltusi bei viena jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio. Tačiau pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, būtina atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti bei įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 str.) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas ir kad kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime.

Pagal BK 37 str. padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008 ir kt.).

Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje esančiomis aplinkybėmis nustatyta, kad V. J. konflikto metu metė vazoną su gėle į savo dukrą E. J. ir jai pataikė į petį, ir taip sukėlė jai fizinį skausmą. Tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistoji V. J. taip pasielgė ne be priežasties, o dėl to, kad pati nukentėjusioji E. J. išprovokavo šį konfliktą. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji E. J. parodė, kad konfliktas įvyko dėl jos kaltės, kad ji pati išprovokavo tokį motinos elgesį jos atžvilgiu, nes pirma ją pavadino necenzūriniu žodžiu ir taip ją įžeidė, po ko jos apsižodžiavo ir tada motina metė vazoną su gėle. Apeliacinės instancijos teisme nuteistoji V. J. parodė, kad ji buvo išgėrusi, o dukrai tai nepatiko, todėl jos apsižodžiavo, ji nesusivaldė ir į dukros pusę paleido vazoną su gėle, nesiekė jai pataikyti ir negalvojo, kad jai pataikys į petį. Metusi vazoną jį apsisuko ir išėjo (užlipo į antrą aukštą). Iš esmės analogiškas aplinkybes nuteistoji V. J. parodė ir pirmosios instancijos teismo posėdyje bei ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad tokį nuteistosios elgesį nukentėjusiosios atžvilgiu išprovokavo pati nukentėjusioji. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad tokiais savo veiksmais nuteistoji būtų siekusi sukelti savo dukrai fizinį skausmą ar ją sužaloti, priešingai, pirmiau paminėtos aplinkybės leidžia teigti, jog tokie nuteistosios veiksmai buvo tik atsakas į jos (nukentėjusiosios) netinkamą elgesį motinos atžvilgiu, ir nors tai nepaneigia bei nepateisina tokio apeliantės elgesio, tačiau rodo jos atliktų veiksmų mažesnį pavojingumą. Be to, atsižvelgtina ir į įvykio situaciją apibūdinančius duomenis, kurie taip pat rodo mažesnį šios nusikalstamos veikos pavojingumą: konfliktas tarp nukentėjusiosios ir nuteistosios įvyko nuteistosios nuosavo gyvenamojo namo virtuvėje, kurioje tuo metu kitų asmenų nebuvo, nuteistosios V. J. veika pasireiškė vienu spontanišku veiksmu (vazono su gėle metimu į nukentėjusiąją), kurį, kaip minėta, išprovokavo pati nukentėjusioji ir kuris nukentėjusiajai realių pasekmių nesukėlė (tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto nurodyta, kad nukentėjusiajai padarytas dešinio peties paraudimas, iš bylos medžiagos matyti, kad pati nukentėjusioji į medikus nesikreipė). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji E. J. parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu ji sakė, kad pajuto fizinį skausmą. Tačiau taip pat nurodė, kad policijos pareigūnams kelis kartus kartojo, jog jai neskauda, kad yra tik paraudimas (dešinio peties) ir medikų jai nereikia, ir tvirtino, kad fizinio skausmo nejautė. Nukentėjusioji parodė ir tai, kad motinos veiksmuose ji jokio nusikaltimo nemato ir nesijaučia nusikaltimo auka, nes, jos nuomone, smurto ir žaizdų jos atžvilgiu nebuvo. Be to, iš nukentėjusiosios paaiškinimų, duotų apeliacinės instancijos teismo posėdyje, matyti, kad ji policiją iškvietė ne todėl, kad jautėsi nukentėjusi, o iš pykčio, kad motina metė vazoną ir išėjo. Atkreiptinas dėmesys ir į pačios nuteistosios elgesį įvykio metu - metusi vazoną su gėle ji iš karto pasišalino į kitą namo aukštą, kas rodo, kad nuteistoji neketino veltis į tolimesnį konfliktą su dukra ir kad tai buvo spontaniškas jos atsakas į nukentėjusiosios netinkamą elgesį jos atžvilgiu. Kolegija pažymi, kad šiame kontekste reikšmingos aplinkybės yra ir nukentėjusiosios bei nuteistosios tarpusavio santykiai iki aptariamo įvyko bei po jo ir nukentėjusiosios E. J. pozicija dėl V. J. taikytinos atsakomybės. Iš nukentėjusiosios bei nuteistosios apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad jos apie trejus metus gyvena atskirai, pati nukentėjusioji yra mama – ji turi mažametę dukrą. Nuteistosios bei nukentėjusiosios teigimu, jų tarpusavio santykiai yra geri, jos dažnai bendrauja, V. J. dažnai prižiūri savo dukros E. J. dukrą (savo anūkę), būna, kad pasipyksta, tačiau anksčiau tokių konfliktų tarp jų nėra buvę. Pasak nukentėjusiosios E. J., ji yra vieną kartą kvietusi policiją, bet ne dėl nuteistosios kaltės. Tiek V. J., tiek ir E. J. teigė dėl aptariamo įvykio ne kartą viena kitos atsiprašiusios, susitaikiusios, abi gailisi dėl savo poelgio. Viena kitos jos atsiprašė ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, nukentėjusioji prašė motinai neskirti griežtos bausmės. Pripažinti nuteistosios veiką mažareikšme apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė ir prokuroras. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad nuteistoji dar turi du sūnus, kurių vienas gyvena kartu su ja, bei sutuoktinį, su kuriais, pasak nukentėjusiosios E. J., nuteistoji sutaria gerai, rūpinasi savo sūnumis, be to, pati viena prižiūri ūkį.

Taigi esant aptartoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs, jog V. J. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, neatsižvelgė į tai, kad jos padaryta veika iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio BK 140 str. numatyto nusikaltimo objektui, kad padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 str. nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas šią veiką padariusiai V. J.. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisės pažeidėjui teisinės atsakomybės formų sistemoje.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad nors V. J. veika ir atitinka BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl savo tikslų ir motyvų nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl V. J. nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiama dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, o baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutraukiama (BK 37 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendį, kuriuo V. J. nuteista pagal BK 140 str. 2 d., taikant BK 64¹ str. nuostatas, 40 parų administracinio arešto bausme, ir jai paskirta bausmė subendrinta su Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013-02-12 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, panaikinti ir V. J., vadovaujantis BK 37 str., atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 140 str. 2 d., ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti.