- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-12
- Bylos Nr.
- I-529-815/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02296-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- J. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas J. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2016 m. gegužės 30 d. skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–3).
2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis dirbo palatos sanitaru Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL), jos Ūkio aptarnavimo skyriuje, kur buvo pažeidžiamos jo, kaip nuteistojo, teisės, skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.
2.1. Pasak pareiškėjo, pagal kiekvienos pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisykles nuteistiesiems nuo 22.00 val. iki 6.00 val. nustatytas poilsio ir nepertraukiamo miego laikas, tačiau LAVL šios nuostatos nepaisyta: pareiškėjas būdavo žadinamas bet kuriuo paros metu (nesvarbu, ar tai nepertraukiamo miego laikas, naktis) ir iškviečiamas atvykusiems pacientams išduoti patalynę, juos pamaitinti, todėl kartais užtrukdavo iki 24.00 val., nors priimant jį dirbti ir pasirašant darbo sutartį nebuvo nurodyta, kad teks dirbti ir naktį. Be to, darbo sutartyje nurodytas darbo laikas nuo 7.00 val. iki 16.00 val. neatitiko realybės: pareiškėjas dirbti buvo išvedamas 6.25 val., o grįždavo iš darbo vietos 18.00 val.
2.2. Pasak pareiškėjo, darbo sąlygos buvo pasibaisėtinos. Pareiškėjas dirbo režiminio korpuso Chirurgijos ir Vidaus ligų skyriuose, sanitarų darbo patalpoje, kurios plotas – apie 7 m², buvo įrengta vonia pacientams, kurie negali savarankiškai nueiti į dušą, maudyti, taip pat įrengtas niekaip neatitvertas tualetas, be to, toje patalpoje buvo laikomos dezinfekavimo priemonės, ir tokioje patalpoje 3 sanitarams tekdavo būti visą dieną, taip pat pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti. Pažymėtina, kad į minėtą patalpą buvo vedami pacientai po operacijų iš stebėjimo kameros tam, kad jie galėtų pasinaudoti tualetu, taigi, patalpa buvo kaip viešasis tualetas.
2.3. Pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių patyrė garbės ir orumo pažeminimą, iš jo buvo pasityčiota, jis patyrė nežmoniškus kankinimus. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į LAVL administraciją dėl minėtų sąlygų, tačiau gavo atsakymą, kad jeigu nepatinka, gali rašyti prašymą ir vykti į pataisos namus. Pasak pareiškėjo, dirbdamas LAVL jis ir mokėsi Vilniaus mokymo centre, nes norint anksčiau išeiti į laisvę reikia gerai dirbti arba mokytis, tačiau dėl nurodytų sąlygų pareiškėjas buvo priverstas parašyti prašymą ir prarasti darbą bei galimybę mokytis, nes LAVL administracija nesiėmė jokių veiksmų sanitarų darbo sąlygoms pagerinti.
II
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 8–10).
1. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 68 straipsnį ir LAVL direktoriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. įsakyme Nr. V-191 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir LAVL vidaus taisyklės) 79 punktą nuteistieji, kuriems laisvės atėmimo bausmę atlikti nustatyta pataisos namuose, gali būti palikti kardomojo kalinimo vietose, LAVL ar kalėjime atlikti ūkio darbus; atlikti šiuos darbus nuteistasis paliekamas kardomojo kalinimo vietos, LAVL ar kalėjimo direktoriaus įsakyme, jeigu yra rašytinis nuteistojo sutikimas.
2. Pareiškėjas LAVL direktoriaus 2013 m. spalio 10 d. įsakyme Nr. NK-59 nuo 2013 m. spalio 10 d. buvo paskirtas į Chirurgijos ir Vidaus ligų skyrius režiminiame korpuse palatinio sanitaro pareigas, 2014 m. liepos 1 d. įsakyme Nr. NK-23 perkeltas iš Vidaus ligų skyriaus palatinio sanitaro pareigų į Chirurgijos ir Vidaus ligų skyriaus režimininio korpuso palatinio sanitaro pareigas, 2015 m kovo 18 d. įsakyme Nr. NK-20 „Dėl nuteistojo J. T. išbraukimo iš nuteistųjų, paliktų atlikti ūkio darbus, sąrašų“, vadovaujantis BVK 157 straipsnio 2 dalies 2 punktu, atleistas iš Chirurgijos ir Vidaus ligų skyriaus režiminiame korpuse tvarkinio pareigų nuo 2015 m. kovo 18 d., 2015 m. spalio 8 d. įsakyme Nr. NK-43 „Dėl nuteistojo J. T. palikimo atlikti ūkio darbus“ nuo 2015 m. spalio 9 d. paskirtas į Vidaus ligų skyriaus tvarkinio pareigas ir atleistas 2016 m. kovo 17 d. įsakyme Nr. NK-18 „Dėl nuteistojo J. T. išbraukimo iš nuteistųjų, paliktų atlikti ūkio darbus, sąrašų“ nuo 2016 m. kovo 18 d. Su minėtais įsakymais ir su pareigybės aprašymais pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai. Tarp nuteistųjų ir LAVL nepasirašomos darbo sutartys, atsižvelgiant į BVK 68 straipsnio 2 dalies ir 129 straipsnio nuostatas.
3. Visi nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus LAVL, taip pat ir pareiškėjas, darbą pradėdavo pagal dienotvarkėje nustatytą laiką: dienotvarkėje aiškiai nustatyta, kad darbo laikas yra nuo 7.25 val. iki 11.25 val., papietavus – nuo 12.15 val. iki 16.45 val. Nuteistųjų, paliktų atlikti ūkio darbus, darbo savaitė yra 5 darbo dienų, poilsio ir švenčių dienomis jie ilsisi. Esant situacijai, kai nuteistieji, palikti ūkio darbams, iškviečiami dirbti ne pagal dienotvarkėje nustatyta laiką, pavyzdžiui, nakties metu ar poilsio ir švenčių dienomis, surašomas tarnybinis pranešimas, tokiu atveju nuteistajam suteikiamas papildomas poilsio laikas. Pažymėtina, kad LAVL administracija negavo tarnybinių pranešimų apie pareiškėjo darbą ne pagal dienotvarkėje nustatytą darbo laiką, taip pat negavo jokių pareiškėjo skundų / prašymų dėl jį netenkinančių darbo sąlygų / dėl darbą ne pagal dienotvarkėje nustatytą darbo laiką.
4. Dėl neturtinės žalos
4.1. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kyla, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (šiuo atveju – LAVL) veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina ir nustatyti, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos kilimą. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas įrodymais, apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai kilusių pasekmių, kurių pagrindu pareiškėjas grindžia neturtinės žalos kilimą. Taip pat niekuo nepagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.
4.2. Pareiškėjas neturtinę žala (jo manymu, kuri turi būti įvertinta pinigais) bei orumo pažeidimą kildina iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo.
Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT praktika, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra gana reliatyvus, kuris priklauso nuo aplinkybių visumos, pavyzdžiui, nuo tokio elgesio trukmės, fizinio ir psichinio poveikio, sveikatos būklės ar net amžiaus. EŽTT, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar tokio elgesio tikslas yra pažeminti asmenį, ar tai neigiamai paveiks asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Remiantis teismui pateikiamais pareiškėjo medicininiais dokumentais, LAVL darbuotojai pareiškėjui suteikė medicininę pagalbą, išrašant jo savijauta pagerėjo, palyginus su savijauta, tik atvykus į LAVL. Pareiškėjo argumentai, kad jis buvo kankinimas ar žeminamas jo orumas, visiškai neturi pagrindo.
Pažymėtina, kad pagal BVK 7 straipsnio 1 dalį, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
1.1. Pareiškėjas LAVL direktoriaus 2013 m. spalio 10 d. įsakyme Nr. NK-59 „Dėl nuteistųjų M. M. ir J. T. palikimo atlikti ūkio darbus“ nuo 2013 m. spalio 10 d. paskirtas į režiminio korpuso Chirurgijos ir Vidaus ligų skyrius palatinio sanitaro pareigas (b. l. 17) (pareiškėjas su įsakymu supažindintas pasirašytinai), 2014 m. liepos 1 d. įsakyme Nr. NK-23 perkeltas iš Vidaus ligų skyriaus palatinio sanitaro pareigų į režimininio korpuso Chirurgijos ir Vidaus ligų skyrių palatinio sanitaro pareigas (b. l. 15–16) (pareiškėjas su įsakymu supažindintas pasirašytinai), 2015 m kovo 18 d. įsakyme Nr. NK-20 „Dėl nuteistojo J. T. išbraukimo iš nuteistųjų, paliktų atlikti ūkio darbus, sąrašų“, vadovaujantis BVK 157 straipsnio 2 dalies 2 punktu, atleistas iš režiminio korpuso Chirurgijos ir Vidaus ligų skyrių tvarkinio pareigų nuo 2015 m. kovo 18 d. (b. l. 14), 2015 m. spalio 8 d. įsakyme Nr. NK-43 „Dėl nuteistojo J. T. palikimo atlikti ūkio darbus“ nuo 2015 m. spalio 9 d. paskirtas į Vidaus ligų skyriaus tvarkinio pareigas (b. l. 13) (pareiškėjas su įsakymu supažindintas pasirašytinai).
1.2. Pareiškėjas su pareigybės aprašymu pasirašytinai susipažino 2013 m. spalio 10 d. (b. l. 18–20).
1.3. Pareiškėjas pateikė LAVL direktoriui 2016 m. kovo 15 d. prašymą, kuriame prašė perkelti į pataisos namus, nes pavargo dirbti ligoninėje (b. l. 12).
1.4. LAVL direktorius, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymą, 2016 m. kovo 17 d. įsakyme Nr. NK-18 „Dėl nuteistojo J. T. išbraukimo iš nuteistųjų, paliktų atlikti ūkio darbus, sąrašų“ atleido pareiškėją iš Chirurgijos ir Vidaus ligų skyrių tvarkinio pareigų nuo 2016 m. kovo 18 d. (b. l. 11).
2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. T. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad, esą, jis dirbo netinkamomis sąlygomis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.
Šioje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:
„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“
3. Įvertinus nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodytas šio sprendimo motyvuojamosios dalies 1 punkte, darytina išvada, kad pats pareiškėjas savo valia sutiko dirbti nurodytus darbus, nusiskundimų darbo metu dėl darbo sąlygų nereiškė, o jam paprašius jį atleisti iš darbo – buvo atleistas. Vadinasi, pareiškėjas savo skundo dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracijos neteisėtų veiksmų nepagrindė. Taigi, nesant būtinosios viešosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų, pareiškėjo J. T. skundo nėra teisinio pagrindo tenkinti, jis atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.