Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Viktoras Dovidaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-125/12

Teisėjas R. Rainys Teisėjas Gediminas Viederis Teisminio proceso Nr. 1-10-2-755-2010-4

2012 m. vasario 29 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Dovidaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. O. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. ir nubaustas 5 MGL (650 litų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. O. buvo nuteistas už tai, kad jis 2010 m. rugpjūčio 19 d. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kreipėsi į UADB (duomenys neskelbtini) Draudimo įvykių administravimo skyrių bei nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 17 d. 15.00 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pastato kieme, įvyko eismo įvykis, kurio metu į jo vairuojamą automobilį „Audi A4“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) atbulai važiuodamas atsitrenkė automobilis „VW Transporter“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) nurodęs eismo įvykio deklaracijoje, kad įvykio metu automobiliui „Audi A4“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) buvo sugadintos galinės durelės, sparnas, priekinis moldingas, o 2010 m. rugpjūčio 23 d. pateikė apžiūrai automobilį „Audi A4“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) po eismo įvykio UADB (duomenys neskelbtini) ekspertams su didesniais defektais, negu buvo padaryti eismo įvykio metu: sugadintomis abiejų dešinės pusės durelėmis su smulkiais vingiuojančios formos įbrėžimais, sugadinta užpakalinio rato arkos priekine dalimi, sugadintu užpakaliniu sparnu, norėdamas gauti didesnę draudiminę išmoką, negu teisėtai priklausė, t. y. pasikėsino padaryti UADB (duomenys neskelbtini) 746,40 Lt turtinę žalą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes draudimo išmoka jam išmokėta nebuvo, t.y. V. O. buvo nuteistas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., padarymu.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. O. apeliacinis skundas tenkintinas. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nuosprendis naikintinas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo V. O. išteisinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

V. O. buvo nuteistas už pasikėsinimą pasisavinti didesnę draudimo išmoką, negu ta, kuri jam priklausytų dėl 2010 m. rugpjūčio 17 d. eismo įvykio metu padarytų jo transporto priemonei apgadinimų, t.y. už pasikėsinimą savo naudai įgyti UADB (duomenys neskelbtini) priklausančius 746,40 Lt.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. atsako tas asmuo, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turinės prievolės arba ją panaikino. Kaip teisingai nurodyta apylinkės teismo nuosprendyje, esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulę santykiuose su draudimo įstaiga asmuo panaudoja tada, kai tyčia, sąmoningai, siekdamas apgauti, pateikia, paruošia draudikui bet kokį rašytinį, žodinį ar elektroninį pareiškimą, kuris yra išmokos arba kitokios naudos reikalavimas, žinodamas, kad šiame pareiškime pateikiama informacija apie faktą iš esmės yra klaidinga arba nuslepiama informacija, susijusi su faktu. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti.

Iš byloje nustatytų aplinkybių, matyti, kad 2010 m. rugpjūčio 17 d. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pastato kieme, įvyko eismo įvykis, kurio metu liudytojo Ž. K. vairuojamas automobilis „VW Trasnsporter“ važiuodamas atbuline eiga atsitrenkė į nuteistajam V. O. priklausantį automobilį „Audi A4“. Pastarieji patys be policijos pareigūnų pagalbos užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje nurodė, jog transporto priemonės „Audi A4“ sugadinimai yra galinės durelės, sparnas, prekinis moldingas, šią deklaraciją pasirašė tiek apeliantas, tiek liudytojas Ž. K. (b. l. 13). Bylos medžiaga nustatyta ir tai, kad 2010 m. rugpjūčio 19 d. nuteistasis V. O. kreipėsi į UADB (duomenys neskelbtini), siekdamas gauti draudimo išmoką. Tą pačią, 2010 m. rugpjūčio 19 d., nustatyta tvarka apžiūrėjus minėtą automobilį „Audi A4“, buvo surašytas transporto priemonės apžiūros – defektų aktas Nr. TPA – 28463 (b. l. 15), kurį pasirašė tiek V. O., tiek UADB (duomenys neskelbtini) darbuotojas - specialistas E. Š.. 2010 m. rugpjūčio 23 d. V. O. dar kartą atvyko į UADB (duomenys neskelbtini) šį kartą iškviestas bendrovės darbuotojo M. M. ir atvykęs parašė 2010 m. rugpjūčio 23 d. paaiškinimą, kuriame nurodė iš esmės tuos pačius automobilio apgadinimus, kurie buvo užfiksuoti 2010 m. rugpjūčio 19 d. transporto priemonės apžiūros – defektų akte (b. l. 12). Iš 2011 m. kovo 23 d. specialisto išvados, ją surašiusios specialisto M. R., liudytojo Ž. K. parodymų, jo pateiktos nuotraukos matyti, kad ne visi automobilio „Audi A4“ sugadinimai, nurodyti minėtame 2010 m. rugpjūčio 19 d. transporto priemonės apžiūros – defektų akte bei nuteistojo 2010 m. rugpjūčio 23 d. paaiškinime (tai yra, kad buvo apgadintos ne tik dešinės pusės galinės durelės, bet ir dešinės pusės priekinės durelės, dešinės pusės sparno arka), buvo padaryti 2010 m. rugpjūčio 17 d. eismo įvykio metu, į šį automobilį atsitrenkiant liudytojo Ž. K. vairuojamam automobiliui „VW Transporter“.

Iš nuteistojo V. O. parodymų matyti, jog jis negali teigti, kad būtent šio eismo įvykio metu buvo apgadintos jo priekinės automobilio durelės, dešinės pusės galinės durelės. Visus pažeidimus jis pastebėjo tik tuomet, kai dėl šio eismo įvykio 2010 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi į draudimo kompaniją (duomenys neskelbtini). Tuomet jis kartu su ekspertu apžiūrėdamas savo automobilį pamatė smulkius vingiuotus įbrėžimus. Tuo metu jam pačiam pasidarė įtartina, kad po tokio eismo įvykio susidarė tokie neaiškūs defektai. Ar tie įbrėžimai buvo iki eismo įvykio ar atsirado jau po įvykio, jis pasakyti negali. Tačiau jis pats jų specialiai savo naudai nedarė, specialistui E. Š. neliepė įrašyti visus apgadinimus. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios apeliantas tvirtino, jog neturėjo tikslo apgauti draudimo bendrovės ir neteisėtai įgyti svetimą turtą. Tuo tarpu iš liudytojo E. Š., surašiusio 2010 m. rugpjūčio 19 d. transporto priemonės apžiūros – defektų aktą, parodymų matyti, kad jis apžiūrėjo apgadintą automobilį „Audi A4“, apžiūros metu matė, jog priekinių kairės pusės durelių viršuje buvo įlenkimas, bei apačioje kairėje pusėje buvo perbrauktos galinės durys ir galinė arka, pastebėjo, jog šie apgadinimai yra nesusiję ir skirtingo pobūdžio. Tai jam sukėlė įtarimą, tačiau V. O. teigė, kad visi šie automobilio apgadinimai buvo padaryti minėto eismo įvykio metu ir liepė jam juos įrašyti į defektų aktą. Pažymima, kad tiek V. O., tiek UADB (duomenys neskelbtini) darbuotojas E. Š., pasirašydami 2010 m. rugpjūčio 19 d. transporto priemonės apžiūros – defektų aktą, patvirtino įrašytų duomenų teisingumą, akte nėra jokių specialistų pastabų dėl padarytų automobiliui apgadinimų. Be to, nepakankamai įtikinama E. Š. (specialisto) versija, jog minėtus, jo manymu, neteisingus duomenis, jis įrašė, nes to reikalavo ir taip liepė V. O.. Atkreipiamas dėmesys, jog pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 15 str. 3 d. nuostatas būtent draudikas nustato turtui padarytos žalos dydį, o nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes. Tuo tarpu 2010 m. rugpjūčio 17 d. eismo įvykio deklaracija, kurioje automobilio „Audi A4“ apgadinimai nustatyti šie: galinės durelės, sparnas, priekinis moldingas, UADB (duomenys neskelbtini) darbuotojams buvo pateikta 2010 m. rugpjūčio 19 d., t.y. prieš apžiūrint automobilį ir surašant transporto priemonės apžiūros – defektų aktą.

Taigi, byloje surinkti ir ištirti duomenys patvirtina, kad transporto priemonės „Audi A4“ apgadinimai, nesusiję su 2010 m. rugpjūčio 17 d. eismo įvykio metu padarytais apgadinimais, atsirado po Ž. K. vairuojamo automobilio atsitrenkimo į nuteistojo automobilio dešinės pusės galines dureles, tačiau iki apelianto kreipimosi į UADB (duomenys neskelbtini) dėl draudimo išmokos gavimo, t.y. iki 2010 m. rugpjūčio 19 d., (tai galėjo įvykti vėliau ir 2010 m. rugpjūčio 17 d.) nes kitaip jie būtų matyti ant Ž. K. pateiktos automobilio „Audi A4“ nuotraukos, padarytos įvykio dieną (b. l. 45). Kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu šių papildomų apgadinimų atsiradimo priežastys nebuvo nustatytos ir ištirtos, o apelianto versija, kad ne jis juos padarė, nebuvo paneigta. Be to, liko nepaneigtas ir nuteistojo teiginys, jog jis nematė, kaip Ž. K. automobilis atsitrenkė į jo transporto priemonę. Nuteistasis V. O. aiškino, jog paties eismo įvykio nematė, nes tuo metu buvo garaže. Išėjęs, apžiūrėjo automobilį. Matė, jog buvo įlenktos galinės dešinės pusės keleivio durelės. Daugiau pažeidimų nepastebėjo, gal todėl, kad automobilis buvo purvinas. Nors liudytoju apklaustas Ž. K. parodė, kad automobilio savininką pamatė iš karto, kai išlipo iš savo automobilio, tačiau pastarasis visgi nepatvirtino aplinkybės, kad V. O. matė patį eismo įvykį. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad 2010 m. rugpjūčio 17 d. eismo įvykio metu padaryti ir vėlesni apgadinimai atsirado panašiu laikotarpiu, dviejų parų bėgyje. Nuteistasis V. O. taipogi yra nurodęs, jog po eismo įvykio savo automobilio neapžiūrinėjo labai atidžiai, be to, jis buvo purvinas, todėl apeliantas galėjo tiesiog sąžiningai suklysti dėl 2010 m. rugpjūčio 17 d. eismo įvykio metu jo automobiliui padarytų apgadinimų masto ir manyti, jog vėliau pastebėti apgadinimai buvo padaryti tiriamo eismo įvykio metu, juolab, kad apeliantas nė kartą buvo pabrėžęs, jog jis nežino, kada atsirado tie kiti automobilio apgadinimai, nesusiję su tiriamu eismo įvykiu. V. O. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nepatvirtina ir ta aplinkybė, jog pakartotinai iškviestas į UADB (duomenys neskelbtini) 2010 m. rugpjūčio 23 d. paaiškinime jis, kaip jo automobiliui padarytus apgadinimus, išvardino dešinės pusės priekinės durelės, dešinės pusės galinės durelės ir dešinės pusės sparno arka. Kaip matyti iš nuteistojo parodymų, jam paskambino vyras, pristatęs M. M. ir paprašė atvykti bei parašyti paaiškinimą. Jis 2010 m. rugpjūčio 23 d., kažkur nuo 13.00 val. iki 14.00 val., atvyko į (duomenys neskelbtini), priėjęs prie administratorės paprašė, jog pakviestų M. M.. Po kiek laiko prie jo priėjo vyras, kuris nurodė parašyti paaiškinimą, nes be šio paaiškinimo jie negalėjo pradėti bylos. Jam sakė paaiškinimą surašyti laisva forma, jame nurodant kokie buvo padaryti automobiliui pažeidimai, kai jis atvažiavo į (duomenys neskelbtini). Jis suprato, kad reikia nurodyti visus automobilio apgadinimus, taip ir padarė. Į teisiamąjį posėdį pakvietus liudytoją M. M., suprato, kad tai ne tas pats asmuo, kuris jam 2010 m. rugpjūčio 23 d. nurodė parašyti paaiškinimą. Šias apelianto nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtino liudytoju apklaustas M. M., kuris nurodė, kad paskambino V. O., pastarojo paprašė atvykti į draudimo bendrovę ir raštiškai aprašyti, kokie automobilio sugadinimai buvo padaryti įvykio metu, su juo bendravo tik telefonu (b. l. 126-127). Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad logiška, kreipiantis dėl žalos atlyginimo į draudimo bendrovę, nurodyti tik tuos apgadinimus, kuriuos sąlygojo eismo įvykis, šiuo atveju, teisėjų kolegijos manymu, negali turėti esminės reikšmės, nustatant V. O. veiksmuose tiesioginės tyčios buvimą, siekiant apgaule įgyti didesnę draudimo išmoką. Reikėtų įvertinti ir tai, jog 2010 m. rugpjūčio 23 d. paaiškinimas buvo surašytas po 2010 m. rugpjūčio 19 d. transporto priemonės apžiūros – defektų akto surašymo, kurį, kaip jau buvo minėta, pasirašė ir UADB (duomenys neskelbtini) specialistas, o paaiškinime V. O. nurodė iš esmės analogiškus apgadinimus, nustatytus 2010 m. rugpjūčio 19 d. transporto priemonės apžiūros – defektų akte.

Kaip matyti iš UADB (duomenys neskelbtini) pateiktų dokumentų kopijų, draudimo išmoka už V. O. 2010 m. rugpjūčio 17 d. eismo įvykio metu patirtus automobilio apgadinimus buvo paskaičiuota jau 2010 m. rugpjūčio 23 d. (b. l. 8-11). Iš M. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis paskaičiavo žalą pagal tuos sugadinimus, kurie jo manymu, atitiko eismo įvykio aplinkybes (b. l. 46). Atkreipiamas dėmesys, jog byloje nėra duomenų, kad V. O. būtų nesutikęs su jam teisingai apskaičiuotą ir dėl 2010 m. rugpjūčio 17 d. eismo įvykio išmokėtą draudimo išmoką ar priekaištavęs dėl per mažos sumos. Taip pat nėra duomenų, kad pastarasis domėtųsi apie galimos draudiminės išmokos dydį arba kad jis buvo informuotas draudimo bendrovės apie tai, kokio dydžio draudiminė išmoka jam priklauso.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, nepašalinus prieštaravimus tarp apelianto V. O. ir liudytojo E. Š. parodymų dėl tam tikrų 2010 m. rugpjūčio 19 d. transporto priemonės apžiūros – defektų akto surašymo aplinkybių, atsižvelgus į tai, kad minėto akto duomenų teisingumą patvirtino taipogi UADB (duomenys neskelbtini) specialistas, teisėjų kolegija mano, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų daryti kategorišką išvadą, jo V. O. sąmoningai norėjo apgauti draudimo bendrovę ir gauti didesnę draudimo išmoką, kad pastarasis suvokė, jog transporto priemonės apžiūros – defektų akte bei jo paaiškinime surašyti apgadinimai, išskyrus dešinės pusės galinės durelės apgadinimų, atsirado vėliau ir tikrai nėra susiję su tiriamu įvykiu, tačiau juos nurodė, siekdamas didesnės draudimo išmokos. Tuo tarpu apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.

Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: V. O. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.