Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-552-327-2013

Teisėjas Aurelijus Rauckis Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00238-2011-2

2013 m. lapkričio 7 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Svetlanos Jurgaitienės ir Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekre­to­riau­jant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Jūratei Plauskienei, išteisintajai R. G., jos gynė­jai advokatei Rūtai Čilinskaitei, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išna­grinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apy­lin­kės teismo 2013 m. balandžio 16 d. nuos­pren­džio, kuriuo R. G. pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 229 str. išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. buvo kaltinama tuo, kad dirbdama Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (duomenys neskelbtini) teritorinio padalinio vyriausiąja specialiste, pagal savo pareigybės ap­ra­šymo (patvirtinta Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2002-06-28 įsakymu Nr. 50-P) 3 d. 2 p. turėdama „būti susipažinusi su Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Res­pu­blikos Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais valstybės tarnybą, kultūros vertybių apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą, statybų, jų projektų rengimų organizavimą ir vykdymą, dar­bų organizavimą ir vykdymą saugomose teritorijose ir kitus įstatymus, kurie gali būti susiję su nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymu, priežiūra, saugojimu“, 4 d. 1 p. privalėdama „užtikrinti, kad departamento vykdoma politika neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Res­publikos įstatymams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams ir kitiems teisės aktams“. Pagal pareigybės aprašymo (patvirtinta Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos di­rektoriaus 2008-05-30 įsakymu Nr. P-165) 4 d. 6.2 p. turėdama „gerai išmanyti Lietuvos Res­pu­blikos Konstituciją, įstatymus, Lietuvos Respublikos Seimo priimtus teisės aktus, Lietuvos Res­pu­bli­kos tarptautines sutartis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus ir kitus teisės aktus, reg­lamentuojančius valstybės tarnybą, viešąjį administravimą, kultūros paveldo apsaugą, saugomas te­ri­torijas, teritorijų planavimą, statybą“, 5 d. 7.1 p. privalėdama „pagal kompetenciją užtikrinti, kad teritorinio padalinio priimami administraciniai sprendimai ir administraciniai aktai neprieštarautų Lie­tuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams, Lietuvos Respublikos Seimo priimtiems teisės aktams, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuta­ri­mams ir kitiems teisės aktams, reglamentuojantiems valstybės tarnybą, viešąjį administravimą, kul­tū­ros paveldo apsaugą, saugomas teritorijas, teritorijų planavimą, statybą“, nenumačiusi, tačiau ga­lė­da­ma ir turėdama numatyti padarinius, netinkamai atliko savo pareigas, 2007 birželio mėn. 22 d. parengė „Planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. 173 (patvirtintos 2007-06-26)“ kurių 6.3 p. nurodė „galimas pastato tūrio kėlimas iki 19 m. (2A) ...“. 2008-03-12 (duomenys neskelbtini) savivaldybės nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo protokole 2008-03-26 pa­sirašė su prierašu „Suderinta“. 2008-03-26 pritarė detaliojo plano dokumentų patvirtinimui (der. Nr. 08-d-19). 2009-02-03 pasirašė nuolatinės statybos komisijos protokole su prierašu „pritariu su pastabomis“, taip pat 2009-02-03 statinio „Viešbučio patalpos“ brėžinyje „FASADAS TARP AŠIŲ 1-11“ pasirašė ir prierašo 1 p. nurodė: „KPD 2008-02-21 d. sąlygos Nr. 2k-192 ir papildomi rei­ka­la­vi­mai išpildyti“, dėl ko leidus rekonstruoti pastatą (duomenys neskelbtini), įrengiant jame viešbutį, buvo pažeistas Kultūros vertybės pagrindinis Dosjė (kodas U30, 1999-10-28 Kultūros vertybių ap­sau­gos departamento įsakymas Nr. 292), valstybės saugomos vietovės (duomenys neskelbtini) istorinės dalies, va­di­na­mos (duomenys neskelbtini), vertingoji savybė – užstatymo tūris ir pobūdis, t.y. padidintas vieno iš vals­ty­bės saugomos vietovės elementų istorinio statinio tūris ir pakeista architektūrinė išraiška (sužalota ver­tingoji savybė), kas neatitinka saugomos istoriškai susiformavusios buvusios statinio archi­tek­tū­ri­nės išraiškos ir disonuoja su saugomu vietovės užstatymu, tokiais savo veiksmais pažeidė Lie­tu­vos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 str. 2 d. ir 4 d., o taip pat Lie­tuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 24 str. 4 d., ir dėl to buvo padaryta didelės žalos visuomenei, be to, dėl šio sprendimo buvo sumenkintas Kultūros paveldo departamento autoritetas, iškraipyta Kultūros paveldo departamento veiklos esmė, dėl to padaryta didelės žalos Kultūros pa­vel­do departamentui ir valstybei.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro ape­liacinis skun­das atmetamas.

Pagal Lietuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­ti­na pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pa­grįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­jimu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas skundžiamu nuos­pren­džiu išteisindamas R. G. rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteis­mi­nio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuos­prendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įver­tino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Faktinės aplinkybės, kad išteisintoji R. G. parengė „Planavimo sąlygas detaliojo pla­na­vimo dokumentui rengti Nr. 173 (patvirtintos 2007-06-26)“, 2008-03-12 (duomenys neskelbtini)savi­val­dy­bės nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo protokole 2008-03-26 pa­sirašė su prierašu „Suderinta“, 2009-02-03 pasirašė nuolatinės statybos komisijos protokole su prierašu „pritariu su pas­tabomis“ ir 2009-02-03 statinio „Viešbučio patalpos“ brėžinyje „FASADAS TARP AŠIŲ 1-11“ pa­sirašė ir prierašo 1 p. nurodė: „KPD 2008-02-21 d. sąlygos Nr. 2k-192 ir papildomi rei­ka­la­vi­mai išpildyti“ byloje nustatytos ir neginčijamos. Išteisintajai buvo inkriminuojama, kad pasirašydama šiuos dokumentus ji viršijo savo kompetencijos ribas, pažeidė kaltinime nurodytus norminius aktus, ir dėl to padarė didelės žalos visuomenei, Kultūros paveldo departamentui ir valstybei. Kaip pir­mi­nis ir pa­grin­dinis norminis aktas, kurio pažeidimas buvo inkriminuotas R. G., įvardytas Kul­tūros vertybės pagrindinis Dosjė (kodas U30, 1999-10-28 Kultūros vertybių departamento įsakymas Nr. 292).

Vertindamas kaltinime nurodyto Kultūros vertybės pagrindinio Dosjė pažeidimo reikšmę pirmos instancijos teismas nuosprendyje teisingai atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis admi­nistracinis teismas 2012-10-05 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2406/2012 pažymėjo, kad Kultūros vertybės pagrindinis dosjė buvo parengtas 1999 metais ir jame nurodytos informacijos ka­tegoriškumo laipsnio išmatuoti neįmanoma, kad turėjo būti parengtas apsaugos reglamentas. Dosjė vertinama ne kaip priežiūros, tvarkymo ir naudojimo, o kaip apskaitos dokumentas. Dosjė nuro­do­ma, kad (duomenys neskelbtini)teritorijoje yra vertinga: gatvių tinklo išplanavimas, užstatymo tūris ir pobūdis, atskiri užstatymo fragmentai (t. 1, b. l. 48-50). Šiame norminiame akte nėra konkrečių nu­rodytos teritorijos užstatymo tūrį reglamentuojančių sąvokų, apibrėžimų ir draudimų, nėra apibrėžta sąvoka – teritorijos vertingosios savybės, kurios sužalojimas buvo inkriminuotas R. G. kaip jos tariamai padarytų pažeidimų pasekmė. Apylinkės teismas teisingai įvertino, kad Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarkos 26 d. (STR 1,14,01:1999) reglamentuoja pastatų tūrio skaičiavimą, o ne teritorijos tūrio. Dosjė abstrakčiai nustatė (duomenys neskelbtini) istorinės dalies, bet ne konkretaus objekto, esančio (duomenys neskelbtini), vertingąsias savybes.

Tik speciali Kultūros paveldo departamento komisija 2011 m. balandžio 19 d. išvadose (t. 1, b. l. 5-12) konstatavo, kad Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo ver­ti­ni­mo tarybos 2009-12-01 akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas (duomenys neskelbtini) vertingųjų savybių po­bū­dis, išvardintos šios kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini) istorinės dalies konkrečios ir aiškiau api­brėž­tos vertingosios savybės, t. y. jau po to, kai buvo atlikti R. G. inkriminuoti veiksmai. Nors komisija konstatavo, kad detaliuoju planu ir techniniu projektu leidus rekonstruoti pastatą ((duomenys neskelbtini)) buvo pažeista (duomenys neskelbtini) vertingoji savybė (tūris) ir taip padaryta neigiama įtaka nekilnojamajai kultūros vertybei bei pažeistas NKPAĮ 19 str. 2 d. ir 4 d., tačiau ir šios komisijos atskiri nariai pateikė savo atskirąją nuomonę, kad komisijos išvadose neaiškiai pasisakyta kokiu būdu pažeistos (duomenys neskelbtini) vertingosios savybės, deklaravo, kad nėra aiškios (duomenys neskelbtini) dosjė sąvokos.

Kaltinime R. G. inkriminuotas NKPAĮ 19 str. 2 d. ir 4 d. įtvirtina, kad saugomoje te­ri­torijoje draudžiama žaloti nekilnojamosios vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes. Tačiau kaip matyti iš bylos nagrinėjimo metu nustatytų duomenų, nei nurodytasis Dosjė, nei joks kitas do­ku­mentas, atitinkantis nekilnojamojo turto vertybės paso sąvoką, pakankamai aiškiai ir konkrečiai neįtvirtino nei pastato (duomenys neskelbtini), nei viso (duomenys neskelbtini) teritorijos apsaugos. Šį faktą nagri­nė­jant bylą apylinkės teisme patvirtino liudytojai A. K., J. B., N. V., L. T., J. J. S., R. M., G. F.. Jo nepaneigė ir kiti byloje apklausti liudytojai.

Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad apylinkės teismas nepagrįstai atmetė liu­dytojų, Kultūros paveldo apsaugos departamento atstovų D. V., A. D. išaiškinimą, kad vietovės tūrio sąvoka turi būti suprantama kaip visų statinių tūrių visuma. Teisėjų kolegijos nuo­mo­ne, siekiant pritaikyti asmeniui baudžiamąją atsakomybę pagal BK 229 str., kaltinime turi būti su­for­muluota, kokių konkrečių norminių aktų nustatytų pareigų ar įpareigojimų valstybės tarnautojas neat­liko arba atliko netinkamai. Aiškinant nepakankamai apibrėžtas norminių aktų sąvokas nepa­kan­ka remtis liudytojų, tegu ir turinčių specialių žinių, parodymais ir galimomis interpretacijomis.

Tokiu būdu nėra pagrindo pripažinti, kad R. G. veiksmais pažeidė ir kaltinamajame akte nurodytas NKPAĮ normas – 19 str. 2 d. ir 4 d., Teritorijų planavimo įstatymo 24 str. 4 d.

Kiti kaltinamajame akte išvardinti norminiai aktai, reglamentuojantys valstybės tarnybą ir viešąjį administravimą, kurių pažeidimas buvo inkriminuotas R. G., yra visiškai abstraktūs. Jų pažeidimą sąlygoja pareigos, priskirtos konkrečiam valstybės tarnautojui, apibrėžtos aukščiau mi­nėtose NKPAĮ ir Teritorijų planavimo įstatymo normose, kurių vykdymą lėmė jau minėtas ydin­gas Kultūros vertybės pagrindinis dosjė. Nei kaltinamajame akte, nei prokuroro apeliaciniame skun­de nėra nurodyta, kokios būtent Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir laisvės buvo pažeistos kaltinamosios R. G. veiksmais.

Teisėjų kolegija nepritaria apeliacinio skundo argumentui, kad R. G. savo veiksmais sukėlė didelį atgarsį visuomenėje ir taip sąlygojo Kultūros paveldo departamento autoriteto sumen­kinimą, ir sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad konstatavus, jog valstybės tarnautoja R. G. veikė vadovaudamasi teisės aktais, savo veiksmais ji žalos padaryti negalėjo. Galima daryti prielaidą, kad galimai socialiai neteisingus R. G. veiksmus sąlygojo neparengti norminiai aktai, detaliau reglamentuojantys kultūros vertybių priežiūrą, tvarkymą ir naudojimą. Tokiu atveju nėra pagrindo konstatuoti R. G. kaltę, net jeigu tokia žala ir atsirado.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nepadarė klaidos įvertindamas liu­dytojų parodymus ir visus bylos dokumentus, pagrįstai pripažino, kad kaltintojas nepateikė pa­kan­kamai R. G. kaltumą patvirtinančių įrodymų, visas abejones vertino kaltinamosios nau­dai, teisingai interpretavo teismų praktiką dėl baudžiamosios atsakomybės, kaip kraš­tutinės prie­mo­nės (ultima ratio) atribojimo nuo kitų rūšių teisinės atsakomybės ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuos­prendį, nustatęs, kad R. G. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusi­žengimo požymių BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.), todėl ten­kinti apelianto prašymą – naikinti jį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teisminio tyrimo ir jos teis­mi­nio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų ga­rantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skun­dą atmesti.