- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-06
- Bylos Nr.
- AS-261-673-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07779-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- T. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėja T. S. (toliau – ir pareiškėja) 2013 m. lapkričio 13 d. padavė teismui skundą, prašydama priteisti 8 000 000 eurų (27 200 000 Lt) dydžio neturtinės žalos atlyginimą.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartimi pareiškėjos skundas laikytas nepaduotu. Išaiškinta, kad ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjai pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, atitinkančiu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 ir 24 straipsnių reikalavimus.
Teismas nustatė, jog pareiškėjos paduotas skundas neatitiko ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimų, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartimi buvo nustatytas terminas iki 2014 m. balandžio 10 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. nurodyti aplinkybes, dėl kurių pareiškėja buvo priversta gyventi Lietuvoje, dėl kurių negalėjo išvykti iš Lietuvos bent jau nuo tos datos, kai jai su 2004 m. balandžio 28 d. raštu buvo įteiktas 2001 m. spalio 3 d. dekretas Nr. 1501 dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo; nurodyti, kokių veiksmų pareiškėja ėmėsi, siekdama įgyvendinti nurodytu dekretu suteiktą teisę išvykti, kas jai sutrukdė išvykti, kur pareiškėja kreipėsi, siekdama įgyvendinti savo teisę išvykti, pateikti tai patvirtinančius įrodymus, pateikti užsienio kalba pateiktų dokumentų vertimus į valstybinę lietuvių kalbą. Pareiškėjai nutartyje išaiškinta, kad nepašalinus skundo trūkumų per teismo nustatytą terminą, skundas bus laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžintas pareiškėjai. Gavusi teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartį, pareiškėja 2014 m. balandžio 10 d. pateikė nušalinimą teisėjai H. Zaikauskaitei. Teismo pirmininkės 2014 m. balandžio 11 d. nutartimi pareiškėjos prašymas dėl teisėjos H. Zaikauskaitės nušalinimo netenkintas. Pateiktame nušalinime pareiškėja nurodė, kad teisėjos nustatyti skundo trūkumai nebus šalinami, pareiškėjos nuomone, pats teismas privalo pašalinti tuos trūkumus, kurie nurodyti 2014 m. kovo 28 d. nutartyje.
Teismas pripažino, kad pareiškėja per teismo nustatytą terminą (iki 2014 m. balandžio 10 d.) skundo trūkumų nepašalino, šių trūkumų nepašalino iki šiol. Pareiškėja neprašė pratęsti skundo trūkumų pašalinimo termino dėl to, kad teismo pirmininkė netenkino pareiškėjos prašymo nušalinti teisėją H. Zaikauskaitę. Skundas turi trūkumų, dėl kurių negali būti priimtas, nes pareiškėjai nenurodžius teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartyje išvardytų aplinkybių, teismas neturės galimybių įvertinti, ar pagrįstai pareiškėja reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos darbuotojų kalte, ar pagrįstai prašo jos nurodomo dydžio žalos atlyginimo, taip pat neturės galimybių nustatyti, kas iš pareiškėjos atėmė išvažiavimo iš Lietuvos Respublikos teisę. ABTĮ nėra nuostatų, įpareigojančių teismą už pareiškėją nustatyti ir rinkti jo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsniu, nurodė pareiškėjai jos skundo trūkumus, nustatydamas terminą, suteikė galimybę tuos trūkumus pašalinti, o pareiškėja tokia teise nepasinaudojo.
II.
Pareiškėja T. S. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 72-73), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį ir priimti 2013 m. gruodžio 13 d. pareiškėjos skundą.
Nurodo, kad teismas nustatė tą trūkumą, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. administracinėje byloje Nr. AS143-325/2014 nutartimi buvo pripažintas nepagrįstu – veiksmų, kurių pareiškėja ėmėsi, siekdama įgyvendinti nurodytu dekretu suteiktą teisę išvykti, nurodymą, taip pat kas jai sutrukdė išvykti, kur pareiškėja kreipėsi, siekdama įgyvendinti savo teisę išvykti, tai patvirtinančių įrodymų pateikimą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS143-325/2014. Be to, bylos nagrinėjimo metu 2014 m. sausio 31 d. pirminis pareiškėjos skundas buvo papildytas aplinkybėmis dėl kreipimosi į atitinkamą instituciją, t. y. gautas 2004 m. balandžio 28 d. raštu 2001 m. spalio 3 d. dekreto išrašas Nr. 1501 jau buvo 2004 m. liepos 5 d. pateiktas Vokietijos Federacinės Respublikos atitinkamai institucijai. Kreiptis tuo pačiu pagrindu (dekreto pagrindu) dėl to paties dokumento pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 10 dalies nuostatą į bet kurią kitą atitinkamą instituciją neįmanoma (pavyzdžiui į Lietuvos Respublikos atitinkamą instituciją), dėl tos priežasties, kad pareiškėja tuo metu jau nebeturėjo dekreto išrašo. Taigi, trūkumas dėl papildomų aplinkybių pateikimo pašalintas.
Nei ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis, nei 24 straipsnio 1 dalis nereglamentuoja jokių papildomų reikalavimų dėl pridedamų dokumentų, nėra jokių nurodymų dėl ABTĮ 9 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymo skundo padavimo stadijoje. Šis trūkumas yra tariamas. Įrodymų vertimo į lietuvių kalbą reikalauti skundo priėmimo stadijoje per anksti, kadangi bus patirtos nepagrįstos išlaidos, jei skundą bus atsisakyta priimti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Nagrinėjamu atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjos skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjai (ABTĮ 37 str. 1 d.).
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. gruodžio 13 d. skundu (b. l. 1) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti 8 000 000 eurų (27 200 000 Lt) dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Skunde nurodė, jog 2001 m. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, šis atsisakymas Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1501 buvo patenkintas. Tačiau šis dekretas nebuvo pareiškėjai asmeniškai įteiktas, dėl to ji negalėjo kreiptis dėl išvažiavimo iš Lietuvos. Dėl šios priežasties ji privalėjo gyventi Lietuvoje prieš savo valią be jokio asmens dokumento. Pirmą kartą dekreto išrašas jai buvo išduotas tik 2004 m., o pakartotinai – 2005 m. Žala jai atsirado laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2013 m. pagal Žmogaus teisių konvencijos 4 protokolo 2 straipsnio 2 dalį atėmus jai teisę išvykti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi (b. l. 10) nustatė pareiškėjai terminą iki 2014 m. sausio 6 d. pašalinti nutartyje nurodytus skundo trūkumus: nurodyti aplinkybes ir pateikti šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, kad laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2013 m. kreipėsi į kokias nors valstybės institucijas dėl išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir šios institucijos priėmė ar atsisakė priimti kokius nors sprendimus dėl pareiškėjos išvykimo būtent dėl to, kad ji nepateikė Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto; nurodyti, kaip pasireiškė neturtinė žala ir pagrįsti patirtos žalos dydį; patikslinti, kodėl nurodo, kad neturtinę žalą patyrė laikotarpiu iki 2013 m.; pateikti tiek skundo su priedais egzempliorių, kad juos būtų galima įteikti kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų egzempliorius teisme (t. y. pateikti 2 skundo su priedais egzempliorius).
Pareiškėja 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškė nušalinimą teisėjai Irenai Paulauskienei (b. l. 12-13), nurodydama, kad teisėja, nustatydama skundo trūkumus, elgėsi šališkai, siekdama atsisakyti priimti pareiškėjos skundą, o pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas skundui nagrinėti.
2014 m. sausio 2 d. nutartimi (b. l. 15-16) Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkė pareiškėjos prašymo dėl teisėjos I. Paulauskienės nušalinimo netenkino.
2014 m. sausio 17 d. nutartimi (b. l. 21) Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjos skundą laikė nepaduotu, kadangi pareiškėja 2013 m. gruodžio 18 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų per teismo nustatytą terminą nepašalino. Teismas išaiškino, kad ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjai pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, atitinkančiu ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus.
2014 m. sausio 23 d. atskiruoju skundu (b. l. 26-27) pareiškėja kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartį.
2014 m. sausio 31 d. prašymu (b. l. 31) pareiškėja kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, patikslindama 2013 m. gruodžio 13 d. skundą, nurodydama, kad 2003 m. kreipėsi į Vokietijos Federacinės Respublikos Kelno miesto administracinę įstaigą dėl paso išdavimo. 2004 m. nagrinėjimo procesas buvo nutrauktas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo liudijimo ir asmens tapatybės dokumento neturėjimo. 2012 m. pareiškėja kreipėsi į Kelno miesto administracinį teismą dėl Vokietijos Federacinės Respublikos pilietybės teisės pripažinimo. 2014 m. sausio 8 d. Kelno administracinio teismo nutartyje nustatyta, kad pareiškėja nors atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau neturi tokio atsisakymo liudijimo, taigi, Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo neįrodė, iki šiol yra Lietuvos Respublikos pilietė ir jos Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra galiojantis. Šiuo pagrindu atsisakyta išduoti Vokietijos Federacinės Respublikos pasą, kad pareiškėja galėtų išvykti iš Lietuvos. Prie prašymo pridėjo 2014 m. sausio 8 d. Kelno administracinio teismo nutartį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 19 d. nutartimi (b. l. 46-48) pareiškėjos atskirąjį skundą patenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartį panaikino ir perdavė skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi nepagrįstai nustatė skundo trūkumus, todėl ir skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis negali būti laikoma pagrįsta.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartimi (b. l. 55-56), iš naujo nagrinėjant pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, vėl buvo nustatyta, kad skundas atitinka ne visus ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus, bei nustatytas terminas iki 2014 m. balandžio 10 d. skundo trūkumams pašalinti: nurodyti aplinkybes, dėl kurių pareiškėja buvo priversta gyventi Lietuvoje, dėl kurių negalėjo išvykti iš Lietuvos bent jau nuo tos datos, kai jai su 2004 m. balandžio 28 d. raštu buvo įteiktas 2001 m. spalio 3 d. dekretas Nr. 1501 dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo; nurodyti, kokių veiksmų pareiškėja ėmėsi, siekdama įgyvendinti nurodytu dekretu suteiktą teisę išvykti, kas jai sutrukdė išvykti, kur pareiškėja kreipėsi, siekdama įgyvendinti savo teisę išvykti, pateikti tai patvirtinančius įrodymus, pateikti užsienio kalba pateiktų dokumentų vertimus į valstybinę lietuvių kalbą, bei skundo egzempliorių tiek, kad juos būtų galima įteikti kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų egzempliorius teisme.
Pareiškėja 2014 m. balandžio 10 d. pateikė nušalinimą teisėjai H. Zaikauskaitei (b. l. 58-59), nurodydama kartu ir nesutikimą su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartyje teisėjos H. Zaikauskaitės nustatytais skundo trūkumais. Pateiktame nušalinime pareiškėja nurodė, kad teisėjos nustatyti skundo trūkumai nebus šalinami, pareiškėjos nuomone, pats teismas privalo pašalinti tuos trūkumus, kurie nurodyti 2014 m. kovo 28 d. nutartyje.
Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės 2014 m. balandžio 11 d. nutartimi (b. l. 66-67) pareiškėjos prašymas dėl teisėjos H. Zaikauskaitės nušalinimo netenkintas.
Skundžiama pirmosios instancijos teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartimi pareiškėjos skundas laikytas nepaduotu, kadangi pareiškėja, anot teismo, per teismo nustatytą terminą (iki 2014 m. balandžio 10 d.) skundo trūkumų nepašalino, šių trūkumų nepašalino iki šiol. Pripažino, kad skundas turi trūkumų, dėl kurių negali būti priimtas, nes pareiškėjai nenurodžius teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartyje išvardytų aplinkybių, teismas neturės galimybių įvertinti, ar pagrįstai pareiškėja reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos darbuotojų kalte, ar pagrįstai prašo jos nurodomo dydžio žalos atlyginimo, taip pat neturės galimybių nustatyti, kas iš pareiškėjos atėmė išvažiavimo iš Lietuvos Respublikos teisę.
Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus: skundo dalyką – pareiškėjo reikalavimą, ir pagrindą – aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Paminėtos teisės normos užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012).
Trūkumų šalinimo institutu skundo priėmimo klausimą nagrinėjantis teismas turi teisę pasinaudoti tik tada, kai skundo turinio bei formos neatitikimai ABTĮ reikalavimams trukdo pradėti administracinės bylos teiseną (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Aplinkybės, kurios gali būti išsiaiškinamos rengiant bylą nagrinėjimui arba nagrinėjant bylą iš esmės, nėra pagrindas priimti nutartį trūkumams šalinti: reikalavimas pateikti įrodymus, susijusius su skundo reikalavimo faktinėmis aplinkybėmis administracinių teismų taip pat gali būti taikomas ribotai, kadangi pareiškėjo pateiktų įrodymų pakankamumo klausimas svarstytinas nagrinėjant bylą iš esmės bei sprendžiant pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimą, o ne skundo priėmimo stadijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-898/2011).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką žalos atlyginimo bylose, pareiškėjas, prašydamas priteisti žalos atlyginimą, paprastai turi nurodyti, dėl kokių konkrečių viešojo administravimo subjekto veiksmų jam atsirado žala, konkretų prašomo priteisti žalos atlyginimo dydį bei pateikti žalos atsiradimą pagrindžiančių įrodymų (žr., pvz., 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-231/2011; 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-242/2011).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skunde yra nurodyta, iš kokių galbūt neteisėtų atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, pareigūnų veiksmų (neveikimo) pareiškėja kildina jai padarytą žalą, pareiškėja nurodė, jos vertinimu, neturtinės žalos dydį ir aplinkybes, iš kurių yra kildinama padaryta neturtinė žala. Pareiškėjos siekis buvo aiškus – ji reikalavo atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl Lietuvos valstybės pareigūnų veiksmų (neveikimo). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai pasiūlė pareiškėjai patikslinti skundą ir, nurodyti aplinkybes, dėl kurių pareiškėja buvo priversta gyventi Lietuvoje, dėl kurių negalėjo išvykti iš Lietuvos bent jau nuo tos datos, kai jai su 2004 m. balandžio 28 d. raštu buvo įteiktas 2001 m. spalio 3 d. dekretas Nr. 1501 dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo; nurodyti, kokių veiksmų pareiškėja ėmėsi, siekdama įgyvendinti nurodytu dekretu suteiktą teisę išvykti, kas jai sutrukdė išvykti, kur pareiškėja kreipėsi, siekdama įgyvendinti savo teisę išvykti, pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tai, kad pareiškėjai nenurodžius šių aplinkybių, teismas neturės galimybių įvertinti, ar pagrįstai pareiškėja reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos darbuotojų kalte, ar pagrįstai prašo jos nurodomo dydžio žalos atlyginimo, taip pat neturės galimybių nustatyti, kas iš pareiškėjos atėmė išvažiavimo iš Lietuvos Respublikos teisę, yra aplinkybės, kurios gali būti išsiaiškinamos nagrinėjant bylą iš esmės ir nėra pagrindas priimti nutartį trūkumams šalinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nurodyti abstraktūs pareiškėjos skundo trūkumai nesudaro kliūčių bylos nagrinėjimui.
Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pareiškėjos skundas neatitiko ABTĮ 24 straipsnio 3 dalies reikalavimo pateikti skundo (prašymo) su priedais egzempliorių (kopijų) tiek, kad juos būtų galima įteikti kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų egzempliorius teisme, išskyrus atvejus, kai skundas (prašymas) paduodamas elektroninių ryšių priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja teismui pateikė tik vieną skundo egzempliorių su priedais, todėl ji pagrįstai įpareigota pateikti patikslinto skundo (prašymo) su priedais egzempliorių (kopijų) tiek, kad juos būtų galima įteikti kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų egzempliorius teisme. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai, pareiškėjai nepateikus pakankamai skundo egzempliorių, laikė jos skundą nepaduotu, kadangi šis skundo trūkumas nebuvo ištaisytas (ABTĮ 37 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir pareiškėjos argumentus dėl pateiktų įrodymų vertimo į lietuvių kalbą. Nors nei ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis, nei 24 straipsnio 1 dalis, nustatančios reikalavimus skundui, t. y. skundo padavimo stadijoje, nereglamentuoja jokių papildomų reikalavimų dėl pridedamų dokumentų vertimo į lietuvių kalbą, tačiau ABTĮ 9 straipsnio 2 dalis, nustatanti reikalavimą teismui teikiamus dokumentus išversti į lietuvių kalbą, priskirtina bendrosioms pagrindinėms Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoms (ABTĮ I skyrius pirmasis skirsnis), taikomoms kiekvienoje administracinio proceso stadijoje, tarp jų ir skundo padavimo stadijoje. Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įpareigojo pareiškėją pateikti užsienio kalba pateiktų dokumentų vertimus į valstybinę lietuvių kalbą, o pareiškėjai šio skundo trūkumo neištaisius, teisėtai ir pagrįstai laikė jos skundą nepaduotu (ABTĮ 37 str. 1 d.).
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismui nustačius, kad pareiškėja nepašalino 2014 m. kovo 28 d. nutartyje nustatytų skundo trūkumų (nepateikė patikslinto skundo egzempliorių (kopijų) tiek, kad juos būtų galima įteikti kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų egzempliorius teisme bei nepateikė teismui dokumentų vertimo į valstybinę lietuvių kalbą), iš esmės pagrįstai jos skundas laikytas nepaduotu, remiantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi. Todėl konstatuojama, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas. Pažymėtina, jog teismo nutartis laikyti skundą nepaduotu neužkerta kelio pareiškėjai pakartotinai, ištaisius skundo trūkumus, kreiptis į teismą su tuo pačiu skundu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos T. S. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.