- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-01
- Bylos Nr.
- 2A-515/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Vytas Milius, Egidijus Žironas (pran.)
- Atsakovas
- R. P.
- Ieškovas
- M. Ž.
- Trečiasis asmuo
- A. U.
- Kategorijos
- 42.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. Ž. (dabartinė pavardė P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimo, kuriuo civilinėje byloje Nr. 2-267-28/2007 atmestas ieškovės M. Ž. ieškinys atsakovui R. P. dėl sandorio pripažinimo nesudarytu, skolos ir netesybų priteisimo. Trečiasis asmuo A. U.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė M. Ž. (dabartinė pavardė P.) pareiškė teisme ieškinį atsakovui R. P. Prašė pripažinti nesudaryta 2006 m. liepos 20 d. paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas paskolino M. Ž. 75 000 Lt, o pagal 2006 m. birželio 23 d. preliminariąją sutartį prašė iš atsakovo priteisti 25 000 Lt, kuriuos ieškovė atsakovui sumokėjo avansu, ir 25 000 Lt baudos. Ieškovė nurodė, kad 2006 m. birželio 23 d. šalys pasirašė preliminariąją sutartį dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo. Sutartimi atsakovas įsipareigojo ieškovei parduoti jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, o ieškovė įsipareigojo per tris dienas sumokėti avansinę 25 000 Lt įmoką, kuri bus įskaityta į žemės pirkimo kainą. Po avanso sumokėjimo paaiškėjo, kad parduotinas žemės sklypas atsakovui nepriklausė. Ieškovei pareikalavus grąžinti sumokėtus pinigus, atsakovas pažadėjo, jog tarpininkaus sulygto sandorio sudarymui ir garantavo, kad sklypo savininkai parduos ieškovei jiems priklausantį turtą. Už darbą atsakovas papildomai pareikalavo 75 000 Lt, dėl kurių ieškovė ir pasirašė ginčijamą 2006 m. liepos 20 d. paskolos sutartį. Tačiau sutartis buvo sudaryta apgaulės būdu, nes pinigų iš atsakovo ieškovė negavo. Atsakovas, nors ir užsiima tarpininkavimu nekilnojamojo turto perleidimo sandoriuose, tačiau nėra įregistravęs savo veiklos nustatyta tvarka, todėl jo reikalavimu buvo pasirašyta būtent paskolos sutartis. Žemės sklypo ieškovė neįsigijo, nes jį nusipirko UAB „Finmakras“, o šiam sandoriui tarpininkavo UAB „Eslanas“. Atsakovas avansinę įmoką iš ieškovės gavo apgaulės būdu, tikėjosi ieškovei turtą parduoti už 1 500 000 Lt, kai tuo tarpu sklypo savininkai buvo nustatę 900 000 Lt kainą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2006 m. birželio 20 d. UAB „Finmakras“ buvo priimtas sprendimas įsigyti dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kurio įsigijimą bendrovė, pagal 2006 m. birželio 23 d. pateiktą paraišką, prašė finansuoti kredito įstaigos. Ieškovė M. Ž., kaip vienintelė UAB „Finmakras“ akcininkė, nuo 2006 m. kovo 15 d. paskirta šios bendrovės direktore, priėmė ir pasirašė bendrovės sprendimą dėl žemės sklypo įsigijimo bei pasirašė paraišką bankui dėl kredito suteikimo. Nepaisant ieškovės aukščiau paminėtų veiksmų, jau atliktų UAB „Finmakras“ vardu, M. Ž. 2006 m. birželio 23 d. pasirašė preliminariąją sutartį dėl to paties žemės sklypo (duomenys neskelbtini). pirkimo-pardavimo su R. P., pagal kurią atsakovas įsipareigojo ieškovei parduoti jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą už 1 500 000 Lt, o ieškovė pagal sutarties sąlygas sumokėjo avansinę 25 000 Lt įmoką, kuri turėjo būti įskaityta į žemės pirkimo kainą. Pagrindinė sutartis dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini). buvo sudaryta 2006 m. liepos 21 d., t. y. per 2006 m. birželio 23 d. preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą. Tačiau sutartį sudarė žemės sklypo savininkė A. U. ir pirkėjas UAB „Finmakras“, kuriam savininko teisės į turtą buvo perleistos už 900 000 Lt. Sandorio sudarymo metu UAB „Finmakras“ atstovavo M. Ž. Teismo manymu, formaliai vertinant tarp šalių sudarytą ginčo preliminariąją sutartį dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo, galima būtų teigti, kad ieškovė ir atsakovas susitarė dėl veiksmų ateityje, kurių ieškovė kaip fizinis asmuo ir neketino įgyvendinti, o atsakovas įsipareigojo parduoti turtą, kuris jam sutarties pasirašymo momentu nepriklausė nuosavybės teise. Tačiau nagrinėdamas ginčą dėl šios sutarties teisinių ir materialinių pasekmių sutarties šalims, teismas ne tik formaliai vertino sutarties sąlygas, o siekė išsiaiškinti tikrąją šalių valią ir tikslus, šalių prisiimtų įsipareigojimų vykdymą, o jų neįvykdymo atveju – padarytų nuostolių dydį. Teismas konstatavo, kad M. Ž. tiek prieš preliminariosios sutarties sudarymą, tiek visą preliminariosios sutarties galiojimo laikotarpį, tiek ir po pagrindinės sutarties sudarymo veikė kaip UAB „Finmakras“ atstovė: 2006 m. liepos 4 d. raštu UAB Medicinos bankas informavo, kad 2006 m. liepos 4 d. priimtas sprendimas suteikti UAB „Finmakras“ 700 000 Lt kreditą žemės sklypo (duomenys neskelbtini). pirkimui, 2006 m. rugpjūčio 2 d. UAB „Finmakras“, atstovaujama ieškovės M. Ž. ir bankas pasirašė kredito sutartį, 2006 m. lapkričio 17 d. įgaliojimu M. Ž. suteikti įgalinimai atstovauti UAB „Finmakras“ visais klausimais dėl UAB Medicinos banko suteikto kredito. Todėl teismas laikė, kad iš esmės buvo siekiama tikslo, jog turtą įsigytų būtent UAB „Finmakras“. Įvertinęs ieškovės veiksmus pagal byloje esančius minėtus UAB „Finmakras“ dokumentus ir ieškovės paaiškinimus, teismas sprendė, jog ieškovė nuo pat pradžių neturėjo ketinimų įsigyti žemės sklypo savo vardu, o tik atlikusi pirminius veiksmus UAB „Finmakras“ vardu, preliminariąją sutartį su atsakovu pasirašė kaip fizinis asmuo ir sumokėjo avansą. Ištyręs bylos medžiagą teismas konstatavo, kad sudarant ir vykdant preliminariąją sutartį abi šalys nesielgė teisiškai nepriekaištingai, tačiau konstatavęs, kad atsakovo gautas avansas buvo atiduotas sklypo savininkei (pardavėjai) A. U. ir įskaitytas į turto kainą, taip pat įvertinęs aplinkybę, kad pagrindinė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta, teismas sprendė, kad preliminariosios sutarties sąlygos iš esmės buvo įvykdytos ir ieškovės reikalavimą dėl atsakovui sumokėto avanso ir baudos pagal 2006 m. birželio 23 d. sutartį priteisimo, atmetė.
Spręsdamas reikalavimą pripažinti 2006 m. liepos 20 d. paskolos sutartį nesudaryta, teismas nurodė, kad pagal CK 6.875 straipsnio 1 dalį, paskolos gavėjas turi įrodyti, jog pinigų pagal paskolos sutartį jis negavo. Teismas nenustatė, kad paskolos gavėja negalėjo suvokti sutarties turinio ar jos sukeliamų pasekmių dėl atsirandančios prievolės. Kadangi ieškovės nurodyta aplinkybė, jog ji pinigų negavo, yra grindžiama tik jos pačios paaiškinimais, įvertinęs paskolos sutartyje esančius ieškovės pasirašytus patvirtinimus dėl pinigų gavimo ir šio rašytinio įrodymo įrodomąją galią, bei pagal analogiją taikytinas įstatymo nuostatas, kurios neleidžia rašytinės paskolos sutarties ginčyti liudytojų parodymais (šiuo atveju ieškovės paaiškinimais) teismas laikė, kad pinigų negavimo faktas pagal ginčijamą paskolos sutartį neįrodytas. Teismas taip pat atmetė ieškovės teiginius apie tai, kad paskolos sutartis buvo sudaryta apgaulės įtakoje. Teismas konstatavo, kad nenustatyta esminių aplinkybių ir CK 1.91 straipsnio 5 dalyje apibrėžiamų pagrindų, kurie leistų spręsti, jog paskolos sutartį ieškovė pasirašė dėl apgaulės. Teismo nuomone, ieškovė neįrodė, kad atsakovo veiksmai dėl jo verslo veiklos registravimo ar tarpininkaujat sandoryje, buvo tos priežastys, dėl kurių ieškovė, suklaidinta dėl sandorio efekto ar jo esminių sąlygų, pasirašė paskolos sutartį ir tikėjosi visiškai kitokių aplinkybių ar pasekmių, dėl kurių, jeigu apie jas būtų žinojusi iki sandorio pasirašymo, nebūtų sudariusi paskolos sutarties. Konstatavęs šias aplinkybes apygardos teismas atmetė reikalavimą 2006 m. liepos 20 d. paskolos sutartį pripažinti nesudaryta.
Šalies argumentai
Ieškovė M. Ž. padavė apeliacinį skundą. Prašo apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai nusprendė, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovė pagal 2006 m. liepos 20 d. tarp šalių pasirašytą paskolos sutartį pinigų negavo ir todėl nėra pagrindo ginčijamą sutartį pripažinti nesudaryta. Su atsakovu buvo susitarta, kad 75 000 Lt bei pagal preliminariąją sutartį iš ieškovės gauti 25 000 Lt atsakovui bus sumokėti tuo atveju, jeigu ieškovė atsakovo pagalba nusipirks žemės sklypą. Tačiau atsakovas ieškovę suklaidino nurodęs, jog žemės sklypo vertė yra 1 500 000 Lt, bet ne 900 000 Lt, už kurią šis žemės sklypas ir buvo parduotas. Dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovė negalėjo gauti kredito iš banko ir įsigyti minėto žemės sklypo. Žemės sklypą nupirko UAB ,,Finmakras“ tarpininkaujant UAB ,,Eslana“. Kadangi ieškovė žemės sklypo nepirko, o atsakovas neatliko jokių tarpininkavimo veiksmų ir neperdavė ieškovei 75 000 Lt, ginčijama paskolos sutartis pagal CK 6.875 straipsnio 3 dalį turi būti pripažinta nesudaryta. Be to, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovas tokių piniginių lėšų paskolos sutarties pasirašymo metu neturėjo, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino ir dėl jos nepasisakė.
2. Šalių 2006 m. liepos 20 d. pasirašyta paskolos sutartis pripažintina negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip sudaryta apgaulės įtakoje. 2006 m. birželio mėnesį atsakovas ieškovei pasiūlė pirkti neva atsakovui priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šalys 2006 m. birželio 23 d. pasirašė preliminariąją žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė atsakovui sumokėjo 25 000 Lt avansą už parduodamą žemės sklypą, o atsakovas įsipareigojo iki 2006 m. liepos 23 d. paruošti visus pirkimo-pardavimo dokumentus. Minėta sutartimi taip pat buvo nustatyta, kad už sutarties neįvykdymą atsakovas turės sumokėti 25 000 Lt baudą. Po preliminariosios sutarties sudarymo paaiškėjo, kad žemės sklypas priklauso ne atsakovui, o tretiesiems asmenims. Paaiškėjus šiai aplinkybei ieškovė pareikalavo, kad atsakovas grąžintų jam sumokėtus pinigus, tačiau atsakovas pažadėjo, jog tarpininkaus ieškovei įsigyjant nurodytą žemės sklypą ir už darbą papildomai pareikalavo sumokėti 75 000 Lt. Kadangi atsakovas neturi įmonės ar leidimo verstis tam tikra veikla, jis pareikalavo įforminti šį sandorį kaip paskolą, neva ieškovė atsakovui yra skolinga 75 000 Lt. Tačiau jokių pinigų ieškovė iš atsakovo negavo. Atsakovas suklaidino ieškovę nurodęs, kad parduodamo žemės sklypo vertė yra 1 500 000 Lt, o atlyginimas už tarpininkavimą - 100 000 Lt, nors jau 2006 m. birželio 23 d. atsakovas buvo pasirašęs dvi sutartis: vieną su A. U. ir nustatęs, kad sandorio vertė yra 950 000 Lt, o kitą su ieškove, kur sklypo vertę nurodė 1 500 000 Lt. Jeigu pasirašant paskolos sutartį ieškovė būtų žinojusi, kad žemės sklypas nekainuoja 1 500 000 Lt ir kad atsakovui už tarpininkavimą priklausytų proporcingai mažesnis atlyginimas, ieškovė ginčijamos paskolos sutarties nebūtų pasirašiusi.
3. Neteisinga teismo išvada, kad ieškovės atsakovui sumokėti 25 000 Lt buvo panaudoti avansiniam mokėjimui pagal UAB ,,Finmakras“ ir A. U. pasirašytą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Iš 2006 m. liepos 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad pardavėja A. U. niekada nebuvo gavusi jokių avansinių įmokų, jos sutartyje neminimos ir neatsispindi mokėjimuose pagal sutartį, ši pinigų suma nėra įskaityta į bendrą mokėjimo sumą.
4. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas melagingai norėjo iškovei kaip savo parduoti žemės sklypą, kuris jam nepriklausė ir kurio vertė buvo žymiai mažesnė nei nurodyta preliminariojoje sutartyje, apgaulės būdu gavo iš ieškovės 25 000 Lt, todėl pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį atsakovas privalo ieškovei grąžinti be pagrindo įgytus pinigus. Taip pat, kadangi atsakovas neįvykdė savo prievolės parduoti ieškovei žemės sklypą, pagal CK 6.60 straipsnio 2 dalį bei šalių pasirašytos preliminariosios pirkimo pardavimo sutarties 5 punktą atsakovas ieškovei turi sumokėti 25 000 Lt baudą.
Atsiliepimas
Atsakovas R. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, 2008 m. spalio 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimą pakeitė ir ieškinį patenkino iš dalies: pripažino nesudaryta 2006 m. liepos 20 d. paskolos sutartį, pagal kurią R. P. paskolino M. Ž. 75 000 Lt. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs atsakovo kasacinį skundą, 2009 m. balandžio 2 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 6 d. nutarties dalis, kuriomis pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimas, ieškinys patenkintas iš dalies, pripažinta nesudaryta 2006 m. liepos 20 d. paskolos sutartis, priteistos žyminio mokesčio išlaidos bei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Šią bylos dalį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas perdavė nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui. Kita Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 6 d. nutarties dalis palikta nepakeista.
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Ieškovė M. Ž. pareiškė du ieškininius reikalavimus: pripažinti nesudaryta 2006 m. liepos 20 d. paskolos sutartį ir priteisti iš atsakovo avansą bei baudą pagal 2006 m. birželio 23 d. preliminariąją sutartį. Nagrinėjamoje civilinėje byloje visų instancijų teismai yra priėmę procesinius sprendimus. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 25 000 Lt avanso ir 25 000 Lt baudos pagal 2006 m. birželio 23 d. preliminariąją sutartį, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai paliko nepakeistą. Iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka perduota bylos dalis dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ir dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Esant tokiai procesinei situacijai, teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisako dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų, kuriais prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 2006 m. liepos 20 d. paskolos sutarties, priimti naują sprendimą ir sutartį pripažinti nesudaryta.
Šalies argumentai
Ieškovė prašo 2006 m. liepos 20 d. paskolos sutartį pripažinti nesudaryta. Ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės. Jos nurodomos ieškinyje, o bylos nagrinėjimo metu yra įrodinėjimo dalykas ir turi būti patvirtintos įrodymais, kad ieškinys galėtų būti patenkintas. Ieškinyje neprivaloma nurodyti teisės normų, kuriomis grindžiamas reikalavimas, o jeigu jos nurodytos – tai teismo neriboja ir nėra teismui privalomos. Ta pati taisyklė liečia ir ieškinyje išdėstytą teisinę terminiją.
Ieškinyje išdėstydama faktines aplinkybes (faktinį ieškinio pagrindą), ieškovė reikalavimą dėl paskolos sutarties grindžia dviem juridiniais pagrindais. Prašydama pripažinti paskolos sutartį nesudaryta ieškovė remiasi CK 6.875 straipsnio 3 dalimi. Pagal šią įstatymo normą paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta, jeigu įrodoma, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti paskolos gavėjui. Tačiau ginčijamos paskolos sutarties tekste nedviprasmiškai įrašyta: „paskolos gavėjas [...] pinigus gavo prieš pasirašant šią sutartį, ir sutarties pasirašymu, patvirtina pinigų gavimo faktą“. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, ieškovė nepateikė įrodymų, leidžiančių spręsti, jog ji negalėjo suvokti sutarties turinio ar jos sukeliamų pasekmių. Ieškovė teigia, kad pasirašydama paskolos sutartį joje nurodytos 75 000 Lt paskolos sumos iš atsakovo negavo ir neturėjo gauti, nes 75 000 Lt sumą šalys aptarė ne kaip atsakovo suteikiamą paskolą, o kaip atsakovui priklausantį atlyginimą už tarpininkavimo paslaugas ieškovei perkant žemės sklypą. Tokiu būdu ieškovė paskolos sutarties pasirašymo aplinkybes ir jos nesudarymą de jure, t. y. paskolos sumos neperdavimo faktą, sieja su kitu ieškinio reikalavimu - 2006 m. birželio 23 d. preliminariąja sutartimi, remiasi CK 1.91 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad paskolos sutartis sudaryta apgaulės įtakoje. Dėstydama argumentus dėl apgaulės ieškovė, kaip minėta, nurodo, kad 75 000 Lt yra ne atsakovo suteikta paskola, o jo būsimas atlyginimas už tarpininkavimo paslaugas ieškovei perkant žemės sklypą. Tokios ieškovės dėstomos aplinkybės atitinka CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apsimestinio sandorio sąvoką ir jo negaliojimo taisyklę – jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Todėl ieškovė, siekdama aptariamo reikalavimo patenkinimo, vykdydama įstatyme (CPK 178 str.) nustatytą įrodinėjimo pareigą, pirmiausia privalo įrodyti, kad su atsakovu pasirašyta paskolos sutartimi buvo pridengtas tikrasis šalių sandoris – susitarta dėl atlyginimo už tarpininkavimą ieškovei perkant žemės sklypą. Įrodžius šią aplinkybę, ieškovė turėtų įrodyti, kad prisiimtos tarpininkavimo pareigos atsakovas neįvykdė dėl savo kaltės ir sulygtas atlyginimas jam neturi būti mokamas. Įrodinėdama apsimestinį sandorį ieškovė pirmiausia remiasi tuo, kad jos ginčijama 2006 m. liepos 20 d. paskolos sutartis buvo pasirašyta tuo pačiu laikotarpiu kaip ir 2006 m. birželio 23 d. preliminarioji sutartis bei 2006 m. liepos 21 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. Tačiau vien tik datų sutapimas neįrodo apsimestinio sandorio. Priešingai, iš bylos medžiagos yra žinoma, kad ieškovė, kaip UAB ,,Finmakras“ akcininkė ir vadovė atliko parengiamuosius žemės sklypo pirkimo veiksmus, todėl ji, kaip fizinis asmuo, UAB ,,Finmakras“ ir A. U. sutarties pasirašymo išvakarėse turėjo žinoti, jog atsakovas negalės suteikti to paties žemės sklypo pirkimo-pardavimo tarpininkavimo paslaugų už 75 000 Lt. Apeliantė nurodo, kad paskolos, o ne tarpininkavimo paslaugų sutartis buvo pasirašyta dėl tos priežasties, kad atsakovas, nors ir vertėsi tokia veikla, tačiau jos nebuvo įregistravęs nustatyta tvarka. Argumentas neatitinka tikrovės, nes į bylą pateiktoje Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriaus 2005 m. vasario 18 d. pažymoje Nr. 21-37-341 įrašyta, kad R. P. vykdo individualią veiklą: finansinis tarpininkavimas, nekilnojamasis turtas, nuoma, kita verslo, komercinė veikla. Iš atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktų Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriaus 2009 m. vasario 3 d. rašto Nr. (21.26)-74-1169, taip pat pajamų, mokesčių bei turto deklaracijų ir pranešimo apie atliktą patikrinimą, matyti, kad atsakovas pajamas deklaravo ir mokesčius mokėjo norminių aktų nustatyta tvarka. Deklaracijoje už 2006 metus yra nurodyta ir ieškovei suteikta 75 000 Lt paskola. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad atsakovas neturėjo ir negalėjo turėti, o todėl ir negalėjo jai paskolinti 75 000 Lt sumos. Argumentas nepagrįstas. Nors pagal įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę būtent ieškovė privalo įrodyti aplinkybę, kuria grindžia savo reikalavimą, ieškovė šį argumentą patvirtinančių įrodymų nepateikė. Tuo tarpu atsakovas, atsikirsdamas į skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismui pateikė su UAB „Akentas“ sudarytas tarpininkavimo paslaugų sutartis ir prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitus iš kurių matyti, kad atsakovas paskolintą pinigų sumą galėjo turėti. Nei vienas apeliantės argumentas nepaneigia atsakovo teiginio, kad aptariamu laikotarpiu ieškovė ir atsakovas bendravo ne tik dėl žemės sklypo pirkimo, bet ir kitais klausimais, kas sudarė sąlygas, pakankamas tarpusavio pasitikėjimui ir pinigų skolinimui. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovė neįrodė, kad 2006 m. liepos 20 d. sudaryta ne paskolos sutartis, o paskolos sutartimi pridengtas tarpininkavimo paslaugų sandoris. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta atmetė pagrįstai.
Skundas taip pat grindžiamas tuo, kad UAB ,,Finmakras“ žemės sklypą nupirko tarpininkaujant UAB ,,Eslana“, kas reiškia, kad atsakovas tarpininkavimo paslaugos nesuteikė, kad sklypo pardavėjai nebuvo perduotas 25 000 Lt avansas ir kitais argumentais, liečiančiais 2006 m. birželio 23 d. preliminariąją sutartį ir 2006 m. liepos 20 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Tačiau Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimo dalis, kuria atmesti ieškovės reikalavimai dėl 2006 m. birželio 23 d. preliminariosios sutarties ir kuria pripažinta, jog šios sutarties sąlygos iš esmės buvo įvykdytos, o 25 000 Lt avansas buvo perduotas žemės sklypo pardavėjai, aukštesnių instancijų teismų palikta nepakeista ir įsiteisėjo. Todėl šios skundžiamo sprendimo dalies ir su ja susijusių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nesvarsto.
Remiantis išdėstytais motyvais, apygardos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, tame tarpe ir jo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 2 d. nutartimi dalį bylos perdavė nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ta pati taisyklė taikoma ir bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose (CPK 93 str. 3 d., 98 str. 3 d.). Netenkinant ieškovės apeliacinio skundo iš jos atsakovui priteisiamos pastarojo turėtos bylinėjimosi išlaidos. Dokumentų, patvirtinančių jo išlaidas apeliacinės instancijos teisme atsakovas nepateikė. Paduodamas kasacinį skundą atsakovas sumokėjo 2250 Lt žyminio mokesčio, o už kasacinio skundo surašymą jis sumokėjo 1500 Lt. Šios bylinėjimosi išlaidos atsakovui priteisiamos iš ieškovės. 2009 m. rugsėjo 7 d. apeliacinės instancijos teismui atsakovas pateikė 2008 m. lapkričio 10 d. sąskaitą 3 000 litų sumai už jo atstovavimą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Ši suma iš ieškovės atsakovui nepriteisiama, nes nepateikti dokumentai, liudijantys sąskaitos apmokėjimą, o CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išlaidos už advokato teisinę pagalbą negali būti priteisiamos, jei prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija atsakovo kasacinį skundą išnagrinėjo 2009 m. kovo 18 d. teismo posėdyje.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš ieškovės M. P. (buvusi pavardė Ž.) a.k. (duomenys neskelbtini), atsakovui R. P. priteisti 3750 Lt (tris tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą kasaciniame teisme.