Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-04-22 · Administracinė byla Nr. eI2-9305-583/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-04-22
Bylos Nr.
eI2-9305-583/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00795-2025-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Remigijus Arminas, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Eglė Kiaurakytė
Pareiškėjas
J. R.
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Rytis Satkauskas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-9305-583/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00795-2025-3Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 22 d.Klaipėda

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkaujantis ir pranešėjas), Astos Adamonytės - Šipkauskienės ir Eglės Kiaurakytės,

sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,vertėjaujant O. V.,

nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui J. R. (Y. R.) ir jo atstovui advokatui Ryčiui Satkauskui, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Agatai Ulevič,

2025 m. balandžio 15 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2025 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 25S38274 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1);

2) panaikinti atsakovo 2025 m. vasario 17 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas Nr. 2);

3) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Nr. 25-02-ALLG-0471.

Pareiškėjas paaiškino, jog yra Ukrainos pilietis. Teigia, kad atsakovas priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo nusprendė jį grąžinti į užsienio valstybę – Ukrainą. Sprendimas grindžiamas aplinkybe, jog pareiškėjas nepateikė galiojančio Ukrainos biometrinio paso, todėl jam nėra taikomas bevizis režimas ir jis Lietuvoje gyvena neteisėtai. Sprendimo Nr. 1 priėmimo pagrindu nurodomas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 125 straipsnio 1 dalies 4 punktas bei 127 straipsnio 1, 3¹ ir 6 dalys.

2025 m. vasario 17 d. pareiškėjas taip pat pateikė atsakovui prašymą suteikti leidimą laikinai gyvent Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas) laikinos apsaugos pagrindu, tačiau Departamentas Sprendimu Nr. 2 prašymą atmetė, kadangi jau buvo priimtas sprendimas grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu ginčijami sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti ir neproporcingi, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo principus, todėl turi būti panaikinti.

Nurodo, kad 2024 m. vasario 7 d. kreipėsi dėl Ukrainos piliečio biometrinio paso išdavimo ir 2024 m. vasario 28 d. jam buvo išduotas Ukrainos biometrinis pasas GH786184. Todėl mano, kad Lietuvos Respublikoje buvo teisėtai, o Sprendime Nr. 1 išdėstyti tikrovės neatitinkantys argumentai. Departamentas neįvertino visų aktualių faktinių aplinkybių, todėl Sprendimas Nr. 1 neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, administracinio sprendimo motyvus, o tai yra pagrindas jį panaikinti.

Pareiškėjas nurodė, jog yra kilęs iš Luhankso srities Ukrainoje, kur šiuo metu vyksta intensyvūs kariniai veiksmai, sritis okupuota agresoriaus karinių pajėgų. Pareiškėjo sutuoktinei Lietuvoje iki 2026 m. kovo 4 d. suteikta laikinoji apsauga, todėl pareiškėjas kaip šeimos narys taip pat turi teisę į laikinąją apsaugą. Atkreipė dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys laikinosios apsaugos suteikimą Ukrainos piliečiams, nenustato pareigos turėti biometrinį pasą, todėl Sprendimas Nr. 2 taip pat yra nepagrįstas, todėl naikintinas.

Akcentuoja, jog Sprendime Nr. 1 nurodyti argumentai, kad kariniai veiksmai nevyksta visoje Ukrainos teritorijoje ir egzistuoja įstatymas, numatantis teisę Ukrainos piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, persikelti šalies viduje į saugesnius regionus, nepagrįsti, nes Departamentas nevertino realios pareiškėjo kilmės valstybės situacijos. Viešai prieinama informacija patvirtina, kad Ukrainos valstybė nesugeba susitvarkyti su didėjančiu perkeltųjų asmenų skaičiumi ir paprasčiausiai neturi išteklių suteikti jiems būstą ir finansinę paramą.

Pareiškėjo manymu, ginčijamų sprendimų turinys patvirtina, jog juos priimdamas atsakovas nevertino kilmės valstybės informacijos, jo šeimyninių ryšių Lietuvos Respublikoje, taip pat jo teisės į laikinąją apsaugą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas J. R. ir jo atstovas advokatas Rytis Satkauskas nurodė, jog palaiko skundo reikalavimus ir prašo juos tenkinti skunde nurodytų argumentų pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad nesutinka su skundo reikalavimais ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad pareiškėjas nuo 2024 m. gruodžio 13 d. yra Lietuvos Respublikoje neteisėtai, kadangi jam išduotas Leidimas galiojo iki 2024 m. gruodžio 12 d., o jis neturėjo biometrinio Ukrainos paso, todėl jo atžvilgiu nėra taikomas bevizis režimas. Įstatyme yra aiškiai nurodyta, jog užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos iki kelionės leidimo, vizos ar Leidimo galiojimo pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauną dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvoje.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikui, todėl jis pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatas. Departamentas, atsižvelgdamas į turimus duomenis bei teisės aktų nuostatas, priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo nuspręsta pareiškėja grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo pareiškėją savanoriškai iki 2025 m. vasario 21 d. išvykti į Ukrainą.

Pareiškėjas 2025 m. vasario 13 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) užpildė prašymą išduoti Leidimą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu, tačiau Sprendimu Nr. 2 buvo nuspręsta jo nepriimti nagrinėti, o atsisakymo priimti prašymą nagrinėti priežastys pareiškėjui buvo paaiškintos žodžiu ir per MIGRIS komunikaciją.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad kariniai veiksmai nevyksta visoje Ukrainos teritorijoje. Ukrainoje galioja įstatymas Nr. 1706-VI 2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“ (toliau – ir Įstatymas Nr. 1706-VI 2), kurio pagrindu pareiškėjas gali kreiptis į atsakingas Ukrainos institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietoje, jeigu jo gyvenamojoje vietoje yra nesaugu. Minėtas įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt.

Atsiliepimas

Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis nevertino pareiškėjo šeimyninių ryšių Lietuvoje yra nepagrįsti. Byloje nėra jokių duomenų apie Lietuvoje gyvenančius šeimos narius. Pareiškėjas pats užsieniečių apklausos lape nurodė, jog neturi Lietuvoje šeimyninių ryšių. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad vien tai, jog asmens šeimos nariams buvo suteikta laikinoji apsauga ir išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime nereiškia, kad tokia apsauga automatiškai turi būti suteikta ir pareiškėjui. Akivaizdu, kad vien faktas, jog pareiškėjo šeimos nariams yra suteikta laikina apsauga Lietuvos Respublikoje ir išduotas skaitmeninis Leidimas galiojantys iki 2026 m. kovo 4 d., nesudaro pagrindo vertinti, jog Sprendimas Nr. 1 yra neteisėtas, ypač atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nuo 2024 m. gruodžio 12 d. Lietuvoje yra neteisėtai ir pats yra nurodęs, kad šeimyninių ryšių Lietuvoje neturi.

Atsakovo teigimu, skunde klaidingai nurodoma, jog Lietuvoje pareiškėjas buvo teisėtai, nes skunde minimo paso Departamentui iki Sprendimo Nr. 1 priėmimo pareiškėjas nebuvo pateikęs, nors tokią galimybę turėjo. Taip pat pareiškėjas 2025 m. vasario 6 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog neturi biometrinio paso ir žino, kad Lietuvoje yra neteisėtai. Taigi ginčijamų sprendimų priėmimo metu visi objektyvūs ir paties pareiškėjo pateikti duomenys leido daryti išvadą, jog jis Lietuvoje buvo neteisėtai.

Departamentas paaiškino, kad laikinoji apsauga suteikiama ne jau gyvenantiems Lietuvoje, o tiems užsieniečiams, kurie 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau buvo perkelti iš Ukrainos dėl Rusijos tą dieną pradėtos karinės invazijos. Pažymėjo, jog iki Sprendimo Nr. 1 priėmimo pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo dėl laikinosios apsaugos suteikimo. Tai, kad galimai jo sutuoktinei yra suteikta laikina apsauga ir Leidimas, nereiškia, kad laikina apsauga privalo būti suteikta ir pareiškėjui.

Atsakovas laikosi pozicijos, jog minėtos aplinkybės įrodo, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Juose yra aiškiai aptarti Departamento surinkti duomenys, jie susieti su taikomomis teisės normomis, todėl akivaizdu, kad sprendimai yra motyvuoti ir nėra pagrindo juos naikinti.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė Agata Ulevič nurodė, jog nesutinka su skundo reikalavimais ir atsiliepime išdėstytais motyvais prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. 25S38274 ir 2025 m. vasario 17 d. Lietuvos migracijos departamento informacinėje sistemoje (MIGRIS) komunikacijoje suformuluoto sprendimo atsisakyti priimti Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi prašant suteikti laikinąją apsaugą Nr. 2502-ALLG-0471, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš teismui pateiktų rašytinių duomenų nustatyta, kad atsakovas 2025 m. vasario 6 d. priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo nusprendė įpareigoti pareiškėją iki 2025 m. vasario 21 d. savanoriškai išvykti į užsienio valstybę – Ukrainą. Sprendime Nr. 1 nurodoma, kad jo priėmimo teisinis pagrindas – Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktas bei Įstatymo 127 straipsnio 1, 3¹ ir 6 dalys.

Sprendime Nr. 1 nurodyta, kad pareiškėjas pateikė Ukrainos pasą, galiojantį nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2029 m. kovo 25 d. ir Leidimą, išduotą 2024 m. balandžio 10 d., galiojusį iki 2024 m. gruodžio 12 d. Akcentuojama, jog pareiškėjui nėra taikomas bevizis režimas, nes pateiktas pasas yra ne biometrinis, todėl pareiškėjas nuo 2024 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Pažymima, jog kariniai veiksmai nevyksta visoje Ukrainos teritorijoje. Ukrainos viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos Įstatymu Nr. 1706-VI 2, kuris perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Pareiškėjas Ukrainoje galėtų kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietoje.

Pareiškėjas 2025 m. vasario 13 d. MIGRIS sistemoje pateikė prašymą Nr. 2502-ALLG-0471 suteikti laikinąją apsaugą. Atsakovas 2025 m. vasario 17 d. MIGRIS komunikacijoje suformulavo Sprendimą Nr. 2, kuriuo nurodė, kad jo prašymas suteikti laikinąją apsaugą yra atmestas, nes pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas sprendimas, įpareigojantis jį iki 2025 m. vasario 21 d. išvykti iš Lietuvos Respublikos ir jis nėra įvykdytas.

Šioje byloje kilo ginčas ar atsakovas priimdamas Sprendimą Nr. 1 išsamiai ir tinkamai įvertino faktinius duomenis, pripažindamas pareiškėjo buvimą Lietuvos Respublikoje neteisėtu. Pareiškėjas su skundu pateikė duomenis, kad jam Ukrainos biometrinis pasas numeris GH786184 buvo išduotas 2024 m. vasario 28 d., ką patvirtina pateiktas paso titulinis lapas, o taip pat 2024 m. lapkričio 28 d. VĮ „Dokumentas“ pažyma apie išduotą pasą. Pareiškėjo teigimu paso jis fiziškai neturėjo, kadangi jis nebuvo išduotas dėl aplinkybių, kurios nurodytos cituojamoje pažymoje.

Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis numato, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2 – 9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką.

Vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Taip pat minėto straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

Sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 127 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą konstatuotina, kad Departamentas nustatęs, jog užsienietis, pasibaigus turėto Leidimo galiojimo terminui arba Įstatymo 11 straipsnio 2 – 9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytam buvimo laikui, toliau gyvena Lietuvoje, turi teisę priimti sprendimą įpareigojantį užsienietį savanoriškai išvykti į užsienio valstybę.

Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis numato, kad užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos Reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – Vizų režimo reglamentas), nuostatos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Vizų režimo reglamento nustatytais atvejais gali taikyti vizų režimo išimtis.

Vizų režimo reglamento II priede „Trečiųjų šalių, kurių piliečiams netaikomas reikalavimas turėti vizą, kertant valstybių narių išorines sienas, kai buvimo trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį“ numatyta, kad Ukrainos piliečiams, turintiems biometrinį pasą, Europos Sąjungoje yra taikomas bevizis režimas.

Užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240 bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Užsienietis, turintis riboto teritorinio galiojimo kelionės leidimą, išduotą pagal Reglamento (ES) 2018/1240 44 straipsnį, suteikiantį teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje ne ilgiau kaip 90 dienų nuo pirmo atvykimo su šiuo leidimu dienos (Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis).

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, jog Ukrainos Respublikos piliečiai, turintys biometrinį pasą, turi teisę 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, būti Lietuvos Respublikoje, nes jų atžvilgiu yra taikomas Vizų režimo reglamente nustatytas bevizis režimas.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas yra Ukrainos pilietis, tačiau atsakovas Sprendime Nr. 1 konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė biometrinio paso, todėl jo atžvilgiu nėra taikomos Vizų režimo reglamento ir Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatos ir pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai.

Kaip jau paminėta, iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų matyti, jog pareiškėjui yra išduotas biometrinis Ukrainos piliečio pasas Nr. GH786184, kuris galioja nuo 2024 m. vasario 28 d. iki 2034 m. vasario 28 d., t. y. Sprendimo Nr. 1 priėmimo metu pareiškėjui buvo išduotas galiojantis biometrinis pasas, tačiau pareiškėjas fiziškai jo nebuvo gavęs dėl 2024 m. lapkričio 24 d. pažymoje Nr. 2/9-3609 nurodomų priežasčių – pasai juos išrašius išduodami pagal eiliškumą.

Taigi šiuo konkrečiu atveju susiklostė situacija, jog faktiškai Ukrainos biometrinis pasas pareiškėjui jau buvo išrašytas bei galiojo, tačiau jis jam nebuvo įteiktas fiziškai ir jis negalėjo jo pateikti Migracijos departamentui.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2025 m. vasario 6 d. paaiškinime teigė, jog į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. rugsėjo 15 d., čia gyveno ir dirbo Leidimo Nr. 760347471 pagrindu, kurio galiojimas baigėsi 2024 m. gruodžio 12 d., o biometrinio paso neturėjo. Įvertinus tai, atsakovo teigimu buvo akivaizdu, kad pareiškėjas biometrinio paso neturi. Tačiau pažymėtina, jog minėtas paaiškinimas yra pateiktas administracinio nusižengimo byloje ir nėra tiesiogiai susijęs su ginčijamų sprendimų priėmimo procedūra, be to pareiškėjas galimai sąžiningai klydo, kadangi bylos medžiaga neginčytinai patvirtina, jog jam yra išrašytas ir nuo 2024 m. vasario 28 d. galioja biometrinis pasas.

Pažymėtina ir tai, jog atsakovas nurodė, kad pareiškėjas teigė neturįs jokių šeimyninių ryšių Lietuvoje. Tačiau byloje yra teikiami įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjo sutuoktinei, kuri nurodoma ir 2025 m. vasario 13 d. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu Nr. 2502-ALLG-0471, yra išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikinosios apsaugos pagrindu, galiojantis iki 2026 m. kovo 4 d. Taigi faktiniai duomenys bylos nagrinėjimo metu ir ginčijamų sprendimų priėmimo metu esmingai skiriasi.

Aukščiau nurodytų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai manyti, kad viešojo administravimo procedūros metu arba nebuvo užtrinta galimybė pareiškėjui tinkamai paaiškinti reikšmingų aplinkybių, turėjusių esminės įtakos tinkamam teisinių santykių kvalifikavimui, arba pareiškėjas sąžiningai klydo dėl bendrųjų gebėjimų stokos.

Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada). Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (LVAT 2005 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-655/2005). VAĮ 1 straipsnyje, apibrėžiančiame aptariamo įstatymo paskirtį, nustatyta, jog šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje. VAĮ 3 straipsnyje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais šioje įstatymo normoje išvardytais principais. Tai reiškia, jog kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad „administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs“ (VAĮ 3 straipsnio 2 punktas). Be to, yra labai svarbu, kad asmuo, kuris inicijuoja administracinę procedūrą, žinotų vykdomų procedūrų esmę, galimas teisines pasekmes, būtų sudaryta galimybė būti išklausytam (LVAT 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3322/2011).

Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalį administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Pabrėžtina, jog toks individualus administracinis aktas, kuriame nevertintos bylai reikšmingos aplinkybės, neatitinka gero viešojo administravimo principo, kuris įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. pvz. Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, vykdydamos valdžios funkcijas, privalo veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų, bei dirbti rūpestingai ir atidžiai. Pažymėtina, kad atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principas Konstitucinio Teismo yra pripažintas koordinuojančio ir determinuojančio konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi, viena iš Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą.

Šiuo atveju gero viešojo administravimo principas įpareigoja atsakovą, priimant individualius administracinius aktus, jame ne tik nurodyti teisės aktus, bet ir tinkamai įvertintų reikšmingų faktinių aplinkybių visumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios pareigos nagrinėjamu atveju Departamentas neįvykdė.

Kaip jau paminėta, su skundu yra pateikti faktiniai duomenys, patvirtinantys, kad Sprendimo Nr. 1 priėmimo metu pareiškėjui buvo išrašytas Ukrainos biometrinis pasas, jo sutuoktinei suteikta laikinoji apsauga ir išduotas leidimas laikinai gyventi, taigi atsakovas neatliko visapusiško ir išsamaus pareiškėjo situacijos tyrimo ir vertinimo, todėl galimai padarė klaidingą išvadą, jog jo atžvilgiu nėra taikomas bevizis režimas, kadangi jis neturi biometrinio Ukrainos Respublikos piliečio paso. Kaip jau paminėta, pareiškėjui nuo 2024 m. vasario 28 d. yra išduotas galiojantis biometrinis pasas. Todėl sprendimo priėmimo metu turėjo būti įvertinta, ar esant išduotam biometriniam pasui, tačiau jo neturint su savimi fiziškai dėl 2024 m. lapkričio 28 d. pažymoje Nr. 2/9-3609 nurodytų priežasčių, yra pagrindas pripažinti jo buvimą Lietuvos Respublikoje neteisėtu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, susiklosčiusi situacija negali būti vertinama formaliai, teigiant, kad ginčijamų aktų priėmimo metu nebuvo pateikti tam tikrą teisę pagrindžiantys faktiniai duomenys. LVAT nevienareikšmiškai savo procesiniuose dokumentuose yra pasiskęs, kad teisę sutapatinus su įstatymu, teisės praktikos požiūriu pirmumas būtų teikiamas ne teisingumui, o teisėtumui; ne kiekviena gyvenimiška situacija gali būti reglamentuota ir tilpti į konkrečias teisės normas, todėl sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo teisinio statuso būtina vadovautis ir bendraisiais teisės principais, siekiant socialinio konflikto išsprendimo, atsisakant formalistinio požiūrio.

Pasisakant dėl Sprendimo Nr. 2 teisėtumo pažymėtina, kad jis taipogi akivaizdžiai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų – Sprendimas Nr. 2 iš esmės yra MIGRIS sistemoje pareiškėjui išsiųsta žinutė, kuria nėra atlikta nei teisinė kvalifikacija, nei nurodytas sprendimo priėmimo pagrindas, nepasisakyta dėl pareiškėjo 2025 m. vasario 13 d. prašyme suteikti laikinąją apsaugą nurodytų faktinių aplinkybių. Sprendimas Nr. 2 iš esmės grindžiamas tik aplinkybe, jog Sprendime Nr. 1 buvo konstatuota, kad pareiškėjas Lietuvoje yra nelegaliai ir jis yra įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę. Pripažinus, kad Sprendimas Nr. 1 priimtas neįvertinus visų faktinių aplinkybių, netinkamai atlikta teisinė kvalifikacija ir jis neatitinka viešojo administravimo įstatymo keliamų reikalavimų, akivaizdu, kad Sprendimas Nr. 2 taipogi neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų ir tai yra teisinis bei faktinis pagrindas pripažinti Sprendimą Nr. 2 nepagrįstu bei neteisėtu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, konstatuojama, kad pareiškėjo J. R. skundas yra pagrįstas, todėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. vasario 6 d. sprendimas Nr. 25S38274 ir MIGRIS sistemoje pareiškėjui pateiktas 2025 m. vasario 17 d. sprendimas, naikintini kaip neteisėti.

Pareiškėjas taipogi prašo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti jo 2025 m. vasario 13 d. MIGRIS sistemoje pateiktą prašymą Nr. 25-02-ALLG-0471.

LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad ginčijamo administracinio akto panaikinimas savaime suponuoja poreikį administracinėje procedūroje priimti naują sprendimą, nes kitu atveju administracinė procedūra dėl asmens pateikto skundo (prašymo) liktų neužbaigta (žr., pvz., LVAT 2024 m. kovo 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-586-821/2024; 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1259-442/2023; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2428-1047/2023; 2023 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1024-624/2023; 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4159-261/2021; 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1120-602/2018; 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-485-525/2018; ir kt.). Taigi, ginčijamų sprendimų panaikinimas suponuoja institucijos, kaip viešojo administravimo subjekto, kuriam taikomas gero administravimo principas, pareigą išnagrinėti klausimą iš naujo pagal teisės aktų reikalavimus ir priimti naują administracinį sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Pareiškėjas teismui pateikė prašymą, prašydamas priteisti iš atsakovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas - 1122,50 Eur.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Nagrinėjamu atveju buvo konstatuota, jog ginčijami sprendimai yra neteisėti bei naikintini, todėl darytina išvada, kad sprendimas iš esmės yra priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Pareiškėjas teismui pateikė 2025 m. vasario 12 d. sąskaitą – faktūrą serija RL Nr. 0305, 2025 m. vasario 17 d. sąskaitą – faktūrą serija RL Nr. 0306, 2025 m. vasario 12 d. bei 2025 m. vasario 18 d. mokėjimo nurodymus. Minėti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas advokatui sumokėjo 400,00 Eur už skundo parengimą teismui, 700,00 Eur už jo interesų atstovavimą 2025 m. balandžio 15 d. vykusiame teismo posėdyje ir 22,50 Eur žyminį mokestį.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Skundas teismui pateiktas 2025 m. vasario 20 d. (2025 m. I ketvirtis). todėl nagrinėjamu atveju aktualus yra 2024 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris remiantis Statistikos departamento duomenimis siekė – 2237,9 Eur.

Už skundo parengimą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 2.5 (Rekomendacijų 8.2 punktas). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes matyti, kad už skundo parengimą maksimalus priteistinas užmokestis – 5594,75 Eur (2237,9 * 2.5). Kaip paminėta, pareiškėjas už skundo parengimą advokatui sumokėjo 400,00 Eur, t. y. pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteisino užmokesčio.

Teismo 2025 m. balandžio 15 d. informacinėje pažymoje nurodyta, kad posėdžio pradžia 13.11 val., o pabaiga 14.11 val., t. y. teismo posėdis užtruko vieną valandą. Teismo posėdis įvyko 2025 m. balandžio 15 d. (2025 m. II ketvirtis), todėl nagrinėjamu atveju aktualus yra 2024 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris remiantis Statistikos departamento duomenimis siekė – 2335,9 Eur.

Už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1 (Rekomendacijų 8.19 punktas). Teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda (Rekomendacijų 9 punktas).

Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą matyti, kad už vieną atstovavimo teismo posėdyje valandą maksimalus priteistinas užmokestis siekia 233,59 Eur (2335,9 * 0,1). Pareiškėjas už jo interesų atstovavimą teismo posėdyje advokatui sumokėjo 700,00 Eur., t. y. pareiškėjo prašoma priteisti suma viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų priteistiną užmokestį.

Vadovaujantis anksčiau išdėstytu, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas iš dalies ir iš Departamento priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už skundo parengimą, jo interesų atstovavimą teismo posėdyje ir sumokėtą žyminį mokestį – 656,09 Eur (400,00 + 233,59 + 22,50).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. R. (Y. R.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 25S38274.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos MIGRIS sistemoje 2025 m. vasario 17 d. priimtą sprendimą atmesti prašymą 2502-ALLG-0471.

Pareiškėjui J. R. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteisti 659,09 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitoje dalyje pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisimo netenkinti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Remigijus ArminasAsta Adamonytė - ŠipkauskienėEglė Kiaurakytė