Vilniaus apygardos teismo nutartis

2008-02-26 · Civilinė byla Nr. 2A-183-464/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-02-26
Bylos Nr.
2A-183-464/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Neringa Švedienė, Algirdas Auruškevičius, Dalia Kačinskienė (pran.)
Ieškovas
A. P.
Atsakovas
A. R.
Kategorijos
  • 21.4.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A48-183/ 2008Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.3.; 21.4.1.4.; 35.3.6.; 63.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2008 m. vasario 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Algirdo Auruškevičiaus,sekretoriaujant G.Glavackaitei,dalyvaujant ieškovui A. P., jo atstovui adv. L.Meškiui,atsakovui A. R., jo atstovui adv. V.Raviniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. R. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui A. R. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo A. R. priešieškinį ieškovui A. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas A. P. 2005-07-12 kreipėsi į Ukmergės raj. apylinkės teismą su prašymu išduoti teismo įsakymą, vėliau – ieškinio teisenos tvarka, prašydamas priteisti iš atsakovo A. R. 16 228 Lt skolą, 970,10 Lt palūkanų, 5 842,80 Lt delspinigių ir 4 868,40 Lt baudą, iš viso - 27 909,30 Lt su 5 % dydžio procesinėmis palūkanomis bei patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b.l.2, 23). Nurodė, kad jis 2003-05-21 paskolino atsakovui 4 700 EUR, arba 16 228 Lt (4 700 EUR x 3,4528 Lt/ EUR) su 4 % dydžio metinėmis palūkanomis (Paskolos sutarties 1.1 p.). Paskola turėjo būti grąžinta iki 2003-12-31, bet atsakovas vengia ją atiduoti iki šiol, tad už termino įvykdyti prievolę praleidimą atsakovui tenka pareiga papildomai mokėti 0,2 % delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną (16 228 Lt x 0,2 % x 180 d.). Be to, pagal Paskolos sutarties 3.2 p. skolininkas, negrąžinęs paskolos ilgiau kaip 6 mėn., skaičiuojant nuo galutinio paskolos grąžinimo termino, turi mokėti 30 % baudą nuo negrąžintos paskolos sumos.

Atsiliepimas

Atsakovas A. R. ieškovo reikalavimų nepripažino ir prašė ieškinį atmesti (t. 1, b.l.14-15, 27-28). Neneigia 4 700 EUR gavimo fakto, tačiau tikina paskolos sutartį pasirašęs dėl didelio ekonominio spaudimo iš ieškovo, UAB „Adimra“ (kurios direktoriumi buvo atsakovas) akcininkų bei darbuotojų pusės (CK 1.91 str.). Gautus pinigus atsakovas įnešė į UAB „Adimra“ buhalteriją ir įformino kaip ieškovo ofšorinės kompanijos „Tradebest Limited“ apmokėjimas už UAB „Adimra“ pateiktą produkciją. Nepaisant pastarojo užskaitymo, firma „Tradebest Limited“ vis tiek liko nemažai skolinga UAB „Adimra“, dėl ko ši bendrovė buvo likviduota dėl bankroto.

Atsakovas A. R. pareiškė priešieškinį, kurį patikslinęs prašė: 1) pripažinti iš dalies negaliojančia bylos šalių 2003-05-21 pasirašytą paskolos sutartį kaip apsimestinį sandorį, t.y. sudaryta ne su tikrąja sandorio šalimi, nustatant, jog sutartis buvo sudaryta tarp A. P., veikiančio firmos „Linkoln Ventures“ vardu, ir A. R., kaip UAB „Adimra“ direktoriaus; 2) pripažinti negaliojančia 2003-05-21 paskolos sutartį kaip tariamą sandorį, sudarytą tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, pagal kurį gauti pinigai panaudoti padengti firmos „Linkoln Ventures“ įsiskolinimą už UAB „Adimra“ produkciją (t. 1, b.l.34-35, 39-40, 158-159, 178-179). Atsakovo teigimu, jis pasirašė ginčijamą sutartį ne kaip fizinis asmuo, pasiimdamas iš to kylančias teises ir pareigas, bet kaip juridinio asmens - UAB „Adimra“ – vadovas. Atsakovo tikroji valia buvo nukreipta į pinigų iš ieškovo ofšorinių įmonių „Tradebest Limited“ ir „Linkoln Ventures“ gavimą, kad būtų sumažinta jų skola UAB „Adimra“. Kaltina ieškovą sužlugdžius UAB „Adimra“ ir siekiu pasipelnyti iš atsakovo.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į priešieškinį (t. 1, b.l.60-62, 165-167) su priešieškiniu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Akcentavo, kad atsakovas paskolintą sumą galėjo panaudoti savo nuožiūra, pvz., įnešti į UAB „Adimra“ kasą, tačiau pastarasis faktas neturi įtakos paskolos sutarties kaip tokios galiojimui. Atsakovas rašytiniais įrodymais nepagrindė, kiek ir už ką kompanija „Linkoln Ventures“ esą buvo skolinga UAB „Adimra“. Atsakovas siekia asmeninę prievolę perkeltai jau likviduotai įmonei ir taip išvengti paskolos grąžinimo. Pastebėjo, jog įvykdyta sutartis negali būti pripažinti tariamu sandoriu. Įvertinus ginčo sutarties turinį, ji taip pat nelaikytina ir apsimestiniu sandoriu.

Žemesnės instancijos teismas

Ukmergės rajono apylinkės teismas 2007-11-07 sprendimu ieškinį patenkino visiškai, o priešieškinį atmetė (t. 2, b.l.29-31). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog bylos šalis sieja paskolos santykiai, nes 2003-05-21 sutartyje nurodyti fizinių asmenų identifikaciniai duomenys (vardas/ pavardė, asmens kodai, gyvenamosios vietos adresai) be nuorodos į juridinių asmenų atstovavimą, nėra juridinių asmenų rekvizitų ir/ar antspaudų. Teismo posėdyje atsakovas paaiškino skaitęs sutartį ir supratęs, kad ją sudaro asmeniškai. Suteiktą paskolą ieškovas įstatymų nustatyta tvarka deklaravo. Priešieškinį teismas atmetė, kadangi atsakovas neįrodė sunkios UAB „Adimra“ turtinės padėties ir tai, jog paskolos sutartis buvo sudaryta dėl ekonominio spaudimo, grasinimo ir/ ar susidėjusių sunkių aplinkybių. Atsakovas pripažino, kad netgi ir tais atvejais, kai firma „Linkoln Ventures“ laiku neatsiskaitydavo, UAB „Adimra“ vis tiek jai tiekdavo baldus, vadinasi, UAB „Adimra“ nesiėmė įstatyme numatytų veiksmų (pvz., CK 1.139 str.), siekdama pagerinti savo finansinę padėtį. Iš kasos pajamų orderio Nr. 34791299 (t. 1, b.l.126) neaišku, ar būtent iš ieškovo kaip paskola gauti pinigai buvo įnešti į UAB „Adimra“ kasą, nes paskolos suteikimo metu šalys jokių orderių nepasirašė, o A. S., UAB „Adimra“ administratore – kasininke, yra nuteista dėl kasos pajamų orderių klastojimo.

Šalies argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2007-11-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti (t. 2, b.l.33-36). Apeliacinis skundas grindžiamas pernelyg formaliu įrodymų vertinimu. Vertindamas ginčo santykius, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kas buvo sutarties iniciatorius, šalių valią, elgesį, kitas reikšmingas aplinkybes (CK 6.193 str. 5 d.). Ieškovas buvo kompanijos „Linkoln Ventures“ įgaliotas atstovas, atsakovas – UAB „Adimra“ direktorius. Ieškovas pasiūlė įmonių tarpusavio atsiskaitymo per paskolos sutartį variantą ir atsakovas su tuo sutiko, visiškai pasitikėjo ieškovu. Tai nebuvo vienkartinis atsiskaitymas, tokiu būdu ieškovas visada atsiskaitinėdavo. Atsakovas gautus pinigus įnešė į UAB „Adimra“ buhalteriją, įformindamas tai kasos pajamų orderiu Nr. 34791299. Teigia, kad jam asmeniškai tuo metu pinigų nereikėjo, todėl neturėjo tikslo skolintis jų, juo labiau tokiomis nepalankiomis sąlygomis. Kartu ginčija papildomas prievoles. Ieškovas jokių nuostolių neįrodinėjo, todėl teismas neturėjo pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti baudą. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią 0,2 % delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną, kas sudaro 73 % per metus, laikytini aiškiai per dideliais. Galiausiai teismas nepakankamai įsigilino į bylos esmę, dėl daugelio įrodymų apskritai nepasisakė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, jų šiuo atveju nenustatyta. Kolegija, išklausiusi šalių ir atstovų paaiškinimus dėl skundo argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl šalis siejusių teisinių santykių turinio, todėl sprendimą panaikinti, kaip to prašo apeliantas, nėra įstatyminio pagrindo.

Nustatyta, kad šalys 2003-05-21 sudarė sandorį (t.2, b.l. 24), įvardiję jį paskolos sutartimi, pagal kurį ieškovas paskolino atsakovui 4700 EUR arba 16 228 Lt, o atsakovas įsipareigojo iki 2003-12-31 paskolą grąžinti, mokėti palūkanas už naudojimąsi pinigais bei netesybas, jei paskolą vėluos grąžinti. Nors byloje kilo šalių ginčas dėl skirtingos ginčo sutarties interpretacijos, bylą nagrinėjęs teismas konstatavo, jog, sudarydamos ginčo sutartį, bylos šalys veikė kaip fiziniai asmenys ir jog jas, priešingai nei tai savo priešieškiniu traktuoja atsakovas, ginčijęs sudarytą paskolos sutartį net keliais teisiniais pagrindais - kaip apsimestinį sandorį, sudarytą ne su tikrąja sandorio šalimi, kaip tariamą sandorį, sudarytą neketinant sukurti teisinių pasekmių, kaip sandorį, sudarytą ekonominio spaudimo įtakoje - sieja paskolos, o ne pavedimo teisiniai santykiai. Tokia teismo išvada yra teisinga ir pagrįsta. Byloje nesama jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių atsakovo atsikirtimus, esą tiek jis, tiek ieškovas, sudarydami susitarimą, veikė kiekvieno jų atstovaujamos bendrovės vardu, taigi sukūrė teises ir pareigas ne kiekvienas sau, o atstovautoms bendrovėms kompanijai „Linkoln Ventures“ ir UAB „Admira“; nesama ir įrodymų, jog atsakovas būtent šiuo būdu – per paskolos sutarties institutą - įsipareigojo ieškovo atžvilgiu atlikti kokius nors teisinius veiksmus santykiuose su trečiaisiais asmenimis, t.y. perduoti už ieškovą šio atstovautos bendrovės „Linkoln Ventures“ mokamas grynaisiais pinigais įmokas už pateiktą jai produkciją į UAB „Admira“ kasą. Antra vertus, apelianto teiginiai, kad ieškovo atstovauta bendrovė „Linkoln Ventures“ buvo skolinga jo, atsakovo, vadovaujamai bendrovei UAB „Admira“ už tiektą produkciją ir skolininkė savo skolos dalį neva grąžino paskolindama pinigus savo kreditorės UAB „Admira“ vadovui (atsakovui), pastarajam skolintais jam pačiam skolingos bendrovės pinigais sumažinant „Linkoln Ventures“ skolas už parduotą jai produkciją, yra visiškai nelogiški, neprotingi ir neatitinkantys CK 1.5 str. nuostatų, įpareigojančių visus be išimties civilinių teisinių santykių subjektus tiek įgyvendinat savo teises, tiek ir pareigas veikti teisingai, protingai ir sąžiningai. Protingumo kriterijus reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo ir atidaus, t.y. racionalaus ir protingo asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartus. Antai ūkinės – finansinės operacijos tarp juridinių asmenų yra atliekamos naudojant atitinkamus buhalterinius dokumentus – kasos pajamų, kasos išlaidų orderius, arba bankinius pavedimus, patvirtinančius atliktas operacijas su pinigais, tam nėra jokios būtinybės atlikti kitokių, įstatymo nenumatytų tarpinių sandorių bei veiksmų. Apeliantas dėl įgyto išsilavinimo ir turimos vadovavimo patirties, ką yra pripažinęs teisme, privalėjo tai suvokti, nes būtent protingumas ir atsakovo, kaip bendrovės vadovo, padėtis šioje konkrečioje situacijoje apsprendė jo elgesį – veikti įstatymais nustatytu būdu ir reikalauti skolų gražinimo teisme. Bendrovės vadovo pareigas nusako CK, Akcinių bendrovių įstatymo normos, bendrovės įstatai, o dėl savo pareigų turinio, dėl ketinamo sudaryti paskolos sandorio reikšmės ir pasekmių, apeliantas turėjęs galimybę pasitarti su teisininkais. Tik elgdamasis apdairiai ir protingai asmuo objektyviuoju požiūriu yra sąžiningas, o neprotingas elgesys įstatymų leidėjo valia traktuojamas kaip objektyviuoju požiūriu nesąžiningas. Tai sukelia ir tam tikras teisines pasekmes, nes teisė negina ir negali ginti nesąžiningo asmens ( CK 1.137 str. 2 – 5 d.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad jokių pagrindų sandorį traktuoti kaip apsimestinį ( CK 1.87 str.) nesama.

Nebuvo teisinio pagrindo paskolos sutartį pripažinti negaliojančia ir pagal CK 1.91 str. d. nuostatas – jokio ekonominio spaudimo, juo labiau iš kitos sandorio šalies (ieškovo) apeliantas neįrodė ( CPK 178 str.), o susidėjusia sunkia bendrovei ekonomine padėtimi kaip susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis CK 1.91 str. prasme, ko pasekoje bendrovė bankrutavo ir buvo likviduota, paskolos sutarties sudarymas bei priimti netinkami ir neadekvatūs sprendimai asmeniškai skolintis lėšas ir jomis galimai dengti skolas bendrovės „Admira“ kreditoriams, negali būti pateisinami. Tokia bankrutavusios bendrovės padėtis yra paties atsakovo, kaip bendrovės vadovo, netinkamos administracinės veiklos, pasirenkant partnerius bendradarbiauti, neveikimo, nesiekiant įstatymo nustatytu būdu sumažinti skolas, išdava.

CK 1.86 str., aptariantis tariamo sandorio negaliojimą, šioje situacijoje iš viso negali būti taikomas, nes perduodami pagal sutartį pinigai buvo realūs, jų gavimo ir paskolos sutartyje nurodytos sumos dydžio neginčija ir apeliantas, taigi teisinės pasekmės buvo sukurtos. Aplinkybė, kad šie pinigai, kaip kad tvirtina apeliantas, nebuvo reikalingi jam asmeniškai kaip fiziniam asmeniui, juos panaudojo bendrovės reikmėms, teisinės reikšmės neturi, nes paskolos sutarties esmės tai, kur ir kokiu būdu buvo panaudotos pasiskolintos lėšos, nepakeičia, taip pat neįtakoja ir sutartinių santykių tarp paskolos davėjo bei paskolos ėmėjo teisių turinio, jų tarpusavio prievolių.

Nesant pagrindų tenkinti priešieškinį, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovas turi pareigą skolą grąžinti. Bendruosius prievolių, taigi ir sutarčių, vykdymo principus aptaria CK 6.38 str. Ši norma reikalauja, kad prievolės būtų vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Taigi, jeigu prievolės įvykdymo terminas apibrėžtas, skolininkas ją privalo įvykdyti sutartyje nurodytais terminais, o sutarties įvykdymo termino praleidimas laikomas sutarties pažeidimu ( CK 6.63 str. 1 d. 2 p.), už kurį skolininkui gali būti taikomi tam tikri neigiami teisiniai padariniai, numatyti įstatymo ar sutarties - netesybos, jis taip pat privalo atlyginti kitos sutarties šalies patirtus nuostolius. Be to, esant paskolos teisiniams santykiams, skolininkas privalo grąžinti ne tik paskolos sumą, bet ir mokėti palūkanas, jei šalys nesusitaria kitaip. Palūkanos gali būti dvejopos paskirties: kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka už naudojimąsi svetimais pinigais, ir kaip kompensacija už kreditoriaus praradimus, kai laiku nevykdoma piniginė prievolė, t.y. už minimalius kreditoriaus nuostolius, kurių atsiradimą kreditoriui šalys preziumuoja. Šalys dėl palūkanų mokėjimo už naudojimąsi paskolos suma buvo susitarusios, šis susitarimas teisės normoms neprieštarauja (CK 6.872 str.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apskaičiuotas sutartines palūkanas priteisė iš apelianto kartu su paskolos suma.

Tačiau vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netesybų dydžiu, kolegija sprendžia, jog šie apelianto argumentai yra iš dalies pagrįsti. Nors teismas sprendime pasisakė, jog netesybos, teismo nuomone, nėra per didelės, tokios savo pozicijos nemotyvavo. Motyvas, kad pats atsakovas netesybų neginčijo, nėra visiškai teisingas, kadangi prieštaravimas dėl pareigos grąžinti pagrindinę skolą apima šiuo atveju ir prieštaravimą mokėti netesybas. Kita vertus, įstatymas suteikia galimybę teismui ir savo nuožiūra jas mažinti, jeigu netesybos yra aiškiai per didelės, tačiau tokia apimtimi, kad jos netaptų mažesnės už kreditoriaus nuostolius, taigi ir sutartinių netesybų dydis gali būti ginčo objektu pagal CK 6.73 str. 2 d. Paskolos sutartimi aptarta atsakovo pareiga mokėti iš esmės dvigubas, tik skirtingos formos netesybas – po 0,2 % delspinigių už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną už 6 mėnesių laikotarpį, ir sumokėti 30 % baudą nuo negrąžintos paskolos sumos. Tokios netesybos, atsižvelgiant į paskolos sumą (ieškovo reikalaujamos priteisti netesybos sudaro 66 % paskolos sumos), į jau susiformavusią šiuo klausimu teisminę praktiką, pripažintinos aiškiai per didelėmis ir neprotingomis, nes vien pirmosios – delspinigiai jau gali būti laikomos baudinėmis, tokio dydžio netesybos prilygsta 72 % metinėms palūkanoms ( 0,2 % x 30 d. x 12 mėn.). Baudinių netesybų CK 6.71. str. – 6.75 str., reglamentuojantys netesybas, nenumato. Tokią šių teisės normų aiškinimo taisyklę ne kartą yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, bylose konstatavęs ir teismo teisę mažinti delspinigius, ir jų protingo dydžio nustatymo kriterijus ( pvz. 2003-02-05 nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-213/2003 m., bylų kategorija Nr. 32.4, Teismų praktika Nr. 20; 2003-11-05 nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-1070/2003 m., bylų kategorija 31.4.; 32.1., ir kt.). Delspinigiai, kaip netesybos, yra minimalius kreditoriaus nuostolius, kurių dydžio nereikia įrodinėti, kompensuojanti pinigų suma. Tačiau netesybos negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Minėtos įstatymo nuostatos įtvirtintos siekiant užtikrinti prievolės šalių interesų pusiausvyrą bei teisingumo principą, pašalinti galimą šalių interesų neatitikimą. Šiuo konkrečiu atveju ieškovas neįrodinėjo realių nuostolių buvimo, todėl 0,1 % delspinigiai už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, skaičiuojant juos paskolos sutartyje aptartu laikotarpiu - už 6 mėnesius, iš viso 2921,04 Lt, bei atleidžiant apeliantą nuo kitos dalies delspinigių (baudos), kolegijos nuomone, yra pakankami ieškovo interesams užtikrinti bei prievolės užtikrinančiai funkcijai įgyvendinti ( CK 6.70 str.).

Pažymėtina, kad baudinės netesybos nėra suprantamos siaurąja prasme, kad iš viso nėra galima tokia netesybų forma – bauda, kaip tai traktuoja savo skunde apeliantas. Baudą, kaip netesybas, numato įstatymas ( CK 6.71 str., 6.258 str.).

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia iš esmės teisėto bei pagrįsto teismo sprendimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai aiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias netesybas pagal sutartines prievoles, neteisingai įvertino, kad jos nėra per didelės, tokio savo sprendimo neargumentavo, ir tai lėmė neteisingą ginčo išsprendimą netesybų dalyje. Todėl ši sprendimo dali pakeistina, sumažinant netesybas iki nutartyje jau aptarto dydžio (CPK 330 str.), paliekant kitą ginčijamo teismo sprendimo dalį nepakeistą.

Sutinkamai su CPK 93 str.4 d., pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas šalims. Ieškovas turėjo 837,28 Lt žyminio mokesčio išlaidų ( t.1, b.l. 1, 22), ir 800 Lt atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų ( t.1, b.l. 134), visos šios išlaidos jam priteistos ginčijamu teismo sprendimu. Patenkinus 28 % apeliacinio skundo reikalavimų, paskaičiuotų pagal prašytos ieškiniu priteisti iš viso 27 909,30 Lt sumos ir likusios priteista 20 119,14 Lt sumos proporciją, atitinkama procentine dalimi sumažintinos ir ieškovo A. P. naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos, t.y. priteistas žyminis mokestis sumažintinas iki 595,64 Lt, o už advokato paslaugas ieškovui priteista iš apelianto suma sumažintina iki 576 Lt.

Apelianto pirmosios instancijos teisme patirtos išlaidos – už priešieškinį sumokėtas žyminis mokestis jam nepriteistinas, kadangi apeliacinės instancijos teisme ši skundo dalis pripažinta nepagrįsta.

Tačiau apeliantas turėjo 1500 Lt išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Išlaidų už teisines paslaugas kompensuojamos dalies pagrįstumo klausimas yra spręstinas atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijas). Įvertinus aplinkybę, kad atstovavimo sutartis su advokatu V.Raviniu sudaryta tik 2008-02-08, o apeliacinis skundas paduotas 2007-12-06, be to, jame nėra nuorodos ar duomenų, jog jį ruošė tas pats advokatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju kompensuotinos tik Rekomendacijų 8.18. p. nurodytos išlaidos – viena atstovavimo teisme valanda ir apeliantui šių išlaidų priteistina 33,60 Lt [ ( 800 MGL x 0,15 x 1 h) x 28 % ]. Taip pat apeliantui iš ieškovo priteistina 234,44 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą ( 837,28 x 28 % ).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., teisėjų kolegija

nutarė:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimą iš dalies pakeisti: sumažinti iš A. R. priteistus delspinigius nuo 5842,80 Lt iki 2921,04 Lt, o A. P. reikalavimą priteisti 4868,40 Lt baudą atmesti.

Sumažinti priteistas iš A. R. bylinėjimosi išlaidas A. P. naudai: žyminio mokesčio išlaidas iki 595,64 Lt, atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidas iki 576 Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. P. 234,44 Lt žyminio mokesčio ir 33,60 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų A. R. naudai.

Kolegijos pirmininkė Dalia KačinskienėTeisėjai Neringa ŠvedienėAlgirdas Auruškevičius