Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas: E.J.Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-719-508/2011

Teisėja J.Kvaselytė Teisminio proceso Nr. 1-63-1-00382-2009-5

2011 m. gruodžio 07 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, gynėjams advokatams Ričardui Lilui, Algiui Girdučiui Šalavkai, Kęstui Ramanauskui, nuteistiesiems V. S., A. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. ir jo gynėjo advokato Ričardo Lilo, nuteistųjų A. Š., G. M. apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, pagal LR BK 302 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pagal LR BK 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p., pagal LR BK 180 str. 2 d. ir 302 str. 1 d. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta 4 (ketveri) metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., 6 d. ir 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir Trakų rajono apylinkės teismo 2010-10-08 nuosprendžiu paskirta 45 parų arešto bausmė pagal LR BK 178 str. 4 d. subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir V. S. skirta galutinė subendrinta bausmė – 6 (šešeri) metai laisvės atėmimo. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikas nuo 2010 m. kovo 19 d. iki 2011 m. rugpjūčio 17 d.

G. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pagal LR BK 302 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir G. M. subendrinta bausmė paskirta 2 (dveji) metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, pagal LR BK 302 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė - 3 (treji) metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010-01-05 nuosprendžiu paskirta 1 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas jam buvo atidėtas pagal LR BK 75 str., iš dalies jas sudedant, ir A. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 4 (ketveri) metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir A. Š. bei L. I., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S., G. M. ir A. Š. pagal LR BK 180 str. 2 d., 302 str. 1 d. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2009 m. birželio 30 d. apie 22 val. automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)), V. S. grasinant peiliu tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – supjaustyti, pasinaudodami bauginančia ir nerimą keliančia situacija – būdami trise ir pranašesni prieš nukentėjusįjį E. K. ir jo draugą A. Č. jėga, sukėlė baimę, ir taip atimdami galimybę priešintis, iš nukentėjusiojo E. K. atėmė jam priklausantį turtą: 4 automobilio „VW, Golf“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) ratus (iš viso: 800,00 Lt vertės), automobilio magnetolą „JVC“ (1200,00 Lt vertės), 4 garso kolonėles (iš viso: 200,00 Lt vertės), 2 garso kolonėles (iš viso: 80,00 Lt vertės), 30 įvairių kompaktinių diskų (iš viso: 50,00 Lt vertės), vyrišką rankinį laikrodį (50,00 Lt vertės), mobilaus ryšio telefono pakrovėją (15,00 Lt vertės), mobilaus ryšio telefoną „Nokia 6100“ (100,00 Lt vertės) ir 40,00 Lt grynais, t.y. iš viso pagrobė 2535,00 Lt vertės turto, bei nukentėjusiajam E. K. 2005-07-08 Prienų PK MP (79) išduotą oficialų dokumentą – Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini).

V. S. pagal LR BK 260 str. 1 d. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su A. Š., ir turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno narkotines medžiagas: 2010 m. kovo 19 d. apie 14 val. Vilniuje, V. S. gavus iš L. I. 120,00 Lt tikslu nupirkti narkotinių medžiagų, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens nupirko tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip 0,218 g narkotinės medžiagos – heroino, kurios dalį, bet ne mažiau kaip 0,170 g heroino, iš karto perdavė automobilyje „Peugeot, 206“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jų laukiančiam sugrįžtant L. I., kitą dalį – nenustatytą kiekį heroino, suvartojo važiuodami į Kaišiadoris, o dar vieną dalį – ne mažiau kaip 0,048 g narkotinės medžiagos heroino, V. S., turėdamas tikslą platinti, laikė prie savęs ir gabeno automobilyje „Peugeot, 206“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki kelio Vilnius-Kaunas 62-o kilometro (Kaišiadorių raj.), kur tą pačią dieną 15.25 val. jie visi buvo sulaikyti policijos pareigūnų ir narkotinė medžiaga – heroinas, automobilyje buvo rasta ir paimta.

V. S. nepagrobė E. K. išduoto Lietuvos Respublikos piliečio paso, nematė ir nežinojo, kas jį galėjo paimti, niekam nebuvo liepęs to daryti. G. M. nurodė, kad pasą paėmė jis pats per klaidą. G. M. buvo įlipęs į nukentėjusiojo automobilį paprašyti pridegti cigaretę ir jam pasirodė, kad iš jo kišenės iškrito pasas. Jis šį pasą pakėlė ir įsidėjo atgal į kišenę. Tik grįžęs namo pastebėjo, kad pasas ne jo, todėl pasą grąžino nukentėjusiajam E. K..

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V.S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 260 str. 1 d., neturėjo pakankamai įrodymų. V. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu duodant parodymus neneigė, kad L. I. parašius SMS žinutę ir pasiūlius, jie kartu su L. I., L. I. automobiliu nuvyko į Vilniaus čigonų taborą. L. I. ketino įsigyti narkotinių medžiagų, kadangi V. S. jau daugelį metų vartoja narkotikus, tąkart įsigyti narkotinių medžiagų -heroino, sumanė ir jis. Kartu su jais vyko ir A. Š., tiesiog norėdamas palaikyti kompaniją, neturėdamas tikslo nei įsigyti, nei platinti narkotinių medžiagų. V.S. nurodė, jog narkotikus įsigijo tik savo reikmėm, niekada nėra jų pardavinėjęs. Narkotikų V.S. L. I. nepardavė, L. I. pats įsigijo narkotikų - 6 pakuotes (čekius) heroino už 120,00 Lt iš priėjusio prie jų automobilio čigonų tautybės asmens. Iš šio asmens 3 pakuotes (čekius) heroino įsigijo ir V. S.. Tai, kad narkotinių medžiagų V.S. neketino ir neturėjo tikslo platinti, parodo ir aplinkybė, kad jis įsigytas narkotines medžiagas iš karto po įsigijimo pradėjo vartoti pats, dar važiuojant automobiliu atgal iš Vilniaus į Kaišiadoris. V.S. heroino nedavė netgi kartu vykusiam A. Š.. A. Š. taip pat rūkė heroiną, kurį, kaip nurodė ir V.S. ir pats A. Š., jam davė L. I.. Tačiau kažkodėl narkotinių medžiagų platinimu buvo apkaltintas V.S., o ne didesnį kiekį įsigijęs ir davęs vartoti jų A. Š., L. I.. Teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ir liudytojo R. K. parodymais, tačiau R. K. parodė, kad jis dėl narkotinių medžiagų skambino ne V.S., o L. I., klausdamas kodėl jo nepasiėmė į Vilnių nusipirkti narkotinių medžiagų. Tik vėliau su juo SMS žinutėmis pradėjo susirašinėti V.S., kuris, kaip teigia ir pats V. S. ir R. K., liepė jam atstoti ir parašė, kad narkotinių medžiagų negavo. Tai tik dar kartą parodo, kad jokio išankstinio susitarimo tarp V. S. ir R. K. nebuvo. Tai, kad nusikalstama veika pagal LR BK 260 str. 1 d. buvo kvalifikuota neteisingai, netiesiogiai patvirtina ir pirmos instancijos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje pažymėdamas, kad L. I. veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal LR BK 259 str. 1 d., o pagal LR BK 260 str. 1 d.

Apeliantų nuomone, nusikalstamos veikos dėl E. K. apiplėšimo ir LR piliečio paso pagrobimo tyrimas buvo atliekamas vangiai, tęsėsi ilgoką laiko tarpą. Tai akivaizdžiai rodo policijos ir prokuratūros pareigūnų norą V. S. bet kokiais būdais apkaltinti sunkių nusikaltimų padarymu. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė būdamas šališkas, vadovaudamasis vien tik nukentėjusiojo E. K., policijos pareigūnų parodymais, visiškai atmesdamas visų kaltinamųjų, tame tarpe ir V. S. parodymus.

Teisėjų kolegija, išklausius teisėjo pranešimą, prokurorę, prašiusią apeliacinius skundus atmesti, nuteistąjį V. S. ir jo gynėją, prašiusius jų apeliacinį skundą tenkinti, nuteistąjį A. Š. ir jo gynėją, prašiusius nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo G. M. gynėją, prašiusį nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, sprendžia, kad nuteistojo V. S. ir jo gynėjo advokato Ričardo Lilo, nuteistųjų A. Š. ir G. M. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos patikrinęs teisiamajame posėdyje, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai kvalifikavo V. S. nusikalstamas veikas pagal LR BK 180 str. 2 d., 260 str. 1 d., tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistieji V. S. ir A. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 302 str. 1 d., todėl nuosprendis šioje dalyje naikinamas (BPK 329 str. 1 p.). Nuosprendis taip pat keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (LR BPK 328 str. 1 p., 3 p.), pripažįstant A. Š. ir G. M. kaltais padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 180 str. 2 d.

Dėl E. K. apiplėšimo ir jam išduoto Lietuvos Respublikos piliečio paso pagrobimo

V. S., G. M., A. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais, kad veikdami bendrininkų grupe, panaudodami peilį, įvykdė E. K. plėšimą bei pagrobė jo asmens dokumentą – LR piliečio pasą.

Nors nuteistieji kaltę neigia, tai, kad jie E. K. atžvilgiu įvykdė plėšimą, patvirtina esminėse detalėse nuoseklūs nukentėjusiojo E. K. parodymai, liudytojo A. Č. parodymai, rašytiniai byloje esantys įrodymai.

Nukentėjusysis E. K. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad aikštelėje prie „(duomenys neskelbtini)“ V.S. įlipo į jo automobilį ir liepė važiuoti už (duomenys neskelbtini) parduotuvės. Nuvažiavus liepė eiti į žalią golfą, kuris buvo tuščias, ir liepė sėdėti gale. V.S. sėdėjo priekyje. Jis bijojo, kad V.S. gali jam ką nors padaryti, todėl ir klausė jo. V.S. piktai šnekėjo, sėdėdamas mašinoje laikė rankoje peilį. V.S. draugams, kurie buvo lauke, liepė apkeisti automobilių ratus. Ratus sukeitė G. M., A. Š., taip pat padėjo jo draugas A. Č.. Paskui išėmė magnetolą. Po to jis pamatė, kad nėra kolonėlių, dingo pasas, kuris buvo mašinos durelėse, nėra kompaktų, laikrodžio, pakrovėjo, 40 Lt. M. paėmė iš jo telefoną. Tarimosi dėl pardavimo nebuvo.

Pagarsinus nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, E. K. patvirtino, kad jie teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu E. K. parodė, kad besėdint automobilyje aikštelėje prie (duomenys neskelbtini), prie jų privažiavo Nissan automobilis, kuriame sėdėjo du jaunuoliai, vienas iš jų „Š.“ (V. S.). „Š.“ priėjo prie jo automobilio, atidarė duris ir liepė persėst į galą, o pats atsidėjo į keleivio vietą. Liepė važiuoti į aikštelę už (duomenys neskelbtini) parduotuvės. Tuomet jis išsitraukė peilį ir jiems pagrasino, kad jeigu nevažiuos, tai juos supjaustys. Nuvažiavus į aikštelę, „Š.“ išlipo ir liepė išlipti jam ir jo draugui. „Š.“ iškart paėmė jo automobilio raktelius. Tuo metu iš mašinų išlipo ir kiti jaunuoliai. Tuomet „Š.“ jam liepė persėsti į VW Golf automobilį, pats taip pat atsisėdo, rankose laikė peilį, o savo draugam ir jo draugui liepė sukeisti ratus, ką šie ir darė. Jis ir „Š.“ sėdėjo automobilyje tuo metu. „Š.“ automobilyje jam grasino, kad jeigu bėgs, papjaus. Kai ratai buvo sukeisti, „Š.“ liepė išimti magnetolą. Kuris išėmė, jis nematė. Tada „Š.“ išlipo iš automobilio, o draugams liepė jį prižiūrėti, kad nepabėgtų. „Š.“ draugai išimtą magnetolą padėjo į „Nissan“ automobilį ir pradėjo iš jo automobilio imti kitus daiktus. Tada, kai „Š.“ draugai visus daiktus sudėjo į VW Golf automobilį, jis išlipo iš mašinos ir persėdo į savo automobilį. Į mašiną atsisėdo ir jo draugas A.. Tada priėjo „Š.“ rankoje laikydamas 200 Lt ir liepė juos paimti. Pradžioje jis nenorėjo imti pinigų, bet „Š.“ pradėjo grasinti ir jis pastarojo bijodamas pinigus paėmė. Kai „Š.“ nuėjo, tada prie jo dar priėjo „Š.“ draugas ir liepė atiduoti mobilaus ryšio telefoną. (t.1, b.l. 20-23).

Nukentėjusiojo E. K. parodymus, priešingai nei kad teigia nuteistasis V. S. ir jo gynėjas, nuteistasis G. M., laikyti nenuosekliais nėra pagrindo. E. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas kelis kartus. Tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu jis kategoriškai patvirtino, kad jokios kalbos apie tai, kad V. S. iš jo pirks automobilio ratus ar magnetolą nebuvo. Automobilio ratus ir kitus daiktus V. S. su savo draugais paėmė be leidimo, V. S. jam grasino. E. K. parodymų smulkūs nesutapimai, negali būti pagrindas jo parodymus pripažinti nenuosekliais, ar juolab prieštaringais. Įvertinus E. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, matyti, kad jie kaskart būdavo tik papildomi. Tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu E. K. patvirtino esmines faktines aplinkybes, kad su V. S. dėl automobilio ratų ir magnetolos pardavimo nesitarė, šių daiktų laisva valia neatidavė, kad V. S. jam grasino peiliu, kad jis bijojo V. S. ir jo draugų.

Situacija buvo bauginanti, tai nurodė ne tik nukentėjusysis E. K., bet ir kartu su E. K. įvykio vietoje buvęs jo draugas - liudytojas A. Č.. V. S. su savo draugais turėjo kiekybinę persvarą. E. K. žinojo, kad V. S. yra anksčiau teistas, kad yra žiaurus. V. S. kalbėjo pakeltu tonu, įsakmiai. Tiek E. K., tiek A. Č. nedelsiant vykdė V. S. reikalavimus: E. K. persėdo į automobilio galą, A. Č. nuvairavo automobilį už „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės, ten jie, V. S. nurodžius, išlipo iš automobilio, E. K. būtent V. S. nurodymu atsisėdo į žalio VW Golf automobilio galinę sėdynę ir neišlipo, kol nebuvo paimti visi kaltininkų norimi daiktai, A. Č. V. S. nurodymu padėjo sukeisti automobilių ratus. Tai rodo, kad buvo sukurta bauginanti aplinka, nelikę E. K. laisvos valios elgtis savo nuožiūra. Su V. S. kartu buvę G. M. ir A. Š. turėjo girdėti pakeltą V. S. balso toną, įsakmius nurodymus, kadangi jie buvo išlipę iš automobilių. Iš V. S. kalbos ir elgesio, nukentėjusiojo išgąsčio, teisėjų kolegijos nuomone, kiekvienam asmeniui aišku, kad nukentėjusysis turtą atiduoda ne laisva valia.

V. S. versija apie tai, kad jis su E. K. tarėsi dėl automobilio ratų ir magnetolos pirkimo bei už tai sumokėjo 200 Lt, o likusius pinigus turėjo atiduoti vėliau, paneigta byloje esančių įrodymų visuma. Nukentėjusysis neigė apie susitarimą su V. S. dėl daiktų pardavimo. Tai patvirtino liudytojas A. Č.. E. K. parodė, kad V. S. po to, kai buvo paimti visi jo daiktai, liepė jam paimti 200 Lt, nukentėjusysis teigė nenorėjęs šių pinigų imti. Kad E. K. nenorėjo imti pinigų, patvirtino ir liudytojas A. Č.. V. S. versiją, kad tarp jo ir E. K. buvo sudarytas sandoris dėl automobilio ratų ir magnetolos pirkimo paneigia aplinkybė, kad buvo paimti ir kiti nukentėjusiojo daiktai: kolonėlės, laikrodis, mobilaus ryšio telefonas, įkroviklis, pinigai, kompaktiniai diskai. Dalis iš E. K. pagrobtų kompaktinių diskų buvo rasta automobilyje Nissan 100 NX, kuriuo važinėjo V. S.. E. K. juos atpažino parodymo atpažinti metu.

Kaip jau minėta, nukentėjusiojo parodymai esminėse detalėse kiekvienos apklausos metu buvo nuoseklūs. Juos patvirtino liudytojo A. Č. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Tuo tarpu kaltinamųjų parodymai nebuvo nuoseklūs. Jie nepatvirtino vienas kito parodymų. Jie skirtingai nurodė susitikimo aplinkybes. A. Š. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad ratus keitė už atlygį. V. S. šių A. Š. teiginių nepatvirtino. G. M. ikiteisminio tyrimo metu išvis neigė, jog buvo išlipęs iš automobilio, tačiau tvirtino, kad girdėjo, jog V. S. tarėsi su E. K. dėl ratų pardavimo, kas įvertinus tai, jog jis sėdėjo automobilyje, o V. S. su nukentėjusiuoju sėdėjo kitame automobilyje, mažai tikėtina. Teisme jis jau parodė, kad buvo išlipęs iš automobilio ir atsisėdęs į nukentėjusiojo automobilį netyčia paėmė pastarojo pasą. Nors A. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant apylinkės teisme neigė padaręs nusikaltimą, apeliaciniu skundu jis visgi neprašė jo išteisinti. Apeliaciniame skunde jis išdėstė prašymą perkvalifikuoti jo veiką į LR BK 180 str. 1 d. ir sušvelninti bausmę, kadangi jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis. Tai dar labiau sustiprina manymą, kad kaltinamieji, neigdami įvykdę plėšimą E. K. atžvilgiu, siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. M. ir A. Š., nors galimai ir nebuvo iš anksto susitarę su V. S. daryti nusikaltimą - apiplėšti E. K., pritarė šio nusikalstamiems veiksmams ir patys aktyviai prie jų prisijungė. V. S. nurodžius, jie sukeitė automobilių ratus, A. Š. išėmė magnetolą. Buvo paimtos kolonėlės, kiti automobilyje buvę materialinę vertę turintys daiktai. Iš E. K. paimti daiktai buvo dedami ne tik į V. S. automobilį. Dalį daiktų pasiėmė A. Š., dalį – G. M.. Taigi, E. K. turtas buvo užvaldytas aktyviais kiekvieno bendrininko veiksmais, jie padėjo vienas kitam užvaldyti svetimą turtą. Jų visų veiksmai buvo nukreipti bendram tikslui – svetimo turto užvaldymui, jie veikė sutartinai, siekė bendro rezultato, žinojo bei suprato savo vaidmenį. Pažymėtina, kad įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Išankstinis susitarimas nebūtinas, jis gali būti ir staiga kilęs, realizuojamas net konkliudentiniais veiksmais. Tad apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog V. S., G. M., A. Š., veikdami bendrininkų grupe, įvykdė plėšimą E. K. atžvilgiu.

Nors V. S. neigia turėjęs peilį ir juo grasinęs nukentėjusiajam, teisėjų kolegija šiuos nuteistojo teiginius vertina kritiškai. Kad V. S. turėjo peilį ir juo grasino visų apklausų metu patvirtino nukentėjusysis E. K.. Bylą nagrinėjant apylinkės teisme liudytojas A. Č. parodė, kad nelabai gerai prisimena įvykio aplinkybes. Pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis patvirtino, kad antros apklausos metu duoti parodymai yra teisingi. Šios apklausos metu liudytojas A. Č. parodė, kad važiuojant namo, E. pasakė, kad jam grasino peiliu. E. K. pasakė, kad V.S. iš jo atėmė automobilio ratus, magnetolą, LR pasą. Apie daiktų pardavimą nieko nesakė E. K.. Važiuojant namo E. K. buvo išsigandęs (t. 1, b.l. 57-58). Liudytojo A. Č. parodymai patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie peilio panaudojimo ir grasinimo faktą. Netikėti šių asmenų parodymais teismas neturi pagrindo, ko negalima pasakyti apie V. S. parodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino V.S. įvykdžius plėšimą panaudojant peilį. Todėl jo nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal LR BK 180 str. 2 d.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. M. ir A. Š. taip pat nuteisti pagal LR BK 180 str. 2 d., t.y., pripažinti kaltais plėšimą įvykdę panaudodami peilį. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia apylinkės teismo išvada yra neteisinga, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, jos nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti pirmosios instancijos teismo posėdyje. Teismas konstatavo, kad kaltinamieji A. Š. ir G. M. turėjo matyti V. S. nešiojamą ir demonstruojamą peilį. Tačiau byloje esantys įrodymai pažymi, kad V. S. peilio lauke nedemonstravo. Nukentėjusysis E. K. parodė, kad V. S. jam peiliu grasino sėdint automobilyje. A. Š. ir G. M. į automobilį tuo metu, kai jame buvo nukentėjusysis su V. S., įlipę nebuvo. A. Š. ir G. M. neigė matę, supratę, kad V. S. nukentėjusiajam grasintų peiliu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“18 punkte numatyta, kad kai plėšimas padaromas panaudojant peilį, tačiau ne visi bendrininkų grupės nariai žinojo apie turimą įrankį ar jo panaudojimą, jų veika kvalifikuojama atsižvelgiant į tai, ar jie tai žinojo ir suvokė. Teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai nepaneigia nuteistųjų A. Š. ir G. M. parodymų, kad jie nematė, jog V. S. įvykio metu būtų išsitraukęs peilį ir juo grasinęs. Sugretinus nuteistųjų A. Š. ir G. M. parodymus su nukentėjusiojo E. K. parodymais, kad V. S. peilį buvo išsitraukęs sėdėdamas automobilyje, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių, kaip duomenų visumos vertinimas, neleidžia neabejotinai teigti, jog A. Š. ir G. M. plėšimą įvykdė panaudodami peilį. T.y., negalima teigti, kad V. S. peilį panaudojo A. Š. ir G. M. žinant, matant ir dėl to pritariant. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. Š. ir G. M. įvykdžius plėšimą panaudojant peilį, rėmėsi tik prielaidomis. Tačiau teisėtas ir pagrįstas nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra įrodyta, jog A. Š. ir G. M. plėšimo metu matė peilį ir pritarė jo panaudojimui, siekiant užvaldyti svetimą turtą, todėl šis plėšimą kvalifikuojantis požymis nepagrįstai inkriminuotas nuteistiesiems A. Š. ir G. M. ir jų veika neteisingai kvalifikuota pagal LR BK 180 str. 2 d. Nuteistųjų A. Š. ir G. M. veika atitinka LR BK 180 str. 1 d. numatytą plėšimo sudėtį, nes byloje surinktais ir ištirtais duomenimis nustatyta, kad jie, veikdami bendrininkų grupe trise su V. S., sukūrę bauginančią, keliančią nerimą bei saugumo trūkumą situaciją ir taip atėmę nukentėjusiam E. K. galimybę priešintis, taip pat V. S. vykdytojo eksceso metu panaudojus peilį, pagrobė nukentėjusiojo turto už 2535 Lt.

V. S., G. M., A. Š. taip pat nuteisti pagal LR BK 302 str. 1 d. dėl to, jog plėšimo iš E. K. metu pagrobė nukentėjusiajam E. K. 2005-07-08 Prienų PK MP (79) išduotą oficialų dokumentą – Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini).

Tačiau kaltinamieji tvirtina, kad asmens dokumento pagrobti neturėjo tikslo ir dėl to nesitarė. A. Š. ir V. S. tvirtina išvis nematę E. K. paso ir apie jį nežinantys. G. M. pripažino paėmęs E. K. pasą, tačiau tvirtino tai padaręs netyčia, pamanęs, kad tai jo pasas. Šie nuteistojo G. M. teiginiai vertinami kritiškai. Ikiteisminio tyrimo metu G. M. išvis neigė išlipęs iš automobilio ir paėmęs kokius nors nukentėjusiojo daiktus. Bylą nagrinėjant teisme, jis parodė, kad buvo įlipęs į nukentėjusiojo automobilį paprašyti ugnies ir jam pasirodė, jog iškrito jo pasas, todėl jį pasiėmė ir įsidėjo į kišenę. Tačiau iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jo pasas buvo automobilio durelių dėtuvėje. Tad nuteistojo G. M. versija, jog jis pasą paėmė netyčia, apeliacinės instancijos teismo neįtikino. Juolab, kad G. M. paėmė ir kitus nukentėjusiojo daiktus: laikrodį, mobilaus ryšio telefoną, įkroviklį, kuriuos po to, kai E. K. kreipėsi į policiją, jam grąžino. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad G. M. padarė LR BK 302 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, t.y., pagrobė nukentėjusiojo E. K. asmens dokumentą – LR piliečio pasą.

Tačiau byloje esančių duomenų nepakanka daryti išvadai, kad prie šio nusikaltimo padarymo prisidėjo A. Š. ir V.S.. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad V.S. buvo su nukentėjusiuoju A. Š. automobilyje, kai jo bendrininkai keitė automobilių ratus bei ėmė kitus E. K. priklausančius daiktus. Jis tvirtino nedavęs nurodymo paimti paso ir nematęs paso. A. Š. taip pat tvirtino apie pasą nieko nežinantis. G. M. nei vienam iš bendrininkų neužsiminė apie tai, kad kartu su kitais nukentėjusiojo daiktais paėmė ir šio asmens dokumentą. Nukentėjusysis ir liudytojas A. Č. nematė, kas paėmė E. K. pasą.

BK 302 str. numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymiui – kaltei yra būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad pagrobia iš fizinio ar juridinio asmens dokumentą, ir to nori. Kartu paminėtina, kad šis nusikaltimas gali būti padarytas ir dėl neapibrėžtos kaltininko tyčios – jam nesvarbu ką pagrobia, turtą ar dokumentą. Šioje byloje daryti išvadą, kad V. S., G. M. ir A. Š., veikdami neapibrėžta tyčia, viena veika pasikėsino į kelių atskirų nusikaltimų objektus, padarydami atskiras veikas, galima būtų tik nustačius, kad kaltinamieji, darydami veiką, suvokė, į kokius baudžiamojo įstatymo saugomus objektus (konkrečiai dalyką) kėsinasi, numatė, kad dėl to kils atitinkami padariniai, ir kad vienodai siekė bet kurio iš tų padarinių.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, kad V. S. ir A. Š. turėjo tikslą su kitais nukentėjusiojo daiktais pagrobti ir pastarojo asmens dokumentą. Iš visų bendrininkų veiksmų matyti, kad jiems buvo reikalingos tik materialinės vertybės. Todėl daroma išvada, kad G. M., paimdamas nukentėjusiojo pasą ir apie tai nieko nesakydamas bendrininkams, peržengė susitarimo ribas. Atsižvelgiant į išdėstyta, A. Š. ir V. S. veika pagal BK 302 str. 1 d. kvalifikuota be pagrindo, nes nenustatyta, jog A. Š. ir V. S. suvokė, kad G. M. kartu su kitais daiktais paėmė ir nukentėjusiojo pasą, ir kad pritarė šiems G. M. veiksmams. Todėl A. Š. ir V. S. pagal BK 302 str. 1 d. turi būti išteisinti, kadangi neįrodyta, jog kaltinamieji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 329 str. 1 p.).

Perkvalifikavus nuteistųjų A. Š. ir G. M. veiką pagal LR BK 180 str. 1 d., iš naujo spręstinas ir bausmės už šią veiką skyrimo klausimas. Skirdamas nuteistiesiems bausmes pagal BK 180 str. 1 d., apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi LR BK įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į BK 41 str. įtvirtintą bausmės paskirtį.

G. M. padarė du apysunkius tyčinius nusikaltimus. Nusikaltimus jis padarė būdamas nepilnametis, todėl jam taikomos ir LR BK 91 str. nuostatos. G. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe, jo vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme buvo aktyvus. Nors G. M. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo teistas, vėliau jo atžvilgiu buvo priimti keturi apkaltinamieji nuosprendžiai, kas rodo jo polinkį nusikalsti. Mokymo įstaigos jis yra charakterizuojamas patenkinamai. Jam trūksta pareigingumo, atsakomybės už savo mokslą, elgesį bei bendravimą (t. 3, b.l. 23). Įvertinus bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padarytu nusikaltimu, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaujantis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, G. M. skirtina mažesnė negu BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė. Ji švelnintina lyginant su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausme, kadangi pašalintas plėšimo kvalifikuojantis požymis.

A. Š. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe. Jis aktyviai prisidėjo prie bendrininkų nusikalstamos veikos. A. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nors nuteistasis nurodo, kad grąžino nukentėjusiajam pagrobtus daiktus, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti, jog egzistuoja LR BK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Žalos atlyginimas lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 str. 1 d. 3 p. yra tada, kai kaltininkas pats savo noru, ar jo valia kiti asmenys, nukentėjusiajam atsilygino iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju nuteistieji savo noru nukentėjusiajam grąžino ne visus pagrobtus daiktus. Dalis daiktų buvo grąžinta policijos pareigūnų. Tad nėra pagrindo laikyti, kad visi bendrininkų pagrobti daiktai buvo grąžinti gera valia. Tai, kad daiktai grąžinti nukentėjusiajam, atsakomybę lengvina tik tiek, kad skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistųjų nepriteistas žalos atlyginimas.

Nors A. Š. nusikaltimo padarymo metu nebuvo teistas, tačiau tai nebuvo jo pirma nusikalstama veika, kadangi jis už anksčiau padarytą nusikalstamą veiką buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas (t. 3, b.l. 57). Vėliau jo atžvilgiu priimti du apkaltinamieji nuosprendžiai. Šios aplinkybės rodo nuteistojo polinkį nusikalsti. Įvertinus bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padarytu nusikaltimu, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaujantis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, A. Š. skirtina mažesnė negu BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė. Ji švelnintina lyginant su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausme, kadangi pašalintas plėšimo kvalifikuojantis požymis.

Nors V. S. pagal LR BK 302 str. 1 d. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisinamas, tačiau bausmė jam nekeičiama, kadangi pagal LR BK 180 str. 2 d. ir 302 str. 1 d. paskirtos bausmės buvo bendrinamos apėmimu būdu. Pagal LR BK 180 str. 2 d. paskirta griežtesnė bausmė apėmė pagal LR BK 302 str. 1 d. paskirtą bausmę.

Dėl V. S. veikos, numatytos LR BK 260 str. 1 d.

V. S. neigia padaręs LR BK 260 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, tvirtina neketinęs platinti narkotinių medžiagų, jas įsigijęs savo reikmėms, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal LR BK 259 str. 1 d. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais nuteistojo teiginiais nesutinka. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kuria V. S. pripažintas padaręs LR BK 260 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, yra teisėta ir pagrįsta. Nuosprendyje padarytos išvados dėl byloje nustatytų narkotinės medžiagos įgijimo, laikymo ir gabenimo turint tikslą platinti, bei platinimo aplinkybių yra paremtos teisminio bylos nagrinėjimo metu išsamiai ir nešališkai ištirtais bylos duomenimis. Šie duomenys nuosprendyje teisingai įvertinti kaip nuteistojo kaltę patvirtinantys įrodymai.

LR BK 260 str. numatytas narkotinių medžiagų platinimas – tai bet koks medžiagų perdavimas kitiems asmenims. Tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Teismų praktikoje pripažįstama, kad platinimas yra ir tais atvejais, kai narkotinių medžiagų turėtojas sąmoningai dalinasi jomis su kitais asmenimis.

V. S. kaltę padarius LR BK 260 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, patvirtina liudytojo R. K. parodymai, nuteistojo L. I. parodymai, rašytinai bylos duomenys.

Sprendžiant V. S. kaltės klausimą, pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje V. S. ir A. Š. parodymai visiškai skyrėsi, jie nurodė, kad į Vilnių važiavo pasivažinėti ir ten nieko nepirko. A. Š. iš viso neigė, kad vartoja narkotikus. Vėliau V. S. pripažino, kad pirko heroino, tačiau teigė pirkęs tik sau. L. I., anot V. S. pats sau nusipirko narkotinių medžiagų iš prie automobilio priėjusio asmens. Tačiau L. I. paneigė nuteistojo V. S. parodymus ir teisme jis tvirtino, kad nebuvo taip, kaip kalba V. S.. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme L. I. nuosekliai tvirtino, kad į Vilnių važiavo pirkti heroino, jis davė V. S. 120 Lt, kad šis nupirktų heroino. Nupirkti išėjo V. S. ir A. Š.. Po kažkiek laiko jie grįžo ir parnešė narkotinių medžiagų.

L. I. parodymus patvirtina kiti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Iš 2010-03-22 suvestinės Nr. 20-63-TS-5(RN) matyti, kad 2010-03-19 13.58 val. įvyko pokalbis tarp V. S. (tel. (duomenys neskelbtini)). Pokalbio metu V. S., skambindamas L. I. tariasi su juo kaip, už kiek ir kur nupirkti narkotinių medžiagų. V. S. (tel. (duomenys neskelbtini)) rašo R. K. (tel. Nr. (duomenys neskelbtini)), kad rado Vilniuje tik vienoje vietoje (t. 2, b.l. 93-94). Iš telefoninių pokalbių išklotinių matyti, kad V. S. ir L. I. 2010-03-19 tarpusavyje bendravo SMS žinutėmis nuo 10.02 val. iki 13.54 val., taip pat buvo trys pokalbiai 13.55, 13.58, 14.09 val. Taip pat matyti, kad V. S. ir R. K. tarpusavyje bendravo SMS žinutėmis nuo 12.12 val. iki 15.30 val. (t. 2 b.1.67-68). Liudytojas R. K. nurodo, kad V. S. jam vežė narkotikų, kurių jis prašė. Pinigus V. S. jis būtų atidavęs šiam pristačius narkotinių medžiagų.

Remiantis nuosekliais L. I. parodymais, taip pat kitais byloje esančiais įrodymais, yra pakankamas pagrindas pripažinti V. S. įgijus narkotines medžiagas turint tikslą platinti. V. S. paėmė iš L. I. 120 Lt tam, kad nupirktų pastarajam narkotinių medžiagų, ką ir padarė. Įgytą heroiną jis perdavė A. Š., o šis jį perdavė L. I.. Kitą dalį įgytų narkotinių medžiagų V .S. suvartojo pats, o dar vieną dalį vežė R. K., t.y., ketino platinti įgytą narkotinę medžiagą. Tokie jo veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto LR BK 260 str. l d., požymius. Todėl daroma išvada, kad apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl teismo šališkumo

Nepagrįstas ir atmestinas nuteistojo V. S. ir jo gynėjo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes nuosprendį priėmė visiškai ignoruodamas kaltinamųjų parodymus, remdamasis vien tik nukentėjusiojo ir policijos pareigūnų parodymais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios nuostatos įgyvendinamos ir BPK 58, 59 straipsniuose, pateikiant sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas ar teisėjų kolegija negali būti laikomi nešališki ir galintys konkrečioje byloje vykdyti teisingumą. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, taip pat nenustatė ir kitų aplinkybių (LR BK 58 str., 59 str.), kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliantų argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo šališkumu. Tuo pačiu pažymėtina, kad vien tik apelianto nesutikimas su teismo skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, nesuteikia pagrindo apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą, kad bylą išnagrinėjo šališkas ir neobjektyvus teismas.

Apelianto V. S. argumentai dėl ikiteisminio tyrimo paviršutiniškumo ir trukmės, pareigūnų suinteresuotumo yra deklaratyvūs, byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių šiuos nuteistojo teiginius, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 p., 3 p., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

nuteistųjų A. Š., G. M., nuteistojo V. S. ir jo gynėjo advokato Ričardo Lilo apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendžio dalį dėl G. M. ir A. Š. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. pakeisti:

G. M. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. į BK 180 str. 1 d. ir nubausti laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu pagal LR BK 302 str. 1 d. paskirta bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, atliekant pataisos namuose.

A. Š. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. į BK 180 str. 1 d. ir nubausti laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę iš dalies sudedant subendrinti su bausme, paskirta Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010-01-05 nuosprendžiu, galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams, atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d.

V. S., vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d. 2 p., 9 d., šiuo nuosprendžiu pagal LR BK 180 str. 2 d. ir 260 str. 1 d. paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu bei subendrinti apėmimo būdu su Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme pagal LR BK 178 str. 4 d., skirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams, atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti laiką nuo 2010 m. kovo 19 d. iki 2011 m. rugpjūčio 17 d.

Panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria V. S. ir A. Š. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. ir priimti naują nuosprendį:

V. S. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d., neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p.);

A. Š. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d., neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.