Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-381/2009 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.2.7; 1.2.22.1; 1.2.26.2.1 (S)

2009 m. spalio 30 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo N. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 str. 1 d., 284 str. 1 d., 135 str. 2 d. 7 p., ir nuteistas:

pagal LR BK 253 str. 1 d. – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal LR BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal LR BK 135 str. 2 d. 7 p. – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė N. T. paskirta laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiojo V. Mk. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš nuteistojo N. T. priteista V. Mk. 15000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo N. T. priteista Valstybinei ligonių kasai 5669,30 Lt V. Mk. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. T. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugsėjo mėnesio viduryje, nenustatytoje vietoje radęs šaunamąjį ginklą - pistoletą ČZ 75B, Nr. (duomenys neskelbtini) su 6 vienetais 9 mm kalibro „Luger" (Parabellum) šovinių, neturėdamas leidimo jų įgyti bei jais disponuoti, parsinešė ginklą ir šaudmenis į namus, esančius (duomenys neskelbtini) ir laikė tiksliai nenustatytoje vietoje, o 2008 m. lapkričio 12 d., apie 14 val., tęsdamas šią nusikalstamą veiką, ginklą su 5 vienetais 9 mm kalibro „Luger" (Parabellum) šovinių bei striukės kišenėje laikydamas vieną iš įgytų šovinių - 9 mm kalibro „Luger" (Parabellum), nešėsi iki alaus baro, esančio (duomenys neskelbtini), bei, būdamas ant šaligatvio prie įėjimo į alaus barą, t. y. viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdydamas visuomenės rimtį bei tvarką, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, t. y. matydamas, kad prie baro durų visai arti V. M. stovi ir kitas žmogus - V. Mk. , tyčia šovė V. M. į koją, tuo jam padarydamas kiaurinį šautinį kairės šlaunies sužalojimą su šūvio įėjimo žaizda šlaunies išoriniame paviršiuje ir išėjimo anga šlaunies vidiniame paviršiuje, taip nežymiai sutrikdydamas V. M. sveikatą ir tuo pačiu šūviu padarydamas V. Mk. kiaurinį šautinį kairės šlaunies sužalojimą su šūvio įėjimo žaizda šlaunies vidurinio trečdalio vidiniame paviršiuje bei išėjimo anga šlaunies užpakaliniame paviršiuje ir šlaunies arterijos bei venos pažeidimu bei išėjimo žaizda, taip sunkiai sutrikdydamas V. Mk. sveikatą. N. T. , tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. lapkričio 12 d., apie 14 val. 50 min., 9 mm kalibro šaunamąjį ginklą - pistoletą ČZ 75B, Nr. (duomenys neskelbtini) 4 vienetais 9 mm kalibro „Luger" (Parabellum) šovinių bei striukės kišenėje laikydamas vieną iš rastų šovinių - 9 mm kalibro „Luger" (Parabellum), nešėsi iki buto, esančio (duomenys neskelbtini) ir laikė iki 17 val. 45 min., kuomet buto kratos metu 9 mm kalibro šaunamasis ginklas - pistoletas ČZ 75B, Nr. (duomenys neskelbtini) su 4 vienetais 9 mm kalibro „Luger" (Parabellum) šovinių, o 18 val. 56 min., asmens kratos metu 9 mm kalibro „Luger" (Parabellum) šovinys buvo rasti ir paimti policijos pareigūnų. Šiais savo veiksmais N. T. padarė nusikaltimus, numatytus LR BK 253 str. 1 d., 284 str. 1 d., 135 str. 2 d. 7 p.

Apeliaciniu skundu nuteistasis N. T. prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 18 d. nuosprendį ir jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš LR BK 135 str. 2 d. 7 p. į LR BK 137 str. 1 d. ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kurios dydis būtų lygus arba artimas bausmės minimumui. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad jo veika pagal LR BK 135 str. 2 d. 7 p. kvalifikuota teisingai, prašo nuosprendį pakeisti ir, vadovaujantis LR BK 62 str. 2 d. 2 p., paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kurios dydis būtų lygus arba artimas bausmės minimumui. Be to, jeigu teismas nuspręstų, kad jo veika pagal LR BK 135 str. 2 d. 7 p. kvalifikuota teisingai, taip pat, tai, kad nėra pagrindo taikyti LR BK 62 str. nuostatas, prašo sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį sumažinant iki sankcijoje numatyto bausmės minimumo arba artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmei. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisingas, nuosprendyje išdėstytos išvados dėl LR BK 135 str. 2 d. 7 p. numatyto nusikaltimo neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nuosprendis grindžiamas prielaidomis, išdėstyti įrodymai nepateikia logiškos išvados, patvirtinančios jo kaltę įvykdžius sunkų sveikatos sutrikdymą (kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu), taip pat nepaneigtos jo kaltę dėl minėto nusikaltimo paneigiančios aplinkybės. Teigia, jog teismui tinkamai neištyrus bei neįvertinus įrodymų, buvo pažeistas LR Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d., 242 str. 1 d., nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuotos praktikos (senato nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant LR BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“).

Visų pirma nuteistasis tvirtina jo veikoje nesant LR BK 135 str. 2 d. 7 p. numatyto nusikaltimo sudėties objektyviosios bei subjektyviosios pusių elementų, išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nepašalintos abejonės, kilę prieštaravimai buvo įvertinti jo nenaudai, dėl ko pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Nesutinka su teismo išvada, jog tarp V. M. ir V. Mk. buvo nedidelis, tik apie 10-15 cm atstumas. Teigia su V. M. pykęsis dėl negrąžintų akumuliatoriaus krovimo laidų, dėl to ne kartą kilo žodiniai konfliktai, V. M. grasino tiek jam, tiek jo šeimai. 2008-11-12 prie alaus baro pamatė V. M. , šis jam grasino peiliu. Apelianto teigimu, jis, norėdamas pagąsdinti, liepė šiam palaukti, pats grįžo namo, pasiėmė ginklą ir grįžo atgal prie baro. Pamatęs V. M. išėjo ir atsistojo ant laiptų. Anot nuteistojo, kažkuriuo momentu jis matė, jog V. M. kairėje (žiūrint nuo apelianto pusės) stovėjo V. Mk. . Pažymi minėtu momentu V. M. stovėjus prie dešinės alaus baro durų staktos (jo stovėjimo vieta ir padėtis užfiksuotos nuotraukoje prie parodymų patikrinimo vietoje protokolo), o V. Mk. stovėjo užlindęs už priešingos, t. y. kairės, pusės. Vadinasi, tarp V. M. ir V. Mk. buvo daugmaž metro atstumas (per visą lauko durų plotį). Jis (apeliantas) ir V. M. stovėjo vienas priešais kitą, juos skyrė 2-3 metrai. Pamatęs, kad V. M. kišenėje turi peilį, jis, norėdamas pagąsdinti, išsitraukė ginklą. Jie abu apsikeitė keliomis replikomis, tada V. M. , traukdamas peilį, žengė žingsnį, dėl ko jis (apeliantas) nusitaikė V. M. į koją, kuri tuo metu buvo ties durų staktos dešine puse (žiūrint nuo apelianto) ir šovė, pataikydamas tiksliai į tą vietą, į kurią ir buvo nusitaikęs, t. y. kairės kojos šlaunį, kadangi nenorėjo V. M. sunkiai sužeisti. Akcentuoja kojoje nesant gyvybiškai svarbių taškų, ji nelaikytina gyvybiškai svarbiu organu, todėl sužeidimas minėtoje vietoje negalėjo sukelti sunkesnių sveikatos sutrikdymo pasekmių, o tik užkirsti kelią V. M. puolimui. Taip pat pabrėžia, jog jis anksčiau yra šaudęs, pakankamai gerai įvaldęs šaudymo techniką, todėl buvo įsitikinęs, kad iš tokio nedidelio atstumo pataikys į norimą vietą, kas ir atsitiko. Kategoriškai neigia, jog šaudamas į V. M. koją, siekė pataikyti į V. Mk. bei jį sužeisti, priešingai, jis buvo įsitikinęs, kad šūvis nekliudys pastarojo ir nesukels jokio pavojaus, be to, pro atkištą V. M. koją matė, kad iki baro durų nėra jokios kliūties (V. Mk. kojos ir tt.). Mano, jog kulka V. Mk. kliudė dėl to, kad pataikiusi į koją pakeitė skriejimo trajektoriją arba nukentėjusysis iš karto po šūvio arba net šūvio metu staiga žengė kaire koja į dešinę pusę. Tokią aplinkybę patvirtino pats V. Mk. , teisme parodęs, jog šūvio metu, norėdamas pro dešinę pusę apeiti V. M., staigiai žengė, po ko iškart išgirdo šūvį. Pažymi nukentėjusiojo anksčiau nepažinojęs, todėl neturėjęs jokio tikslo jį sužaloti bei įvykio metu ėmėsi visų reikalingų atsargumo priemonių (šovė nusitaikęs į koją, kuri buvo per metrą nuo V. Mk. , buvo įsitikinęs, jog prie nusitaikytos šūvio vietos nėra V. Mk. ar kito asmens, be to, šovė tokiame žmogaus kūno aukštyje, kuriame nėra gyvybei pavojingų organų), norėdamas tik nesunkiai sužaloti V. M. .

Toliau apeliantas aptaria esminius nusikalstamo pasitikėjimo, taip pat tyčinės ir neatsargios kaltės sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju požymius. Pažymi, jog apygardos teismas, atsižvelgdamas į LR BK 15 str., 16 str. reikalavimus, privalėjo išaiškinti visus psichinio santykio (intelektinio ir valinio) turinio elementus su jo įvykdytais veiksmais prieš V. Mk. bei tų veiksmų padariniais, t. y. nurodyti, kaip jo sąmonėje buvo suvokti LR BK 135 str. ir 137 str. įtvirtintų nusikaltimų sudėčių požymiai, kokios buvo jo valios pastangos dėl kilusių nusikalstamų padarinių. Tik išsiaiškinus minėtą informaciją, galima konstatuoti jo kaltės formą. Mano, kad nuosprendyje fragmentiškas atskirų psichinio santykio su daromu nusikaltimu elementų konstatavimas nesudaro pakankamo pagrindo išvadai jį veikus tyčia, be to, negalima kategoriškai teigti, kad jo įvykdyta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 135 str. 2 d. Pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje jo kaltė motyvuota vien prielaidomis, neįsigilinta į bylos aplinkybes, nemotyvuotai atmesti jo pateikti paaiškinai (apie tai, jog buvo įsitikinęs, kad nekliudys V. Mk., ėmėsi visų atsargumo priemonių). Apelianto įsitikinimu, jo nurodytų aplinkybių (įsitikinimas, kad V. Mk. nebus sužalotas, šovė tiksliai nusitaikęs, iš artimo atstumo bei tokiame aukštyje, kuriame nėra gyvybei pavojingų organų ir t.t.) nepaneigia objektyvūs duomenys, todėl jos turi būti vertinamos kaip atitinkančios buvusią situaciją, kadangi visi neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai.

Skunde išdėstęs pagrindines įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (LR BPK 20 str.), apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tik aprioriškai konstatavo, kad jo veika pagal LR BK 135 str. kvalifikuota teisingai. Nuosprendžio dalis dėl minėto nusikaltimo kvalifikavimo yra lakoniška, neišsami, pagrįsta tik prielaidomis ir faktinėmis aplinkybėmis neparemtu subjektyviu vertinimu. Kadangi visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, o apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas jį pagrindžiant tik kategoriškai bei neginčytinais įrodymais, konstatuoja, kad byloje esančių įrodymų nepakanka įrodyti jį įvykdžius inkriminuojamą veiką, o jo veiksmai (taip pat ir nukentėjusiojo veiksmai) gali būti vertinami tik kaip administracinės teisės pažeidimas.

Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje nuteistasis dėsto su bausmės skyrimu susijusius argumentus. Nurodo, jog tuo atveju, jei teismas visgi nuspręstų, kad jo veika kvalifikuota teisingai, prašo atsižvelgti, kad nuosprendžiu jam buvo paskirta pernelyg griežta bausmė, be to, nepagrįstai netaikytos LR BK 62 str. 2 d. 2 p. nuostatos. Prašo atsižvelgti į visas įvykio aplinkybes, jo asmenybę, tai, kad šiuo metu vaikų namuose auga jo kelių mėnesių amžiaus vaikas, kurį motina atsisakė auginti, o jis dėl paskirtos bausmės nei jo auginti, nei juo rūpintis negali. Pažymi, kad, būdamas laisvėje, jis turėtų visas sąlygas auginti savo vaiką (turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iki suėmimo buvo registruotas darbo biržoje). Mano, kad tokios negatyvios ir sunkius jo šeimai padarinius sukelsiančios pasekmės būtų neadekvačios jo įvykdytoms nusikalstamoms veikoms bei prieštarautų teisingumo principui. Apelianto manymu, skiriant bausmę privalu atsižvelgti į visus bausmės paskirties tikslus, įtvirtintus LR BK 41 str. 2 d., nė vienam jų nesuteikiant prioritetinės reikšmės. Tvirtina ateityje daugiau nebenusikalsiantis ir mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus sankcijoje nustatytą minimalų arba jam artimą laisvės atėmimo bausmės dydį arba, vadovaujantis LR BK 62 str. 2 d. 2 p., skiriant kitą, su laisvės atėmimu nesusijusią, bausmės rūšį arba mažesnę bausmę, negu sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės minimumas. Priešingu atveju būtų negrįžtamai pažeisti jo sūnaus lūkesčiai, kiti socialiniai santykiai, o tokia bausmė neatitiktų LR BK 41 str. 2 d. 5 p. įtvirtinto reikalavimo, t. y. bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teigia įvertinęs savo poelgius, padaręs reikalingas išvadas, pasižada ateityje elgtis atsakingai, visas pastangas sutelkti šeimos gerovei, vaiko auklėjimui.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis N. T. ir jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Nuteistojo N. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Iš nuteistojo N. T. apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis neginčija nuteisimo pagal LR BK 253 str. 1 d. bei LR BK 284 str. 1 d., tačiau nesutinka su jo veiksmų juridiniu įvertinimu pagal LR BK 135 str. 2 d. 7 p. ir prašo veiką perkvalifikuoti į LR BK 137 str. 1 d. Be to, pareiškė alternatyvius prašymus dėl bausmės švelninimo – pripažinus, jog veika kvalifikuota teisingai, prašo taikyti LR BK 62 str. 2 d. 2 p., o jei nebus pagrindo taikyti šį įstatymą, prašo sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki sankcijoje numatyto bausmės minimumo arba paskirti bausmę, artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmei.

Kolegija nuteistojo prašymų netenkina ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

Pirmiausia kolegija išdėstys argumentus dėl pirmojo skunde išreikšto reikalavimo, t. y. dėl N. T. prašymo perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš LR BK 135 str. 2 d. 7 p. į LR BK 137 str. 1 d.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptarė ir motyvuotai pasisakė, kodėl nuteistojo veiksmus dėl V. Mk. sužalojimo kvalifikavo kaip sunkų sveikatos sutrikdymą, padarytą tyčia. Nuosprendžio 7 lape (t. 4, b. l. 113) konstatuojama, kad N. T. kaltė dėl V. Mk. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo pasireiškė netiesiogine tyčia.

Apeliantas skunde nurodydamas, kad jo nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota iš LR BK 135 str. 2 d. 7 p. į LR BK 137 str. 1 d., tvirtina, kad jis, šaudamas į V. M., neturėjo tyčios sunkiai jį sužaloti, o tik norėjo pagąsdinti nukentėjusįjį. Taigi apeliantas, nesutikdamas su jo nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal LR BK 135 str. 2 d. 7 p., iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo konstatuotą tyčinės kaltės formą.

Pagal LR BK 135 str. 2 d. 7 p., atsako tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.

Atsakomybė už žmogaus sunkų sveikatos sutrikdymą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys.

Lietuvos Respublikos baudžiamasis įstatymas numato dvi kaltės formas – tyčią ir neatsargumą ( LR BK 14 str.). Veika pripažįstama padaryta tyčia, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato jos pavojingus padarinius ir tų padarinių nori ar sąmoningai leidžia jiems atsirasti (LR BK 15 str.). Veika pripažintina padaryta dėl neatsargumo, kai asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus padarinius, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba kai nenumatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus padarinius, nors galėjo ir turėjo numatyti, kad jie atsiras (LR BK 16 str.).

Kaip jau aukščiau buvo paminėta, N. T. sunkų sveikatos sutrikdymą V. Mk. padarė veikdamas netiesiogine tyčia, todėl kolegija plačiau ir analizuoja šią kaltės formą. LR BK 15 str. 3 d. komentuojama, jog nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia tuomet, kai jį darydamas asmuo suvokė nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas N. T. pagal LR BK 135 str. 2 d. 7 p., teisingai įvertino jo nusikalstamos veikos pobūdį, todėl nuteistojo veiką dėl V. Mk. sunkaus sveikatos sutrikdymo pripažino tyčiniu nusikaltimu. Kolegija sutinka su teismo išvada, jog tarp N. T. nusikalstamos veikos ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad N. T. , stovėdamas ant šaligatvio prie įėjimo į barą ir matydamas, jog prie baro durų visai arti V. M. stovi V. Mk. , iš pistoleto tyčia šovė V. M. į koją, padarydamas jam kiaurinį šautinį kairės šlaunies sužalojimą, nežymiai sutrikdęs jam sveikatą ir tuo pačiu šūviu padarė V. Mk. kiaurinį šautinį kairės šlaunies sužalojimą su šlaunies arterijos bei venos pažeidimu ir taip sunkiai sutrikdė jo sveikatą.

Kaltės formos nustatymas turi svarbią reikšmę teisingai kvalifikuojant šią konkrečią veiką. N. T. padarytos nusikalstamos veikos negalima laikyti kaip padarytos dėl neatsargumo, nes nuteistasis, tyčia šaudamas į V. M. , suprato, kad savo veika kėsinasi ne tik į jo, bet ir į visai arti stovėjusio V. Mk. sveikatą, numatė, kad gali ją sutrikdyti, tačiau nors ir nenorėjo sunkiai sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatos, buvo abejingas tokiems padariniams. Nusikalstamos veikos pobūdis nurodo, kad nuteistasis atliko tyčinius veiksmus. Apeliantas bando įtikinti teismą, kad jis, šaudamas į V. M. , norėjo jį tik pagąsdinti. Nuteistojo atlikti objektyvieji veiksmai rodo, kad jis veikė tyčia: pamatęs prie baro V. M. , liepė šiam palaukti, pats grįžo namo, pasiėmė ginklą, užtaisė jį ir vėl sugrįžo prie baro. Tai, kad N. T. atliko išvardintus veiksmus, pats pripažino viso proceso metu, o teisme paaiškino: ,,Prie baro atėjau užtaisęs ginklą, nuleidęs saugiklį“ (t. 4, b. l. 97). Kai V. M. ruošėsi išeiti iš baro ir žengė žingsnį ant laiptų, N. T. šovė į jį iš pistoleto. N. T. , būdamas normalaus protinio išsivystymo žmogus, turėdamas gyvenimišką patirtį (jam įvykio metu buvo 28 metai), turėjo suvokti, kad šaudamas į priešais jį 2-3 metrų atstumu stovintį V. M. , galėjo sunkiai sužaloti ne tik jį, bet ir už jo nugaros stovintį V. Mk. . N. T. parodė, kad jis nusitaikė ir šovė V. M. į koją, nenorėdamas sunkiai sužaloti, tačiau kolegija tokį jo aiškinimą laiko naiviu, nes pats taip elgdamasis privalėjo suvokti galimus padarinius (arterijų, venų sužeidimą ir galimą nukraujavimą). Kolegija atmeta kaip nepasitvirtinusį apeliacinio skundo argumentą, jog nuosprendyje nėra išaiškinti visi psichinio santykio (intelektinio ir valinio) turinio elementai su jo įvykdytais veiksmais prieš V. Mk. bei tų veiksmų padariniais. Nuosprendžio 7 puslapyje teismas nurodė išsamius, aiškius ir logiškus motyvus dėl nuteistojo kaltės formos, įvykdytos veikos, subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių (jo psichinį santykį su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais ir konkrečia situacija, kuriai esant padaryta nusikalstama veika).

Priešingai, nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, aptarė juos nuosprendyje ir pagrįstai N. T. pripažino kaltu padarius LR BK 135 str. 2 d. 7 p. numatytą nusikalstamą veiką. Apygardos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai aptarti skundžiamame nuosprendyje, jie įvertinti, nurodyta, kuriais iš jų grindžiamos teismo išvados, o kurie atmesti kaip nepagrįsti.

Nors apeliantas skunde teigia, kad buvo pažeista LR BK 20 str. 5 d., 24 str. 1 d. bei nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, tačiau konkrečiai neįvardijama, kuo pasireiškė nurodytų įstatymo normų pažeidimai ir neva padarytos klaidos surašant nuosprendį.

Pagal LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo teisėjos, vertinusios įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliantas deklaratyviai teigia, jog buvo pažeista LR BPK 242 str. 1 d., tačiau konkrečiai nenurodė, kokie pažeidimai buvo padaryti nagrinėjant bylą ir tiesiogiai ištiriant įrodymus teisme, todėl kolegija neturi galimybės atsakyti į šį skundo argumentą.

Toliau skunde N. T. nesutinka su išvada, jog teismas nustatė, kad tarp V. M. ir V. Mk. buvo nedidelis, apie 10-15 cm atstumas, mano, jog šis atstumas buvo didesnis.

Kaip matyti iš nuosprendžio, teismas išsamiai aptarė N. T. parodymus ir motyvavo, kodėl dalį jų atmetė, o kitais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Iš byloje užfiksuotų N. T. parodymų matyti, kad jis apklausiamas kaip įtariamasis tik vieną kartą davė parodymus, o po to atsisakė duoti parodymus ir juos patikrinti vietoje (t. 3, b. l. 132-134, 137, 139, 148-149). Apklausiamas kaip įtariamasis V. T. parodė, koks buvo atstumas tarp koridoriuje stovinčių V. M. ir V. Mk. , o teisme tik patikslino: ,,M. stovėjo priekyje, Mk. toliau už M., šone“ (t. 4, b. l. 97). Pažymima, kad pats nuteistasis proceso metu taip ir nenurodė, koks vis dėlto atstumas buvo tarp abiejų nukentėjusiųjų, tik savo apeliaciniame skunde įvardija jį buvus apie 1 metrą. Kolegija pastebi, kad ši aplinkybė neturi lemiamos reikšmės sprendžiant N. T. kaltės klausimą. Nuteistojo skundo argumentas yra paneigiamas nukentėjusiųjų V. M. ir V. Mk. nuosekliais parodymais. Neginčijamai nustatyta, kad N. T. , prieš šaudamas į V. M. , nusitaikė į jį, tačiau gerai matė ne tik jį, bet ir už jo stovintį V. Mk. , ką pripažino ir jis pats, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą buvus tarp nukentėjusiųjų 10-15 cm atstumui. Ši aplinkybė yra objektyviai nustatyta V. Mk. ir V. M. detaliais parodymais, kuriuos jie patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, kuomet abu nukentėjusieji atkūrė situaciją, buvusią įvykio metu, panaudodami statistus: vieną iš jų pastatė vietoje, kurioje, paleisdamas šūvį, stovėjo N. T. , kitą – toje vietoje, kurioje stovėjo – vienu atveju V. Mk. , kitu – V. M. , o patys atsistojo ten, kur buvo šūvio metu. Išmatavus nustatyta, kad atstumas tarp V. Mk. ir V. M. buvo apie 10-15 cm (t. 3, b. l. 30-31, 36, 48-49, 54). Kolegija sutinka su teismo sprendimu vadovautis nukentėjusiųjų V. M. ir V. Mk. parodymais, duotais viso proceso metu, nes jie buvo nuoseklūs ir niekada nekito (t. 3, b. l. 23-26, 44-47; t. 4, b. l. 97-98).

Apeliantas taip pat neteisus savo skunde tvirtindamas, jog nuosprendžio dalis dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 135 str. 2 d. 7 p,. kvalifikavimo yra lakoniška, neišsami, pagrįsta tik prielaidomis ir subjektyviu vertinimu. Priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir tinkamai įvertino įrodymus. Tai, jog teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip pageidauja apeliantas, kolegija neturi pagrindo suabejoti jų patikimumu. Teismas tirdamas ir vertindamas įrodymus LR BPK 20 str. 2 d., 3 d., 4 d., 5 d. reikalavimų nepažeidė. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai nuosprendyje įvertinti ir nurodyta, kuriais iš jų grindžiamos teismo išvados, o kurie iš jų atmesti. Nuosprendyje taip pat nurodyti išsamūs ir pagrįsti motyvai ir apie tai, kodėl nebuvo tikima N. T. jam tvirtinant, kad prieš šaudamas į V. M. jis matė pas nukentėjusįjį peilį, kuriuo jam buvo grasinama. Kolegija pažymi, kad nuosprendis yra pagrįstas objektyviais bylos duomenimis, t. y. nukentėjusiųjų, liudytojų R. J., V. L., A. Y. , A. M. parodymais, rašytiniais įrodymais, t. y. nukentėjusiųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolais, specialistų išvadomis Nr. 11-3202(08), Nr. 124/09(01), Nr. 125/09(01), įvykio vietos apžiūros protokolu.

Nustatytas faktines bylos aplinkybes taip pat patvirtina, o N. T. skundo argumentus paneigia ir kiti teismo įvertinti įrodymai: kratos protokolai, specialisto išvada Nr. 11-3202(08), gauta atlikus kompleksinį balistinį-medicininį tyrimą, daiktų apžiūros protokolas.

Toliau apeliantas skunde dėsto argumentus, jog V. M. grasino tiek jam, tiek jo šeimai, o įvykio dieną jis turėjo kišenėje peilį, todėl N. T. , norėdamas pagąsdinti, išsitraukė ginklą. Kuomet V. M. traukdamas peilį žengė žingsnį, nuteistasis, nusitaikęs į koją, šovė. Kolegija pastebi, kad apeliantas nebuvo nuoseklus aiškindamas, jog V. M. neva jam grasino peiliu. Be to, N. T. nevienodai aiškino ir ginklo panaudojimo tikslą: ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip įtariamasis tik vieną kartą (daugiau parodymų nedavė, atsisakė, nesutiko parodymus patikrinti ir vietoje). Tada jis paaiškino, jog matė, kad V. M. kišenėje, kurioje buvo peilis, laikė įkištą ranką, ir pagrasinęs, jog nupjaus galvą, pradėjo eiti artyn, o kai tarp jų liko 2 metrai, nuteistasis išsitraukė ginklą, nusitaikė jam į koją, „ < ... > nes nenorėjo jo labai sužaloti“, < ... > ir iššovė“ (t. 3, b. l. 132-134). Taip pat jis matė, jog iš baro išėjo jam ,,nepažįstamas vyriškis, kuris stovėjo už V. M. “ (t. 3, b. l. 132-134). Teisme N. T. įvykio aplinkybes aiškino kiek kitaip: tvirtino, jog ,,V. M. buvo peilį iki pusės išsitraukęs, matėsi ir geležtė“. Tada jam pasakė: ,,neik, šausiu, jis dėjo žingsnį ir aš šoviau“ (t. 4, b. l. 97). Teisme nuteistasis skirtingai nei tyrime paaiškino ir V. Mk. stovėjimo vietą: ,,M. stovėjo priekyje, M. toliau už M. , šone“ (t. 4, b. l. 97). N. T. parodymus patvirtinti įvykio vietoje atsisakė (advokato patarimu nedavė parodymų ir atsisakė parodymus patikrinti vietoje – t. 3, b. l. 137, 139-141), tačiau savo apeliaciniame skunde nurodė naują versiją apie neva buvusį 1 metro atstumą tarp abiejų nukentėjusiųjų. Kolegija jau anksčiau aptarė šią aplinkybę ir nurodė, kodėl atmeta nuteistojo versiją, o vadovaujasi objektyviais bylos duomenimis – nukentėjusiųjų parodymais bei rašytiniais įrodymais.

N. T. parodymų kaita, jų derinimas su nukentėjusiųjų parodymais (dar ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis pareiškė duos parodymus tik tada, kai susipažins su visa bylos medžiaga) duoda pagrindo juo netikėti ir vadovautis V. Mk., V. M. parodymais bei kitais objektyviais bylos duomenimis. Nuteistojo tvirtinimas, jog V. M. turėjo peilį ir dar prieš įvykį, o po to įvykio dieną juo grasino nuteistajam, yra tik jo versija siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį. Kadangi ji nepagrįsta jokiais bylos duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ja tikėti ir atmetė kaip nepasitvirtinusią. Šios versijos atmetimo motyvai yra išdėstyti nuosprendyje.

N. T. prašymas vertinti jo veiksmus tik kaip administracinės teisės pažeidimą negali būti tenkinamas, kadangi jo padaryta veika yra uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl jis atsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą.

Kolegija nemato pagrindo tenkinti nuteistojo prašymą sušvelninti jam paskirtą bausmę arba, pritaikius LR BK 62 str. 2 d. 2 p. nuostatas, paskirti kitą, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį, arba mažesnę bausmę, negu sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės minimumas.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, skirdamas N. T. bausmę, kaip tik vadovavosi LR BK 41 str. įtvirtinta bausmės paskirtimi bei jame iškeltais uždaviniais. Paskiriant nuteistajam už labai sunkų nusikaltimą (LR BK 135 str. 2 d. 7 p.) laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, buvo laikomasi visų LR BK 41 str. 2 d. išvardintų nuostatų – siekiama paveikti N. T. taip, kad jis vėl nenusikalstų. Jis nubaustas tokia laisvės atėmimo bausme, kuri jam suteiks realią galimybę įrodyti, ar pateisins teismo pasitikėjimą ir laikysis LR BK 41 str. įtvirtintų nuostatų. Kolegija nesutinka su skundo teiginiu, jog N. T. buvo paskirta pernelyg griežta bausmė ir pažymi, jog bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Teismas skirdamas bausmę, ją individualizavo ir paskyrė tokią bausmę, kuri yra adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką atitinka jos pavojingumo pobūdžiui ir laipsniui. Teismas taip pat vadovavosi LR BK 54 str., reglamentuojančiu bausmės skyrimo pagrindus ir nustatančiu, jog bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečias bylos aplinkybes, privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti bei įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Įvertinta tai, kad N. T. padarė labai sunkų (LR BK 11 str. 6 d.), apysunkį (LR BK 11 str. 4 d.) ir nesunkų (LR BK 11 str. 3 d.) nusikaltimus, atsižvelgta į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, t. y. anksčiau teistas 4 kartus už plėšimus ir išžaginimą, teistumai nėra išnykę, pažymėtina, jog N. T. nusikalto praėjus vos vieneriems metams po bausmės atlikimo, kas įrodo, kad jis nepadarė reikiamų išvadų, yra linkęs ir toliau daryti labai sunkius nusikaltimus, todėl pavojingas visuomenei.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog nebuvo atsižvelgta į visas įvykio aplinkybes, tai, kad jis buvo registruotas darbo biržoje, vaikų namuose auga jo kelių mėnesių amžiaus vaikas ir paskirta griežta laisvės atėmimo bausme neatitinka teisingumo bei protingumo kriterijų, tačiau aukščiau nurodytos aplinkybės ir N. T. asmenybę charakterizuojantys neigiami duomenys paneigia apelianto teiginį dėl neteisingos bausmės paskyrimo.

Kolegija neturi teisinio pagrindo taikyti LR BK 62 str. 2 d. 2 p. nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, kaip to prašoma apeliaciniame skunde. LR BK 62 str. 2 d. taikymas galimas tuo atveju, kai be konkrečius šioje dalyje numatytus punktus tenkinančių sąlygų yra mažiausiai dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginta ir pašalinta turtinė žala, jei ji buvo priteista. Iš apelianto skundo turinio matyti, kad jis prašo taikyti LR BK 62 str. 2 d. 2 p. (kaltininkui išlaikant mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti). Kolegija nuteistojo prašymo tenkinti negali, kadangi tokiam sprendimui priimti nėra reikiamų sąlygų. Pirma, nenustatytos bent dvi N. T. asmenybę lengvinančios aplinkybės, kaip to reikalauja LR BK 62 str. 2 d. Antra, nėra pagrindo konstatuoti apeliantą išlaikant mažametį vaiką, kurio nėra kam prižiūrėti. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad N. T. gimimo liudijime AA Nr. (duomenys neskelbtini) yra įrašytas M. T. , gimusio (duomenys neskelbtini), tėvu (t. 3, b. l. 109). Byloje esantis 2009-02-03 (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus raštas Nr. 40-10-11-558 liudija, kad vaiko motina K. B. (duomenys neskelbtini) pagimdžiusi sūnų, 2008-11-11 paliko Naujagimių skyriuje, motyvuodama tuo, kad neturi sąlygų vaiko auginimui, todėl 2008-12-04 M. T. nustatyta laikinoji globa (duomenys neskelbtini) kūdikių ir vaikų globos namuose (t. 3, b. l. 111). Vadinasi, nuteistais, būdamas vaiko tėvu, taip pat juo nuo pat gimimo nesirūpino ir neaugino, o 2008-11-12 buvo suimtas už įvykdytus nusikaltimus. Pažymima, kad M. T. privalo išlaikyti motina K. B. , kuriai nėra atimtos motinystės teisės. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad N. T. charakterizuojamas ypač neigiamai (teistas 4 kartus, o išėjęs į laisvę neįsidarbino, du kartus baustas už administracinius teisės pažeidimus), įrašytas policijos įskaitoje kaip anksčiau teistas ir linkęs vykdyti nusikalstamas veikas. Taigi kolegija neranda pagrindo skirti N. T. švelnesnę bausmę LR BK 62 str. 2 d. 2 p. prasme, kadangi tokios išvados nepagrindžia objektyvūs duomenys, nors, kaip jau aukščiau minėta, šių baudžiamojo įstatymo nuostatų nebūtų galima taikyti dar ir dėl to, kad nenustatytos bent dvi N. T. atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Rezoliucinė dalis

nutar i a:

nuteistojo N. T. apeliacinį skundą atmesti.