- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-25
- Bylos Nr.
- I-7830-790/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01688-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas M. K. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 EUR neturtinės žalos. Pareiškėjas skunde (b. l. 1-6) ir „Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą“ (b. l. 81-83) nurodo, kad jis 2012-2014 m. laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas su dar trimis asmenimis 8 kv. m ploto kamerose, kurių plotą papildomai ribojo baldai ir sanitarinis mazgas. Kamerose būdavo išdaužyti langai, todėl pūsdavo skersvėjis, būdavo šalta. Neužtikrinamas natūralus apšvietimas, nuo lubų krisdavo tinkas, ant sienų veisėsi grybelis, pelėsis. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančias. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir tinkamas vėdinimas. Karantino kamerose nebūdavo išduodama patalynė. Pareiškėjas išskyrė 34,57 kv. m. ploto kamerą Nr. 257, kurioje jis buvo laikomas 2012-09-27–2012-10-03 laikotarpiu kartu su 7 asmenimis, nurodė, kad joje visiems asmenims buvo skirtas itin mažas stalas (0,8 m x 0,7 m) ir tik dvi taburetės. Pareigūnai dažnai būdavo rusakalbiai, vartodavo necenzūrinius žodžius, dėl to pareiškėjas jautėsi pažemintas. Netinkamos gyvenimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, kėlė konfliktines situacijas. Pareiškėjas teigia, kad apie tai, jog jam nebuvo užtikrintas minimalus plotas kameroje, sužinojo 2014 m. kovo mėnesį iš advokato, todėl mano, kad ieškinio senaties termino nėra praleidęs.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 12-19) prašo taikyti 3 metų ieškinio senatį, skundą atmesti kaip nepagrįstą, kadangi nėra būtinų Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Nurodo, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K tenkantis plotas kameroje ne visuomet neatitiko minimalių ploto reikalavimų, be to, atitinkamais laikotarpiais jis buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Atsakovo atstovas teigia, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Atsiliepime nurodyta, kad dėl pakankamai mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų, tačiau kiekvienoje kameroje yra įrengtas sanitarinis mazgas su šalto vandens tiekimo sistema, nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Langai Lukiškių TI-K kamerose vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra atsižvelgiama į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti atskirai nuo rūkančių asmenų. Pareiškėjas sutiko būti kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjo skundas grindžiamas abstraktaus pobūdžio argumentais, reiškiami nusiskundimai – nekonkretūs. Pareiškėjo patirtus nepatogumus atsakovas sieja su paties pareiškėjo veiksmais, lėmusiais patekimą į laisvės atėmimo vietą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas iš dalies tenkintinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K 2012-2014 m. laikotarpiu. Vadovaujantis atsakovo atstovo byloje pateiktais duomenimis, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 2012-02-07–2013-12-12 laikotarpiu (b. l. 13-15).
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika, paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas per visą suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpį suvokė, kad atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos. Pareiškėjas dėl neturtinės žalos priteisimo į teismą kreipėsi 2015-03-16 (b. l. 8), todėl laikytina, kad jis praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos padarymo laikant jį Lukiškių TI-K galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu iki 2012-03-15.
Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju, atsakovo atstovas teismui pateiktame atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė (b. l. 12). Pareiškėjas teigė, kad apie tai, jog neužtikrinus minimalaus ploto, yra pažeidžiamos jo teisės, sužinojo tik 2014 m. kovo mėn. iš advokato, tačiau ši aplinkybė nelaikytina objektyvia termino kreiptis į teismą praleidimo priežastimi. Pareiškėjas skunde teigia, kad dėl itin blogų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų jis patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo ir galėjo suvokti, jog tuo yra pažeidžiamos jo teisės. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises dėl objektyvių priežasčių, atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį iki 2012-03-15 taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo nurodyti Lukiškių TI-K pažeidimai bei suėmimo vykdymo sąlygos byloje vertintinos už 2012-03-16–2013-12-12 laikotarpį.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas nenumato, kad asmeniui tenkantis plotas turi būti skaičiuojamas iš kameros ploto atimant sanitarinio mazgo, baldų ar kitų įrenginių užimamą plotą.
Iš atsiliepime į skundą ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėse (b. l. 20-23, 92-96) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012-03-16 iki 2013-12-12 buvo laikomas kamerose Nr. 400, 109, 404, 121, 108, 257, 119, 122, 399, 112, 110, 113, 254, 123, 389, 115, 118, 386. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2012-03-16 vakare, 2012-03-17–2012-03-18, 2012-04-19 vakare, 2012-04-20–2012-04-22, 2012-07-19, 2012-10-11, 2012-10-13 vakare, 2012-10-14, 2012-11-06 vakare, 2012-11-15 vakare, 2012-11-17 vakare, 2012-11-18, 2012-11-27 vakare, 2013-01-24 vakare, 2013-01-25 vakare, 2013-01-26–2013-01-27, 2013-03-14 vakare, 2013-03-15–2013-03-17, 2013-05-01, 2013-10-12–2013-10-13, 2013-10-22 vakare (b. l. 13-15).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 17 parų ir 11 nepilnų parų buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, jog jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.
Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.).
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010). HN 76:2010 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad daugelyje kamerų buvo išdaužti langų stiklai, todėl jausdavosi skersvėjis, būdavo šalta bet kuriuo metų laiku.
HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 76:2010 24 punktas), oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18–28 °C, šaltuoju – 18–22 °C (HN 76:2010 26 punktas). Pareiškėjo teiginį, kad Lukiškių TI-K daugelyje kamerų langai būdavo išdaužti, teismas laiko pernelyg abstrakčiu. Skunde nėra nurodyta, kuriose konkrečiai kamerose langų stiklai buvo išdaužti, tokie duomenys nėra užfiksuoti atsakovo į bylą pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl išdaužtų kameros langų skundėsi Lukiškių TI-K administracijai, todėl jo argumentas dėl HN 76:2010 22 punkto pažeidimo atmestinas kaip neįrodytas.
Dalis Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų Lukiškių TI-K kamerų būklės ir jose esančių gyvenimo sąlygų tikrinimo laikotarpių apytiksliai atitinka pareiškėjo laikymo tikrintose kamerose laikotarpį, todėl teismas, vertindamas skunde nurodomus gyvenimo sąlygų pažeidimus, atsižvelgia į Vilniaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktuose užfiksuotus duomenis. Patikrinimo aktuose nenustatyta, kad pareiškėjo laikymo atitinkamose kamerose laikotarpiu būtų buvusi nustatyta per žema oro temperatūra, priešingai, nurodoma, kad kamerose Nr. 254, 123, 400 oro temperatūra atitiko HN 76:2010 nustatytus reikalavimus (b. l. 32-34, 35-36, 39-41). Byloje nėra pateikta duomenų apie oro temperatūros sąlygas kitose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas 2012-03-16–2013-12-12 laikotarpiu, tačiau pareiškėjas skunde šio nusiskundimo papildomai nekonkretizavo, nenurodė, kuriomis konkrečiomis dienomis ir kuriose kamerose buvo pažeista jo teisė į HN 76:2010 nustatytus oro temperatūros reikalavimus, kokiais duomenimis remdamasis pareiškėjas sprendė, jog oro temperatūra neatitiko nustatytų normų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos temperatūros kameroje atmestini kaip nepagrįsti.
Skunde nurodoma, kad kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas sanitarinio mazgo vėdinimas. Pagal HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015-04-01 pažymoje Nr. 24-1984 nurodyta, kad visos kameros, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, vėdinamos per langą (b. l. 27), tai patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktuose nurodyti duomenys (b. l. 32-34, 35-36, 39-41, 42-44). Pareiškėjas skunde taip pat neneigė galimybės gyvenamąsias kameras vėdinti per langą. Tuo tarpu mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos įrengimas būtų susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Lukiškių TI-K netaikytinas (HN 76:2010 2 punktas). HN 76:2010 24 punktas numato galimybę gyvenamąsias kameras vėdinti per langus, ši galimybė pareiškėjui buvo užtikrinta, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 24 punkto reikalavimus.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose nebūdavo užtikrinamas natūralus apšvietimas. Pagal HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 procentų. Byloje nėra duomenų apie kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvusį dieninį apšvietimą, tačiau pareiškėjas neginčija, kad visose kamerose buvo langai. Skaidraus stiklo langų, užtikrinančių tinkamą dieninį apšvietimą, įrengimas kamerose yra susijęs su rekonstrukcijos darbais, todėl net ir tuo atveju, jei dieninis apšvietimas neatitiko HN 76:2010 reikalavimų, teismas neturėtų pagrindo konstatuoti HN 76:2010 22 punkto pažeidimo fakto. Be to, pareiškėjo nusiskundimai dėl apšvietimo reikalavimų pažeidimo nėra konkretūs, skunde nenurodyta, kuriose kamerose ir kuriuo metu buvo pažeista jo teisė į tinkamą apšvietimą, kodėl jis buvo netinkamas, todėl šis pareiškėjo atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 76:2010 14 punkte yra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Atsakovo atstovas teismui nurodė, kad pareiškėjas 2012-09-27 atvykęs į Lukiškių TI-K pageidavo būti apgyvendintas rūkančių asmenų kameroje ir pateikė tai patvirtinančią blanko su pareiškėjo duomenimis kopiją (b. l. 100, 103). Šie duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI-K atsižvelgė į pareiškėjo pageidavimą gyventi rūkančių asmenų kameroje, pareiškėjas savo parašu patvirtino, kad sutinka gyventi su rūkančiais asmenimis, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti HN 76:2010 14 punkto pažeidimo fakto.
Skunde nurodoma, kad Lukiškių TI-K karantino kamerose neišduodama patalynė. Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose (toliau – Aprūpinimo normos) nustatyta, kad tardymo izoliatoriuose laikomiems suimtiems asmenims metams laiko yra išduodami du užvalkalai pagalvei ir 4 paklodės, vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015-04-29 pažymoje Nr. 24-2666 (b. l. 102) nurodyta, kad pareiškėjui patalynės komplektas buvo išduodamas vadovaujantis Aprūpinimo normose nurodytais dydžiais. Už išduotą patalynę pareiškėjas pasirašė armatūrinėje kortelėje, tačiau šios kortelės ūkio skyriuje saugomos vienerius metus ir vėliau sunaikinamos. Armatūrinės kortelės už 2012-2013 m. laikotarpį nėra išlikusios. Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015-04-29 pažymoje Nr. 24-2666 nurodytais duomenimis, tuo tarpu pareiškėjas skunde deklaratyviai teigia, kad karantino kamerose patalynės komplektas jam nebuvo išduodamas ir šių teiginių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas skunde nenurodė, kuriomis dienomis patalynės komplektas jam nebuvo išduotas, nenurodė, kad dėl to kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ir jo prašymas nebuvo patenkintas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys, kad jam nebuvo išduodamas patalynės komplektas atmestinas kaip neįrodytas.
Pareiškėjas teigia, kad ant kamerų sienų ir lubų buvo atsilupę dažai, matėsi pelėsis. Vadovaujantis HN 76:2010 56 punktu, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (HN 76:2010 62 punktas). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-06-07 Patikrinimo akte užfiksuota, kad kameroje Nr. 254 (pareiškėjas laikytas 2013-05-02) nebuvo laiku konstatuotas paprastojo remonto poreikis (b. l. 32-34). Analogiški duomenys 2012-08-27 Patikrinimo aktu užfiksuoti kameroje Nr. 400 (pareiškėjas laikytas 2012-07-20–2012-07-22 laikotarpiu, b. l. 29-41) ir 2012-09-10 Patikrinimo aktu kameroje Nr. 257 (pareiškėjas laikytas 2012-09-27–2012-10-03 laikotarpiu, b. l. 42-44). Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 11 dienų gyveno HN 76:2010 56 punkto neatitinkančiose kamerose.
Skunde nurodoma, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015-04-29 pažymoje Nr. 24-2666 (b. l. 102) nurodoma, kad visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau duomenų, apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.), byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 257 (pareiškėjas gyveno 2012-09-27–2012-10-03 laikotarpiu) stalas ir sėdimos vietos nebuvo pritaikytos valgyti tokiam skaičiui žmonių, kiek jų būdavo apgyvendinta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.6 punkte nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015-04-01 pažymoje Nr. 24-1984 (b. l. 27) nurodyta, kad kameroje Nr. 257 yra 2 suoliukai, tačiau iš atsiliepime nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjo šioje kameroje laikymo laikotarpiu, joje gyveno 7-9 asmenys (b. l. 13). Tai patvirtina pareiškėjo argumentus, jog kamerose nebuvo užtikrintas pakankamas sėdimų vietų skaičius, tai pripažino ir atsakovo atstovas atsiliepime į skundą, nurodydamas, kad dėl mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ar kitų baldų. Teisės aktai nenustato gyvenamojoje kameroje stalo dydžio, tačiau Lukiškių TI-K neužtikrinus pakankamo sėdimų vietų skaičiaus kamerose, buvo pažeistas Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.6 punktas.
Pareiškėjas teigia, kad dėl neteisėtų veiksmų jam buvo padaryta neturtinė žala. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.). Kita vertus, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nežymūs gyvenamosios patalpos dydžio normos pažeidimai bei sąlyginai trumpa jų trukmė, dažniausiai savaime, nenustačius kitų laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens padėtį apsunkinusių aplinkybių, nėra laikomi pakankamu pagrindu teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo patyręs dvasinį sukrėtimą ir kitas neigiamas pasekmes CK 6.250 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-649-14; 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-2033; 2013 m. gruodžio 19 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2013; 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1852/2013).
Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Pareiškėjas nurodo, kad netinkamos gyvenimo Lukiškių TI-K sąlygos itin žemino jo orumą, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas sukeldavo didelę gėdą, tai pareiškėjas laiko tyčiojimusi iš jo asmenybės.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo teisės suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo pažeistos neužtikrinus minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimų, laiku nekonstatavus paprastojo remonto poreikio, neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir pakankamo sėdimų vietų skaičiaus. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas dėl šių Lukiškių TI-K pažeidimų patyrė neigiamų išgyvenimų, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, kurią yra pagrindas įvertinti pinigais.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti 10 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo dydis yra neproporcingas byloje nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų pobūdžiui, mastui, jų padarymo priežastims ir žalą padariusio asmens kaltei. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai, su tam tikromis pertraukomis – laikotarpiais nuo 2014-10-21 iki 2014-11-17, nuo 2014-11-24 iki 2014-11-30, nuo 2014-12-09 iki 2015-01-12 ir nuo 2015-01-19 iki 2015-01-25 pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K (b. l. 13-15). Jo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą buvo pažeista 17 parų ir 11 kartų dalį paros, ilgiausiai nepertraukiamas minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas truko tris paras. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimai nebuvo ilgalaikiai, todėl pagal trukmę bei intensyvumą negali būti prilyginti kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė teismui duomenų, kad kreipėsi skundais į Lukiškių TI-K administraciją dėl gyvenimo sąlygų pažeidimų. Tai patvirtina ir Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015-04-02 pažyma Nr. 24-2070 (b. l. 24), Administracijos reikalų skyriaus 2015-04-01 pažyma Nr. 24-2041 (b. l. 25) ir Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2015-04-02 pažyma Nr. 24-2056 (b. l. 26). Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškė tik 2015-03-16 (b. l. 8), praėjus daugiau nei metams nuo jo išvykimo iš Lukiškių TI-K (2013-12-13, b. l. 15). Tai rodo, kad savo aktyviais veiksmais pareiškėjas nesiekė nurodytų pažeidimų pašalinimo, nevertino jų kaip darančių itin didelę žalą. Pareiškėjas yra jauno, darbingo amžiaus vyras, skunde duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015-04-02 pažymoje Nr. 24-2070 nurodyta, jog pareiškėjas būdamas Lukiškių TI-K turėjo galimybę žiūrėti televizorių, gauti nuosavą ir įstaigos administracijos išduodamą literatūrą bei periodinę spaudą, kiekvieną dieną buvo vedamas pasivaikščioti gryname ore, kur turėjo galimybę užsiimti fiziniu lavinimu, turėjo galimybę lankytis sporto salėje (b. l. 24). Iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K yra nuolat atliekami gyvenimo sąlygų patikrinimai, vertinamas jų atitikimas HN 76:2010, o nustatyti pažeidimai šalinami per įmanomai trumpiausią laiką (b. l. 28-29, 32-34, 37-38).
Teismas, įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą vertina 170 EUR suma. Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką 2015-02-05 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-492/2015, kurioje, pareiškėjui 21 parą neužtikrinus minimalaus ploto reikalavimų, buvo priteistas 250 Lt neturtinės žalos atlyginimas, 2015-04-15 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015, kurioje, pareiškėjui 24 paras neužtikrinus minimalaus ploto reikalavimų, buvo priteistas 170 EUR neturtinės žalos atlyginimas, 2014-12-09 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-575-2248/2014, kurioje, pareiškėjui 17,5 paras neužtikrinus minimalaus ploto reikalavimų, buvo priteistas 300 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, paminėtą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui priteistinas 170 EUR neturtinės žalos atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,
nusprendžia:
pareiškėjo M. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti M. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 170 EUR (vieną šimtą septyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą. Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.