Vilniaus apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Corpus A“ ieškinį atsakovės L. P. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB „Corpus A“ dubliku (b.l. 88-91) palaikė ieškinyje išdėstytus reikalavimus, tvirtindamas, kad turi teisinį pagrindą teikti namo bendrojo naudojimosi paslaugas, o atsakovė turi pareigą atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Be to, jis prašo priteisti 188,29 Lt dydžio palūkanas už pavėluotą atsiskaitymą, o ne delspinigius, todėl senaties terminas nėra praleistas.

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2010-08-24 sprendimu (b.l. 172-176) ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui UAB „Corpus A“ iš atsakovės L. P. 910,74 Lt mokesčių, 128,04 Lt palūkanų už laikotarpį iki bylos iškėlimo teisme, 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo (2010-03-08) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 738,80 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė valstybės naudai iš ieškovo UAB „Corpus A“ 7,68 Lt pašto išlaidų, o iš atsakovės - 16,32 Lt pašto išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovės 2006-07-26 sudaryta preliminarioji buto pirkimo-pardavimo sutartis Nr. J144-49 yra mišri sutartis, kurioje aptariama pirkėjo, kaip bendrosios dalinės nuosavybės subjekto, būsimos pareigos (23 p.). Teismas sutarties 23 p. vertino kaip organizacinę nuostatą (sutartį) dėl ateityje įgyjamos bendrosios dalinės nuosavybės tvarkos ir atmetė atsakovės argumentą, kad ši nuostata yra preliminari sutartis, kurios teismas negali įpareigoti įvykdyti natūra. Statybos įstatymo 40 str. 2 p. numatyta statinio naudotojo pareiga nenaudoti statinio, kol jis nebaigtas statyti ir (ar) nustatyta tvarka nepripažintas tinkamu naudoti, neatleidžia statinio patalpų savininko nuo pareigų, atsirandančių valdant bendrą dalinę nuosavybę. Ieškovas vykdė bendro naudojimo objektų eksploatavimą pagal viešą teisės aktą - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-12-19 įsakymu Nr.30-2050 patvirtintus „Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus“ ir „Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) darbų sąrašą“. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nors Vyriausybės 2001-05-23 nutarimu Nr. 603 patvirtinti „Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-12-19 įsakymu Nr. 30-2050 patvirtinti „Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai“ ir „Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) darbų sąrašas“ taikomi, kai daugiabučius namus administruoja savivaldybės skirti administratoriai, tačiau šie teisės aktai, sprendžiant šį ginčą, taikomas kaip teisės norminio akto analogija. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas nepateikė leidimų (licencijos) vykdyti šildymo sistemos priežiūrą, todėl ieškinio reikalavimus priteisti iš atsakovės mokestį už šildymo sistemos eksploataciją ir techninę priežiūrą atmetė. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovas nepateikė įrodymų dėl faktiškai atliktų bendro naudojimo patalpų (laiptinės ir parkingo) valymo bei teritorijos valymo darbų, ieškovas taip pat neįrodė, kokiu pagrindu priskaičiavo 5,732 Lt mokestį už eksploatacines medžiagas - vėliavą, nes liudytojo parodymais nustatyta, kad vėliavos stovo ir pačios vėliavos nebuvo. Ieškovas neįrodė, kada ir kiek šiukšlių išvežė, nes pateiktose UAB „VSA Vilnius“ PVM sąskaitų - faktūrų kopijose duomenys apie buitinių atliekų, išvežtų iš namo (duomenys neskelbtini), ištrinti, o ieškovas pateikė UAB „VSA Vilnius“ PVM sąskaitų - faktūrų kopijas, kuriose nurodyta, kad 2007 m. sausio - kovo mėnesiais iš namo (duomenys neskelbtini), išvežti itin dideli kiekiai statybinių atliekų – po 30 – 59 kubinius metrus per mėnesį. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atliekos buvo vežamos iki namo pripažinimo tinkamu naudoti, t.y. statybos laikotarpiu, todėl ieškovas neįrodė, kad tai buvo namo gyventojų atliekos. Kadangi statybinių atliekų išvežimas yra statytojo pareiga, kurią jis privalo atlikti savo sąskaita, teismas atmetė ieškinio reikalavimus dėl mokesčio už statybinių atliekų išvežimą priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai (CPK 320 str. 1 d.).

Byloje kilo ginčas dėl apeliantės pareigos apmokėti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame yra ir apeliantei nuosavybės teise priklausantis butas Nr. (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų priežiūros (eksploatavimo ir administravimo), taip pat komunalinių paslaugų mokesčių kaštus. Apeliantė apskritai nesutinka, kad jai tenka tokia prievolė, nurodydama neesant teisinio pagrindo nei ieškovui teikti tokias paslaugas, nei jai šias paslaugas apmokėti. Pirmosios instancijos teismas iš dalies sutiko su apeliantės atsikirtimų argumentais ir, remdamasis Šilumos ūkio įstatymo 29 str. nuostatomis, nenustatė apeliantei pareigos mokėti už namo šildymo sistemos eksploataciją ir techninę priežiūrą, kadangi ieškovas nepateikė leidimo verstis šilumos įrenginių priežiūra, išduoto Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos. Pastebėtina, kad nors reikiami dokumentai (atestatai) verstis tokia veikla buvo pateikti su atsiliepimu į apeliacinį skundą, jie kitokios šios ginčo dalies baigties neapsprendžia dėl CPK 314 str. įtvirtinto apribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, dėl CPK 320 str. 2 d. nustatyto draudimo peržengti skundo ribas ir CPK 313 str. nustatyto draudimo bloginti apelianto padėtį (pats ieškovas apeliacinio skundo dėl šios sprendimo dalies nėra padavęs).

Taip pat pirmosios instancijos teismas atmetė kaip neįrodytus ieškovo reikalavimus priteisti 5,732 Lt mokestį už eksploatacines medžiagas - vėliavą (2007-03-31 mokamasis pranešimas, b.l. 23), už šiukšlių ir statybinių atliekų išvežimą, už bendro naudojimo patalpų (laiptinės ir parkingo) valymą bei teritorijos valymo darbus. Kitas ieškovo teiktas paslaugas teismas įpareigojo apeliantę apmokėti, apskaičiuodamas pagal mokamuosius pranešimus 910,74 Lt sumą, kas, teismo skaičiavimu, sudaro 68 proc. ieškinio reikalavimų sumos, bei atitinkamu procentu sumažindamas ieškovo apskaičiuotas palūkanas ir šalių bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas skundo argumentų pagrįstumą, kad apeliantės ir ieškovo nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, dėl to šis negalėjo teikti jai daugiabučio namo administravimo paslaugų ar reikalauti už tokias paslaugas atsiskaityti, atsižvelgia į tai, kad prievolės atsiranda ne tik iš sandorių (sutarčių), bet ir iš kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius teisės aktus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 str.), o prievolės dalyku gali būti bet kokie veiksmai (veikimas, neveikimas), jeigu jų nedraudžia įstatymas ir jeigu jie neprieštarauja viešajai tvarka ar gerai moralei (CK 6.3 str.). Tokia įstatyme pateikta prievolės samprata leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė, būdama dar tik būsimo buto daugiabučiame name pirkėja, jau preliminariąja sutartimi įsipareigojo tuometiniam to buto savininkui ir pardavėjui UAB „Progresyvios investicijos“, kad kartu su kokybinės apžiūros aktu pasirašys pastato priežiūros išlaidų ir būsto paslaugų apmokėjimo sutartį su pardavėjo nurodyta namą eksploatuojančia bei prižiūrinčia įmone; po tokio akto pasirašymo ir buto perdavimo valdyti ir naudoti, pirkėjai (apeliantei) buvo nustatyta tiesioginė pareiga mokėti eksploatuojančiai įmonei atlyginimą už komunalines paslaugas, išvardinant visų paslaugų rūšis, taip pat atsiskaityti už namo priežiūrą ir būsto paslaugas, kurios įvardintos kaip kiemo teritorijos ir laiptinių valymas bei priežiūra, už gyvenamojo namo šildymo ir karšto vandens sistemos eksploatavimą bei priežiūrą, mokėti tikslines ir kaupiamąsias lėšas (2006-07-26 preliminariosios buto pirkimo-pardavimo sutarties 23 p., b.l. 59). Sutarties šalys tuo pačiu punktu susitarė, kad net ir sutarties su eksploatuojančia įmone nesudarymo atveju apeliantei tokia pareiga mokėti įmokas bei rinkliavas šiai įmonei ar pačiam pardavėjui neišnyksta.

Pirkimo-pardavimo 2006-10-24 sutartimi apeliantė pripažino naudojusi ir valdžiusi šį butą dar iki pagrindinės prikimo pardavimo sutarties sudarymo (5.1 p., b.l. 45), o pardavėjas įsipareigojo komeopsnuoti tik tuos su šio turto eksploatavimu susijusius mokesčius, kurie buvo susidarę iki faktinio šio turto jai perdavimo ir/arba šios sutarties pasirašymo dienos (5.2 p.). Priėmusi buto valdymą, apeliantė jame savo sąskaita ir jėgomis atliko apdailos darbus ir to pati neneigia, kad komisija galėtų priimti pastatą ir spręsti dėl jo pripažinimo tinkamu naudotis (6.5 p., b.l. 46). Taigi skundo teiginiai, kad ji Statybos įstatymo normų (24 str. 3 d.) prasme butu nesinaudojo ir jo neeksploatavo, yra deklaratyvūs ir prieštaraujantys faktiškai egzistavusios aplinkybėms. Šio buto pardavimo apeliantei metu jis jau buvo suformuotas kaip nekilnojamojo turto objektas, turėjo unikalų numerį ir šiuo daiktu galima buvo disponuoti. Akivaizdu, kad bet koks naudojimasis daiktu, kuris yra daugiabučio namo dalis, suponuoja ir poreikį tenkinti bendruosius visų butų savininkų (tiek statytojo, tiek naujųjų pirkėjų) poreikius, įskaitytinai ir kelių nepasirašiusių tiesioginių sutarčių su administruojančia bendrove (b.l. 93-94), rūpintis name įrengtomis vandens, šildymo ir kitų energijos šaltinių sistemomis, švara, tvarka ir elementariausiu saugumu tiek patalpose, tiek teritorijoje, užtikrinti tokiame name, kad ir nepriimtame naudoti atitinkamos komisijos aktu, butus įgijusių asmenų poreikius vandeniui, šilumai, šviesai ir pan., iki oficialia tvarka bus įsteigta namo gyventojų bendrija ar bus paskirtas administratorius administracinio akto pagrindu.

Taigi nors apeliantės tiesioginiai sutartiniai santykiai su ieškovu ir nesieja, tokie santykiai ją siejo su namo pardavėju, o šiam duoti įsipareigojimai dėl paslaugų ir eksploatavimo mokesčių apmokėjimo saistė apeliantę, sukūrė jai prievolę atsiskaityti arba su pačiu pardavėju, arba su ieškovu. Pastarajam buto pardavėjas 2006-07-20 sutartimi delegavo tvarkyti butų ir kitų patalpų savininkų apskaitą, mokesčių skaičiavimo ir jų surinkimo funkcijas, nustatant atitinkamų įmokų ir paslaugų tarifus (b.l. 50–55). Todėl tokie skundo argumentai, kad apeliantė paslaugų pas ieškovą neužsakė, kad šis paslaugų teikimo laikotarpiu, už kurį reikalauja šioje byloje atlyginti, dar nebuvo administraciniu aktu paskirtas šio namo administratoriumi, teisiškai neaktualūs ir neatkleidžia ją nuo pareigos apmokėti įmokas, rinkliavas ir išlaidas, susijusias su bendromis namo gyventojų ar savininkų reikmėmis.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip faktiškai nepagrįstus ir tokius apeliantės skundo argumentus, jog ji nėra davusi sutikimo dėl nebūtinų išlaidų, taigi ir neturinti jų apmokėti pagal CK 4.83 str. 4 d. Tokia jos pozicija vertintina kaip siekis išvengti bet kokių pastato priežiūros mokesčių ir mokėjimų, o tai prieštarauja didžiosios daugumos visų kitų namo gyventojų, pasirašiusių su ieškovu sutartis, interesams (CK 1.5 str.), kadangi kitu atveju būtent jiems tektų padengti visus namo priežiūros kaštus. Kita vertus, sutikimą apmokėti išlaidas buto pardavėjo pasirinktam namo prižiūrėtojui, kuris, priešingai apeliantės teiginiams, veikė teisėtai - sutarties su namo statytoju pagrindu, ji yra davusi jau preliminaria sutartimi, ir apeliacinės instancijos teismas dėl to jau pasisakė.

Dėl paslaugų suteikimo realumo pirmosios instancijos teismas sprendė teisingai, o apeliantės skundo reikalavimai, susiję su kiekvieno, pažymėtina, kasdienio ar nuolatinio (tęstinio) priežiūros veiksmo fiksavimo dokumentuose nebuvimu, yra neprotingi (CK 1.5 str.) ir savaime nepaneigiantys fakto, jog paslaugos, išvardintos apeliantei siųstuose mokėjimo pranešimuose, jai buvo teikiamos.

Dėl licenzijų šilumos teikimo paslaugoms teikti buvimo pas ieškovą šioje nutartyje jau pasisakyta, be to, teismas atmetė ieškinį dalyje dėl šildymo sistemos techninės priežiūros ir jos eksploatacijos. Byloje duomenų apie tai, kad apeliantei perėmus buto valdymą ir atliekant jame apdailą, o vėliau šiame bute ir apsigyvenus jai priklausančios ar bendrojo naudojimo patalpos ginčo laikotarpiu apskritai nebuvo įšildomos, nėra.

Skundo argumentai dėl netinkamai apskaičiuotos pagal mokėjimo pranešimus paslaugų bendros vertės iš dalies yra teisingi, tačiau apeliacinės instancijos teismas tai vertina kaip rašymo apsirikimą – aiškią skaičiavimo klaidą, kuri neapsprendžia sprendimo pakeitimo šiuo formaliu pagrindu, ir pats ją ištaiso (CPK 276 str., 302 str., 328 str.). Teismas, skaičiuodamas apeliantės įsiskolinimą pagal atskirus jai pateiktus mokėjimo pranešimus (b.l.19-27), neeliminavo tų sumų, kurias pats pripažino neįrodytomis ir todėl atmestinomis. Didžia dalimi tai susiję su patalpų (laiptinės, garažo, parkingo) valymo paslauga ir teritorijos priežiūra, teismas faktiškai neatėmė šių įmokų iš priteistinos sumos. Perskaičiuojant skolas, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė nepagrįstai savo skunde nepriima domėn eksploatacinių medžiagų kainos, kur tai yra pranešimuose nurodoma. Teismas atmetė vienintelį tokį reikalavimą, susijusį su vėliava (b.l. 23). Kadangi teismo sprendimo motyvuose nepasisakyta ir dėl to, kad už šaltą vandenį bei nuotekų šalinimą reikalavimai nėra tenkinami, šie mokesčiai skaičiuotini ir priteistini iš apeliantės (b.l. 24, 27). Vienos sąskaitos (b.l. 20) paskaičiavimų, kuriuos atliko pirmosios instancijos teismas, apeliantė neginčija, tačiau į savo skundą tokios priteistinos sumos taip pat neįtraukia ir tuo nepagrįstai sumažina bendrą savo įsiskolinimo ieškovui sumą. Taigi pagal 2006-12-31 pranešimą, atsižvelgiant į teismo sprendime nurodytus motyvus kurie mokesčiai iš apeliantės neturėtų būti priteisti, priteistina 138,46 Lt, pagal 2006-11-30 pranešimą - 67,97 Lt, pagal 2007-01-31 pranešimą – 177,44 Lt, pagal 2007-02-28 pranešimą - 275 Lt, pagal 2007-03-31 pranešimą – 53,04 Lt, pagal 2007-04-30 pranešimą – 35,67 Lt, pagal 2007-06-19 pranešimą – 28,27 Lt, pagal 2007-07-16 pranešimą – 29,67 Lt, ir pagal 2007-08-09 pranešimą – 45,117 Lt. Iš viso priteistina ieškovui iš atsakovės suma sudaro 850,63 Lt arba atitinkamai 64 proc. nuo pareikštų ieškinio reikalavimų sumos. Tokiu pačiu procentu bei teismo sprendimu nustatytu principu pakoreguotina ir priteisiamų įstatyminių palūkanų suma, patikslinant jos dydį - 120,50 Lt.

Šioje vietoje aptartini skundo argumentai dėl senaties termino palūkanoms skaičiuoti ir jų reikšmės. Apeliantė savo skunde visiškai klaidingai traktuoja palūkanas kaip delspinigius. Tai nėra tapačios teisinės kategorijos ir joms netaikomi tapatūs ieškinio senaties terminų skaičiavimo reikalavimai. Palūkanos neatlieka netesybų (delspinigių ar baudos) funkcijų, jomis yra kompensuojami minimalūs, preziumuotini ir neįrodinėtini kreditoriaus nuostoliai dėl laiku nevykdomų piniginių mokėjimų (CK 6.37 str. 1 d., 6.261 str.), o jų dydis įtvirtintas tiesiogiai įstatymu – CK 6.210 str. 1 d. Palūkanų galima reikalauti per penkerius metus nuo prievolės termino suėjimo (CK 1.125 str. 9 d.). Dar daugiau, įstatymų leidėjas įtvirtina ir tokią nuostatą, kad šios minimalius kreditoriaus nuostolius kompensuojančios palūkanos skaičiuojamos ir mokamos iki visiško priteistos skolos sumokėjimo (CK 6.37 str. 2 d.). Todėl teismas ir šioje sprendimo dalyje įstatymo nuostatų nepažeidė.

Kadangi dėl padarytų aiškių skaičiavimo klaidų teismas netinkamai apskaičiavo ir patenkintų bei nepatenkintų reikalavimų proporcijas ir bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymą, teismo sprendimas, paliekant jį iš esmės nepakeistą, patikslintinas ir bylinėjimosi išlaidų dalyje. Teismas nustatė, kad ieškovas turėjo 2109,90 Lt bylinėjimosi išlaidų (b.l. 3, 5, 36, 106, 160), o apeliantė - 2175 Lt (b.l. 103). Ieškinio reikalavimus tenkinant 64 proc. dalimi, o likusioje dalyje juos atmetant, ieškovui priteistina suma sudaro 1350,34 Lt, atitinkamai apeliantei - 783 Lt. Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ieškovo naudai iš atsakovės turi būti priteista 567,34 Lt bylinėjimosi išlaidų. Tokiu pačiu principu ištaisytinas ir rašymo apsirikimas dėl pašto išlaidų pirmosios instancijos teisme proporcijų. Jų buvo 24 Lt, todėl valstybės naudai iš ieškovo priteistina 8,64 Lt, o iš apeliantės atitinkamai 15,36 Lt.

Skundas taip pat yra grindžiamas silpnesne apeliantės, kaip vartotojos, padėtimi, jos nesupažindinimu su ieškovo taikomomis paslaugų kainomis, tačiau šie skundo argumentai, kaip ir kiti, nesuponuoja kitokio skundžiamo teismo sprendimo vertinimo jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektais. Kiekvienos iš suteiktų paslaugų tarifai bei kiekiai buvo nurodomi mokestiniuose pranešimuose. Byloje nėra duomenų, jog apeliantė šių pranešimų ( b.l. 19-27) nebūtų gavusi ar juos ginčijusi, nepasisakoma ir dėl tokios aplinkybės, kodėl nebuvo įgyvendintas jos sutartinis įsipareigojimas sudaryti su namą administruojančia įmone sutartį ir joje taip pat aptarti tarifus ar įkainius, kurie būtų taikomi už ieškovo paslaugas.

Esant tokiam apeliacinės bylos išnagrinėjimo rezultatui, apeliantės turėtos šios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d. ir 3 d.). Mokėtina šiuo atveju žyminio mokesčio suma už paduotą apeliacinį skundą, atsižvelgiant į ginčo sumą, buvo minimaliai galima ir mažesnė negalėjo būti nustatyta, be to, apeliantė prašė panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir ieškinį atmesti, o tokio reikalavimo apeliacinės instancijos teismas netenkino.

Dėl ieškovo turėtų atstovavimo išlaidų kompensuojamosios dalies apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jos yra didesnės (b.l. 209-210), nei nustatytos Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 (CPK 98 str. 1 d. ir 2 d.). Atsižvelgiant į procesinių dokumentų ir bylos apimtį, į tai, kad rengti procesinius dokumentus nebuvo būtinas specialus pasirengimas, nes nebuvo nagrinėjami nauji teisiniai klausimai, dėl ko advokato darbo sąnaudos galėtų žymiai išaugti, į nedidelę ginčo sumą, kuri taip pat neapsprendė būtinybės dėl tokių ženklių atstovavimo kaštų, iš apeliantės ieškovui priteistina pusė maksimaliai galimos – 0.75 MMA sumos, t.y. 600 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, ištaisant sprendimo rezoliucinėje dalyje rašymo (skaičiavimo) apsirikimus, ir ją išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui UAB „Corpus A“, kodas 125167563, iš atsakovės L. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 850,68 Lt mokesčių, 120,50 Lt palūkanų už laikotarpį iki bylos iškėlimo teisme, 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo 2010-03-08 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 567,34 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovo UAB „Corpus A“, kodas 125167563, 8,64 Lt pašto išlaidų, iš atsakovės L. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 15,36 Lt pašto išlaidų.“.

Priteisti iš L. P. 600 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme UAB „Corpus A“ naudai.