- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-11-28
- Bylos Nr.
- 2A-1335-603/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-04784-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Danutė Kutrienė, Loreta Lipnickienė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Cargo and Go“
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andžej Maciejevski, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Cargo and Go“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo „Cargo and Go“ 3 041,57 Lt skolos ir 120,33 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas 2009 m. gruodžio 7 d. sudarytos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu apdraudė atsakovui priklausančio automobilio DAF FT XF105.410“, v/n (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinę atsakomybę, tačiau atsakovas neįvykdė pareigos sumokėti ieškovui draudimo įmokos. Prancūzijoje 2010 m. sausio 27 d. eismo įvykio, kurio kaltininku pripažintas atsakovo darbuotojas – automobilio DAF valdytojas, metu buvo apgadintas automobilis „Volvo“ v/n 5860SY79. Draudimo išmokos gavėjui ieškovas 2010 m. rugsėjo 22 d. sumokėjo 3041,57 Lt draudimo išmoką už automobilio „Volvo“ apgadinimus. Kadangi atsakovas neįvykdė pareigos sumokėti draudimo įmoką, ieškovas įgijo teisę reikalauti draudimo išmokos dydžio kompensacijos regreso tvarka.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 30 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo nusprendė priteisti iš atsakovo UAB „Cargo and go“ ieškovo UAB „PZU Lietuva“ naudai 3 041,57 Lt skolos, 120,33 Lt palūkanų bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos (3 161,90 Lt) sumos nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 347 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad jam nesumokėjus draudimo įmokos, ieškovas nereiškė pretenzijų dėl įmokų sumokėjimo terminų praleidimo. Remiantis TPVCAPDĮ 6 str. 9 d., su draudimo sutartimi susiję draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai turi būti pateikiami raštu. Atsakovas, negavęs pretenzijų dėl laiku nesumokėtų įmokų darė prielaidą, kad ieškovas sutinka su tokiais atsakovo veiksmais ir tai nėra esminis sutarties sąlygų pažeidimas. Pažymėjo, kad nuo draudimo įmokos termino praleidimo praėjo net 51 diena, tačiau ieškovas atsakovui dėl to pretenzijų nereiškė. 2010 m. spalio 18 d. atsakovas pasirašė su ieškovu sutartį – suderinimo aktą, kuriuo suderino skolos padengimo terminus. Nurodė, kad ieškovas sutiko su pavėluota draudimo įmoka ir neprieštaravo jos termino praleidimui. Teigė, kad draudimo išmoka buvo sumokėta 2010 rugsėjo 22 d., o pretenzijos, kurią pateikė ieškovas, data yra 2010 m. kovo 29 d. Atsakovas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų dėl pretenzijos išsiuntimo, t. y. kad ieškovas informavo atsakovą apie draudimo išmokos sumokėjimą trečiajam asmeniui, nes tokios informacijos atsakovas žinoti negalėjo. Pažymėjo, kad jei ieškovas per protingą terminą, t. y. šiuo atveju per 51 dieną nuo draudimo išmokos išmokėjimo iki dienos, kai neva jis išsiuntė pretenziją atsakovui, neinformavo atsakovo, tai negalima atsakovo teisinės padėties pabloginti vien dėl to, kad ieškovas nepagrįstai ilgai delsė tinkamai ir laiku informuoti atsakovą apie išmokėtą draudimo išmoką.
Ieškovas atsiliepime į atsakovo pateiktus prieštaravimus nurodė, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. normos aiškiai numato draudiko teisę iš draudėjo regreso tvarka prisiteisti sumas, išmokėtas nukentėjusiems asmenims dėl eismo įvykiu, įvykusių per laikotarpi, kuomet draudėjas vėlavo sumokėti draudimo įmokas. Nesant įstatyme reglamentuotos griežtos pareigos draudėjui sumokėti draudimo įmoką bei griežtos sankcijos už šios pareigos nevykdymą – draudiko regreso teisės, susidarytų teisinė situacija, kuomet draudėjai įgytų draudimo apsaugą, turėtų išduotą draudimo liudijimą, leidžiantį registruoti ir eksploatuoti transporto priemonę, tačiau realiai nemokėtų draudimo įmokų. Tokiu būdu nukentėtų sąžiningo draudiko, negalinčio atsisakyti sudaryti draudimo sutarties, interesai. Ieškovas nurodė, kad vien ta aplinkybė, kad ieškovas neinformavo atsakovo apie laiku nesumokėtas įmokas, neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės už pavėluotą įmokų sumokėjimą, kylančios Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies pagrindu. Nurodė, kad įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos teisės normos hipotezę sudaro aiški sąlyga: draudėjas laiku nesumoka draudimo įmokų. Įstatyme nėra numatyta, kad tik visiškai nesumokėjus draudimo įmokų taikoma minėtoje normoje numatyta atsakomybė.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. spalio 24 d. galutiniu sprendimu panaikino Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 30 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmetė. Teismas nustatė, jog draudimo sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad sutartis įsigalioja 2009 m. gruodžio 7 d. Ieškovas eismo įvykio metu nukentėjusiai šaliai sumokėjo draudimo išmoką, todėl teismas konstatavo, jog yra akivaizdu, kad ieškovas pripažino sutarties galiojimą, t. y. vykdė pagal draudimo sutartį prisiimtus įsipareigojimus. Jeigu ieškovas būtų laikęs, kad tarp šalių draudimo sutartis nėra sudaryta, nebūtų išmokęs nukentėjusiam asmeniui draudimo išmokos. Atsakovas įsipareigojo draudimo įmoką sumokėti 2009 m. gruodžio 7 d., tačiau draudimo įmoką sumokėjo tik 2010 m. spalio 25 d. Ieškovas atsakovui draudimo įmokų negrąžino, todėl šie ieškovo veiksmai, pirmosios instancijos teismo įsitikinimu, taip pat įrodo, kad ieškovas laikė, jog draudimo sutartis tarp šalių sudaryta ir galiojanti. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad tarp šalių sudaryta draudimo sutartis įsigaliojo 2009 m. gruodžio 7 d. Atkreipė dėmesį, kad 2010 m. spalio 18 d. ieškovas pasirašė su ieškovu sutartį – suderinimo aktą, kuriuo suderino skolos padengimo terminus, todėl padarė išvadą, kad ieškovas sutiko su pavėluota draudimo įmoka ir neprieštaravo jos termino praleidimui. Nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų kreipęsis į atsakovą, norėdamas nutraukti draudimo sutartį dėl to, kad atsakovas sutartį pažeidė iš esmės. Atsakovas draudimo įmokų pagal draudimo sutartį laiku nesumokėjo, tačiau draudikas šios aplinkybės nelaikė esminiu sutarties pažeidimu, nes nereiškė dėl to jokių pretenzijų, pavėluotai sumokėtų įmokų negrąžino. Teismas pažymėjo, kad atsakovas įmokas pagal draudimo sutartį sumokėjo daugiau kaip po 10 mėnesių nuo sutarties sudarymo, tačiau per visą šį laiką ieškovas jokių priminimų dėl įmokų sumokėjimo atsakovui nesiuntė.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. galutinį sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-6788-535/2011 panaikinti ir priimti naują sprendimą – preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas apelianto naudai. Pažymėjo, kad skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatuota, kad atsakovas sumokėjo visas draudimo įmokas pagal draudimo sutartį. Teismas sprendimą priėmė išsamiai neištyręs į bylą pateiktų įrodymų dėl draudimo įmokų sumokėjimo, neįvertinęs svarbios bylai aplinkybės – ar faktiškai buvo sumokėta draudimo įmoka pagal šalių sudarytą konkrečią draudimo sutartį Nr. AYAS 7408067, pagal šalių susitarimą Nr. 23/10-3595. Tokiu būdu teismo sprendimas, priimtas grubiai pažeidus įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles bei neteisingai nustačius itin svarbią byloje aplinkybę – atsakovo draudimo įmokų sumokėjimo fakto egzistavimą, yra akivaizdžiai neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą teisės normą, aiškiai ir nedviprasmiškai numatančią draudiko teisę iš draudėjo regreso tvarka prisiteisti sumas, išmokėtas nukentėjusiems asmenims dėl eismo įvykių, įvykusių per laikotarpį, kuomet draudėjas vėlavo sumokėti draudimo įmokas. Teigia, kad šios teisės aktų nuostatos nenumato jokių išimčių ar galimybės netaikyti regreso teisės tais atvejais, kai draudikas sumoka draudimo įmoką po draudiminio įvykio. Pažymi, kad įstatymo normoje aiškiai nurodoma, jog draudikas turi teisę regreso tvarka prisiteisti sumas, išmokėtas atlyginti žalai, padarytai apdrausta transporto priemone per laikotarpį, kuomet draudėjas nebuvo laiku sumokėjęs draudimo įmokų. Pažymi, kad sprendime nurodyta aplinkybė, jog draudikas nepranešė draudėjui apie nesumokėtas draudimo įmokas, nesustabdė ir nenutraukė draudimo apsaugos, neturi įtakos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatytų pasekmių taikymui atsakovo atžvilgiu. Pareigos laiku sumokėti draudimo įmokas neįvykdymo pasekmės aiškiai įvardintos TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje bei šalių draudimo sutarties 5.3. punkte. Atsakovas nėra laikomas vartotoju, todėl draudikui nėra taikoma visiško informavimo pareiga. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas yra vežimo paslaugas teikianti bendrovė, todėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarčių sudarymas įeina į atsakovo įprastinę ūkinę-komercinę veiklą. Būdamas savo srities profesionalas, atsakovas neabejotinai žinojo savo prievolę atsiskaityti su atsakovu draudimo sutartyse nurodytais terminais ir tokios prievolės nevykdymo pasekmes, todėl laiku nesumokėjęs įmokų pats prisiėmė visą su tokiu savo neveikimu susijusią riziką. Žalą patyrusių asmenų interesų apsaugos tikslas reikalauja, kad nukentėjęs asmuo gautų draudimo išmoką iš draudimo įmonės nepaisant jokių draudėjo ir draudiko tarpusavio santykių aspektų (draudimo sutarties pažeidimo, ginčų dėl jos nutraukimo ar pan.), kadangi priešingu atveju privalomojo draudimo sistema taptų neefektyvi, nukentėję asmenys netektų realios draudiminės apsaugos ir tokiu būdu būtų paneigti visos šios specifinės draudimo sistemos tikslai. Transporto priemonės valdytojo pareiga apdrausti transporto priemonę turi būti įgyvendinta ne tik formaliai - sudarant rašytinę draudimo sutartį (tai labai paprasta, nes draudėjas negali atsisakyti jos sudaryti), bet ir realiai sumokant draudimo įmoką (pirmąją draudimo įmoką) už draudiko teikiamą draudiminę apsaugą. Tiek CK, tiek TPVCAPDĮ draudimo įmokos (pirmosios draudimo įmokos) sumokėjimą sieja su draudimo apsaugos atsiradimo momentu. Tai, kad TPVCAPDĮ įpareigoja draudiką išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam bet kokiu atveju, po draudimo sutarties sudarymo, reiškia papildomą nukentėjusiųjų asmenų apsaugą, tačiau ne privilegiją draudėjui nemokėti draudimo įmokų laiku. Draudimo įmonė negali atsisakyti sudaryti draudimo sutarties, lygiai taip pat negali atsisakyti mokėti draudimo išmokos nukentėjusiajam asmeniui remdamasi tuo, kad draudėjas laiku nesumokėjo draudimo įmokos. Nesant įstatyme reglamentuotos griežtos pareigos draudėjui sumokėti draudimo įmokų bei griežtos sankcijos už šios pareigos nevykdymą - draudiko regreso teisės, susidarytų teisinė situacija, kuomet draudėjai įgytų draudimo apsaugą, turėtų išduotą draudimo liudijimą, leidžiantį registruoti ir eksploatuoti transporto priemonę, tačiau realiai nemokėtų draudimo įmokų. Tokiu būdu nukentėtų sąžiningo draudiko, negalinčio atsisakyti sudaryti draudimo sutarties, interesai. Teigia, kad aiškinant minėtą normą taip, kaip ją aiškina atsakovas ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, neabejotinai atsiranda galimybė atsakovui piktnaudžiauti savo teise - t. y. naudotis draudimo apsauga, gauti draudimo liudijimą, suteikiantį teisę registruoti ir eksploatuoti transporto priemonę, tačiau nemokėti jokių draudimo įmokų tol, kol neįvyko draudiminis įvykis. Toks TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos normos aiškinimas akivaizdžiai pažeidžia teisingumo, sąžiningumo principus ir šalių interesų pusiausvyrą. Be to, toks aiškinimas paneigia pačią draudimo sutarties kaip rizikos sutarties esmę: draudėjas įgyja galimybę draudimo įmoką mokėti tik jau įvykus draudiminiam įvykiui, t. y. aiškiai žinodamas, kad draudiminė apsauga jam reikalinga. Teigia, kad negalima vadovautis atsakovo nurodyta teismų praktika, kadangi faktinės aplinkybės nagrinėtose bylose skiriasi nuo šioje civilinėje byloje nustatytų.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas, prašydamas atmesti ieškovo apeliacinį skundą, paaiškino, kad šalys 2010 spalio 18 d. sudarė sutartį-suderinimo aktą Nr. 23/10-3595, pagal kurį atsakovas mokėjo ieškovui. Teismas, vertindamas aktą sprendimo motyvuojamojoje dalyje padarė išvadą, kad ieškovas sutiko su pavėluota draudimo įmoka ir neprieštaravo jos termino praleidimui. Nagrinėjamoje byloje šalys aktą pasirašė 2010 m. spalio 18 d., kuriuo susitarė dėl nesumokėtų įraudimo įmokų pagal Akte nurodytas draudimo sutartis mokėjimo tvarkos ir terminų. Aktas yra teisėtas dvišalis sandoris, kurio pagrindu šalims pasikeičia teisės ir pareigos ir jis šalims turi įstatymo galią. Pažymi, kad draudiko teisė reikalauti sumokėti draudimo įmoką vertinant įstatymo kontekste, yra sąlyginė, bet ne absoliuti. Įstatyme įtvirtintų teisės normų sistema įpareigoja draudiką pasirinkti, kurią pažeistą teisę ginti, ar teisę reikalauti sumokėti nesumokėtą draudimo įmoką, ar teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, jei draudimo įmoka nebuvo sumokėta iki eismo įvykio. Įstatyme įtvirtina, kad draudimo įmokos dydžius nustato draudikas, o mokėjimo terminus – šalys. Apibendrindamas savo teiginius, nurodo, kad draudimo apsauga TPVCAPDĮ prasme yra draudiko išmoka, mokama atlyginti nukentėjusiam asmeniui (naudos gavėjui) padarytą žalą, kuri atsiranda dėl apdraustą transporto priemonę naudojančio valdytojo neteisėtų veiksmų. Tai reiškia, kad tiek TPVCAPDĮ, tiek CK LIII skyriaus teisės normų prasme, draudimo įmoką draudėjas sumoka už draudimo apsaugą, kurią kilus civilinei atsakomybei suteikia draudikas. Kitų draudimo įmokos mokėjimo teisinių pagrindų nei įstatymas, nei CK nenustato. Nagrinėjamoje byloje šalys, sudariusios aktą, susitarė, kad atsakovas įsipareigojo sumokėti draudimo įmoką, o ieškovas už gautą draudimo įmoką įsipareigojo suteikti atsakovui draudimo apsaugą dėl sutarties galiojimo metu įvykusio eismo įvykio, dėl kurio Draudimo sutartimi apdrausta transporto priemone „DAF FT XF105.410”, v/n (duomenys neskelbtini) tretiesiems asmenims buvo padaryta žala. Kitoks akto aiškinimas, atsakovo teigimu, yra nelogiškas, prieštarautų CK 6.987 str. įtvirtintai draudimo sutarties esmei bei CK 6.1004 str. draudimo įmokos teisinei sampratai, prieštarautų CK 1.5 str. įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ir padarytų nepataisomą žalą draudimo teisiniams santykiams, nes pažeistų draudėjo teisėtų lūkesčių principą. Įrodinėja, kad remiantis TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. įtvirtinta draudiko teise, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas ir atsakovas sudarė teisėtą, įstatymų reikalavimams neprieštaraujantį aktą, kuris jo šalims turi įstatymo galią, kurio galiojimas įstatymų nustatyta tvarka nėra nutrauktas arba pripažintas negaliojančiu, kuris nustatė ieškovo pareigą suteikti draudimo apsaugą už akte nurodytų Draudimo sutarčių galiojimo metu įvykusio eismo įvykių metu tretiesiems asmenims padarytą žalą, o atsakovas įsipareigojo akte nurodyta tvarka ir terminais sumokėti draudimo įmokas, laiko, kad ieškovo ieškinio reikalavimas šioje civilinėje byloje turėjo būti atmestas, nes ieškovo regreso teisė pasibaigė sudarius aktą. Jei apeliacinės instancijos teismas tenkintų ieškovo apeliacinį skundą, panaikintų galutinį sprendimą ir priimtų naują sprendimą, ieškinį tenkintų, mano, kad šioje byloje būtina pasisakyti dėl atsakovo sumokėtos draudimo įmokos ieškovui grąžinimo, nes tokiu atveju būtų apgintas ieškovo nepagrįstas praturtėjimas, kuris atsirado priėmus draudimo įmoką pagal Sutartį, bet nesuteikus atsakovui pilnos draudimo apsaugos.
Šalies argumentai
Ieškovas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012, sukūrė precedentą dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies aiškinimo ir taikymo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses; tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines aplinkybes, tačiau netinkamai aiškino ginčo išsprendimui taikytinas materialinės teisės normas, kas sudarė prielaidas nepagrįstai konstatuoti, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teisės norma nėra imperatyvi, kadangi dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos draudikas tik įgyja teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Dėl to galutinis sprendimas, kuriuo ieškinys buvo atmestas, panaikinamas, priimant naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai.
Bylos medžiaga nustatyta, kad 2009 m. gruodžio 7 d. ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „Cargo and Go“ sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria nuo 2009 m. gruodžio 7 d. 15.00 val. iki 2010 m. birželio 6 d. 24:00 val. buvo apdrausta automobilio „DAF FT XF105.410“, v/n (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė (b. l. 6). 2010 m. sausio 27 d. Prancūzijoje, Thouars mieste įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis „Volvo“, v/n 5860SY79 (b. l. 8). Eismo įvykio kaltininkas yra UAB „Cargo and Go“ vairuotojas, kuris vairavo automobilį (b. l. 8). Ieškovas 2010 m. rugsėjo 22 d. išmokėjo 3 041,57 Lt draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui (b. l. 9). Eismo įvykio metu atsakovas nebuvo sumokėjęs automobilio draudimo įmokų. Ieškovas su atsakovu 2010 m. spalio 18 d. sudarė sutartį-suderinimo aktą Nr. 23/10-3595, kuriuo atsakovas pripažino įsiskolinimą pagal draudimo sutartis ir įsipareigojo sumokėti skolą nustatytais terminais (b. l. 36-37). Kaip nustatyta iš sąskaitos išrašo, įmokos sumokėtos tik 2010 m. spalio 25 d. (b. l. 38).
Byloje nagrinėjamu atveju sprendžiamas TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies taikymas susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekste. Minėtoje normoje nustatyta, kad, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, pažymėjo, kad jeigu draudikas būtų laikęs, kad tarp šalių draudimo sutartis nėra sudaryta, nebūtų išmokėjęs nukentėjusiajam asmeniui draudimo išmokos, be to, ieškovas pats sutiko su pavėluota draudimo įmoka ir neprieštaravo jos termino praleidimui, nesikreipė į atsakovą dėl priminimo mokėti įmoką ar sutarties nutraukimo, todėl, anot pirmosios instancijos teismo, nelaikė įmokos nesumokėjimo esminiu sutarties pažeidimu. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo aiškinimu nesutinka ir pažymi, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis įsigalioja nuo joje nurodytos datos (TPVCAPDĮ 9 str. 1 d.), t. y., skirtingai nuo kitų draudimo sutarčių rūšių, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties įsigaliojimas nesiejamas su draudimo įmokos sumokėjimu. Pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalį draudikas negali atsisakyti mokėti draudimo išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo. Draudimo sutarties įsigaliojimo momentas ir terminas, iki kurio pabaigos draudėjas turi sumokėti draudimo įmoką, nustatomi draudimo sutartyje. Draudėjui nustatytu terminu draudimo įmokos nesumokėjus, draudimo apsauga galios, tačiau, esant tam tikroms įstatyme nustatytoms aplinkybėms, draudėjui gali kilti pareiga sugrąžinti draudikui šio už draudėją tretiesiems asmenims sumokėtas draudimo išmokas. Toks teisinis reguliavimas skirtas nukentėjusio asmens interesams apsaugoti, nes, net ir tuo atveju, kai draudėjas nesumoka draudimo įmokos, draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Tačiau kai draudėjas laiku nesumoka draudimo įmokos ir per tą laiką įvyksta draudžiamasis įvykis, įstatyme nustatyta draudiko teisė pareikšti atgręžtinį reikalavimą draudėjui dėl draudimo išmokos grąžinimo (TPVCAPDĮ 11 str. 6, 7 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojamoje teismų praktikoje yra išaiškinęs, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų padarinių (draudėjo pareiga grąžinti draudėjui draudimo išmoką) atsiradimas yra siejamas su tam tikrų sąlygų buvimu: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba 3) žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-314/2012). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą, privalėjo aiškintis tik tai, ar draudimo įmoka buvo sumokėta iki draudžiamojo įvykio. Kaip minėta (tai teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas), atsakovas įsipareigojo draudimo įmoką sumokėti 2009 m. gruodžio 7 d., tačiau įmoką sumokėjo tik 2010 m. spalio 25 d., t. y. praėjus beveik 9 mėnesiams po draudžiamojo įvykio, įvykusio 2010 m. sausio 27 d. Atsakovas įrodinėja, kad po draudžiamojo įvykio pasirašius 2010 m. spalio 18 d. sutartį-suderinimo aktą, kuriuo atsakovas įsipareigojo sumokėti įmoką, o vėliau ją sumokėjo, laikytina, kad ieškovo regreso teisė pasibaigė sudarius šį aktą, teigia, kad nei TPVCAPDĮ, nei CK nesuteikia ieškovui teisės iš atsakovo gavus draudimo įmoką pagal sutartį reikšti regreso reikalavimą dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo. Teisėjų kolegija su nurodytais argumentais nesutinka ir pažymi, kad kasacinis teismas aukščiau minėtoje nutartyje pažymėjo, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies normos dispozityvumas reiškia ne tai, kad, esant nustatytoms sąlygoms ir draudikui pareikalavus, draudėjas ne visada privalo sugrąžinti draudiko išmokėtas draudimo sumas, bet tai, kad draudikas turi teisę savarankiškai spręsti dėl savo teisių gynybos būdų pasirinkimo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012). Taigi, esant tokiam išaiškinimui, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neturi teisinės reikšmės aplinkybės, kad atsakovas pasirašė skolų suderinimo aktą, o vėliau įmoką sumokėjo, ieškovas pats sutiko su pavėluota draudimo įmoka ir neprieštaravo jos termino praleidimui, nesikreipė į atsakovą dėl priminimo mokėti įmoką ar sutarties nutraukimo, kadangi šios aplinkybės nėra ginčijamos teisės normos taikymo (netaikymo) sąlygos. Ši norma reiškia tik tai, kad draudikas gali pasinaudoti arba nepasinaudoti TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje jam suteikta teise reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Šiuo atveju ieškovas šia teise pasinaudojo, tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas sąlygas priteisti išmokėtą sumą iš atsakovo, ieškinį nepagrįstai atmetė. Kasacinis teismas 2012 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012 taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad priešingas aiškinimas neatitiktų ne tik įstatymo nuostatų, bet ir draudimo teisinių santykių reguliavimo esmės. TPVCAPD įstatyme įtvirtinta draudiko pareiga mokėti nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmoką net ir tais atvejais, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, tačiau kartu nustatyta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos sumokėtas sumas. Tokiu teisiniu reguliavimu, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių atlygintinį pobūdį ir draudimo sutarties, kaip rizikos sutarties, prasmę, yra siekiama užtikrinti draudiko teisėtų interesų apsaugą bei pašalinti galimybę draudėjui piktnaudžiauti. Tokiu būdu draudėjas drausminamas, nes, draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėdamas draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, jis prisiima su tuo susijusią riziką, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas, išmokėjęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką, įgis į draudėją atgręžtinio reikalavimo teisę. Esant tokiam išaiškinimui, teisėjų kolegija atmeta atsakovo prašymą dėl sumokėtos draudimo įmokos grąžinimo, kadangi laiku nesumokėdamas draudimo įmokos, draudėjas pats prisiėmė riziką, kad draudikas gali kreiptis dėl išmokos išieškojimo TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka, o TPVCAPDĮ suteikia teisę draudikui tuo pačiu reikalauti sumokėti ir draudimo įmoką bei delspinigius (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 dalis).
Taigi atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes bei į Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies įstatymo nuostatą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir apdrausta transporto priemone padarius žalos, draudikas turi teisę susigrąžinti žalai atlyginti išmokėtas draudimo sumas iš draudėjo, nepaisant to, kad draudėjas sumokėjo draudimo įmoką po draudžiamojo įvykio. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostatą, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas.
Kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo kitokiam bylos išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Ieškovas (apeliantas) prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tokį prašymą ieškovas motyvavo tuo, kad byla sudėtinga, nėra susiformavusi nuosekli ir išsami teismų praktika. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir išnagrinėjo ją rašytinio proceso tvarka, kadangi vieningą teismų praktiką nagrinėjamu klausimu suformavo byloje minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012, visos bylos aplinkybės yra aiškios, o ginčas nesudėtingas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi ieškovo ieškinys patenkintas visiškai, atsakovas privalo atlyginti ieškovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 228,15 Lt advokato pagalbai apmokėti (363 Lt už atstovavimą pirmosios instancijos teisme po prieštaravimų dėl preliminaraus sprendimo bei 865,15 Lt už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme), ir ši suma yra mažesnė nei nustatyta rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 95 Lt žyminio mokesčio, todėl, patenkinus jo skundą, už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis priteisiamas iš atsakovo ieškovo naudai (CPK 93 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas procesinių dokumentų įteikimo išlaidas buvo priteisęs ieškovui, tačiau patenkinus ieškovo apeliacinį skundą ir panaikinus galutinį sprendimą, šios išlaidos priteisiamos tik iš atsakovo. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidas pirmosios instancijos teisme sudarė 10,54 Lt. Ši suma yra didesnė už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl priteistina iš atsakovo (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. galutinį sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-6788-535/2011 ir priimti naują sprendimą – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 30 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Cargo and go“ (j. a. k. 300565668) ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869) naudai 1 228,15 Lt (vieną tūkstantį du šimtus dvidešimt aštuonis litus 15 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 95 Lt (devyniasdešimt penkis litus) žyminio mokesčio.
Priteisti iš atsakovo UAB „Cargo and go“ (j. a. k. 300565668) į valstybės biudžetą 10,54 Lt (dešimt litų 54 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.