- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-02
- Bylos Nr.
- eI2-1398-860/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03897-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Saulius Jakaitis (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Remigijus Rinkevičius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Puzinskaitės ir Jolitos Rasiukevičienės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Jurgitai Pašin, vertėjai Ingridai Kisieliūtei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas A. S. pateikė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 10K-46744 „Dėl prašymo išduoti (pakeisti) teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą.
Nurodo, kad pareiškėjas 2019 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo. Pareiškėjo prosenelis Š.-J. G. (S. J. G.) (duomenys neskelbtini) gimė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) mirė (duomenys neskelbtini), o nuo (duomenys neskelbtini) iki savo mirties nuolat gyveno Vilniuje, Lietuvoje. Pareiškėjo prosenelio gyvenimą Lietuvoje (duomenys neskelbtini) metais ir jo stiprų ryšį su Lietuva pagrindžia pridedami dokumentai, patvirtinantys, jog pareiškėjo prosenelis sudarė Lietuvoje santuoką, turėjo gyvenamąją vietą Vilniuje, taip pat mirė Vilniuje ir panašiai. Migracijos departamentas, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, pažymėjo, kad jo prosenelis negali būti laikomas Lietuvos piliečiu, kadangi pateikti dokumentai patvirtina tik jo gyvenimo faktą Vilniaus mieste, tačiau neatitinka sąlygų, leidžiančių patvirtinti prosenelio turėtą Lietuvos pilietybę, t. y. turėti gyvenamąją vietą Vilniaus krašto teritorijoje 1939 m. spalio 10 d. ir 1939 m. spalio 27 d. Pareiškėjas su tuo nesutinka ir pažymi, kad įstatymas numato pareigą pateikti dokumentus, įrodančius, jog asmuo turėjo gyvenamąją vietą iki 1940 metų, tad šiuo atveju iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėjo prosenelis turėjo gyvenamąją vietą Lietuvoje iki 1935 metų, nes tais metais mirė, o ne išvyko iš Lietuvos ar pakeitė gyvenamąją vietą; pareiškėjas laiko, kad pateikė visus duomenis, reikalingus įrodyti šį faktą. Be to, nurodo, kad įstatymas nenumato, jog asmuo privalėjo būti gyvas 1939 metais, kad būtų galima laikyti jį Lietuvos piliečiu; asmuo turėjo būti gyvas iki 1940 metų, kas reiškia, kad į šį laikotarpį patenka visos datos iki 1940 metų, nepaisant to, kada asmuo mirė. Pareiškėjas nurodo, kad Steigiamasis Seimas ratifikavo 1920 m. Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį, kuri numatė, jog asmenys, kurie gyveno Lietuvoje iki 1920 metų, yra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, tad šį reikalavimą pareiškėjo prosenelis atitinka. Pareiškėjas teigia, kad yra asmens, nuolat gyvenusio iki savo mirties (1935 m.) Lietuvoje, palikuonis, todėl jis turėtų būti laikomas tinkamu asmeniu, siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir mano, kad būtų teisinga jam išduoti pažymėjimą, patvirtinantį, kad jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti.
Nurodo, kad pareiškėjas 2019 m. balandžio 18 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą. Pareiškėjas savo prosenelio Š.-J. G., gimusio (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti pateikė atitinkamų dokumentų kopijas. Pats pareiškėjas iki Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) įsigaliojimo nebuvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Pažymėjo, kad pareiškėjo prosenelis gimė ir gyveno Vilniuje, kuris nuo 1920 m. iki 1939 m. spalio 10 d. buvo okupuotas Lenkijos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjui yra aktualus 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamas įstatymas, numatantis, kad Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais; šių Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai iki 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais. 1940 m. gegužės 3 d. buvo priimtas Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimas, kuris nustatė, kad Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie iki 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą. Taigi atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, į tai, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi minėtame įstatyme nurodytos sąlygos, t. y. pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, o antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Taigi tai reiškia, kad tik abi šias nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Šiuo atveju atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjo prosenelis Š.-J. G. negali būti laikomas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi pateikti dokumentai patvirtina tik jo gyvenimo faktą Vilniaus mieste nuo 1880 m. iki 1935 m., tačiau jis neatitiko antrosios imperatyvios sąlygos – turėti gyvenamąją vietą Vilniaus krašto teritorijoje 1939 m. spalio 10 d. ir 1939 m. spalio 27 d., kadangi (duomenys neskelbtini) mirė. Dėl nurodytų priežasčių konstatuota, kad pareiškėjas negali būti laikomas savo prosenelio palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo nuostatas ir jam negali būti išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis pažymėjimas. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo prosenelis gimė, gyveno ir 1935 m. mirė Vilniaus krašte, kuris nuo 1920 m. iki 1939 m. spalio 10 d. buvo okupuotas Lenkijos; taigi mirė, būdamas ne Lietuvos Respublikos pilietis, o Lenkijos pilietis. Pareiškėjas pateikė prosenelio kreipimąsi dėl paso išdavimo; atsižvelgiant į tai, kokiu laikotarpiu Š.-J. G. kreipėsi dėl paso išdavimo, taip pat kuria kalba prašymas surašytas, atsakovas teigia, kad asmuo kreipėsi dėl Lenkijos paso išdavimo. Be to, atsakovas pažymėjo, kad 1939 m. spalio 10 d. grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, 1939 m. spalio 27 d. buvo priimtas Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamasis įstatymas, kuriame nustatyta, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais tik tada, jeigu: 1) šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, ir 2) šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Taigi atsakovas nustatė, kad pareiškėjo prosenelis Š.-J. G. mirė 1935 metais, todėl jis neatitinka sąlygų, kad būtų pripažintas Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu asmeniu.
3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundą bei prašė jį tenkinti.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovė nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
4. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 10K-46744 „Dėl prašymo išduoti (pakeisti) teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą“, kuriuo pareiškėjui A. S. buvo atsisakyta išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. S. 2019 m. balandžio 18 d. pateikė atsakovui Migracijos departamentui prašymą išduoti (pakeisti) teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą. Prašyme nurodė, kad pareiškėjas yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis, t. y. jo prosenelis Š.-J. G. nuolat gyveno Lietuvoje iki mirties (1935 m.), todėl laikytina, kad buvo Lietuvos pilietis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas mano, kad turi būti laikomas tinkamu asmeniu, siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, tad prašė išduoti jam pažymėjimą, patvirtinantį, kad jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Kartu su prašymu pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė dokumentus, patvirtinančius jo prosenelio Š.-J. G. gyvenimą Lietuvoje ir jo ryšį su valstybe: 1896 m. išrašą iš Respublikinio civilinės metrikacijos archyvo (invent. Nr. (duomenys neskelbtini)), iš kurio matyti, kad S. (S.) yra Š.-J. G. ir S. dukra, kuri gimė (duomenys neskelbtini); informacijoje apie tėvus nurodyta, kad tėvas, t. y. pareiškėjo prosenelis, yra Molėtų miesčionis; taip pat pateikė (duomenys neskelbtini) išrašą iš bendro Vilniaus miesto gyventojų sąrašo Nr. (duomenys neskelbtini) (kn. Nr. metai 1906, psl. 90, poz. 4097), iš kurio matyti, kad Š.-J. G. turėjo tėvą, vardu M., ir gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini); 1922 m. liepos 26 d. Vilniaus miesto apygardos policijos komisariato pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pateikta pareiškėjo prosenelio nuotrauka patvirtina jo adresą 1922 metais, t. y. (duomenys neskelbtini); be to, šis pažymėjimas išduotas siekiant gauti pasą; 1935 m. išrašą iš Respublikinio civilinės metrikacijos archyvo (invent. Nr. (duomenys neskelbtini)), iš kurio matyti, kad Š.-J. G. mirė (duomenys neskelbtini) Vilniuje; 1923 m. vasario 4 d. Š.-J. G. prašymą Vilniaus miesto valdybos ponui komisarui (įregistruotas (duomenys neskelbtini)), kuriuo buvo prašyta išduoti asmens dokumentą, pateikiant duomenis apie save, t. y. nurodyta gyvenamoji vieta Lietuvoje; 1880 m. išrašą iš Knygos apie žydų santuokas Vilniuje (1 dalis, Nr. 204, 43/1152), kuris patvirtina, kad pareiškėjo prosenelis Lietuvoje sudarė santuoką (duomenys neskelbtini).
6. Migracijos departamentas 2019 m. lapkričio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 10K-46744 „Dėl prašymo išduoti (pakeisti) teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą“, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą. Nurodė, kad pareiškėjo prosenelis Š.-J. G. negali būti laikomas asmeniu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina tik Š.-J. G. gyvenimo faktą Vilniaus mieste nuo 1880 m. iki 1935 m. Tačiau pareiškėjo prosenelis neatitiko nustatytos sąlygos, kad būtų pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu iki 1940 m. birželio 15 d., - turėti gyvenamąją vietą Vilniaus krašto teritorijoje 1939 m. spalio 10 d. ir 1939 m. spalio 27 d.; jis 1935 m. (duomenys neskelbtini) mirė. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad Š.-J. G. negali būti laikomas asmeniu, turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., o pareiškėjas negali būti laikomas šio asmens palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis); tai reiškia, kad pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
7. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis).
Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (2 straipsnio 7 dalis).
Taip pat Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Be to, Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.
Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje be kita ko nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Vykdydama šią įstatymo nuostatą LR Vyriausybė 2013-04-03 nutarimu Nr. 281 patvirtino Teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio pažymėjimo ir lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas). Šio Aprašo 2 punkte nustatyta, kad teisės atkurti pilietybę pažymėjimas yra dokumentas, patvirtinantis asmens teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Asmens prašymas išduoti teisės atkurti pilietybę pažymėjimą nagrinėjamas ir sprendimas priimamas Aprašo 15-20 punktuose nustatyta tvarka.
8. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. S. yra (duomenys neskelbtini) pilietis; jis iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nebuvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės.
Pareiškėjas siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę tuo pagrindu, kad jo prosenelis Š.-J. G. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Tuo tikslu jis kreipėsi į atsakovą dėl teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo, tačiau gavo neigiamą atsakymą.
9. Nagrinėjamu atveju yra ypač aktualu, ar pareiškėjo prosenelis Š.-J. G. gali būti laikomas asmeniu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.
10. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, ir - VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr. pvz., 2012-04-02 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-1230/2012; 2015-03-31 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų bendrųjų reikalavimų taisyklė yra bendroji norma, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualiu administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr. pvz., 2013-02-28 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-146-206/2013). Tai reiškia, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinti imperatyvai yra privalomi ir Migracijos departamentui priimant individualius administracinius aktus, nagrinėjamu atveju priimant skundžiamą sprendimą.
Aiškindamas VAĮ 8 straipsnį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2011-06-27 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014-03-25 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (žr., pvz., 2014-11-17 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-2430/2014).
11. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad atsakovo skundžiamo sprendimo motyvai esminiais klausimais iš esmės yra neaiškūs, prieštaringi ir nepakankami.
12. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjo prosenelis Š.-J. G. nuo (duomenys neskelbtini) metų gyveno Vilniuje; jis mirė 1935 m. (duomenys neskelbtini).
Tad esant tokiai situacijai svarbu išsiaiškinti apskritai, kaip turi būti suprantama Pilietybės įstatyme minima formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę asmens“, t. y., ar tokia formuluotė turi būti suprantama kaip: 1) būtinumą asmeniui turėti Lietuvos Respublikos pilietybę 1940 m. birželio 15 d. (buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos metu), t. y. asmeniui būti gyvam ir turėti Lietuvos Respublikos pilietybę būtent minėtą datą – 1940 m. birželio 15 d.; 2) apimanti ir tuos atvejus, kai asmuo mirė anksčiau minėtos datos (1940-06-15), pavyzdžiui, kaip nagrinėjamu atveju 1935 metais, tačiau svarbu, kad jis tik būtų buvęs Lietuvos Respublikos piliečiu mirties metu.
Šių aspektų išsiaiškinimas yra būtinas teisingam klausimo išsprendimui. Nustačius, kad minėtas teisinis reguliavimas apima tik pirmą atvejį, tai nagrinėjamu atveju visi kiti argumentai taptų tik antraeiliai priimant atitinkamą sprendimą. Tuo tarpu padarius išvadą, kad šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas apima ir antrąjį atvejį, tuomet taptų reikšmingas ir pilietybės teisinis reguliavimas, galiojęs iki 1940 m. birželio 15 d.
Tačiau atsakovas tuo klausimu iš viso nieko nėra pasisakęs savo skundžiamame sprendime.
13. Be to, minėta, kad Š.-J. G. nuo (duomenys neskelbtini) metų gyveno Vilniuje, jis mirė 1935 m. (duomenys neskelbtini). Vilniaus kraštas nuo 1920 metų iki 1939 m. spalio 10 d. buvo okupuotas Lenkijos.
Vertinant pilietybės teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d., pasakytina, kad 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta: „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais.“ 1940 m. gegužės 3 d. priimtame Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitime nustatyta: „Taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą.“.
Tokiu būdu specialiuoju teisės aktu ir jo pakeitimu buvo sureguliuoti tam tikroje teritorijoje, kuri pagal 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos taikos sutartį su Rusija priklausė Lietuvai, tačiau nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos, gyvenusių asmenų ir jų vaikų pilietybės klausimai, aiškiai apibrėžiant, kurie iš šių asmenų ir jų vaikų laikytini Lietuvos piliečiais, o kurie – ne.
Tad nagrinėjamu atveju be kita ko turi būti aiškiai pasisakyta, ar pareiškėjo prosenelis Š.-J. G. 1920 metais buvo Lietuvos pilietis, ar ne. Jeigu taip, tai ar jis vėliau prarado Lietuvos pilietybę; ar Lietuvos pilietybės praradimą galėjo lemti pats Vilniaus krašto, kuriame gyveno minėtas asmuo, okupacijos faktas, kas tai reglamentavo, ar tai buvo sąlygota jo paties aktyviais veiksmais, kokiais konkrečiai ir pan.
Iš atsakovo skundžiamo sprendimo nėra aišku, kokios pilietybės asmuo buvo Š.-J. G.. Atsakovas savo atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo prosenelis gyveno ir 1935 m. mirė Vilniaus krašte, kuris buvo okupuotas Lenkijos, tad jis mirė kaip Lenkijos pilietis. Dar nurodo, kad pareiškėjo prosenelis 1923 metais kreipėsi dėl paso išdavimo; atsižvelgiant į laikotarpį, kada Š.-J. G. kreipėsi dėl paso, taip pat kuria kalba surašytas prašymas, atsakovas atsiliepime teigia, jog minėtas asmuo kreipėsi dėl Lenkijos paso išdavimo.
Visų pirma pasakytina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, kaip turėtų būti vertinamos situacijos, kai ginčijamo akto priėmimo motyvai išdėstomi tik ginčą dėl individualaus administracinio akto nagrinėjimo teisme metu. Šiuo aspektu LVAT nuolat akcentuoja, kad administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte; skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013-06-13 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013; 2015-01-08 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; 2015-03-31 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingu atveju būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., 2011-11-02 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-2692/2011; ir kt.).
Taigi, atsakovo atsiliepime pateikti nauji argumentai dėl Š.-J. G. pilietybės nevertintini ir jie nedaro įtakos skundžiamam sprendimui. Kita vertus, atsakovas visiškai nėra pagrindęs savo teiginio jokiais teisės aktais, jog vien asmens kreipimasis dėl paso išdavimo, kad ir Lenkijos, automatiškai reiškia, jog jis jau buvo Lenkijos pilietis. Juo labiau, kad
Be to, esamoje situacijoje nėra aišku, ar Š.-J. G. iš viso taikytinas 1939 m. spalio 27 d. priimtas Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamasis įstatymas ir jo vėlesnis pakeitimas, jeigu, pavyzdžiui, pareiškėjo prosenelis 1920 m. buvo Lietuvos pilietis ir iki pat savo mirties (1935 m.) nebuvo praradęs Lietuvos pilietybės, nors tuo metu ir gyveno Lenkijos okupuotoje teritorijoje. Šiame kontekste paminėtina ir Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis, pagal kurią, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.
14. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad atsakovo skundžiamas sprendimas nėra pakankamai motyvuotas ir aiškus; jame nėra atliktas teisinis kvalifikavimas bylai svarbių aplinkybių.
LVAT taip pat yra konstatavęs, kad viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai; administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą, bei po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti (žr., pvz., 2014-03-25 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-34/2014).
15. Taigi, yra pagrindas panaikinti atsakovo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas).
Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje yra konstatuota, kad teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, jog jame nėra aiškūs jo priėmimo motyvai, nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (žr., pvz., 2014-01-08 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-602-2008/2013; 2014-02-04 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-602-2014).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132-133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus tenkinti.
Panaikinti atsakovo - Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 10K-46744 „Dėl prašymo išduoti (pakeisti) teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą“ ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo A. S. prašymą iš naujo.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.