Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-06-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-255-312/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-06-08
Bylos Nr.
1S-255-312/2012
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
Nukentėjusysis
K. K.
Pareiškėjas
K. K.
Kategorijos
Skundas Nr. 1S-255-312/2012
Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.3.1; 2.12.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. birželio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė,

sekretoriaujant Laurai Gruodienei,dalyvaujant nukentėjusiajai K. K.,vertėjai Oksanai Jakšto,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjus Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (toliau tekste - prokuroras) skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nutarties, kuria buvo iš dalies patenkintas pareiškėjos K. K. skundas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariate buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), pradėtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 281 str. 3 d. dėl to, kad 2010 m. spalio 8 d., 15.40 val., Šalčininkų rajone, kelyje (duomenys neskelbtini) 27 km 124 m, vairuotojas D. B., vairuodamas automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), partrenkė dviratininkę K. K., kuriai buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

2011 m. gruodžio 8 d. Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros prokurorė J. P., vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 3 str. 1 d. 1 p., priėmė nutarimą ikiteisminį tyrimą nutraukti motyvuodama tuo, kad dėl šio eismo įvykio kalta dviratininkė K. K., nes ji, keisdama judėjimo kryptį, tai yra darydama kairįjį posūkį, sudarė kliūtį paskui ją ta pačia kryptimi judėjusiam automobiliui „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuojamam D. B., ir tai techniniu požiūriu buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga. Vairuotojas D. B. neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo, nes buvo tik 2,30 m atstumu nuo dviratininkės, kada įvyko susidūrimas. Todėl ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nutrauktinas. Tačiau D. B. veiksmuose įžvelgiami Lietuvos Respublikos Kelių eismo taisyklių (toliau tekste - KET) 133 p. ir 135 p. reikalavimų pažeidimai, todėl būtina spręsti klausimą dėl jo patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste - ATPK) 124 str. 1 d.

Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūroje buvo gautas K. K. skundas, kuriuo pastaroji nesutiko su šiuo nutarimu. Išnagrinėjęs skundą, Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras 2012 m. vasario 9 d. priėmė nutarimą skundą atmesti.

Minėtą aukštesniojo prokuroro nutarimą K. K. apskundė Šalčininkų rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Išnagrinėjęs skundą, Šalčininkų rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2012 m. kovo 15 d. priėmė nutartį iš dalies tenkinti nukentėjusiosios K. K. skundą ir panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2012 m. vasario 9 d. nutarimą . Teisėjas sprendimą motyvavo tuo, kad tyrimas nutrauktas nesiėmus visų būtinų priemonių visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes. Sprendžiant ar automobilio vairuotojas šioje situacijoje pažeidė kelių eismo taisykles, kas galėjo turėti įtakos autoįvykiui, ikiteisminio tyrimo teisėjo nuomone, būtina nustatyti automobilio ir dviratininkės susidūrimo vietą bei atstumą, kuriame nuo partrenkimo vietos buvo dviratininkę partrenkęs automobilio priekis, vairuotojui sureagavus stabdymui į kelyje atsiradusią kliūtį, tai yra į kairio posūkio manevrą atliekančią dviratininkę K. K.. 2010 m. spalio 8 d. eismo įvykio apžiūros protokole automobilio ir dviratininkės susidūrimo vieta yra nurodyta, tačiau specialisto išvadoje teigiama, kad šią vietą negalima laikyti susidūrimo vieta, nes šioje vietoje neužfiksuota jokių pėdsakų, apibūdinančių automobilio ir dviratininkės kontakto vietą. Tokiu būdu, atliekant papildomus tyrimo veiksmus, būtina nustatyti, kodėl ši vieta plane-schemoje pažymėta kaip susidūrimo vieta ir ar tikrai šioje vietoje buvo pirminis automobilio ir dviratininkės kontaktas. Nustačius šią vietą, būtina imtis priemonių objektyviai nustatyti atstumą, kuriame nuo partrenkimo vietos buvo dviratininkę partrenkęs automobilio priekis, vairuotojui sureagavus stabdymui į kelyje atsiradusią kliūtį, tai yra į kairio posūkio manevrą atliekančią dviratininkę. Jeigu šis atstumas bus didesnis nei 31,7 m, automobilio vairuotojas turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. Prokurorės nutarime nurodytas 2,30 m atstumas nepatvirtintas jokiais objektyviais įrodymais, todėl negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Šalies argumentai

Prokuroras skundu prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012 m. kovo 15 d. nutartį ir K. K. skundą atmesti, paliekant galioti prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini).

Prokuroro skunde nurodoma, kad skundžiamoje nutartyje nepagrįstai teigiama, jog ikiteisminis tyrimas buvo neišsamus. Prokuroro vertinimu, ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti visi reikalingi specialistų tyrimai ir nustatytas eismo įvykio mechanizmas. Specialisto išvadoje teigiama, jog dviratininkės K. K. veiksmai, t. y. kad ji, keisdama judėjimo kryptį, o būtent atlikdama kairiojo posūkio manevrą, sudarė kliūtį paskui ją ta pačią kryptimi didesniu greičiu judėjusiam automobiliui „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuojamam D. B., ir buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad tyrimo metu jau buvo imtasi priemonių nustatyti transporto priemonių susidūrimo vietą ir atstumą nuo automobilio iki dviratininkės, jai pradedant posūkio manevrą. Pavyzdžiui, apklaustas kaip liudytojas D. B. parodė, kad dviratininkė pradėjo sukti į kairę tuo metu, kai jis jau buvo pradėjęs ją lenkti (b. 1. 51). Šie liudytojo parodymai neprieštarauja specialisto išvadai, kurioje nurodoma tai, kad tikėtina, jog kontakto su automobiliu metu K. K. sėdėjo ant dviračio, kairiu šonu pasisukusi į automobilio priekinę dalį (jo dešinį kampą) (b. 1. 78-84). Parodymų patikrinimo vietoje metu D. B. parodė susidūrimo vietą (b. 1. 34-35). Nors šie parodymai yra subjektyvūs, jais remiantis galima daryti išvadą, kad automobilis dviratininkei pradėjus posūkio manevrą, nebuvo nutolęs nuo jos daugiau nei 31,7 m.

Be to, teismas nutartyje nenurodo kokie konkretūs tyrimo veiksmai turėtų būti atlikti papildomo tyrimo metu, siekiant nustatyti susidūrimo vietą ir automobilio atstumą iki dviratininkės. Šios kategorijos bylų praktikoje susidūrimo vietą galima nustatyti įvykio vietos apžiūros metu, tuo atveju, jei joje randami atitinkami pėdsakai, nurodantys į transporto priemonių kontaktą. Šioje byloje įvykio vietoje tokių pėdsakų neužfiksuota (nors apžiūros plane - schemoje yra nurodyta susidūrimo vieta, tačiau ši išvada neparemta objektyviais pėdsakais ir tikėtina padaryta tik atsižvelgiant į ant kelio esančias stabdymo žymes, b. 1. 12). Teismo nurodytas aplinkybes galima nustatyti atliekant parodymų patikrinimus vietoje su eismo įvykio dalyviais ar liudytojais. Byloje su automobilio vairuotoju šis veiksmas yra atliktas, tuo tarpu nukentėjusioji dviratininkė apklausta kaip liudytoja parodė, kad įvykio aplinkybių paaiškinti negali, nes neatsimena (b. 1. 27-28), eismo įvykio liudininkų šioje byloje nėra. Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad tyrimo metu išsemtos galimybės, siekiant nustatyti transporto priemonių susidūrimo vietą ir automobilio atstumą iki dviratininkės jos manevro pradžios momentu.

Skunde taip pat pabrėžiama, kad šioje eismo įvykio situacijoje dviratininkės K. K. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga įvykiui atsirasti (šią aplinkybė patvirtina specialisto išvada, b. 1. 82-85) ir automobilio vairuotojo veiksmai, netgi savalaikiai nestabdžius savo automobilio (tokių duomenų byloje nėra), būtų tik priežastiniame ryšyje su autoįvykio kilimu. Taigi, esant abipusei vairuotojų kaltei baudžiamoji atsakomybė pastariesiems atsirastų tik kilus pavojingoms pasekmėms kitiems asmenims, tuo tarpu šioje situacijoje autoįvykio pasekmė - sunkus kūno sužalojimas kilo vienai iš transporto priemonių (dviračio) vairuotojai K. K..

Skunde taip pat nurodoma, kad K. K. savo 2012 m. sausio 6 d. skunde teigė, kad automobilio vairuotojas pažeidė Lietuvos Respublikos KET 145.1 p., kuriame nurodytas imperatyvus draudimas lenkti sankryžoje su šalutiniu keliu ir tai buvo pagrindinė sąlyga autoįvykiui kilti. Šis nukentėjusiosios teiginys, prokuroro vertinimu, yra nepagrįstas, nes KET apibrėžta sąvoka lenkimas - tai vienos arba kelių važiuojančių transporto priemonių pralenkimas įvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą. Analizuojant aptariamą situaciją, iš įvykio vietos apžiūros protokolo galima spręsti, kad automobilis nebuvo išvažiavęs į priešingą eismo juostą (tai patvirtina ant kelio esantys stabdymo pėdsakai), todėl, nors apklausiamas liudytoju D. B. teigė lenkęs dviratininkę, šis jo manevras laikytinas kitos transporto priemonės apvažiavimu, o ne kelių eismo taisyklėse draudžiamu lenkimu. Atsižvelgiant į visas šias išdėstytas aplinkybes, prokuroro vertinimu, konstatuotina, kad tyrimas atliktas išsamiai ir tyrimo metu surinktų duomenų pagrindu galima daryti pagrįstą išvadą, kad D. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 281 str., požymių, todėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012 m. kovo 15 d. nutartis laikytina nepagrįsta ir privalo būti panaikinta.

Posėdžio metu pareiškėja prašė skundą atmesti.

Skundas apmestinas.

Skundą nagrinėjantis teismas, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini), sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesiėmus visų būtinų priemonių visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BPK 2 str. įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Tačiau, šiuo konkrečiu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ikiteisminio tyrimo veiksmai atlikti paviršutiniškai, nepašalinti atsiradę prieštaravimai.

Nors tiek tyrėjos, tiek prokuroro nutarimuose padaryta išvada, jog nepadaryta veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d., tačiau, kita vertus, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta faktinių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti neabejotiną išvadą, jog būtent tik nukentėjusioji K. K. yra kalta dėl eismo įvykio, kurio metu jai buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, kilimo. Juo labiau, kad 2011 m. rugsėjo 9 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodyta, kad nukentėjusiosios veiksmai - ji keisdama judėjimo kryptį, tai yra darydama kairįjį posūkį, sudarė kliūtį paskui ją ta pačia kryptimi judėjusiam automobiliui „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuojamam D. B., - tik techniniu požiūriu, buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, techniniu požiūriu pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis turėjo būti vertinama kartu su kitomis įvykio aplinkybėmis ir tik tuomet sprendžiama, kas kaltas dėl įvykusio kelių eismo įvykio ir ar buvo padaryta nusikalstama veika. Viena iš tokių yra minėtoje specialisto išvadoje užfiksuota aplinkybė, kad automobilio „VW Passat“ greitis prieš pat stabdymą betarpiškai buvo apie 55 km/h, nors gyvenvietėje, kur ir įvyko kelių eismo įvykis, leistinas maksimalus greitis yra 50 km/h. Byloje liko neištirtos aplinkybės, ar dviratininkė K. K. posūkio manevro pradžios momentu galėjo įvertinti, kad automobilio „VW Passat“ važiuoja didesniu nei maksimaliai leistinu greičiu ir tokiu savo manevru ji sudarys kliūtį tolimesniam automobilio judėjimui.

Kita aplinkybė, kuri nebuvo vertinama tiek atliekant specialistų tyrimus, tiek nutraukiant ikiteisminį tyrimą, tai automobilio „VW Passat“ vairuotojo veiksmai įvykio metu. Savo parodymuose bei parodymų patikrinimo vietoje protokole D. B. nurodo, kad važiuodamas nusprendė aplenkti dviratininkę, todėl įjungė kairės pusės posūkio signalą tam, kad ją aplenkti. Parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kad rodydamas automobilio buvimo vietą lenkimo metu, D. B. stovi priešpriešinio eismo juostoje. Nutraukiant ikiteisminį tyrimą, bei specialistų išvadose nebuvo įvertinta, ar minėta aplinkybė negalėjo suklaidinti nukentėjusiosios, kadangi lenkimas buvo atliekamas kelio (duomenys neskelbtini) ir Taikos gatvių sankryžoje. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, dėl šios aplinkybės buvimo ir įtakos kilusiam kelių eismo įvykiui turi papildomai pasisakyti specialistai, kadangi lenkimo manevro įtakos eismo įvykiui klausimas ekspertams nebuvo užduotas. Pažymėtina ir tai, jog prokuroro skunde pateikiamas D. B. įvardijamo lenkimo vertinimas, kaip kliūties apvažiavimas, o ne kaip lenkimas, nes neva automobilis nebuvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, yra nepagrįstas, kadangi paneigtas tiek paties liudytojo (automobilio vairuotojo) nurodytomis, tiek įvykio vietos bei parodymų patikrinimo vietos protokoluose užfiksuotomis aplinkybėmis. Teismo vertinimu, nesant nustatytai transporto priemonių susidūrimo vietai, remiantis vien tik stabdymo įvykio metu žymėmis nėra jokio pagrindo teigti, kad automobilis nebuvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą.

Motyvuojamoji dalis

Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos matyti, kad nors iš pažiūros buvo atlikti visi reikalingi ikiteisminio tyrimo veiksmai – apžiūrėta įvykio vieta, transporto priemonės, apklausti eismo įvykio dalyviai, atliktas vieno iš jų parodymų patikrinimas vietoje, pateiktos specialistų išvados, tačiau jokių objektyvių duomenų leidžiančių neabejotinai nustatyti eismo įvykio mechanizmą, tikslią nukentėjusiosios dviračio susidūrimo su automobiliu vietą kelio pločio ir ilgio atžvilgiu, negauta (ikiteisminio tyrimo b. l. 6-12, 13-17, 19-21, 27, 28, 39-41, 51, 53, 54-58, 76-84, 82-85). Dviejų byloje atliktų kompleksinių-autotechninių tyrimų metu, vertinant vairuotojo veiksmus, buvo duotos sąlyginės išvados, kuriose įvykio situacija tik modeliuojama: jeigu buvusioje kelio situacijoje automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojas D. B. grėsmės eismo saugumui kilimo momentu (dviratininkei pradėjus judėti iš dešinės į kairę, t. y. sukti į kairę žiūrint jo pirmine važiavimo kryptimi) buvo didesnis nei 31,7 m atstumu nuo susidūrimo vietos, tokiu atveju jo veiksmai, - laiku nestabdė savo vairuojamos transporto priemonės, - turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Iš to seka, kad jeigu D. B. objektyviai turėjo galimybę pamatyti nukentėjusiąją ir jos manevrą į kairę iki jos likus daugiau kaip 31,7 m, tuomet jis turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio, bet nesiėmė laiku stabdyti savo vairuojamo automobilio ir techniniu požiūriu turėjo įtakos šio eismo įvykio kilimui. Tačiau nei vienas iš byloje surinktų įrodymų, išskyrus liudytojo D. B. parodymus, kurie patikimai leistų teigti, jog vairuotojas neturėjo techninės galimybės išvengti eismo įvykio, byloje nėra nustatyta. Atsižvelgiant į tai, ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalėjo imtis papildomų, Lietuvos Respublikos BPK numatytų procesinių veiksmų, siekiant objektyviai nustatyti ir įvertinti šias įvykio aplinkybes.

Pažymėtina, kad iš nukentėjusiosios apklausos protokolų matyti, jog įvykio metu ji buvo praradusi sąmonę, tačiau ją atgavo dar ant kelio ir pamatė pažįstamą vyrą - J. Ž., kuriam perdavė savo dviratį (b. l. 28). Tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokių duomenų, kad minėtas asmuo būtų buvęs apklaustas kaip įvykio liudytojas. Taip pat nėra jokių duomenų, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai būtų ėmęsi kokių nors veiksmų, kad būtų nustatyti kiti galimai įvykį matę asmenys. Skundo nagrinėjimo teisme metu K. K. kaip galimus įvykio liudytojus įvardijo J. B., gyvenantį Eišiškėse, bei jau minėtą J. Ž., gyvenantį (duomenys neskelbtini), Eišiškėse. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, minėti asmenys privalo būti apklausti, o taip pat turi būti imtasi priemonių, siekiant nustatyti kitus, galimai įvykį mačiusius asmenis bei juos apklausti, siekiant ne tik nustatyti įvykio aplinkybes, bet ir transporto priemonių susidūrimo vietą.

Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji K. K. dėl įvykio aplinkybių buvo apklausta itin paviršutiniškai, kai tuo tarpu D. B. ne tik apklaustas, bet ir atliktas jo parodymų patikrinimas vietoje. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad išnaudotos visos galimybės nustatyti transporto priemonių susidūrimo vietą. Be to, nukentėjusioji apklausta sekančią dieną po įvykio, todėl natūralu, jog esant galvos smegenų sutrenkimui, tam tikrų aplinkybių ji galėjo ir neprisiminti. Pažymėtina, kad 2010 m. spalio 20 d. apklausos metu (ikiteisminio tyrimo b. l. 28), nukentėjusioji nurodė šiek tiek daugiau įvykio aplinkybių nei ją apklausiant 2012 m. spalio 9 d. (ikiteisminio tyrimo b. l. 27), tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje daugiau jos apklausų nėra užfiksuota. Pažymėtina, kad nors D. B. buvo apklaustas įvykio dieną, papildoma jo apklausa bei liudytojo parodymų patikrinimas vietoje atliktas praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo įvykio. Atsižvelgiant į tai, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, nukentėjusioji taip pat turi būti papildomai apklausta dėl aplinkybių, susijusių su eismo įvykiu, turi būti atliktas jos parodymų patikrinimas vietoje, o reikalui esant, jeigu atsirastų prieštaravimų tarp jos ir D. B. parodymų, turi būti surengta jų akistata, tikslu pašalinti atsiradusius prieštaravimus. Pažymėtina ir tai, kad surinkus visą papildomą informaciją turi būti sprendžiamas klausimas dėl kompleksinė teismo medicinos-eismo įvykio ekspertizės skyrimo, tuo pačiu ir įvertinant ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje nurodytas būtinas ištirti bylos aplinkybes.

Tokiu būdu, tiriant skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nutarties, neginčijamai nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu neatlikus papildomų ikiteisminio tyrimo veiksmų (neapklausus nukentėjusiosios bei neatlikus jos parodymų patikrinimo vietoje, neapklausus įvykio liudytojų, neatlikus akistatos, neįvertinus aplinkybių dėl greičio viršijimo ir lenkimo manevro įtakos kelių eismo įvykio kilimui bei nepaskyrus ir neatlikus kompleksinės autotechninės-medicininės ekspertizės) prokurorų sprendimai nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) yra nepagrįstai skuboti, nes tyrimo medžiagos duomenys neduoda pagrindo tvirtinti, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, galutinis procesinis sprendimas ikiteisminiame tyrime gali būti priimtas tik pašalinus visas ikiteisminio tyrimo metu kylančias abejones, trūkumus, pilnai ištyrus visas bylos aplinkybes, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko tik formalų, paviršutinišką byloje surinktų duomenų tyrimą, tuo paneigdami baudžiamojo proceso paskirtį – užtikrinti išsamų nusikalstamų veikų atskleidimą ir teisingą nusikalstamas veikas padariusių asmenų nubaudimą (BPK 1 str. 1 d.), ir nepagrįstai nutraukė ikiteisminį tyrimą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, naikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartį, skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 442 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro skundą atmesti ir palikti galioti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė