Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2011-06-14 · Administracinė byla Nr. A-143-1091-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-07-08Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaSprendimas · 2011-06-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-06-14
Bylos Nr.
A-143-1091-11
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00068-2010-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Atsakovas
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Pareiškėjas
J. R.
Administracinė byla Nr. A143-1091/2011Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00068-2010-1Procesinio sprendimo kategorija 24; 26 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

rašytinio proceso išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skundą pareiškėjui J. R. (J. R.) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – atsakovas, Kauno tarnyba, apeliantas) skundu (b. l. 5–6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2009 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. 2009/28-(25-41)-43 dalį dėl Kauno tarnybos 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1005-1259 ir Kauno tarnybos 2009 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1038-1312 panaikinimo bei palikti galioti šiuos sprendimus.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad Komisija 2009 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 2009/28-(25-41)-43 nusprendė pripažinti neteisėtais Kauno tarnybos 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1005-1259 bei Kauno tarnybos 2009 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1038-1312 ir įpareigojo teikti pareiškėjui J. R. (toliau – pareiškėjas) antrinę teisinę pagalbą. Atsakovas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, pažymėjo, jog Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – Vilniaus tarnyba) 2009 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (1.8.)-S-369-09 ir 2009 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. (1.8.)-S-647-09 teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto suteikta teise. Kauno tarnyba, gavusi pareiškėjo prašymus, ne tik atsižvelgė į tai, kad jam antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose, bet taip pat vertino ir pateiktų prašymų pagrįstumą. Šiais prašymais pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose dėl paminėtų Vilniaus tarnybos sprendimų apskundimo, kuriais Vilniaus tarnyba atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą, nes pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose. Atsakovo nuomone, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymus bei Vilniaus tarnybos atsisakymų teikti antrinę teisinę pagalbą motyvus ir nustatęs, kad ši tarnyba vadovavosi įstatymo suteikta teise ir priėmė pagrįstus sprendimus, jis teisėtai bei pagrįstai 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1005-1259 bei 2009 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1038-1312 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

Pareiškėjas atsiliepimu į skundą (b. l. 73) nurodė, kad atsakovas praleido apskundimo terminą ir nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 8 d. sprendimu (b. l. 122–124) atmetė atsakovo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Komisija išnagrinėjo pareiškėjo, taip pat V. R., O. R. skundą atsakovui ir nusprendė pripažinti Kauno tarnybos 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1005-1259 ir 2009 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1038-1312 neteisėtais bei įpareigojo Kauno tarnybą teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Kauno tarnyba su Komisijos 2009 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. 2009/28-(25-41)-43 dalimi dėl paminėtų sprendimų nesutiko ir kreipėsi į teismą, paduodama skundą. Teismas konstatavo, kad ginčas byloje kilo dėl atsakovo teisės atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl bylų, kuriose jam teikiama antrinė teisinė pagalba, skaičiaus. Teismas pažymėjo, jog atsakovas nepraleido termino skųsti Komisijos 2009 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. 2009/28-(25-41)-43, kuriuo buvo panaikinti Kauno tarnybos 2009 m. balandžio 14 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1005-1259 ir 2009 m. balandžio 17 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1038-1312. Nustatė, kad atsakovas 2010 m. sausio 21 d. gavo ginčijamą Komisijos sprendimą. Skundą Kauno apygardos administraciniam teismui dėl šio sprendimo panaikinimo Kauno tarnyba pateikė 2010 m. vasario 8 d. Todėl nepraleido 20 dienų termino kreiptis į teismą nuo skundžiamo sprendimo gavimo dienos (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 32 str. 1 d.). Kitokių įrodymų, paneigiančių byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjas nepateikė. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo nauja (2008 m. balandžio 15 d. įstatymas Nr. X-1492) 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcija, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1005-1259 atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2009 m. kovo 17 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Vilniaus tarnybos 2009 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (1.8.)-S-369-09 apskundimo ir 2009 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1038-1312 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose dėl Vilniaus tarnybos 2009 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. (1.8)-S-647-09 apskundimo, nes nustatė, jog antrinė teisinė pagalba pareiškėjui teikiama daugiau kaip trijose bylose, be to, antrinė teisinė pagalba neteikiama, kai pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Teismas pažymėjo, jog, nagrinėjant administracinį ginčą, svarbu nustatyti antrinės teisinės pagalbos nesuteikimo pareiškėjui aplinkybes, nurodytas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto naujoje redakcijoje (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija), kuriomis atsakovas grindė 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1005-1259 ir 2009 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1038-1312 neteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos. Nauja Įstatymo (2008 m. balandžio 15 d. įstatymas Nr. X-1492) 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcija įsigaliojo 2008 m. balandžio 30 d. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte numatyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose. Anksčiau galiojusioje Įstatymo 11 straipsnio redakcijoje antrinės teisinės pagalbos teikimas asmenims pagal bylų skaičių buvo neribojamas. Teismo nuomone, aptariamuose atsakovo sprendimuose nurodyti argumentai, kad pareiškėjui teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau nei 3 bylose, išvardinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų sprendimai, taip pat byloje esančių pareiškėjo prašymų ir garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų sprendimų duomenys patvirtina, kad pareiškėjo prašymai ir dauguma sprendimų, kuriuos vertino atsakovas savo sprendimuose, buvo teikiami bylose iki naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo. Atsakovo sprendimai: 2008 m. liepos 30 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-T-620-1627, 2008 m. liepos 30 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-T-872-1628, 2008 m. liepos 30 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-T-154-P-1638, 2008 m. spalio 27 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-T-1290-P-2410, 2009 m. sausio 16 d. Nr. TP-2-(2.2)-09-T-78-P-120, 2009 m. sausio 16 d. Nr. TP-2-(2.2)-09-T-79-P-119, kuriais buvo suteikta pareiškėjui antrinė teisinė pagalba pagal jo prašymus, pateiktus iki naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo, priimti jau po šios redakcijos įsigaliojimo. Teismas pažymėjo, jog nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo kreipėsi iki naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo. Pareiškėjas kreipimosi metu įgijo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į bylų skaičių, pagal kreipimosi metu galiojusio Įstatymo nuostatas, kurios tuo metu šios pareiškėjo teisės neribojo. Nors aukščiau išvardinti atsakovo sprendimai buvo priimti po naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo, tačiau teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklostė pareiškėjo prašymų pateikimo metu dar galiojant senosioms Įstatymo normoms, neribojusioms antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal bylų skaičių. Be to, teismui nebuvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kad po naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo pareiškėjas kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir ši teisinė pagalba jam buvo suteikta daugiau negu 3 bylose, o vertinti pareiškėjo reikalavimų (atsižvelgiant į jų pobūdį, apimtį ir turinį) pagrįstumą šioje situacijoje nebuvo Kauno tarnybos kompetencija. Teismas pabrėžė, jog teismų praktikoje laikomasi principo lex retro non agit. Šis principas reiškia, kad įstatymas atgal negalioja. Įstatymo ar kito akto galia paprastai nukreipta į ateitį. Įstatymuose įtvirtintos teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius, kurie atsirado galiojant norminiam aktui. Taigi šio skundo atveju negalima reikalauti iš pareiškėjo laikytis tokių teisės normų, kurios negaliojo jam kreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo bei suteikė teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į bylų skaičių, kuriose pareiškėjui jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba (ABTĮ 57 str.). Įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, teismas konstatavo, kad atsakovas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1005-1259 ir 2009 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1038-1312 nepagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, neturėdamas faktinio ir teisinio pagrindo motyvuoti atsisakymą tuo, jog pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau nei 3 bylose. Skundžiama Komisijos 2009 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. 2009/28-(25-41)-43 dalis, kuria buvo panaikinti Kauno tarnybos 2009 m. balandžio 14 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1005-1259 ir 2009 m. balandžio 17 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1038-1312, yra pagrįsta bei teisėta (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 126–128) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimą ir Komisijos 2009 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. 2009/28-(25-41)-43 dalį dėl Kauno tarnybos 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1005-1259 ir Kauno tarnybos 2009 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1038-1312 panaikinimo bei priimti naują sprendimą – palikti galioti šiuos Kauno tarnybos sprendimus.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad, taikant Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, į sprendimų dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo skaičių turi būti įtraukiami sprendimai, priimti iki naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo, jei antrinės teisinės pagalbos teikimas sprendimo priėmimo momentu pagal šiuos sprendimus yra tęsiamas. Pažymi, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą antrinę teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Atsisakydamas suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nesiekė riboti jo teisių, o siekė užtikrinti visų asmenų, pretenduojančių į antrinę teisinę pagalbą, lygias teises į kvalifikuotą, efektyvią ir ekonomišką antrinę teisinę pagalbą. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, taikant Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, į sprendimų dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo skaičių taip pat įtraukiami sprendimai, priimti iki naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo, jei antrinės teisinės pagalbos teikimas sprendimo priėmimo momentu pagal šiuos sprendimus yra tęsiamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1042/2009, 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1207/2009, 2009 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1065/2009, 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1283/2009, 2010 m. vasario 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-271/2010). Atsižvelgiant į tai, Kauno tarnybos 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1005-1259 ir 2009 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1038-1312 pagrįstai atsisakyta suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės (šios teisės apribojimo) gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Kauno tarnyba ginčija Komisijos 2009 m. birželio 18 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta, kad jos priimti 2009 m. balandžio 14 d. ir 2009 m. balandžio 17 d. sprendimai atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą yra neteisėti ir nepagrįsti, ir ji (Kauno tarnyba) įpareigota teikti pareiškėjui jo prašomą antrinę teisinę pagalbą. Iš atsakovo teismui skundžiamo Komisijos 2009 m. birželio 18 d. sprendimo matyti, kad jame nebuvo kvestionuojamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio (2008-04-15 įstatymo Nr. X-1492 redakcija) 7 dalies 4 punkto taikymo aktualumas. Tačiau, aiškindama šios materialinės teisės normos taikymą nagrinėjamoje situacijoje, Komisija padarė išvadą, kad šiuo atveju buvo pažeisti pareiškėjo teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo principai. Todėl, Komisijos manymu, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto taikymo prasme toks atsakovo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje yra aiškintini tiek nurodytos materialinės teisės normos taikymo, tiek faktinių bylos aplinkybių vertinimo jų reikšmingumo bylai aspektu klausimai.

Pasisakydama dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto aiškinimo, kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji realizuojama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo numatytomis sąlygomis ir tvarka. Kaip pažymima administracinėje jurisprudencijoje, valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą teikia pati valstybė savo iniciatyva bei nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1042/2009, 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1207/2009). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Vienas iš tokių atvejų – aplinkybė, jog pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose (4 p.). Byloje nėra kvestionuojama faktinė aplinkybė, kad pareiškėjo 2009 m. kovo 17 d. ir 2009 m. balandžio 6 d. prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą padavimo metu jam jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip 3 bylose. Todėl darytina išvada, jog ginčo sprendimo priėmimo metu egzistavo prielaidos taikyti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, nes buvo šios normos dispozicijoje numatyta sąlyga – teisinė pagalba pareiškėjui buvo teikiama daugiau kaip 3 bylose. Tačiau kolegija kartu pažymi, kad ši faktinė aplinkybė savaime nenulemia atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą dar keliose (pareiškėjo 2009-03-17 ir 2009-04-06 prašymuose nurodytose) bylose pagrįstumo. Tam, kad toks atsisakymas teismo būtų pripažintas pagrįstu, yra būtina patikrinti ir įvertinti jo motyvus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų dėl individualaus administracinio akto turinio ir formos taikymo prasme. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-71/2011, kuri faktinėmis aplinkybėmis yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla, pateiktas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto aiškinimo taisykles (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Kaip jau buvo pažymėta, pareiškėjo skundžiamuose atsakovo sprendimuose nurodyta, kad pareiškėjui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau negu 3 bylose. Iš šių sprendimų matyti, kad tokia faktinė aplinkybė laiko aspektu buvo konstatuota situacijai, kuri buvo atitinkamai 2009 m. balandžio 14 d. ir 2009 m. balandžio 17 d., t. y. dienomis, kai buvo priimti pareiškėjo skundžiami atsakovo sprendimai. Išvardytos faktinės bylos aplinkybės, jas vertinant valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos principų – lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo, taikaus ginčų sprendimo prioriteto, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis – taikymo prasme, akivaizdžiai parodo, kad, patenkinus tokį pareiškėjo prašymą, būtų iškreipta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos instituto esmė ir paskirtis, nes riboti visuomenės resursai teisinei pagalbai yra nukreipti bylinėjimuisi prieš viešojo administravimo instituciją, kuri ir turi užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo apskųsti Komisijai atsakovo 2009 m. balandžio 14 d. ir 2009 m. balandžio 17 d. sprendimai iš esmės yra teisingi ir pagrįsti. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas ir atitinkama Komisijos 2009 m. birželio 18 d. sprendimo dalis naikintini, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimą ir Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos 2009 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. 2009/28-(25-64)-43 dalį dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1005-1259 ir Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1038-1312 panaikinimo.

Pareiškėjo J. R. (J. R.) skundą dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1005-1259 ir Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1038-1312 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė