Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. R. ir G. V. bei jų gynėjų apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 3 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

G. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus LR BK 180 str. 3, 254 str. 2 d., ir nuteistas:

pagal LR BK 180 str. 3 d. – 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal LR BK 254 str. 2 d., pritaikius LR BK 54 str. 3 d., - laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė G. V. paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažinti kaltais ir nuteisti D. S. ir L. B. , tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. ir G. V. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe kartu su D. S. ir L. B. , grasindami pavartoti fizinį smurtą ir jį pavartodami, D. S. pavartojęs specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, M. R. ir G. V. pavartoję šaunamuosius ginklus, pagrobė svetimą turtą, o G. V. pagrobė ir šaunamąjį ginklą. Šios nusikalstamos veikos padarytos esant tokioms aplinkybėms: 2006 m. rugpjūčio 24 d. nukentėjusieji D. M. , V. R. , J. B. , liudytojai D. Š. , A. A. atvyko į D. M. močiutei priklausantį sodą, esantį sodininkų bendrijoje „Duomenys neskelbtini“, ir ten girtavo. Pritrūkus alkoholinių gėrimų, nukentėjusysis J. B. , liudytojas A. A. ir dar pora žmonių nuvyko į parduotuvę prie soduose esančio baro nusipirkti alaus ir degtinės. Kadangi pardavėja pareikalavo asmens dokumentų, o jie jų jai nepateikė, pardavėja alkoholinių gėrimų nepardavė. J. B. prie parduotuvės buvusių nuteistųjų paprašė, kad alaus ir degtinės nupirktų jie. Už paslaugą nuteistieji paprašė, kad jiems būtų nupirkta alaus. J. B. su tokiomis sąlygomis sutiko. Alkoholinius gėrimus nupirko G. V. Tuo metu D. M. telefonu gavo pranešimą, kad nuvykusiems į parduotuvę alkoholinių gėrimų neparduoda. D. M. atvyko prie parduotuvės. Sužinojęs, kad alkoholiniai gėrimai jau nupirkti, paklausė, kur alus. Sužinojęs, kad alus pas nuteistuosius, išsitraukė dujinį pistoletą ir, nukreipęs jį į G. V. , pareikalavo atiduoti alų. G. V. taip pat išsitraukė savo dujinį pistoletą, kurį nukreipė į D. M. . Nuteistasis M. R. taip pat išsitraukė savo dujinį pistoletą ir nukreipė jį į D. M. . G. V. pareikalavo, kad D. M. atiduotų savo ginklą, ir D. G. V. savo ginklą atidavė. Nutarus konflikto nebetęsti, G. V. D. M. ginklą grąžino ir visi išsiskirstė. Viena dalis nukentėjusiųjų, liudytojų nuvažiavo automobiliu kartu su D. M., o kita dalis nuėjo pėsčiomis. Nuteistiesiems nepatiko, kad nueinantys pėsčiomis apžiūrėjo jų automobilius, todėl sumanė pėsčiuosius pasivyti ir išsiaiškinti, kodėl šie apžiūrėjo automobilius. Automobiliais pasiviję pėsčiuosius nuteistieji savo ginklus ir lazdas tebeturėjo. Lazdas turėjo ir su nuteistaisiais buvę kiti du asmenys, dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Konfliktas muštynėmis neprasidėjo, nes netikėtai pasirodę policijos patruliai pareikalavo išsiskirstyti. Nuteistieji policijos pareigūnų reikalavimui pakluso, sugrįžo prie baro, prie kurio buvo kilęs pirmasis konfliktas su D. M. . Kai prie baro susirinko visi nuteistieji ir išsiaiškino, kuriame sode yra nukentėjusieji, nutarė vykti pas nukentėjusiuosius į sodą ir išsiaiškinti, kodėl buvo iškviesta policija, nes įtarė, kad policiją kvietė nukentėjusieji.

Iki sodo sklypo, kuriame nukentėjusieji ir jų draugai lėbavo, nuteistieji D. S. , L. B. , M. R. , G. V. ir kiti du asmenys, dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nuvyko dviem automobiliais, kuriuos paliko atokiau, o patys, tebebūdami ginkluoti dujiniais pistoletais, lazdomis, ištyrinėję, kiek žmonių yra sode, suėjo į sodą, D. S. šaukiant ir reikalaujant, kad sode esantys nežiūrėtų į jų veidus, gultųsi ant žemės, stotų prie sodo namelio veidais į sieną. Sode D. S. lazda sudavė D. Š. , įsibrovęs į sodo namelį, pagrobė D. M. 100 litų vertės piniginę ir joje buvusius D. M. vairuotojo pažymėjimą, asmens tapatybės kortelę, automobilio „Nissan Primiera“ registracijos liudijimą (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros taloną (duomenys neskelbtini), keturiasdešimt litų. Kartu su D. S. į sodo namelį įsibrovęs nuteistasis L. B. iš nukentėjusiosios V. R. rankinės pagrobė jos 500 litų vertės fotoaparatą „Olimpus“. Sode nuteistasis G. V. , panaudojęs „D“ kategorijos šaunamąjį ginklą, iš nukentėjusiojo D. M. pagrobė 150 litų vertės „D“ kategorijos šaunamąjį ginklą – dujinį pistoletą BLOW MINI MOD 2003 ir 300 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3510i“. Tuo metu nuteistasis M. R. nuo D. M. kaklo pagrobė 500 litų vertės sidabrinę grandinėlę, o, panaudojęs „D“ kategorijos šaunamąjį ginklą, pagrobė 300 litų vertės sidabrinę grandinėlę ir nuo D. M. rankos. L. B. iš D. M. pagrobė 500 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 7260“, o M. R. iš nukentėjusiojo J. B. rūbų kišenės pagrobė 300 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6100“. Taip iš nukentėjusiojo D. M. buvo pagrobta turto už 1890 Lt, iš nukentėjusiojo J. B. buvo pagrobta turto už 300 Lt ir iš nukentėjusiosios V. R. pagrobta turto už 500 Lt.

Akcentuoja, jog teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad kiekvienas nuteistasis privalo atsakyti tik už tas veikas, kurias apėmė jų tyčia, todėl, jų įsitikinimu, M. R. veika nepagrįstai kvalifikuota pagal LR BK 180 str. 2 d. (apeliantai suklydo, nurodę BK 180 str. 2 d.), nes iš tiesų nuteistas pagal to paties straipsnio 3 d. Nurodo, kad nuteistasis šaunamojo ginklo nenaudojo, jo nedemonstravo ir apie jo turėjimą ar juo labiau galimą panaudojimą prieš kitus asmenis (nukentėjusiuosius ar liudytojus) jokiu būdu neinformavo, kitiems priklaususių šaunamųjų ginklų panaudojimo nereguliavo, nežinojo, jog nuteistasis G. V. nusikaltimui įvykdyti naudojo šaunamąjį ginklą, todėl M. R. turi būti pašalinta kaltinimo dalis dėl šaunamojo ginklo panaudojimo plėšimo metu.

Pažymi, kad teismas tam tikras išvadas padarė remdamasis ne įrodymais, o prielaidomis, ką įstatymas griežtai draudžia („duomenų dėl to, kad vykstant į sodą prieš nukentėjusiųjų užpuolimą buvo susitarta užpulti nukentėjusiuosius, siekiant užvaldyti jų turtą, nėra, tačiau toks motyvas realus, atsižvelgiant į tai, ką kiekvienas kaltinamasis < ... > konkrečiai sode veikė“). Toliau cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 nuostatos, draudžiančios nuosprendį grįsti prielaidomis, ir pažymima, kad šiuo atveju buvo išnaudotos visos galimybės pašalinti abejones, kurių pašalinti šiuo atveju taip ir nepavyko. Vadinasi, visos abejonės turi būti traktuojamos M. R. naudai. Tvirtinama, jog išdėstytos aplinkybės rodo, kad nuosprendis priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, dėl ko neteisingai paskirta bausmė, t. y. asmuo nubaustas už nusikalstamą veiką, kurios nepadarė, kadangi nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistųjų M. R. ir G. V. gynėjai prašė patenkinti abiejų nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus, o prokurorė prašė šiuos apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų M. R. , G. V. bei jų gynėjų apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistųjų M. R. ir G. V. kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Tokios teismo išvados padarytos byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. M. R. ir G. V. įvykdytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d., o G. V. dar ir pagal BK 254 str. 2 d., pritaikius BK 54 str. 3 d.

Apeliaciniais skundais prašoma: M. R. išteisinti, o G. V. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 180 str. 3 d. į BK 180 str. 2 d., o pagal BK 254 str. 2 d. išteisinti.

Pirmiausia kolegija aptars nuteistojo M. R. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus. Iš šio skundo turinio matyti, kad jis yra prieštaringas – apeliantai, prašydami išteisinti M. R. , nurodo teismą neteisingai pastarajam pritaikius baudžiamąjį įstatymą bei paskyrus neteisingą bausmę. Kadangi M. R. gynėjas skunde nenurodė nė vieno argumento, kodėl prašo jo ginamąjį išteisinti, todėl kolegija tik trumpai aptars įrodymus, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas nuteisė M. R. . Pažymima, kad M. R. , ikiteisminiame tyrime duodamas parodymus, savo kaltę pripažino visiškai ir paaiškino, kaip padarė plėšimą: įėjęs į sodą išsyk dujinio pistoleto nebuvo išsitraukęs, o G. V. laikė ginklą nuleidęs rankoje. M. R. iš vieno vaikino kišenės ištraukė mobiliojo ryšio telefoną, o kitam vaikinui nuo kaklo nusegė sidabrinę grandinėlę, nuo rankos nukentėjusysis grandinėlę nusisegė pats ir atidavė jam. Pagrobtus daiktus ruošėsi parduoti (t. 2, b. l. 56-58, 67-68). Teisme M. R. taip pat kaltę pripažino visiškai, tačiau faktiškai jis viso proceso metu neigė esminę aplinkybę – šaunamojo ginklo panaudojimą apiplėšimo metu. Akivaizdu, jog M. R. , duodamas tokius parodymus siekė palengvinti savo padėtį, bandydamas teismą įtikinti, kad dujinį pistoletą išsitraukęs jau po įvykdyto plėšimo. Šis M. R. teiginys yra paneigtas byloje surinktais įrodymais. Štai nukentėjusysis D. M. viso proceso metu kategoriškai patvirtino, kad du vaikinai (kaip vėliau paaiškėjo – M. R. ir G. V. ) sode turėjo pistoletus ir jais grasino viską atimti – iš jo pagrobė mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 3510i“, 2 sidabrines grandinėles ir šaunamąjį ginklą (t. 1, b. l. 15-21; t. 4, b. l. 37-40). Aplinkybę, jog M. R. apiplėšimo metu grasino šaunamuoju ginklu, patvirtino ir nukentėjusioji V. R. : ,,Vaikinas rankoje turėjo ginklą ir jį buvo nukreipęs į galvos sritį. Tas pats vaikinas jam nusegė ir grandinėles...“ (t. 1, b. l. 26-31, t. 4, b. l. 19-20). Nukentėjusysis J. B. parodė, kad du iš į sodą įsiveržusių vaikinų turėjo ginklus, grasino nepakelti akių ir nežiūrėti, M. R. patikrino jo kišenes ir suradęs paėmė mobiliojo ryšio telefoną (t. 1, b. l. 33-35, t. 4, b. l. 72-75). Reikia pažymėti ir tai, kad nuteistasis D. S. taip pat parodė, jog įsibrovę į sodą M. R. su G. V. turėjo pistoletus (t. 2, b. l. 10-12, t. 4, b. l. 61-64). Tad esant aukščiau išanalizuotiems įrodymams, neginčytinai nustatyta, kad M. R. , veikdamas bendrininkų grupe su G. V. ir kitais nuteistaisiais, grasindami pavartoti fizinį smurtą ir jį pavartoję, o M. R. su G. V. dar pavartoję šaunamuosius ginklus, pagrobė nukentėjusiųjų V. R. , D. M. ir J. B. turtą. Šiais įrodymais atmetamas ir M. R. ir jo gynėjo skundo argumentas, kad niekas iš nukentėjusiųjų ir liudytojų iki plėšimo ar plėšimo metu nematė M. R. turint ginklą. Priešingai, nei teigia apeliantas, M. R. ginklą ne tik turėjo, bet ir juo grasino, nukreipęs D. M. į galvos sritį, kas matyti iš V. R. parodymų. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad M. R. ginklą išsitraukė jau po turto užvaldymo, nes faktinės aplinkybės rodo ką kita – nukentėjusiųjų V. R. , D. M. , J. B. bei nuteistojo D. S. parodymais nustatyta, kad M. R. , apiplėšdamas D. M. , rankoje turėjo šaunamąjį ginklą. Kiti nuteistieji grasino panaudoti fizinį smurtą, nes ten buvusiems asmenims buvo liepta stoti prie sienos, gultis ant žemės ir nežiūrėti jiems į akis, ką nukentėjusieji ir padarė. Nukentėjusiojo J. B. atžvilgiu fizinis smurtas buvo panaudotas. Iš M. R. ir jo gynėjo skundo turinio ir argumentų dėl šaunamojo ginklo panaudojimo apiplėšimo metu matyti, jog apeliantai ginčija, kad nuteistasis nežinojo įvykio metu G. V. turėjus dujinį pistoletą. Tvirtina, kad M. R. tai nebuvo žinoma. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad dar iki to momento, kai nuteistieji atvyko į sodą pas nukentėjusiuosius, tarp jų prie parduotuvės buvo įvykęs konfliktas, kurio metu G. V. su M. R. , pamatę, jog D. M. išsitraukęs pistoletą pareikalavo atiduoti alų, taip pat išsitraukė dujinius pistoletus ir nukreipė į D. M. . Vadinasi, M. R. dar iki apiplėšimo buvo žinoma, jog G. V. turi šaunamąjį ginklą.

Atmetamas nuteistojo G. V. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kuriuo prašoma jo ginamojo nusikalstamą veiką iš BK 180 str. 3 d. perkvalifikuoti į to paties straipsnio 2 d.

Pažymėtina, kad pats G. V. apklaustas kaip įtariamasis pripažino turėjęs ginklą: ,,Aš sodo teritorijoje išsitraukiau dujinį pistoletą ir manau, kad vaikinai, buvę tame sodo namelio kieme, mane jau matė pareinantį. Po to pakeltu tonu paklausiau, kur jo telefonas. Jis vėl jį man atidavė, tai buvo mobilaus ryšio telefonas ,,Nokia 3510“ (t. 2, b. l. 81-83). Šiuos parodymus G. V. patvirtino dar dukart apklaustas kaip įtariamasis (t. 2 , b. l. 86-88, 91-92) bei teisiamajame posėdyje (t. 4, b. l. 70-72). Vadinasi, net pats nuteistasis G. V. , darydamas nusikaltimą, pripažino šaunamojo ginklo panaudojimo faktą. Iš aukščiau aptartų nukentėjusiųjų J. B. , V. R. , D. M. parodymų matyti, kad jie patvirtino aplinkybę, jog apiplėšimo metu sode G. V. rankoje turėjo šaunamąjį ginklą ir juo grasindamas iš D. M. pagrobė ne tik mobiliojo ryšio telefoną, bet ir šaunamąjį ginklą. Štai pats G. V. ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus pripažino: „Įėjęs į sodo namelio kiemą priėjau prie vaikino, kuris prie parduotuvės buvo nustatęs ginklą ir pakeltu tonu paklausiau, kur ginklas. Aš pats ginklą buvau tuo metu nuleidęs. Jis nesipriešinęs man atidavė savo dujinį pistoletą, tai buvo 8 kalibro, mažiukas, tamsus“ (t. 2, b. l. 81-83). Šią aplinkybę jis nurodė viso proceso metu (t. 2, b. l. 86-88, 91-92, t. 4, b. l. 70-72). Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad nukentėjusiųjų pasipriešinimas jau buvo palaužtas kitų nuteistųjų, kurie grasindami pavartoti smurtą ir jį pavartoję, apsiginklavę beisbolo lazdomis, šaukė gultis ant žemės ar stoti prie sienos, nežiūrėti jiems į veidus, bendrais veiksmais. Todėl D. M. kaip ir kiti nukentėjusieji supratęs realią grėsmę, kad ir prieš jį bus pavartotas fizinis smurtas, nesipriešino ir atidavė šaunamąjį ginklą. Negalima sutikti su G. V. gynėjo skundo argumentu, kad jo ginamasis ,,netiesiogiai naudojo šaunamąjį ginklą“, kadangi G. V. šaunamąjį ginklą išsitraukė tik įėjęs į sodą ir, laikydamas jį rankoje, ėjo link nukentėjusiųjų, kurie, anot nuteistojo, jį pastebėjo ir matė, kad šis su ginklu artinasi prie jų. G. V. įsakmiam tonui atiduoti pistoletą, o po to mobiliojo ryšio telefoną pakluso D. M. ir darė tai, ką liepė G. V. . Nukentėjusieji, tame tarpe ir D. M. , buvo įbauginti agresyviu nuteistųjų elgesiu, kurie savo pranašumą jau buvo įrodę konflikto prie parduotuvės metu. G. V. fizinio smurto grasinimas pasireiškė akivaizdžiu šaunamojo ginklo demonstravimu, kurį, dar prieš atvykdamas į sodą, prieš D. M. jau buvo panaudojęs bei atėmęs iš jo ginklą prie parduotuvės. Aukščiau nurodytą ginklo panaudojimo būdą prieš D. M. jokiu būdu negalima laikyti ,,netiesioginiu“, kaip nurodo skunde apeliantai, nes ginklas plėšime buvo panaudotas akivaizdžiai.

Kolegija sutinka su G. V. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytomis nuostatomis, kad naujo 2002-01-15 Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 2 straipsnio 9 dalyje yra pasakyta, jog ,,Dujiniai pistoletai (revolveriai) priskiriami šaunamiesiems ginklams“. Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad turto užvaldymo metu tiek G. V. , tiek ir M. R. šaunamuosius ginklus panaudojo nukentėjusiųjų įbauginimui kaip psichinio smurto priemonę, todėl jų veiksmus pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 180 str. 3 d. 2005 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 52 ,,Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 18 punkte yra išaiškinta, jog pagal BK 180 str. 3 d. kaltininko veiksmai kvalifikuojami tik tada, kai šaunamasis ginklas yra tinkamas naudoti pagal paskirtį ir plėšimo metu panaudojamas kaip fizinio ar psichinio smurto priemonė. Kadangi nei ikiteisminiame tyrime, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo išsiaiškinta, ar M. R. ir G. V. įvykio metu naudoti dujiniai pistoletai yra tinkami šaudymui, todėl kolegija pavedė į šį klausimą atsakyti kriminalistinių tyrimų tarnybos specialistui, atlikusiam objektų tyrimą. Specialisto išvadoje konstatuojama, kad 9 mm kalibro dujinis pistoletas ,,Blow“, Nr. (duomenys neskelbtini), kurį pateikė G. V. , ir 9 mm kalibro dujinis pistoletas ,,Blow Compact Mod. 2002“, Nr. (duomenys neskelbtini), kurį pateikė M. R. , yra šaudymui tinkami (t. 5, b. l. 26-27).

Priešingai, nei skunde teigia apeliantai, G. V. panaudojus dujinį ginklą iš nukentėjusiojo D. M. buvo pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas, o pastarasis, išsigandęs, jog prieš jį šaunamasis ginklas gali būti panaudotas realiai, pareikalavus nuteistajam, dujinį pistoletą atidavė pats.

Nors G. V. ir jo gynėjas skunde teigia, kad nukentėjusysis D. M. pirmas išsitraukė dujinį pistoletą ir juo demonstratyviai pagrasino nuteistiesiems panaudoti fizinį smurtą, tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Štai pats G. V. ikiteisminiame tyrime pripažino: ,,Aš vaikino pakeltu tonu paprašiau atiduoti jo turėtą dujinį pistoletą ir jis manau bijodamas, kad prieš jį gali būti panaudotas fizinis smurtas, nes mūsų buvo daug, todėl jis nesipriešindamas jį man atidavė“ (t. 2, b. l. 81-83, 86-88, 91-32). Kiti nuteistieji taip pat nenurodė, jog D. M. grasino pistoletu panaudoti fizinį smurtą, todėl laikoma, kad ši apeliaciniame skunde iškelta versija yra išgalvota ir niekuo nepagrįsta. Apeliaciniame skunde priekaištaujama, kad teismas nevertino nukentėjusiųjų, ypač D. M. veiksmų, tačiau nepasisakoma, kaip jie turėtų būti įvertinti. Konfliktas, kilęs prie soduose esančios parduotuvės tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų baigėsi gražiuoju, nes atvykę policijos darbuotojai liepė išsiskirstyti, tačiau nuteistieji nenurimo ir sutarė vykti pas nukentėjusiuosius į sodą išsiaiškinti, kodėl buvo iškviesta policija. Nors D. M. dujinį pistoletą buvo išsitraukęs ir prie parduotuvės, ir sode, tačiau pareikalavus G. V. atiduoti ginklą, tuoj pat pakluso jo reikalavimui ir pistoletą atidavė. Vadinasi, D. M. jokių nusikalstamų veiksmų laikydamas pistoletą rankoje neatliko.

Atmetamas ir tas apeliacinio skundo argumentas, kuriuo prašoma taikyti G. V. BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. V. bausmę už šaunamojo ginklo pagrobimą, jau taikė BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskyrė jam perpus mažesnę bausmę, negu numatyta sankcijos minimume (vietoje 6 metų laisvės atėmimo paskyrė 3 metus). Dar kartą taikyti BK 54 str. 3 nuostatas dėl šaunamojo ginklo pagrobimo bei dėl kvalifikuoto plėšimo ir paskirti G. V. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. V. bausmes, BK 54 str. 56 str. 2 d. bei 61 str. nuostatų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į kiekvieno padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (abu nusikaltimai labai sunkūs), kaltės formą (padaryti tyčiniai nusikaltimai), nuteistąjį apibūdinančius duomenis (gyvenamojoje vietoje, mokymo įstaigoje ir atliekant privalomąją karo tarnybą charakterizuojamas labai gerai), tačiau byloje yra duomenų apie jo padarytus administracinės teisės pažeidimus ir nutrauktą ikiteisminį tyrimą, į atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad G. V. pagrobė ginklą, kurio galingumas, panaudojimo galimybės labai menkos, pripažino, kad net ir mažiausios bausmės, numatytos BK 254 str. 2 d. paskyrimas aiškiai neatitiktų teisingumo principo bei bausmės paskirties, todėl taikė BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskyrė perpus mažesnę negu sankcijos minimume numatytą bausmę. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad BK 54 str. 3 d. taikytina tada, kai byloje nustatomos išskirtinės aplinkybės, iš esmės mažinančios kaltininko padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad kitų išskirtinių aplinkybių G. V. ir jo gynėjas nenurodė, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl dar kartą taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir nuteistajam paskirti už šaunamojo ginklo pagrobimą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nėra pagrindo. Šio straipsnio nuostatos netaikomos ir nubaudimui už plėšimą. Individualizuojant bausmę visoms aplinkybėms, numatytoms BK 54 str., 59 str., 60 str., 61 str. turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių, tarp jų ir kaltininko asmenybei, neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Kadangi nenustatyta išskirtinių aplinkybių, todėl G. V. negali būti taikytos BK 54 str. 3 d. nuostatos ir paskirtos bausmės be realaus laisvės atėmimo. Iš nuosprendžio matyti, jog nuteistajam už plėšimą paskirta beveik minimali laisvės atėmimo bausmė, numatyta sankcijoje, t. y. 2 metai ir 6 mėnesiai, o pagal BK 254 str. 2 d. pritaikius BK 54 str. 3 d. – treji metai, ir galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Kolegijos nuomone G. V. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl nėra teisinių argumentų ją švelninti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų M. R. ir G. V. bei jų gynėjų apeliacinius skundus atmesti.