Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 3 dalimi, ši bausmė subendrinta su Kelmės rajono apylinkės teismo 2010-12-21 nuosprendžiu, kuris pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2012-07-23 nuosprendžiu, paskirta bausme, visiškai sudedant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 2 dalies, 2 punktu 7 punktu, (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms ir per vieną mėnesį atsiprašyti nukentėjusiosios R. L. (buvusi J.).

Priteista Bankrutavusiai A. J. individualiai įmonei 26361,70 Lt (dvidešimt šeši tūkstančiai trys šimtai šešiasdešimt vienas litas 70 ct) turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad 2010 metais, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje (duomenys neskelbtini), iš katilinės pavogė ten stovėjusį šildymo katilą „V. G300/6“ 8210,75 Lt vertės, padarydamas bankrutuojančiai A. J. individualiai įmonei 8210,75 Lt turtinę žalą.

Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas netaikė Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 2 dalies, kuri numato, jog asmenims, išsinuomojusiems, pasiskolinusiems, saugantiems arba kitais pagrindais naudojantiems ar valdantiems bankrutuojančios įmonės turtą, draudžiama dėl šio turto sudaryti sandorius su trečiaisiais asmenimis. Nuteistasis pabrėžia, kad jis šildymo katilą parsivežė remontuoti, kadangi bankroto administratorius katilo priežiūrai jokio dėmesio neskyrė (tai patvirtino teismo posėdžio metu pats V. G.). Šį katilą reikėjo paruošti naujam šildymo sezonui, o kadangi jam Šiaulių apygardos teismas 2009-07-15 nutartimi leido turtu naudotis, todėl, pasak nuteistojo, jis nematė jokių kliūčių katilą parsigabenti remontui ir pats jį parvežė atgal, nes patalpų šildymu rūpinosi pats visą laiką, juolab, kad ši nutartis galioja iki šios dienos, ji nėra pakeista ar panaikinta. Mano, kad teismas visiškai neanalizavo šildymo sistemos 35 dalių naudojimosi ir buvimo aplinkybių, nes nekreipė dėmesio į faktą, kad likusios šildymo sistemos dalys yra sumontuotos (duomenys neskelbtini), šia šildymo sistema naudojasi R. L.. Apeliantas pabrėžia, kad šildymo katilu jis nedisponavo, jo neperleido jokiems tretiesiems asmenims, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikė materialines teisės normas jo veiką kvalifikuodamas kaip vagystę, todėl, nuteistojo teigimu, skundžiamas nuosprendis yra naikintinas ir jo atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Dėl civilinio ieškinio nurodo, kad vien ta aplinkybė, kad katilas nėra naudojamas, nereiškia, kad jis neturi jokios vertės, juk, apelianto teigimu, net metalo laužas turi savo kainą. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad katilas yra neveikiantis ir neturi vertės. Nurodo, jog po to, kai katilas buvo parvežtas adresu: (duomenys neskelbtini), jis buvo laikomas bankroto administratoriaus žinioje, ir, apelianto teigimu, niekas kitas, išskyrus administratorių, prie šio katilo patekti negalėjo. Mano, kad UAB (duomenys neskelbtini) nėra įstaiga, kuri gali teikti ekspertinę išvadą apie tai, kad katilas neturi jokios vertės, nes ši bendrovė neturi jokio eksperto, kuris galėtų teikti tokią išvadą, be to, mano, kad nebuvo atlikti jokie šildymo katilo bandymai, kurie būtų nustatę, kad šildymo katilas yra neveikiantis ir neturi vertės. Atkreipia dėmesį, kad nuo katilo pargabenimo iki jo apžiūros, kurią atliko UAB (duomenys neskelbtini) atstovai, praėjo daug laiko, ir nurodo, jog per tą laiką, kol katilas buvo laikomas bankroto administratoriaus žinioje, niekas nežino, kas tam katilui buvo daroma. Teigia, kad šios aplinkybės teismo posėdžio metu nebuvo tirtos, todėl prašys bylą nagrinėjant apeliacine tvarka kviesti apklausti UAB (duomenys neskelbtini) atstovą, kuris surašė pažymą apie tai, kad neva tas šildymo katilas neturi jokios vertės. Taip pat prašys skirti byloje ekspertizę, kuri nustatytų, ar šildymo katilas yra veikiantis, kokia šio katilo vertė. Nurodo, jog šildymo sistemos pakeitimo darbai prilyginami darbams, kuriems atlikti yra būtinas statybą leidžiantis dokumentas bei projektinė medžiaga, todėl daro išvadą, kad jokie šildymo sistemos keitimo darbai už 18011,70 Lt nebuvo atlikti, nes tokių įrodymų byloje nėra. Mano, kad sąskaitų išrašymas dar nereiškia, kad už tokią sumą buvo atlikta darbų ir kad tokie darbai iš viso buvo atlikti. Taip pat mano, kad teismas nekreipė dėmesio į faktą, kad bankroto administratorius neturėjo jokio kreditorių susirinkimo nutarimo vykdyti krosnies pirkimą ir jo prijungimo darbų svetimose, ne bankrutuojančios įmonės, patalpose, kurie buvo atlikti savavališkai (savanaudiškai) paties bankroto administratoriaus. Nurodo, jog teismas visiškai nepasisakė dėl 2003-11-27 panaudos sutarties nutraukimo 2010-07-14 su bankrutuojančia A. J. individualia įmone (1 t., 101 b. l.), kurios bankroto administratorius neginčijo. Teigia, kad nuo 2010-07-14 bankrutuojanti A. J. individuali įmonė neteisėtai yra užvaldžiusi A. J. asmeninę nuosavybę – pastatą, parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), ja naudojasi ir gauna pajamas neteisėtai praturtėdamas. Be kita ko, nurodo, kad teismas apkaltino jį šališkai, siekdamas nuslėpti faktą apie organizuotos nusikaltėlių grupės neteisėtą svetimo turto užvaldymą. Nuteistojo teigimu, tokiomis priemonėmis prokuroras S. K. bando nuslėpti sunkaus nusikaltimo faktus ir įrodymus apie atliktą svetimo didelės vertės turto užgrobimą, kurio ikiteisminį tyrimą kontroliuoja pats prokuroras slėpdamas tikruosius faktus ir įrodymus apie įvykdytą sunkų nusikaltimą (ikiteisminio tyrimo Nr. 82-1-0292-11).

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir civilinio ieškovo atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Nuteistasis A. J. apeliaciniu skundu nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu sprendimu iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms – apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvadomis ir teigia, kad kaltininkui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio turto paėmimas nesudaro BK 178 straipsnio 1 dalies sudėties, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino, kad 2009-03-13 bankrutuojančios A. J. individualios įmonės priėmimo perdavimo aktas Nr. 2, kuriuo „neva“ jis visą turtą perdavė bankroto administratoriui yra suklastotas – šiame akte yra suklastotas jo parašas, kad jis šildymo katilą parsivežė remontuoti, nes Šiaulių apygardos teismas 2009-07-15 nutartimi jam leido turtu naudotis. Taigi apeliacinio skundo turinys rodo, kad nuteistasis savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės lemia, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas dėl jų, ir dėl to pagrįstai konstatavo, kad A. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nurodė ir vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (liudytojų, paties nuteistojo parodymus), įvykio vietos apžiūros, kratos protokolus, kitus rašytinius įrodymus ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų. Pats apeliantas savo skunde iš esmės nenurodė jokių naujų duomenų, kurių būtų netyręs ar neaptaręs savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės. Drauge pažymėtina tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl nuteistojo A. J. nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas, ir jame nėra prieštaravimų.

Teisėjų kolegijos nuomone, bylos duomenimis patikimai nustatyta, jog A. J., žinodamas, kad turtas (šildymo katilas „V. G300/6“) jam nepriklauso, savavališkai šį katilą atjungdamas nuo šildymo sistemos ir jį išveždamas į kitą vietą, taip savo nuožiūra disponuodamas šiuo katilu, pagrobė svetimą jam nepriklausantį turtą.

Ir nors nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu sprendimu ir ginčydamas apylinkės teismo išvadas nurodo, kad kaltininkui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio turto paėmimas nesudaro BK 178 straipsnio 1 dalies sudėties, nes šios nusikalstamos veikos objektas yra tik svetimas, kaltininkui nepriklausantis turtas, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistajam inkriminuotas BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektas – šildymo katilas – nėra apeliantui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis turtas, o yra ir buvo bankrutavusios A. J. individualios įmonės turtas. Tokias teismo padarytas išvadas atitinka ir teismų praktika, kur konstatuota, jog individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo (CK 2.33 straipsnio 1 dalis, Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), kuriam, skirtingai nei anksčiau, kai individualios įmonės turtas nebuvo atskirtas nuo jos savininko turto (Įmonių įstatymo, galiojusio iki 2004 m. sausio 1 d., 7 straipsnio 1 dalis), pagal galiojantį teisinį reglamentavimą būdinga tai, kad turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise, t. y. netapatinamas su įmonės savininko turtu (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalys), tačiau savininkas, kaip ir pagal ankstesnį reglamentavimą, atsako už individualios įmonės prievoles visu savo turtu, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka individualios įmonės turto (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Taigi individuali įmonė (juridinis asmuo) ir jos savininkas (fizinis asmuo) civiline teisine prasme yra du atskiri teisinių santykių subjektai (LAT nutartis Nr. 3K-3-455/2008). Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis nepagrįstai savo apeliaciniame skunde deklaruoja individualios įmonės turto neatskirtinumą nuo jo, kaip savininko (fizinio asmens) turto, kadangi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise ir – netapatinamas su įmonės savininko turtu (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalys).

Aplinkybę, kad šildymo katilas „V. G300/6“ iki bankroto bylos iškėlimo priklausė A. J. individualiai įmonei, o po bankroto bylos iškėlimo bankrutuojančiai A. J. individualiai įmonei, patvirtina 2005-09-23 PVM sąskaita faktūra, iš kurios matyti, kad A. J. individuali įmonė iš UAB (duomenys neskelbtini) pirko šildymo komplektą už 21 138,00 Lt (1 t., 28 b. l.) ir kad viena šio komplekto dalių – katilas V. G300/6 (1 t., 29 b. l.); ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją 2005-09-24 aktas, kuriame nurodyta, kad ilgalaikis turtas – šildymo komplektas, įsigytas 2005-09-23 (pagal dokumentą (duomenys neskelbtini)), perduotas naudoti ūkinėje veikloje nuo 2005-09-24 (2 t., 152 b. l.,); A. J. individualios įmonės 2008-12-31 inventorizacijos apyrašas, kuriame 8 pozicijoje įrašytas šildymo komplektas, įsigytas 2005-09-24 (2 t., 153-156 b. l.).

Be to, bylos duomenys tvirtina ir tai, kad nuteistasis A. J. žinojo, to jis apeliaciniame skunde ir neneigia, kad Šiaulių apygardos teismo 2009-01-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-312-267/2009 (nutartis įsiteisėjo 2009-01-27) A. J. individualiai įmonei buvo iškelta bankroto byla, o bankrutavusios A. J. individualios įmonės bankroto administratoriumi buvo paskirtas UAB (duomenys neskelbtini) (1 t., 47–48 b. l.). Toliau iš bylos duomenų seka, kad 2009-03-13 ilgalaikio turto perdavimo-priėmimo aktais Nr. 1, Nr. 2 A. J., kaip bankrutuojančios A. J. individualios įmonės savininkas, perdavė administratoriaus įgaliotam asmeniui įmonės ilgalaikį turtą, tame tarpe ir šildymo komplektą (1 t. 113, 114 b. l.). Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte inter alia (be kita ko) numatyta, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui, kad nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo. Atitinkamos nuostatos suformuotos ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte, 2 punkte, 11 straipsnio 3 dalies 3 punkte, iš kurių seka, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų ir paskiriamas administratorius, kuris vienas valdo, naudoja ir disponuoja bankrutuojančios įmonės turtą. Taigi jau šioje teisinėje situacijoje pažymėtina, kad bankrutuojančiuos įmonės savininkui jo įmonės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo, tai iš esmės sudaro nuosavybės teisės turinį, pabaigos momentas yra nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimas, todėl tokiai nutarčiai įsiteisėjus įmonės turtas bankrutuojančios individualios įmonės savininkui BK 178 straipsnio prasme tampa svetimu.

Toliau savo apeliaciniame skunde nuteistasis ginčydamas savo kaltę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, teigia, kad 2009-03-13 bankrutuojančios A. J. individualios įmonės priėmimo perdavimo akte Nr. 2, kuriuo „neva“ jis visą turtą perdavė bankroto administratoriui yra suklastotas jo parašas, tačiau toks apelianto aiškinimas laikytinas deklaratyviu. Iš tiesų, bylos duomenys tvirtina, kad pagal A. J. pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl 2009-03-13 ilgalaikio turto perdavimo-priėmimo akto Nr. 2 suklastojimo, tačiau pastebėtina tai, kad šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y., kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymių, kas buvo konstatuota ir neskundžiamojoje Šiaulių apygardos teismo 2012-02-03 nutartyje (2 t., 86-88 b. l.). Be to, tai, kad aptariamą aktą, priešingai apelianto tvirtinimams, visgi pasirašė pats A. J., apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino liudytojai V. G. ir A. S., kur V. G. patvirtino kartu su A. J. pasirašęs ginčijamą aktą, o su jais buvęs liudytojas A. S., patvirtino buvęs kartu su V. G., perimant A. J. įmonės turtą. Be kita ko, tai, kad nuteistasis perdavė administratoriaus įgaliotam asmeniui visą įmonės ilgalaikį turtą, tarp jų ir šildymo komplektą (1 t. 113, 114 b. l.), teismo posėdžio metu civilinėje byloje Nr. B2-312-267/2009 patvirtino pats A. J. ir paaiškino, kad visą santuokoje įgytą turtą yra perdavęs valdyti bankrutuojančios įmonės administratoriui (2 t., 38–39 b. l.).

Taip pat, kaip matyti iš nuteistojo A. J. apeliacinio skundo turinio, jis neneigia savavališkai išardęs ir išvežęs šildymo katilą iš jo buvimo vietos, tačiau skunde išreiškia versiją, kad jis šildymo katilą parsivežė remontuoti, nes šį katilą reikėjo paruošti naujam šildymo sezonui, o Šiaulių apygardos teismas 2009-07-15 nutartimi jam leido naudotis turtu. Nepaisant to, kolegija, remdamasi išdėstytų duomenų visuma, konstatuoja, jog šioje byloje esančiais duomenimis nustačius, kad apeliantas A. J. žinojo, kad jo įmonei yra iškelta bankroto byla ir areštuotas jo ir jo įmonės turtas, to jis neneigė ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu, o jis tą turtą yra perdavęs valdyti bankrutuojančios įmonės administratoriui (2 t., 38–39 b. l.), A. J. atlikti veiksmai – savavališkas šildymo katilo perkėlimas iš jo buvimo vietos į kitame rajone esančias patalpas, apie tai nepranešus šį turtą administruojančiam administratoriui, šio katilo radimas tik kratos metu A. J. naudojamame dirbtuvių – garažo patalpose – yra tie objektyvūs duomenys, kurie paneigia apelianto iškeltą versiją dėl šildymo katilo remonto. Be to, kaip matyti iš paties nuteistojo skundo, jis nurodė, kad katilą išsivežė remontuoti birželio mėnesį, nes jį reikėjo paruošti naujam šildymo sezonui, nors, kaip minėta, aptariamas katilas buvo rastas kratos metu spalio pabaigoje (2010-10-26), t. y. šildymo sezonui jau prasidėjus, ir sutinkant su nuteistojo teiginiais, taip jo per beveik 6 mėnesius ir nesutaisius. Kartu šioje situacijoje atkreiptinas dėmesys ir į prieštaringus paties apelianto paaiškinimus, kai jis tą pačią dieną, kai 2010-10-26 kratos metu (duomenys neskelbtini), S. J. priklausančiame A. J. naudojamame dirbtuvių – garažo pastate, buvo rastas ir paimtas šildymo katilas ir atskiros jo detalės (1 t., 78–79 b. l.), nurodė, kad šis katilas – tai jo asmeninė nuosavybe, kad jis jo nebuvo perdavęs bankroto administratoriui, o apie tai, kad aptariamas katilas būtų buvęs sugedęs, nieko neužsiminė (1 t., 97 b. l.).

Taigi, pirmiau išdėstytais duomenimis, o ne prielaidomis, kaip teigiama nuteistojo skunde, A. J. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta.

Apeliaciniame skunde minima aplinkybė, kad teismas visiškai nenagrinėjo ir nevertino 2009 m. liepos 15 d. Šiaulių apygardos teismo nutarties (1 t., 103 b. l.), kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės A. J. ir R. J. (L.) turtui, kadangi šia nutartimi buvo nutarta areštuoti visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį jo bei buvusios sutuoktinės turtą, leidžiant juo naudotis, įtakos A. J. kaltės klausimui neturi, kadangi aptariama nutartimi buvo areštuotas asmeninis A. J. ir R. J. (L.), kaip individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinės turtas bei leista naudotis asmeniniu, o ne bankrutuojančios individualios A. J. įmonės turtu.

Be to, iš nuteistojo skundo turinio matyti, kad neigdamas savo kaltę nusikaltimo padaryme, apeliantas savo skundu nesutinka ir su priteistu civiliniu ieškiniu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Iš bylos medžiagos matyti, kad bankrutavusi A. J. individuali įmonė 2010-10-14 nutarimu buvo pripažinta civiliniu ieškovu (1 t., 36 b. l.), po to pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (1 t., 38–39 b. l.), o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsisakė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apylinkės teismas bankrutavusios A. J. individualios įmonės pareikštą 26 361,70 Lt civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo laikė pagrįstu ir jį tenkino. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo civiliniam ieškovui priteistas 26 361,70 Lt turtinės žalos atlyginimas už šildymo sistemos renovavimą bei papildomą apsaugos įvedimą, per didelis, priteistas civiliniam ieškovui nepagrindus būtinumo atlikti tokios apimties ne tik šildymo sistemos atkūrimo darbus, bet ir pačios katilinės renovavimą, apsaugos sistemos įrengimą bei negalimumo sutvarkyti senosios šildymo sistemos įrengimų. Esant aptartoms aplinkybėms, konstatuotina, kad vien tik civilinio ieškovo reikalavimą patvirtinančių duomenų (1 t., 50–70 b. l.), kurie, ieškovo manymu, pagrindžia jo patirtas išlaidas, pateikimas, kolegijai nenustačius, kad šios civilinio ieškovo patirtos išlaidos turi tiesioginį priežastinį ryšį su A. J. atliktais neteisėtais veiksmais, nėra ir negali būti besąlyginis pagrindas tenkinti civilinio ieškovo pateiktą civilinį ieškinį visoje apimtyje. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamajame procese kaltininkas atsako tik už BPK nustatyta tvarka įrodytą jo nusikalstamais veiksmais padarytą realią žalą, už kurios padarymą jis nuteistas (kasacinės nutartys Nr. 2K-562/2012, 2K-114/2013). Todėl aukštesnės instancijos teismas, remdamasis šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, kad bankrutavusiai A. J. individualiai įmonei padaryta žala lygi A. J. pagrobto turto – šildymo katilo „Viadrus G300/6“ – sumai 8210,75 Lt. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų, mažinant iš nuteistojo A. J. bankrutavusios A. J. individualios įmonės naudai priteistą turtinės žalos dydį iki 8 210,75 Lt.

Kiti nuteistojo skunde nurodyti teiginiai, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, jog katilas yra neveikiantis ir neturi vertės, o UAB (duomenys neskelbtini) nėra įstaiga, kuri gali teikti ekspertinę išvadą apie tai, kad katilas neturi jokios vertės, atmestini. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, darymas, yra teismo, priimančio baigiamąją aktą, prerogatyvą, o apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo abejoti (duomenys neskelbtini) pateikta pažyma (1 t., 41-44), kurioje nurodyta, kad jų apžiūrėtas katilas jokios vertės kaip šildymo katilas neturi, o naujo tokio šildymo katilo kaina apie 8000 Lt, nėra ir pagrindo ja nesiremti, juo labiau, kad tokią vertę, t. y. 8210,75 Lt, pats A. J. nurodė 2009-01-28 pažymoje apie A. J. individualiai įmonei priklausantį ilgalaikį materialų turtą (1 t., 35 b. l.).

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdžio metu civilinio ieškovo atstovas advokatas L. Blažulionis pateikė prašymą priteisti iš nuteistojo R. J. 1850 Lt teisminių išlaidų. Teismui buvo pateiktos sąskaitos už teisines paslaugas, patvirtinančios 1850 Lt A. J. individualios įmonės sumokėjimą advokatui už atstovimą ir atsikirtimų paruošimą apeliacinio proceso metu. Atsižvelgiant nurodytas aplinkybes bei tai, kad šioje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šiuo sprendimu tenkintinas iš dalies, civilinio ieškovo atstovo prašomos priteisti išlaidos advokato paslaugoms apmokėti priteistinos dalinai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendį pakeisti:

iš A. J. Bankrutavusiai A. J. individualiai įmonei priteistą 26 361,70 Lt (dvidešimt šešių tūkstančių trijų šimtų šešiasdešimt vieno lito 70 ct) turtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 8 210, 75 Lt (aštuonių tūkstančių dviejų šimtų dešimties litų 75 ct).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš nuteistojo A. J. 500 Lt (penkis šimtus litų) atstovavimo išlaidų Bankrutavusiai A. J. individualiai įmonei.