Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės Z. J. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Z. J. ieškinį atsakovams R. J., A. P., Zarasų rajono savivaldybės administracijai, tretieji asmenys Zarasų rajono 1 notarų biuro notarė J. V., Utenos rajono 1 notarų biuro notarė D. M., VĮ Registrų centro Utenos filialas, B. B., V. B., J. J., dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, jeigu priešingo nereikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šiuo atveju bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliantės skundo argumentai, susiję su netinkamu procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, taikymu, materialinės teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties institutą, aiškinimu bei taikymu. Teisėjų kolegija, išklausiusi byloje dalyvaujančių asmenų ir atstovų kalbas dėl skundo argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus (CPK 185 str.) ir padarė pagrįstas išvadas dėl pareikštų reikalavimų, jų netenkindamas.

Dėl palikimo priėmimo pradedant turtą faktiškai valdyti

Byloje nustatyta, kad 1979-01-27 mirė V. J., turėjęs penkis vaikus – sūnus Pranciškų, Albiną, Joną, dukteris Bronę ir Valę. Po V. J. mirties liko turtas – gyvenamas namas su kiemo statiniais (buvęs ūkinis kiemas „Aukštaičių kraštas“ kolūkio teritorijoje) adresu Gulbinės kaimas, Zarasų rajonas. Aktualiu nagrinėjamai bylai laikotarpiu galiojusio CK 601 str. numatė, kad mirus kolūkiečių kiemo (valstiečių ūkio) nariui, paveldėjimas kiemo turte neatsiranda, nebent nelieka kitų kiemo (ūkio) narių – tuomet įpėdiniai paveldi bendra tvarka. Po V. J., pergyvenusio savo sutuoktinę, mirties kitų kiemo narių neliko (b.l. 141), todėl kiekvienam iš jo vaikų atsirado teisė paveldėti tėvo turto dalį. Galiojusio 1964 m. CK 587 str. 1 ir 2 dalys numatė, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti; neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis; laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Analogiškas palikimo priėmimo teisinis reglamentavimas, papildant jį galimybe priimti palikimą taip pat ir kreipiantis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto aprašo sudarymo, yra nustatytas ir šiuo metu galiojančiame CK. Taigi palikimo priėmimas – tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo.

Nagrinėjamu atveju vienas iš galimų įpėdinių – J. J. priėmė palikimą paduodamas notarui pareiškimą apie jo priėmimą (b.l.118-125). 1986-08-05 jam buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą (b.l. l26). Ir priešingai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog apeliantės sutuoktinis P. J. jokių aktyvių veiksmų, neabejotinai patvirtinančių jo siekį realizuoti savo teisę į tėvo palikimą - perimti tėvui priklausiusį turtą, jį valdyti kaip savo, laikant save turto (ar jo dalies) savininku, neatliko. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš veiksmų fakto (turto perėmimas ir disponavimas juo kaip nuosavu daiktu) ir veiksmų pobūdžio (įpėdinis tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus). Tik abiejų šių aplinkybių sutaptis reiškia, jog faktinis palikimo priėmimas įvyko, t.y. įpėdinis atliko veiksmus, kuriais parodo, jog siekė įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise.

Nors apeliantė su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, teigdama, kad tėvo palikimą faktiniu valdymu priėmė būtent jos sutuoktinis P. J., o ne pastarojo brolis J. J., teisėjų kolegija tokių skundo argumentų pagrįstais nepripažįsta. Byloje šalimis, trečiaisiais asmenimis ar liudytojais apklausti asmenys nurodė, kad apeliantės sutuoktiniui P. J. ir jo broliui J. J. esant gyviems, jokių ginčų dėl paveldėjimo nekilo. Vertinant šių asmenų paaiškinimų turinį (kuris iš brolių realiai naudojosi namu, turėjo raktus, remontavo, atliko namo fizinės būklės išlaikymo, remonto darbus ir pan.) bei patikimumą, kolegija atsižvelgia į tai, kad savarankišką teisinį interesą galintys turėti asmenys – pirmosios eilės paveldėtojai B. B. ir V. B. (palikėjo dukterys), J. J. (palikėjo marti) palaikė būtent palikimo priėmimo faktą teisiškai įforminusio brolio Jono pusę, kategoriškai tvirtindamos apie šeimoje buvusį susitarimą, kad namas atitenka šiam broliui. Pasak jų, tokia buvusi tėvo V. J. valia, todėl kiti vaikai savo teisių į palikimą nerealizavo. J. J. taip pat paaiškino apie namo draudimo aplinkybes, patvirtinusi, jog J. J. pats ir per ją mokėdavo už namo draudimą (b.l.l157). Tokių įmokų mokėjimą yra patvirtinusi ir giminystės santykiais nei su viena šalimi nesusijusi liudytoja A. V. (b.l.178). Proceso dalyviai bei liudytojais apklausti A. V., L. U. (b.l.179), V. J., A. P., A. B., A. B., J. Ž., B. B. (b.l. 159-161) nurodė, jog J. J. vasarodavo paveldėtame tėvų name, pats jį prižiūrėjo, tvarkė ir remontavo, jame šventė ir savo jubiliejų, didžioji dalis liudytojų bei bylos proceso dalyvių dalyvavo šioje šventėje. Be to, apeliantės sūnus V. J. teismo posėdyje taip pat yra pripažinęs, jog 1986 m. pavasarį be jų žinos sodyba buvo pradėta remontuoti, iškirsti krūmai, uždengtas stogas (b.l.158). Visų šių paaiškinimų visuma, ypač priimant domėn kitų galėjusių tapti įpėdiniais asmenų paaiškinimų svarumą, kartu su rašytiniais bylos įrodymais apie faktinį naudojimąsi paveldėtu daiktu ir pastatų draudimo įmokų apmokėjimą (b.l.120-124), ir leidžia spręsti, kad palikimą jo atsiradimo metu priėmė būtent J. J., vėliau oficialiai paveldėjimą įforminęs pas notarą. Tokią išvadą suponuoja tikimybių pusiausvyros principas. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teis­mas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (CPK 185 str.). Pažymėtina ir tai, kad 1986-07-05 J. J. pareiškimas notarui apie palikimo priėmimą, kuriame, pasak apeliantės, yra nuslėpti kiti įpėdiniai, nurodant, jog tokių nesama (b.l.119), gali būti traktuojamas ir priešingai – kartu su faktu, jog iki šio pareiškimo notarui padavimo net septynerius metus po V. J. mirties niekas kitas iš potencialių įpėdinių nesiėmė jokių aktyvių veiksmų tvarkant palikimo reikalus (o apeliantės sutuoktinis tokių veiksmų neatliko net 25 metus iki savo paties mirties), taip pat patvirtina buvus brolių ir seserų susitarimui, jog likęs tėvo turtas atitenka J. J. (kitų įpėdinių sutikimas).

Apeliantės nuoroda skunde į išrašus iš ūkio knygų, į J. J. gyvenamosios vietos deklaravimą Utenos m., į jo nuolatinį gyvenimą bei darbą kitur, ką paliudijo ir D. N. bei A. B. (b.l.179), ir kas, jos manymu, patvirtina, jog Jonas kartu su tėvu name negyveno, taigi ir palikimo nepriėmė, teisiškai nereikšminga. Viena vertus, pats V. J. prieš mirtį gyveno pas savo dukterį V. B.. Kaip paaiškino pastarosios dukra, liudytoja V. J., apeliantės sutuoktinis P. J. taip pat atsisakė namo Jono naudai, nesikišo į namo reikalus ir jo netvarkė, tą patį padarė jos motina, nors šiai, pasak liudytojos, labiausiai toks palikimas priklausytų. Ši liudytoja taip pat atkreipė dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad jeigu ne J. J., kuris dengė stogą, tvarkė langus, namas būtų sugriuvęs (b.l. 159-160).

Antra vertus, palikimo priėmimas nereiškia nuolatinio gyvenimo paveldėtame name, juo labiau, kad jame net nėra elektros (b.l. 143). Nei viena galiojusi ar įsigaliojusi šiuo metu teisės norma, nei teismų praktika nenumato įpėdinio asmeninio gyvenimo gyvenamojoje patalpoje, kaip privalomos sąlygos palikimo priėmimo faktui konstatuoti, pareigos. Tokia aplinkybė galėtų būti tik papildomas įrodymas drauge su kitais, siekiant teisme nusistatyti palikimo priėmimo juridinę reikšmę turintį faktą. Be to, pati apeliantė taip pat niekada nėra tvirtinusi, kad jos velionis vyras P. J. realiai apsigyveno ginčo name ir tokiu būdu priėmė palikimą. Todėl apeliantės skundo argumentas, kad J. J. faktiškai nevaldė palikimo – išvyko iki jam atsirandant – atmestinas. Šiuo atveju faktinis palikimo priėmimas, kaip jau aptarta, patvirtinamas bylos įrodymais - trečiųjų asmenų bei liudytojų parodymais ir b.l. 122 esančia pažyma.

Trečia, jeigu J. J. būtų oficialiai deklaravęs savo gyvenamąją vietą pas tėvą V. J. ir realiai ūkyje gyvenęs, palikimas iš viso nebūtų atsiradęs, kadangi, kaip nurodyta, mirus kolūkiečių kiemo (valstiečių ūkio) nariui, jeigu lieka kitų kiemo (ūkio) narių, paveldėjimas kiemo turte neatsiranda, šis turtas lieka kitų kiemo narių nuosavybė (V. J. mirties metu galioję CK 601 str. 1 d., 133 str.).

Sprendžiant dėl apeliantės mirusio sutuoktinio paveldėjimo per faktinio valdymo institutą, teisėjų kolegija pažymi, kad gyvenimas šalia paveldėjimo objekto prielaidų tokiai išvadai padaryti dar nesudaro. Apeliantė į bylą nepateikė jokių faktinių duomenų, galinčių patvirtinti, kokiais aktyviais veiksmais P. J. realizavo savo teisę paveldėti, t.y. ar prisidėjo prie kurių nors galimų su namu susijusių išlaidų (mokesčių) apmokėjimo, ar tvarkė, remontavo ir prižiūrėjo namą (lėšomis ar darbu). Tokius veiksmus, kaip jau minėta, atliko tik J. J.. Todėl nei namo raktų turėjimas, nei leidimas laikinai pasinaudoti šiuo namu kitiems asmenims, ką paliudijo K. V. ( b.l. 178), nei naudojimasis aplink namą esančia pieva patys savaime valdymo nuosavybės teise, apibrėžto CK 4.37 str., dar nepatvirtina, juo labiau, kad, pasak liudytojų ir trečiųjų asmenų, brolių Jono ir Pranciškaus santykiai buvę geri. Tokio fakto nustatymą išimtinai lemia veiksmų pobūdis – tik įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių akivaizdu, kad jis perimą turtą ir valdo jį kaip savo, neabejotinai laiko save turto savininku. Tačiau tokio pobūdžio veiksmų atlikimas šiuo atveju byloje nebuvo įrodytas. Be to, kaip pripažino apeliantė, ir jokių kitų savo tėvo V. J. daiktų ar turto P. J. nepaveldėjo, nes kitą turtą dar iki tėvo mirties pasiėmė V. B., pas kurią tėvas ir apsigyveno. Apeliantė pripažino taip pat ir tai, jog ginčo namo netvarkė, laukė, kol šis sugrius (supus), nes aplink namą yra jai priklausanti žemė bei miškas. Kaip tvirtino teisme, namas jau pusiau sugriuvęs ir ji nesutiksianti, kad atsakovai jos žemėje statytų vilą (b.l. 180). Dabartinę namo būklę įrodo VĮ Registrų centro pažymėjimo duomenys – namas fiziškai pažeistas ir 70 proc. nusidėvėjęs (b.l.51-52). Tai reiškia, kad jokio teisinio intereso į patį namą, kaip paveldėjimo objektą, apeliantė net neturi, o jo paveldėjimo įteisinimo procesas pradėtas turint interesą į prie namo suformuotą namų valdą, į šią aplinkybę atkreipė dėmesį ir atsakovo Zarasų raj. savivaldybės atstovas (b.l. 155), ir atsakovė A. P. (b.l.156).

Nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės skundo argumentai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų teisingumo bei pagrįstumo. Patikimų duomenų, kad P. J. po savo tėvo V. J. mirties 1979-01-27 faktiškai priėmė šio palikimą – medinį namą - ir valdė jį kaip savo nuosavybę, iki pats mirė 2004-10-30, byloje nėra. Todėl vien dėl šios priežasties reikalavimai negali būti tenkinami.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo argumentai, išdėstyti atmetant ieškovės reikalavimą dėl praleisto ieškinio senaties termino, taip pat pripažintini teisingais. Kolegija nesutinka su skundo motyvu, kad šiuo atveju termino pradžia ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą skaičiuotina nuo nekilnojamojo turto duomenų išrašo 2008-04-16 gavimo ir apeliantė šio termino nepraleido.

Nagrinėjamam ginčui ieškinio senatimi yra sutrumpintas vienerių metų terminas (CK 1.125 str. 2 d., 5.8 str.). Taikant CK 5.8 str. nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą, nustatytą asmeniui, pretenduojančiam į palikimą ir ginčijančiam kitų asmenų palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, reikšminga yra nustatyti šio termino taikymo sąlygas. Konstatavus faktą, kad P. J. įstatymų nustatyta tvarka neįgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusios teises ir nėra įgijęs nuosavybės teises į paliktą turtą, nėra pagrindo ir kvalifikuoti šio ginčo kaip kilusio bendraturčių ginčo dėl turto, taikant bendrąjį ieškinio senaties terminą. Todėl apeliantės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas būtent vienerių metų ieškinio senaties terminas.

Nu­sta­tant ieš­ki­ni­o se­na­ties ter­mi­no pra­džią, le­mia­mą reikš­mę tu­ri sub­jek­ty­vus kri­te­ri­jus, t.y. mo­men­tas, ka­da as­muo su­ži­no­jo ar tu­rė­jo su­ži­no­ti apie sa­vo tei­sės pa­žei­di­mą. Kolegijos vertinimu, teismas teisingai sprendė esant šį terminą akivaizdžiai praleistu, teisingai konstatavo, kad ir pats P. J., ir jo sutuoktinė, apeliantė Z. J. neabejotinai žinojo apie brolio J. J. paveldėjimą, jo įforminimą. Tokį neabejotiną žinojimą patvirtina ir matininku dirbusio liudytojo V. Š. paaiškinimai teisme. Šis liudytojas paaiškino, kad dar 1999 m., matuojant mišką Pranui ir Zofijai, šie nurodė nematuoti prie ginčo namo esančio žemės sklypo, nes namas priklausąs broliui ir šis turėtų pats tvarkytis (b.l. 159). Ieškovės atstovas teisme patvirtino, kad jau po P. J. mirties iškilo problema dėl žemės, ieškovei buvo paaiškinta, kad jai nebus atkurtos nuosavybės teisės į turėtą žemę viename gabale, kadangi tam kliudo ginčo namo priklausomybė kitam asmeniui (b.l.153). Pati apeliantė teisme pripažino su vyru buvusį pokalbį apie tai, kad jie turėsią problemų dėl šio namo, pripažino, kad, vyrui mirus, iš tiesų negalėjo įforminti jo tėvų namo, kaip vyro palikimo, savo vardu (b.l.179-180). Išvardinti bylos duomenys paneigia apeliantės teiginius, esą tik 2008 m. ji sužinojo apie ginčijamą paveldėjimo teisės liudijimą. Kolegija pažymi, kad tiek apeliantė, tiek ir jos sutuoktinis P. J., būdami apdairūs ir rūpestingi (CK 1.5 str.), turėjo pareigą ir galimybę ženkliai anksčiau pasidomėti ginčo turto įregistravimu, juo labiau, kad nekilojamojo turto registro duomenys yra vieši (CK 1.5 str.), o apie broliui J. J. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą vėliausiai sužinojo 2004 m. pabaigoje, kuomet mirė P. J.. Konstatuotina, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, taigi ir šis skundo argumentas nesudaro prielaidų panaikinti ar pakeisti iš esmės teisėto bei pagrįsto teismo sprendimo.

Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovei A. P. priteistinos jos turėtos 800 Lt bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos. (CPK 98 str.).

Iš apeliantės valstybės naudai taip pat priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos – 31,50 Lt (b.l. 208) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Z. J. 800 (aštuonis šimtus) litų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų A. P. naudai.

Priteisti iš Z. J. 31 (trisdešimt vieną) litą 50 centų pašto išlaidų valstybės naudai.