- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-31
- Bylos Nr.
- 2A-1651-340/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-11629-2010-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Atsakovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo ir ieškinio senaties termino taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 737 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka. Nurodė, kad 2007-10-11 kelyje Vilnius – Lyda 18 km įvyko eismo įvykis, kurio kaltininkas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdraustas UAB DK „PZU Lietuva“. Eismo įvykio metu nukentėjusi kito automobilio keleivė buvo laikinai nedarbinga laikotarpiu nuo 2007-10-12 iki 2007-12-29. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais jai už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2007-10-14 iki 2007-12-29 buvo paskirta 737 Lt ligos pašalpa. Ieškovas 2010-10-01 raštu kreipėsi į UAB DK „PZU Lietuva“ dėl 737 Lt žalos, padarytos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, atlyginimo, tačiau atsakovas 2010-10-29 raštu atsisakė atlyginti valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytą žalą. Kadangi šalių nesieja draudiminiai teisiniai santykiai, taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad byloje esantys dokumentai patvirtina, kad apie padarytą žalą VSDFV Vilniaus skyrius turėjo sužinoti sprendimų dėl teisės į ligos pašalpą priėmimo dienomis, tačiau į atsakingą draudiką dėl žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi tik 2010-10-01, t. y. praleidęs įstatymo numatytą vienerių metų terminą pretenzijai pateikti. Draudikas neturi pagrindo išmokėti draudimo išmoką, kadangi tokių terminų nesilaikymo pasekmė yra žalą padariusio asmens draudiko prievolės pasibaigimas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 str. 4 d. prasme. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad ligos pašalpa nukentėjusiajai buvo mokama ir ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakingą draudiką įstatymų pagrindu. Vadinasi susidarė subrogacijos situacija. Pažymėjo, jog tarp trečiojo nukentėjusiojo asmens bei atsakingo draudiko yra susiklostę žalos atlyginimo, o ne sutartiniai draudimo teisiniai santykiai, atitinkamai, atsakingas draudikas įgijo teisę reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pateikusiam VSDFV Vilniaus skyriui visus atsikirtimus, kuriuos jis būtų reiškęs nukentėjusiajam trečiajam asmeniui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2011-11-18 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2007-10-11 S. L. vairuodamas automobilį Volvo S40 pažeidė KET 53, 196 punktų reikalavimus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo įvykio dalyvių, kitų asmenų ir jų turto saugumui bei aplinkai, nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio Honda Civic, išvažiavęs į pagrindinį kelią sudarė kliūtį automobilio Honda Civic vairuotojai, kuri vengdama susidūrimo išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą bei grįždama į savo eismo juostą nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Eismo įvykio metu nukentėjo automobilio Honda Civic keleivė A. R., kuriai dėl krūtinkaulio lūžio nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. 2008-06-30 ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nukentėjusiajai ir įtariamajam susitaikius. VSDFV Vilniaus skyriaus 2007-11-26, 2007-12-21, 2008-02-25 sprendimais dėl A. R. teisės į ligos pašalpą buvo paskirta ir išmokėta 737 Lt ligos pašalpa. S. L. eismo įvykio metu vairuotas automobilis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdraustas UAB DK „PZU Lietuva“. 2010-10-01 ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl 737 Lt žalos, padarytos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, atlyginimo. Atsakovas 2010-10-29 raštu atsisakė atlyginti valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytą žalą. Teismas konstatavo, jog socialinio draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos atgręžtinio reikalavimo teisė pagal TPVCAPDĮ 19 str. 10 d. nustatyta taip, kad ši teisė nukreipta į atsakingą draudiką, ir tik kai atsakingo draudiko nėra, – į žalą padariusį asmenį. Taigi pagal specialųjį reglamentavimą socialinio draudimo išmoką išmokėjęs subjektas, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs regreso teisę, šią teisę į žalą padariusį asmenį gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu nėra atsakingo draudiko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. M. L., bylos Nr. 3K-3-584/2009). Siekiant nustatyti, koks konkretus ieškinio senaties terminas taikytinas atitinkamam ginčui, pirmiausia būtina teisingai kvalifikuoti šalių teisinius santykius ir nustatyti ieškinio dalyką, t. y. pagrindinis ieškinio dalykas yra labiau susijęs su TPVCAPD sutartimi, jos aiškinimu ar vykdymu, ar labiau susijęs su žalos atlyginimo dėl deliktinių teisinių santykių. Teismas sprendė, kad ginčo šalis sieja draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų turinio nustačius, kad pirmoji ligos pašalpa nukentėjusiajai buvo išmokėta 2007-11-26, jog ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo tik 2010-11-15, atsakovo atžvilgiu reikalavimui dėl išmokėtos ligos pašalpos grąžinimo yra praleistas ieškinio senaties terminas. Vadovaujantis CK 1.131 str. 1 d. nuostatomis, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Iš teismui pateiktų įrodymų nenustatyta, kad ieškovas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-11-18 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį dėl 737 Lt žalos regreso tvarka priteisimo. Apelianto nuomone, teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl sprendimas turėtų būti panaikintas. Teismas netinkamai kvalifikavo ginčo šalis siejančius teisinius santykius, dėl to nepagrįstai atmetė ieškinį kaip pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą. Apeliantas nesutinka su padaryta išvada, kad byloje šalis sieja draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilęs ginčas yra susijęs ne su draudiminiais, o su deliktiniais teisiniais santykiais. Prašoma priteisti žala atsirado, kai įvykio metu dėl trečiojo asmens kaltės nukentėjusiajam asmeniui, vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu, buvo išmokėta valstybinio socialinio draudimo išmoka (ligos pašalpa), mokama asmens sužalojimo atveju, taigi tokiam reikalavimui taikytinas CK 1.125 str. 8 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atmesdamas ieškinį teismas turėjo argumentuoti, kodėl netaiko tokio pobūdžio bylose suformuoto vieningo precedento, tačiau tokie argumentai sprendime nenurodyti. Nurodo, jog trejų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi dėl 2007-10-11 įvykusio eismo įvykio ligos pašalpos buvo paskirtos 2007-11-26, 2007-12-11 ir 2008-02-25 sprendimais, o į teismą kreiptasi 2010-11-12.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, sprendimas teisingas ir pagrįstas. Nurodo, jog draudiko atsakomybė yra sutartinė, taigi draudimo kompanija atsako tik prisiimtų įsipareigojimų ribose. Remdamasis kasacinio bei Vilniaus apygardos teismo nutartimis teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl teisinių santykių įvertinimo buvo priimtas atsižvelgiant į nuoseklią tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismų praktiką ir jai neprieštarauja. Atsakovui pateiktas reikalavimas yra ne regresinis, o subrogacinis. Taip pat pabrėžia, jog ieškinys netenkintinas ir dėl praleisto pretenzijos pateikimo termino.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.
Pagal CPK 320 str. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ieškovą ir atsakovą sieją draudimo teisiniai santykiai, atmetęs ieškinį kalto dėl avarijos padarymo asmens draudikui pritaikius vienerių metų ieškinio senaties terminą, netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, neatskleidė nagrinėjamos bylos esmės, kas sudaro pagrindą panaikinti teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).
Ieškovas – VSDFV Vilniaus skyrius kreipėsi dėl 737 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka. Nurodė, jog 2007-10-11 įvykusio eismo įvykio metu nukentėjusiajai, apdraustajai socialiniu draudimu, dėl patirtų sužalojimų laikinai, iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų buvo skirta 737 Lt ligos pašalpa; išmokėtą pašalpą ieškovas prašo priteisti iš kalto dėl avarijos asmens draudiko – atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas netinkamai kvalifikavo ginčo šalis siejančius santykius, kaip draudiminius. Ieškovas – VSDFV Vilniaus skyrius, išmokėjęs avarijos metu nukentėjusiajam asmeniui ligos pašalpą, perėmė nukentėjusiojo avarijoje asmens reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo į kaltąjį dėl avarijos padarymo asmenį, t. y. įvyko reikalavimo perleidimas, subrogacija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje aiškinama, kad subrogacijos atveju, kai draudikas išmoka pagal draudimo sutartį draudimo išmoką draudėjui dėl trečiojo asmens padarytos draudėjui žalos, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis: draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis 2005 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2005; 2008 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2008, kt.). Tokiu būdu subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia, tik pasikeičia šios prievolės šalis, ieškinio senaties terminui ir jo skaičiavimo tvarkai taikoma CK 1.128 str. įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Tai reiškia, kad ieškovo reikalavimui kaltajam asmeniui dėl žalos atlyginimo taikytinas CK 1.125 str. 8 d. numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o teismo išvada, jog šalių ginčo santykiams turėtų būti taikomas CK 1.125 str. 7 d. numatytas 1 metų ieškinio senaties terminas teisiškai nepagrįsta.
Kita vertus, sutikus su apelianto argumentais dėl taikytino senaties termino, negalima vienareikšmiškai pripažinti, kad ieškinys pagrįstas ir tenkinamas. UAB DK „PZU Lietuva“ yra įtrauktas į žalos atlyginimo santykius kaip kalto dėl delikto asmens (Baltarusijos pil. S. L.) draudikas, jo atsakomybė yra susijusi su įprastinės transporto priemonių draudimo sutarties sąlygomis tarp atsakovo ir neįtraukto į bylos nagrinėjimą autoavarijos kaltininko. Bylą nagrinėjęs teismas šių aplinkybių nenagrinėjo, iš esmės buvo sprendžiamas klausimas tik dėl ieškinio senaties taikymo, t. y. šalių ginčo esmė liko neatskleista. Dėl paminėtų priežasčių byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; nagrinėjant bylą iš naujo ir aiškinantis, ar atsakovui kilo pareiga sumokėti už avarijos kaltininką drausimo išmoką, tikslinga apsvarstyti, ar teismo sprendimas įtakos avarijos kaltininko teises ir pareigas ir spręsti jo įtraukimo į bylos nagrinėjimą procesinį klausimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą panaikinti, bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.