- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-01-13
- Bylos Nr.
- I-1019-815/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03303-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- M. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas M. N. (toliau – ir pareiškėjas) su 2013 m. rugpjūčio 20 d. skundu (b. l. 1–2), kreipėsi į teismą, prašydamas:
1.1. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), neturtinės žalos atlyginimą – 35 000 Lt;
1.2. kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 96 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui.
2. Pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais.
2.1. Pareiškėjas atlieka bausmę Vilniaus PN. Pareiškėjas 2013 m. liepos mėn. kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, prašydamas suteikti leidimą ne iš giminaitės (J. G.) priimti MP3 grotuvą (ausinuką), kadangi pareiškėjo artimieji nelanko, tai patvirtino Vilniaus PN Socialinio skyriaus darbuotojas pareiškėjo prašyme. Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus (toliau – ir APS) viršininkas D. Čekavičius atsisakė suteikti pareiškėjui minėtą leidimą.
2.2. Kalėjimų departamentas, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. liepos 24 d. skundą dėl diskriminacijos, kurią vykdo Vilniaus PN administracija, ir Konstitucijos pažeidimo, 2013 m. rugpjūčio 7 d. rašte Nr. 2S-3434 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir raštas Nr. 2S-3434), vadovaudamasis BVK 96 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad Vilniaus PN administracija, neleisdama J. G. perduoti MP3 grotuvą, nepažeidė galiojančių teisės aktų.
2.3. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus PN administracija, vadovaudamasi ydinga BVK 96 straipsnio 1 dalies nuostata, diskriminavo pareiškėją kitų nuteistųjų, turinčių sugyventinius arba artimus giminaičius, atžvilgiu ir pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnį, Konstitucijos 29 straipsnį. Minėtas teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šalies argumentai
2.4. Pareiškėjo nurodytų fundamentalių žmogaus teisių pažeidimu jam padaryta didžiulė moralinė žala, kurią įvertina 35 000 Lt, atsižvelgdamas į pažeistų teisių svarbą, nes mažesnis įvertinimas reikštų leidimą už simbolinį mokestį pažeidinėti Konstituciją ir minėtas pagrindines žmogaus teises.
II
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–11) nurodo, kad pareiškėjo reikalavimai yra neteisėti ir nepagrįsti, pareiškėjas skundas teisiškai nemotyvuotas, iš esmės jokiais neapgrįstas jokiais argumentais, nes argumentai yra abstraktūs, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.
1. Daiktai, kuriais leidžiama naudotis nuteistiesiems, išvardyti BVK 96 straipsnio 1 dalyje ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 173 punkte, šiuos daiktus nuteistieji gali įsigyti už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus arba šiuos daiktus nuteistajam gali perduoti sutuoktinis, sugyventinis arba artimieji giminaičiai, pateikę asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą bei dokumentą, padedantį nustatyti teisinį asmens šeimos santykį su nuteistuoju. Vilniaus PN pareigūnai, neleisdami J. G., kuri nėra nei pareiškėjo sutuoktinė, nei sugyventinė, nei giminaitė, perduoti pareiškėjui MP3 grotuvo, veikė teisėtai, atsižvelgdami į galiojančius įstatymų reikalavimus.
2. Pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau jis nepateikė jokių objektyvių, pagrįstų ir teisėtų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad pareiškėjui padaryta neturtinė žala. Nagrinėjamu atveju nėra nurodyti ir konstatuoti Vilniaus PN neteisėti aktai, neteisėtas veikimas / neveikimas, dėl kurio pareiškėjui tariamai padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas nepagrindė ir konkrečiai neįvardijo Vilniaus PN kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo / neveikimo ir kilusių pasekmių, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Vilniaus PN būtų sąmoningai, pažeisdami įstatymų reikalavimus, siekė diskriminuoti pareiškėją kitų nuteistųjų atžvilgiu. Pareiškėjas Vilniaus PN laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, todėl jokios išimtys, juolab pažeidžiančios galiojančių teisės aktų nuostatas, jam negali būti taikomos. Nenustačius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, reikalavimas atlyginti žalą negali būti pripažintas pagrįstu. Taigi, Vilniaus PN administracija jokiais veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jokios žalos jam nepadarė, todėl nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui klausimo.
III
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–15) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.
1. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl to, kad Vilniaus PN administracija neleido J. G., kuri nėra pareiškėjo sutuoktinė, sugyventinė ar artima giminaitė, perduoti pareiškėjui MP3 grotuvo, vadovaudamasis BVK 96 straipsnio 1 dalimi nustatė, kad Vilniaus PN nepažeidė galiojančių teisės aktų normų.
2. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pagal BVK 10 straipsnį bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymuose nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir teismo nuosprendyje. Nuteistųjų teisių bei laisvių suvaržymus, tam tikrais draudimus / pareigas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Pagal BVK 12 straipsnio 1 dalį nuteistieji privalo vykdyti įstatymuose įtvirtintus reikalavimus, laikytis nuteistiesiems nustatytų elgesio taisyklių. Specialiąsias nuteistųjų teises ir pareigas nustato atskirų rūšių bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuojantys BVK skyriai. BVK 96 straipsnyje reglamentuoja laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų teisę naudotis televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais, garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais daiktais.
3. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą, o nesant bent vienos iš jų viešoji atsakomybė negalima. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktuose priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, bet veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
IV
1. Pareiškėjas M. N. 2013 m. rugpjūčio 20 d. skunde teismui prašė skundą nagrinėti jam, M. N., nedalyvaujant (b. l. 1–2).
2. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. sausio 2 d. gautas pareiškėjo 2013 m. gruodžio 30 d. skundo papildymas, reg. Nr. Dok-13, teismui išsiųstas 2013 m. gruodžio 31 d. (žr. voką su Vilniaus pataisos namų ir pašto tarnybos spaudais), kuriame pareiškėjas, be kita ko, nurodo: Vilniaus PN neleido pareiškėjui atvykti į 2013 m. gruodžio 30 d. 9.00 val. teismo posėdį; remiantis su skundo papildymu pateiktais įrodymais, apreiškėjo asmens byloje nėra duomenų apie giminaičius, o 2013 m. kovo 29 d. pareiškėjas iš J. G. gavo perdavimą; Vilniaus PN sukėlė ilgalaikius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, nes pareiškėjas negali naudotis MP3 grotuvu, kita aparatūra, pavyzdžiui, asmeniniu televizoriumi. Su skundo papildymu pareiškėjas pateikė jo pasimatymų ir gautų siuntinių, perdavimų, banderolių su spauda apskaitos kortelės (toliau – ir Kortelė) duomenis apie tai, kad duomenų apie pareiškėjo giminaičius ir kitus artimuosius nėra, taip pat apie tai, kad 2013 m. kovo 29 d. jis iš J. G. gavo „Rūb. perd.“ (taip nurodyta asmens Kortelės skyriuje „Siuntinių, perdavimų ir banderolių su spauda apskaita“ skiltyje „Kas priimta (siuntinys, perdavimas, banderolė)“).
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
1.1. Pareiškėjas 2013 m. liepos 15 d. pateikė prašymą Vilniaus PN administracijai (direktoriui) leisti priimti MP3 grotuvą iš J. G., kadangi pareiškėjo daugiau kaip metus nelanko artimieji (b. l. 17). Vilniaus PN pareigūnas 2013 m. liepos 16 d. minėtame prašyme parašė, kad „Artimieji nelanko“, o 2013 m. liepos 174 d. Vilniaus PN APS viršininkas D. Čeakvičius nesutiko tenkinti pareiškėjo prašymą (b. l. 17).
1.2. Kalėjimų departamentas, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. liepos 24 d. skundą, kuriame pareiškėjas nesutiko su Vilniaus PN administracijos sprendimu neleisti jam priimti MP3 grotuvo iš pažįstamo asmens (J. G.) ir prašė įpareigoti Vilniaus PN administraciją suteikti leidimą gauti aparatūrą ir kitus daiktus iš pažįstamų asmenų, nes artimieji jo nelanko ir juo nesirūpina (b. l. 18), 2013 m. rugpjūčio 7 d. rašte Nr. 2S-3434 „Dėl skundo nagrinėjimo“, vadovaudamasis BVK 96 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad Vilnius PN administracija, neleisdama J. G. perduoti pareiškėjui MP3 grotuvo, nepažeidė galiojančių teisės aktų normų (b. l. 4, 16). Rašte Nr. 2S-3434 taip pat nurodyta jo apskundimo tvarka.
2. Šioje administracinėje byloje kyla ginčas dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalies taikymo bei aiškinimo, nes byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui buvo uždrausta gauti MP3 grotuvą (ausinuką) iš J. G.. Teismas pabrėžia, kad jis neabejoja Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais, atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui, nes minėtoji nuostata skatina nuteistuosius dirbti, bendrauti su artimaisiais, garantuoja jų teigiamus socialinius ryšius. Kitaip tariant, dirbantys nuteistieji, taip pat palaikantys ryšius su artimaisiais, yra labiau motyvuoti, nusiteikę socializacijai asmenys, negu kiti nuteistieji. Be to, minėtieji daiktai (ir MP3 grotuvai) nėra būtinojo naudojimo daiktai, o daugiau pramoginio pobūdžio daiktai. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalies konstitucingumo įvertinimo netenkinamas.
3. Pabrėžtina, kad pareiškėjas galėtų gauti MP3 grotuvą (ausinuką) iš sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių, tačiau J. G. tokia nėra, dėl to byloje nėra ginčo. Vadinasi, pareiškėjui teisėtai neleista naudotis MP3 grotuvu (ausinuku.)
4. Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 35 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nes, esą, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnio nuostatos.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:
„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“
Šioje administracinėje byloje teismas nenustatė nei priešingo teisei pareigūnų elgesio, nei pareiškėjui padarytos žalos fakto, todėl pareiškėjo M. N. reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetamas kaip nepagrįstas.
5. Pareiškėjas nurodė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5081-815/2013, tačiau toje byloje daiktus siuntė pareiškėjo draugė, galimai sugyventinė, kurios statuso vertinimo diskrecija paliktina laisvės atėmimo vietos administracijai. Be to, minėtoje byloje skundas dėl neturtinės žalos priteisimo nebuvo patenkintas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.