- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-12-16
- Bylos Nr.
- I-565-320/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00189-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė, Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- J.L.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalytės Zlatkuvienės ir Nijolės Čekanauskienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas teismui pateiktu skundu (b. l. 2-5) prašo įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba) priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo jo mirusio tėvo Z.S. L. vardu į išlikusį iki nacionalizacijos Z. S. L. įtėvių B. ir E.L. valdytą nekilnojamąjį turtą – 35,46 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Vadoklių seniūnijoje, Panevėžio rajone. Nurodė, jog jo tėvas Z.S. L. aštuonerių metų buvo įvaikintas savo dėdės B.L. ir E.L. 1948 metais, kai Z. S. L. buvo 16 metų, mirė jo įmotė. Sulaukęs 20 metų, Z. S. L. buvo pakviestas tarnauti į tarybinę armiją, iš kurios grįžo po ketverių metų. Jo įtėvis 1955 m. mirė. Grįžęs iš tarnybos, nerado nei gyvų įtėvių, nei išlikusių jų namų, nei šeimos dokumentų. Todėl Z. S. L. grįžo pas savo biologinius tėvus. Prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesui, pareiškėjo tėvas Z.S. L. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo biologinio tėvo Z. L. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Nuosavybės teisės į Z.L. turėtą žemę atkurtos visiems jo biologiniams vaikams. Z. S. L. 2000 m. taip pat pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jo įtėvių B. ir E. L. turėtą žemę. Panevėžio m. apylinkės teismo 2001-10-19 sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad B. ir E. L. įsivaikino Z. S. L. Po šio teismo sprendimo neliko kliūčių Z. S. L. susigrąžinti jo įtėvių valdytą turtą, tačiau iki šiol atsakovė atsisako tai padaryti, motyvuodama, jog Z. S. L. jau pasinaudojo savo teisėmis, nuosavybės teisių atkūrimo procese atkurdamas nuosavybės teises į savo biologinio tėvo turėtą žemę, todėl atkurti nuosavybės teisių į įtėvių turėtą žemę nebegalima. Pareiškėjas mano, jog toks nuosavybės teisių atkūrimo proceso vilkinimas yra nepagrįstas, visi nuosavybės teisių atkūrimui reikalingi dokumentai pateikti nepraleidus įstatyme nustatytų terminų, o teisės akto, kuriuo remiantis automatiškai panaikinama galimybė Z. S. L. atkurti nuosavybės teises į išlikusį jo įtėvių iki nacionalizacijos valdytą turtą vien todėl, kad jam su kitais pretendentais atkurtos nuosavybės teisės į biologinio tėvo turėtą žemę, nėra. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus mano, jog jo skundas turėtų būti patenkintas.
Pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas R.K. prašo patenkinti skundą jame nurodytais argumentais. Atstovas pažymėjo, jog šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo tėvas Z. S. L. turi teisę pretenduoti į savo įtėvių iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, taip pat neginčytina, jog Z. S. L. buvo įvaikintas. Tačiau atsakovė, laiku gavusi Z. S. L. prašymą atkurti nuosavybės teises į savo įtėvių žemę bei pateiktus reikiamus dokumentus, iki šiol vilkina nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nurodo, kad Z. S. L. jau yra atkūręs nuosavybės teises į savo biologinio tėvo iki nacionalizacijos valdytą turtą. Tokia atsakovės pozicija niekuo nepagrįsta, kadangi jokiame teisės akte nėra imperatyvios nuostatos, nustatančios draudimą atkurti nuosavybės teises tiek į biologinių tėvų, tiek į įtėvių iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktiką, nustačius įvaikinimo juridinį faktą teismine tvarka, įvaikiams atstatoma nuosavybės teisė į įtėvių turėtą turtą, t. y. įvaikinimo juridinio fakto nustatymas suteikia galimybę atstatyti nuosavybės teises į žemę ar mišką po faktinio įtėvio mirties, tačiau tuo pačiu neatima teisės atkurti nuosavybės teises po giminaičių pagal kilmę mirties.
Atsiliepimas
Atsakovė nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstytais reikalavimais ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Tarnybos atstovė J. T. parodė, jog Z. S. L. 1991 m. pateikė prašymą Žemėtvarkos skyriui atkurti nuosavybės teises į savo biologinio tėvo Z.L. nuosavybės teise valdytą žemę, 1998 m. šią teisę perdavė savo sūnui - pareiškėjui J.L. Panevėžio apskrities viršininko 1999-10-27 sprendimu J. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į Z. L. turėtą žemę. Ir tik 2000-02-28 Z. S. L. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jo įtėvių B. ir E. L. valdytą nekilnojamąjį turtą. Išnagrinėjus faktines aplinkybes bei nustačius, kad Z. S. L. jau yra pasinaudojęs savo teise atkurti nuosavybės teises į savo biologinio tėvo žemę, atkurti jam nuosavybės teises į įtėvių nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą nėra galimybės, nes to nenumato teisės aktai. Visos šios aplinkybės rodo, jog Tarnyba nevilkina nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui, todėl jo reikalavimai neturėtų būti tenkinami.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises savo mirusio tėvo vardu į jo tėvo faktinių įtėvių B. ir E. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 35,46 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Vadoklių seniūnijoje, Panevėžio rajone.
Iš teismui pateiktos nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 669 nustatyta, kad Z. S. L. 1991-11-08 Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jo biologinio tėvo Z.L. (L. pavardė kai kuriuose dokumentuose įvardinta ir kaip L.) iki nacionalizacijos Panevėžio apskrityje Panevėžio valsčiuje (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę, taip pat nurodė kitus pretendentus, turinčius teisę atkurti nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį turtą. Notaro (duomenys neskelbtini) patvirtinta sutartimi bei notaro patvirtinta sutartimi Z.S. L. teisę atkurti nuosavybės teises į jam tenkančią jo biologinio tėvo Z. L. nuosavybės teise valdytos žemės dalį (iš viso- 6,29 ha) perleido savo sūnui J.L. (pareiškėjui). Panevėžio apskrities viršininko 1999-10-27 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) J.L. atkurtos nuosavybės teisės į Z.L. nuosavybės teisėmis valdytos 5,12 ha žemės ir 1,17 ha miško Panevėžio r. (duomenys neskelbtini) k.
Be to, bylos medžiaga nustatyta, kad Z.S. L. 2000-02-28 Panevėžio rajono Vadoklių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jo įtėvio B.L. nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini) k., Panevėžio r. bei pateikė nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus (b. l. 11-12, 6-10). Panevėžio miesto apylinkės teismas 2001-10-19 sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad Z.S. L. 1940 m. gruodžio mėn. įvaikino B. ir E. L., juridinis faktas nustatytas dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiaga). Pagal įgaliojimą pareiškėjas Panevėžio r. žemėtvarkos skyriui Z. S. L. vardu 2003-03-13 pateikė prašymą atmatuoti buvusių savininkų B. ir E. L žemę natūra, esančią (duomenys neskelbtini) k. (b. l. 13). Z. S. L. 2003-08-28 pakartotiniu prašymu Panevėžio r. žemėtvarkos skyriui prašė atmatuoti žemę, esančią(duomenys neskelbtini) k., Vadoklių sen., taip pat prašė paaiškinti, kodėl nepriimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo (b. l. 14). Panevėžio r. žemėtvarkos skyrius 2003-06-23 raštu Nr. (duomenys neskelbtini), be kita ko, nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad Z. S. L. su kitais bendrasavininkiais atkūrė nuosavybės teises į savo biologinio tėvo Z. L. buvusią 44 ha žemėvaldą, jis negali atkurti nuosavybės teisių į jo įtėvių B. ir E. L. žemę, nes nuosavybės teisės atkuriamos arba į tėvo, arba į įtėvio žemę (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiaga). Tarnybos Panevėžio skyriaus 2012-11-26 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2013-07-16 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas taip pat informuotas, kad jo tėvas Z. S. L. būtų galėjęs atkurti nuosavybės teises į jo įtėvių B. ir E. L. žemę, jei nebūtų atkūręs nuosavybės teisių į savo biologinio tėvo Z. L. valdytą žemę (b. l. 16, 18).
Šioje byloje sprendžiamas ginčas, ar yra teisinis pagrindas pareiškėjo mirusio tėvo Z. S. L. vardu turi teisę atkurti nuosavybės teises į Z. S. L. faktinių įtėvių B. ir E. L iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 2 str. numato, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos turto savininko vaikams (įvaikiams). Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992-05-07 nutarimas Nr. I-2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti“ nustatė, kad tais atvejais, kai faktiniai įtėviai juridiškai įvaikinimo nėra įforminę, įvaikinimo faktas gali būti įrodomas teisme.
Minėta, kad pareiškėjo tėvas Z. S. L. dar 1991 m. padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo tėvo pagal kilmę Z. L. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 str. nuostatas, jis turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į savo biologinio tėvo Z.L. nuosavybės teisėmis valdytos žemės dalį (pagal susitarimą tarp pretendentų) ir šią teisę realizavo, t. y. perleido savo sūnui J. L. (pareiškėjui), kuriam Panevėžio apskrities viršininko 1999-10-27 sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į visą jo tėvui Z. S. L. tenkančios Z. L nuosavybės teisėmis valdytos žemės dalį. Tačiau Z. S. L 2000 m. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises ir į jo įtėvių B. ir E. L. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Siekdamas nuosavybės teisių į pastarųjų žemę atkūrimo bei nesant dokumentų apie įvaikinimą, Z. S. L. kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2001-10-19 sprendimu (civilinė byla Nr. 2-3906-04-2001) nuspręsta, kad Z. S. L. įvaikino B. ir E. L.
Teismas pažymi, kad esant teismo sprendimui dėl faktinio įvaikinimo, panaikinamos įvaikinto asmens ir jo biologinių tėvų tarpusavio teisės ir pareigos, kartu sukuriant analogiškas teises ir pareigas tarp įvaikio ir jo įtėvių. Tokiam teisiniam reglamentavimui yra sukurta speciali išimtis – būtent su nuosavybės teisių į žemę atkūrimo galimybėmis siejamas juridinę reikšmę turinčio faktinio įvaikinimo nustatymas (Aukščiausiosios Tarybos 1992-05-07 nutarimo I-2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti“), net ir nesant teisiškai įforminto įvaikinimo suteikianti teisę asmeniui savo nuožiūra pretenduoti į nuosavybės teisių į biologinių tėvų valdytą žemę atkūrimą arba inicijuoti faktinio įvaikinimo fakto nustatymą ir pretenduoti į įtėvių valdytą žemę. Šios dvi pasirinkimo galimybės vertintinos kaip viena kitą panaikinančios alternatyvos, nes asmuo negali savo giminystės ryšio vertinti skirtingai, priklausomai nuo to, koks teisinis santykis jam yra naudingesnis kiekvienoje konkrečioje situacijoje, nes priešingu atveju būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2000-01-11 nutartimi konstatavo, kad jeigu asmuo paveldėjo žemę ar mišką faktinio įvaikinimo atveju, jis negali pretenduoti paveldėti tikrųjų tėvų žemės ar miško (civilinė byla Nr. 3K-7-783-2000). Kitaip tariant, asmuo vienu metu negali pretenduoti atkurti nuosavybės teises ir į faktinių įtėvių, ir į tėvų pagal kilmę, žemę. Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas (žr., pvz., nutartis administracinėje byloje Nr. A146-349/2013).
Nagrinėjamojoje byloje pareiškėjo tėvas, realizavęs savo teisę atkurti nuosavybės teises į biologinio savo tėvo žemę, 2000 m. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises ir į jo įtėvių iki nacionalizacijos valdytą žemę. Šiuo metu ir pareiškėjas siekia, kad jo mirusio tėvo vardu būtų atkurtos nuosavybės teisės į pastarojo įtėvių B. ir E. L. žemę ir atmeta bet kokią galimybę atsisakyti nuosavybės teisių į Z.L. turtą, teismo posėdyje paaiškinęs, kad žemė, į kurią nuosavybės teisės atkurtos 1999-10-27 sprendimu, jau yra parduota tretiesiems asmenims. Šių faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo tėvo pasirinkimu aukščiau minėtu Panevėžio apskrities viršininko sprendimu sukurtas teisinis ryšys tarp pareiškėjo tėvo ir jo biologinio tėvo, ir tai vertintina kaip teisinė kliūtis atkurti nuosavybės teises į Z. S. L. įtėvių valdytą žemę. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog Z. S. L. atkūrus nuosavybės teises į jo biologinio tėvo Z. L. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, jis netenka teisės pretenduoti atkurti nuosavybės teises į jo faktinių įtėvių B. ir E. L valdytą žemę, nors ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2001-10-19 sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad Z. S. L. buvo įvaikintas B. ir E. L.
Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu teisėjų kolegija,
nusprendžia:
pareiškėjo J.L. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.