Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams dviem mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo laikotarpį tęsti darbą arba būti užsiregistravusiam darbo biržoje.

Nukentėjusiojo D. J. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš R. G. nukentėjusiajam D. J. priteista 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas pilnai ir iš R. G. P. teritorinei ligonių kasai priteista 1017,09 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nuspręsta išieškoti iš R. G. 150,54 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dėl nukentėjusiojo atstovavimo.

Nuspręsta išieškoti iš R. G. 67,32 Eur proceso išlaidų į valstybės pajamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. R. G. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. gruodžio 26 d. apie 3 val. naktiniame klube „P. I.“, esančiame (duomenys neskelbtini) tyčia kumščiu vieną kartą sudavė D. J. į apatinio žandikaulio kairiąją pusę, o ikiteisminio tyrimo metu ir teismo nenustatytas asmuo kumščiu vieną kartą sudavė D. J. į apatinio žandikaulio dešinę pusę, taip padarė D. J. abipusį apatinio žandikaulio lūžį dešinės pusės 8-to ir kairės pusės 3-čio dantų srityse, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. J. sveikatą.

3. Teismo posėdyje nuteistasis R. G. ir jo gynėjas prašė skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

4.2. Iš nuteistojo R. G. skundo turinio matyti, kad jame iš esmės ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, apeliantui pateikiant savo nuomonę dėl atskirų bylos duomenų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes, teigiant, kad patikimų jo kaltumo įrodymų byloje nėra, o nuosprendis iš esmės pagrįstas nenuosekliais, prieštaringais ir nepatikimais nukentėjusiojo bei liudytojų, tiesiogiai nemačiusių smūgio sudavimo, parodymais.

4.3. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

4.4. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai yra išsamiai aptarti, išdėstytos įrodytomis pripažintos aplinkybės, taip pat aptarti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Teismas, išanalizavęs bylos įrodymus palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, padarė išvadą, kad byloje įrodyta, jog R. G. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. J. sveikatą.

4.5. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes - pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis R. G. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Nesutikti su aukščiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

4.6. Nors apeliantas skunde nurodo, kad byloje esančių duomenų nepakanka jo kaltei dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pagrįsti ir visos abejonės turi būti vertinamos jo naudai, tačiau su tokiu apelianto teiginiu nesutiktina. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių duomenų visumos pakanka padaryti išvadai, kad R. G. padarė nusikalstamą veiką, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje. Tokia išvada daroma įvertinus nukentėjusiojo D. J., liudytojų R. Z., S. T., J. J., K. R., G. B., R. J. parodymus, specialistų išvadas, įvykio vietos apžiūros bei parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenis ir kitą rašytinę bylos medžiagą.

4.7. Apeliantas tvirtina, kad nukentėjusiojo D. J. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir esmingai prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jais grindė jo kaltę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu apelianto teiginiu nesutinka. Įvertinus nukentėjusiojo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, matyti, kad jie esminėse įvykio aplinkybėse sutampa. Kaip matyti, ikiteisminio tyrimo pradžioje D. J. nurodė, kad įvykio dieną – 2015 m. gruodžio 26 d., klube „P. I.“, būnant klubo antrame aukšte, iškilus nesutarimui su kitu klubo lankytoju, prie jo priėjo klubo apsaugos darbuotojas, kuris jį (D. J.) nuvedė laiptais žemyn iš antro aukšto į pirmą; kai apsaugos darbuotojas jį privedė prie naktinio klubo lauko durų, jis bandė ištrūkti iš jo rankų, traukdamas savo ranką nuo jo, pasakė necenzūrinį žodį, ir po šio apsaugos darbuotojas jam savo ranka vieną kartą smūgiavo į smakrą, arčiau kairiojo žandikaulio; po suduoto smūgio jis nulenkė galvą, ranka susiėmė už vietos, į kurią buvo suduotas smūgis; jam stovint nulenkus galvą, pamatė prie jo ateinantį asmenį, kurio veido nematė, ir šis jam ranka vieną kartą smūgiavo į dešinį žandikaulį; po suduoto antro smūgio apsaugos darbuotojas, kuris jam sudavė pirmąjį smūgį, išstūmė jį pro klubo lauko duris; tada prie jo pribėgo draugas, kuriam prieš tai buvo paskambinęs telefonu ir paprašęs, kad atvažiuotu jo paimti iš klubo (t. 1, b. l. 52). Nors D. J. tyrimo pradžioje ir detaliai neapibūdino asmenų, kurie jam sudavė smūgius, tačiau vėlesnėse ikiteisminio tyrimo stadijose bei bylos nagrinėjimo teisme metu nuosekliai tvirtino, kad pirmąjį smūgį jam sudavė būtent R. G., kurį vėliau atpažino iš veido bruožų, plaukų trumpumo ir spalvos. 2016 m. kovo 2 d. apklausos metu D. J. parodė, kad buvo susitikęs su R. Z., kuriam iš pradžių buvo pareikšti įtarimai dėl jo (D. J.) sužalojimo; susitikimo metu įsitikino, kad R. Z. yra tikrai ne tas asmuo, kuris įvykio vakarą klube jam trenkė pirmąjį smūgį; juolab, R. Z. jam paminėjo, kad įvykio dieną klube dirbo „nelegalių“ apsauginių, kurie atvažiuoja iš Marijampolės ir Kauno; po susitikimo su R. Z. jis nusprendė peržiūrėti jo (R. Z.) paskyrą „Facebook“ tinklalapyje su tikslu surasti asmenį, kuris įvykio vakarą jį sužalojo klube; paskyroje surado vaikiną, pasivadinusį R. G.; yra įsitikinęs, kad būtent R. G. įvykio vakarą klube nuvedė jį iš antro aukšto į pirmą ir ranka sudavė smūgį į kairį žandikaulį; asmenį, sudavusį jam pirmąjį smūgį, atpažino iš veido formos, plaukų trumpumo, spalvos; nurodė, kad asmens, kuris jam sudavė antrą smūgį, neatpažintų, nes jo veido nematė (t. 1, b. l. 55). Minėtas aplinkybes D. J. nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 60-64), akistatos su įtariamuoju R. G. metu (t. 1, 66 b. l.) bei patvirtino teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 96-97).

4.8. Apelianto skunde dėstomi nukentėjusiojo D. J. parodymų neatitikimai, nagrinėjamu atveju, nelaikytini esminiais, kurie sudarytų pagrindą abejoti nukentėjusiojo parodymų visumos patikimumu ir teisingumu.

4.9. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad R. G. ikiteisminio tyrimo pradžioje negalėjo nurodyti asmens, sudavusio jam pirmąjį smūgį, bruožų, o R. G. kaip tokį asmenį nukentėjusysis nurodė tik vėlesnėje ikiteisminio tyrimo stadijoje, po susitikimo su R. Z., kuris yra nukentėjusiojo motinos R. J. buvęs bendradarbis, nesudaro pagrindo abejoti jo viso tolimesnio proceso metu duotais parodymais, kad pirmąjį smūgį jam sudavė būtent R. G.. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, jis R. G. nepažinojo, todėl iš pradžių ir negalėjo nurodyti, kad jį sužalojo būtent R. G.. Kaip nurodė nukentėjusysis, atpažino jį vėliau, po susitikimo su R. Z., kuris užsiminė, kad įvykio dieną klube dirbo „nelegalių“ apsauginių. Vėliau, peržiūrėjęs R. Z. paskyrą „Facebook“ tinklalapyje, tarp jo draugų iš veido bruožų ir plaukų aiškiai atpažino R. G. kaip asmenį, vedusį ji laiptais žemyn iš antro aukšto į pirmą ir sudavusį pirmąjį smūgį. Šie nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, nekito. Pasak apelianto, tai, kad D. J. nepagrįstai jį nurodė kaip asmenį, sudavusį jam pirmąjį smūgį, patvirtina ir ta aplinkybė, kad nesutampa nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad jis (R. G.) įvykio vakarą vilkėjo kostiuminį švarką, kai iš jo ir liudytojų parodymų matyti, kad kostiuminio švarko jis nevilkėjo. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė esminės reikšmės nukentėjusiojo parodymų vertinimui neturi. Kaip matyti iš bylos duomenų, D. J. nuo pat pradžių buvo įsitikinęs, kad pirmąjį smūgį jam sudavė apsaugos darbuotojas, kuris, jo vertinimu, atlikinėjo apsaugos darbuotojo funkcijas (tokią išvadą darė iš asmens atliekamų veiksmų - t. y. iš to, kad būtent jis D. J. vedė laiptais žemyn iš klubo kaip netinkamai besielgiantį asmenį) ir ši aplinkybė lėmė nukentėjusiojo įsitikinimą apie R. G. atliekamas apsaugos darbuotojo funkcijas įvykio metu. Be to, įvertinus liudytojų parodymus apie šio klubo apsaugos darbuotojų aprangą (liudytojas S. Č. nurodė, jog darbo metu vilki juodu kostiumu, juodais marškinukais arba marškinėliais (b. l. 101), K. R. – buvo apsirengęs juodomis kelnėmis, juodais marškinėliais, G. B. - apsaugos darbuotojai būna apsirengę tamsios spalvos rūbais, kostiuminėmis kelnėmis, kartais su švarkais (b. l. 138)), o taip pat ir į tai, jog įprastai klubo apsaugos darbuotojų dėvima apranga yra kostiumas, tai turėjo reikšmės D. J. parodymams dėl smūgį jam sudavusio asmens aprangos. Nors apeliantas tvirtina, kad įvykio metu buvo apsiavęs tamsios spalvos sportiniais bateliais su šviesios mėlynos spalvos „Nike“ ženkliuku, baltais 1-1,5 cm storio patais, priekyje salotinės spalvos emblema, mūvėjo tamsiai mėlynomis džinsinėmis kelnėmis, buvo apsirengęs marškinėliais ir teigia, jog tokias aplinkybes patvirtina liudytojai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog iš bylos medžiagos matyti, kad nė vienas liudytojas neprisiminė, kaip įvykio metu buvo apsirengęs R. G.. Vertinant įrodymų visetą, esminė aplinkybė šiuo atveju yra ta, kad nukentėjusysis D. J. R. G. atpažino ne iš jo dėvimos aprangos, o būtent iš veido formos, plaukų trumpumo, spalvos. Esant tokioms aplinkybėms, daroma išvada, jog apelianto akcentuojamos aplinkybės dėl jo aprangos, apelianto kaltės niekaip nepaneigia.

4.10. Be šio, apeliantas teigia, kad esminės reikšmės turi ir tai, kad nukentėjusiojo parodymai dėl pirmojo smūgio sudavimo vietos yra nenuoseklūs. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu apelianto teiginiu nesutinka. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. J. viso ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus nuosekliai nurodė, kad pirmasis smūgis jam buvo suduotas prie klubo lauko durų (t. 1, b. l. 52, 55), šią aplinkybę patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (parodė vietą pirmame aukšte prie klubo lauko durų, kur jam buvo suduoti smūgiai (t. 1, b. l. 64). Nors D. J. teisiamojo posėdžio metu iš pradžių nurodė, kad pirmasis smūgis jam buvo suduotas vedant jį laiptais žemyn iš antro aukšto į pirmą, ties laiptų pabaiga, tačiau vėliau teisiamojo posėdžio metu pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis patvirtino, kad tvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotis parodymus, nes įvykio detales ikiteisminio tyrimo metu atsiminė geriau, ir parodė, kad pirmasis smūgis jam buvo suduotas prie klubo lauko durų (t. 2, b. l. 98). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra pagrindo minėtų D. J. parodymų laikyti esmingai prieštaringais, sudarančiais pagrindą jais abejoti. Be to, tikėtina, kad nuo įvykio ir apklausos teisme praėjus beveik vieneriems metams laiko nukentėjusysis ne visas aplinkybes gali atsiminti detaliai, kai kurias jų vertinti savaip. Dėl šios aplinkybės nesutiktina ir su apelianto dėstomais teiginiais apie tai, kad esmingai skiriasi ir byloje esminę reikšmę turi D. J. duoti parodymai apie jo vedimo iš antro aukšto į pirmą aukštą, aplinkybes, D. J. ir R. G. elgesio detales prieš smūgio sudavimą (t. y. ar D. J. buvo vedamas laiptais žemyn R. G. padėjus ranką jam ant peties, ar laikant už rankos, ar prieš smūgio sudavimą D. J. pasakė necenzūrinių žodžių R. G., ar ne) privalomoms nustatyti nusikalstamos veikos sudėčiai reikšmingoms aplinkybėms, jokios reikšmės neturi, o D. J. parodymų minėtose detalėse nesutapimas, nesudaro pagrindo abejoti jo parodymų visumos teisingumu. Be to, kaip jau minėta, įvertinus D. J. parodymų visumą apeliacinės instancijos teismas neturi objektyvaus pagrindo jų laikyti nepatikimais, kadangi, jie esminėse aplinkybėse sutampa ir yra pakankami nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėčiai pagrįsti ir R. G. kaltei konstatuoti.

4.11. Nesutiktina su apelianto dėstomais teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė vien tik nukentėjusiojo parodymais bei nepagrįstai atmetė jo (R. G.) duotus parodymus. Kaip matyti, teismas vadovavosi ne tik nukentėjusiojo parodymais, tačiau savo išvadas grindė ir kitais byloje esančiais įrodymais - liudytojų R. J., K. R., J. L., A. J., R. Z., G. B., S. T. parodymais, rašytine bylos medžiaga, specialisto išvadomis, bei jų visumos pagrindu atmetė nuteistojo parodymus kaip jiems prieštaraujančius. Nors apeliantas nurodo, kad byloje, išskyrus patį nukentėjusįjį, nė vienas klube buvęs asmuo nematė ir nepatvirtino, kaip D. J. buvo sužalotas ir kad būtent R. G. sudavė smūgį nukentėjusiajam (to nepatvirtino liudytojai J. L., R. Z., S. Č., J. J., K. R., G. B.). Tokie apelianto argumentai nepaneigia minėto fakto buvimo, kadangi aplinkybę, jog R. G. sudavė smūgį nukentėjusiajam, patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius įrodymus – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, grindžiant kaltę netiesioginiais įrodymais, svarbu, kad tais įrodymais būtų nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia, logiška grandine. Nukentėjusiojo parodymus apie pavartotą smurtą patvirtina kiti įrodymai. O būtent, liudytojo R. Z. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos jis patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu, kad įvykio dieną klube buvo R. G.; ar jis tuomet dirbo/buvo įdarbintas, nežino, bet suprato, kad dirbo; suprato, kad R. G. dirba, nes jis tuo metu atlikinėjo apsaugos darbuotojo funkcijas – t. y. nuolat vaikščiojo klube, stebėjo aplinką, žmones, esant būtinumui, tuos žmones sudrausmino, be to, tą vakarą matė, kaip R. G. iš antrojo aukšto į pirmąjį aukštą lydėjo D. J. - D. J. ėjo priekyje, o R. G. jam iš paskos, abu nulipo laiptais į klubo pirmąjį aukštą (t. 1, 162-164 b. l., 2 t., 136-137 b. l.). Aplinkybę, jog D. J. jau sužalotas buvo išstumtas iš klubo patvirtina liudytojo S. T. parodymai, kad įvykio dieną jam paskambino D. J. ir paprašė atvažiuoti pasiimti jo iš klubo; privažiavęs prie klubo, sustojo priešais klubo įėjimo duris, apie 10 metrų atstumu iki klubo įėjimo durų, sėdėjo savo automobilyje ir laukė D. J.; belaukiant atsidarė klubo durys ir jis matė, kaip D. J. buvo stipriai išstumtas pro duris; D. J. net neišsilaikė ant kojų – nubėgo laiptais, bandydamas išlaikyti pusiausvyrą ir susiėmęs už veido, nukrito ant gatvės, po to atsisėdo; pribėgęs prie D. J. pamatė, kad jis visas kruvinas, D. J. sakė, kad traška žandikaulis, nebėra dantų; D. J. pasakė, kad jį sumušė apsauginiai, konkrečiai jį sumušusio asmens neįvardino; apie tai, kad sumuštas D. J., jis paskambino ir pranešė jo tėvui A. J., kuris po kiek laiko atvažiavo ir pasiėmė D. J.; D. J. buvo be striukės, jo striukė liko klube (t. 2, b. l. 148-149). Liudytojai A. J. ir R. J. iš esmės patvirtino nukentėjusiojo D. J. bei liudytojo S. T. nurodytas aplinkybes (t. 2 b. l. 99, 100, 103), ir tarp minėtų asmenų parodymų jokių esminių prieštaravimų nėra. Įvertinus D. J., liudytojo S. T. parodymus, kuriuos netiesiogiai patvirtina ir A. J. bei R. J. parodymai, akivaizdu, kad nukentėjusysis D. J. buvo sužalotas klube. Atsižvelgiant į tai, atmestini apelianto teiginiai apie tai, kad jo kaltę paneigia liudytojo S. Č. parodymai, kad įvykio dieną klube R. G. laiptais žemyn palydėjo vaikiną ir gestu sukryžiuodamas rankas nurodė į nukentėjusįjį, kad jis netinkamas asmuo būti klube, daugiau R. G. nesikišo, kaip klubo klientas užlipo atgal į klubo viršų; nukentėjusiajam pasiėmus striukę, pats (S. Č.) jį išlydėjo pro duris; daugiau D. J. nematė; tą vakarą sužaloto D. J. nematė (t. 2, b. l. 100-101). Pirmosios instancijos teismas liudytojo S. Č. parodymais nesirėmė, kadangi jie paneigti aukščiau nurodytų įrodymų visuma - nukentėjusiojo prodymais apie tai, kad jis R. G. ir dar vieno asmens buvo sužalotas klube, liudytojo S. T. parodymais apie tai, kad D. J. iš klubo išėjo jau sužalotas, bei minėtų asmenų parodymus patvirtinančiais liudytojų A. J. ir R. J. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog liudytojo S. Č. parodymai prieštarauja įrodymų visetui, todėl jais pagrįstai pirmosios instancijos teismas nesirėmė, priimdamas sprendimą šioje byloje.

4.12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima laikyti esminiais ir kurie sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nepadaryta. Pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas tiek atskirai, tiek visumoje teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, įvertino ir išanalizavo tiek paties R. G., tiek D. J. bei kitų liudytojų parodymus, specialistų išvadas, rašytinę bylos medžiagą, juos palygino tarpusavyje, reikšmingus faktus sujungė į loginę seką ir darė apibendrinančias išvadas dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl R. G. pareikšto kaltinimo pagrįstumo grindė ne tik jį kaltinančiais duomenimis, tačiau byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Kolegijos nuomone, šioje byloje surinktų duomenų pakanka išvadai, kad R. G. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. J. sveikatą, todėl pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai pripažino kaltu.

5. Apeliantas nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas neteisingai jam inkriminavo abipusį žandikaulio lūžį, o tai yra akivaizdžiai neteisėta ir įrodymais nepagrįsta išvada, turinti reikšmės baudžiamosios atsakomybės taikymui bei civilinių ieškinių išsprendimui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto teiginiais nesutinka. Pažymėtina, jog objektyvūs bylos duomenys – specialisto išvados – dėl fizinio smurto panaudojimo fakto ir kilusių padarinių pirmosios instancijos teismo taip pat tinkamai įvertinti. Specialisto išvadose konstatuota, jog D. J. nustatytas apatinio žandikaulio lūžis dešinės pusės 8-to ir kairės pusės 3-io dantų srityse; sužalojimai padaryti mažiausiai dviem kieto buko daikto trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytu laiku smūgiuojant kumščiu ar panašia; nustatytas abipusis apatinio žandikaulio lūžis galėjo susiformuoti nuo trauminio poveikio kietu buku daiktu į abi apatinio žandikaulio puses (1 t., b. l. 72, 76). Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertinęs specialisto išvadas, teismo medicinos eksperto N. R. paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, eksperto kompetenciją (aukštasis universitetinis medicininis išsilavinimas, 40 metų ekspertinio darbo patirtis, kvalifikacija atlikti gyvų ir mirusių asmenų tyrimus) konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog specialisto išvados yra tinkamas įrodymas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas N. R. tvirtino, jog sužalojimai R. G. galėjo būti padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais, tačiau neatmestina, jog suduodant smūgį į kairę žandikaulio pusę, gali lūžti ir dešinės pusės žandikaulis, tačiau kategoriškai tai patvirtinti trūksta objektyvių duomenų; sveikatos sutrikdymo mastui žandikaulių lūžių skaičius šiuo atveju įtakos neturi (2 t., b. l. 98-99). Akivaizdu, jog eksperto N. R. paaiškinimai dėl sužalojimų pobūdžio neprieštarauja pateiktoms išvadoms. Įvertinus nukentėjusiojo parodymus apie jam suduotus du smūgius, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pagal kilusias pasekmes nukentėjusiajam padaryti sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą atsižvelgė ir įvertino visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, taip pat įvertino ir apelianto akcentuojamą aplinkybę dėl jo padarytos nusikalstamos veikos apimties, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje priteistas civilinis ieškinys nukentėjusiajam atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose.

5.1. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistajam R. G. parinkdamas bausmės rūšį, nustatydamas jos trukmę, vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, kaltės formą, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos apimtį, nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir jų pasekmes.

6. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas R. G. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.