Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2010-04-12 · Civilinė byla Nr. 2A-147/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Data
2010-04-12
Bylos Nr.
2A-147/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Gintaras Pečiulis
Atsakovas
Č. Z., Vilniaus apskrities viršininko administracijos, W. J., V. J.
Trečiasis asmuo
M. M., LR Aplinkos ministerija, Vilniaus
Ieškovas
Vilniaus apygardos vyriausiojo
Kategorijos
  • 22.4pavadinimo nepavyko patikrinti
M. M. Civilinė byla Nr. 2A-147/2010
Procesinio sprendimo kategorija 22.4
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. balandžio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei,dalyvaujant ieškovo atstovui prok. Rolandui Kruopiui,atsakovams Č. Z. , adv. Marinai Paplinskai,trečiajam asmeniui M. M. ,

viešajame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos, W. J. ir Č. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 8 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-2565-450/2009 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, V. J. , Č. Z. , tretieji asmenys – LR Aplinkos ministerija, Vilniaus m. 25-ojo notarų biuro notarė Janina Girnienė, Vilniaus m. 28-ojo notarų biuro notarė Svetlana Bazilienė dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų ir paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešą interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė:

1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 2.4.-01-2406 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pil. H. J. “;

2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2407 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pil. F. Z. “ toje dalyje, kuria grąžintas natūra 0,67 ha žemės sklypas kartu su H. J. , suteikiant nuosavybėn bendrą 1,33 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai;

3) panaikinti 2004 m. gegužės 6 d. Vilniaus m. 25-ojo notarų biuro notarės J.Girnienės patvirtintą paveldėjimo teisės liudijimą;

4) panaikinti 2007 m. lapkričio 23 d. Vilniaus m. 28-ojo notarų biuro notarės S.Bazilienės patvirtintą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 4400 dalyje dėl 67/133 dalių miškų ūkio paskirties 1,3300 ha bendro ploto žemės sklypo;

5) taikyti restituciją natūra – įpareigoti Č. Z. ir V. J. grąžinti valstybei bendrosios nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, esantį Vilniaus m. sav. Krakiškių kaime.

Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 23 d. sprendimais Nr. 2.4-01-2406 ir Nr. 2.4-01-2407 H. J. ir F. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jiems tenkantį buvusio savininko S. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), priskirtoje Vilniaus miestui, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 1,33 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai. Šių sprendimų pagrindu buvo suformuotas bendras 1,3300 ha ploto miškų ūkio tikslinės naudojimo paskirties sklypas, tačiau jame yra 1,29 ha valstybinės reikšmės miško. Ieškovo nuomone, minėti Vilniaus apskrities viršininko sprendimai naikintini, kaip priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas, kadangi pagal LR Konstitucijos 47 str. bei LR Miškų įstatymo 4 str. valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, tuo tarpu LR Žemės įstatymo 6 str. draudžia įsigyti privačion nuosavybėn žemės, priklausančios Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise. Kadangi vieta, kurioje yra ginčo sklypas, tiek žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo, derinimo, patvirtinimo metu, tiek ginčijamų apskrities viršininko sprendimų priėmimo metu buvo Vilniaus miesto teritorijoje, miškas, patenkantis į ginčo sklypą, laikomas miesto mišku, kurį įsigyti privačion nuosavybėn draudžiama, tuo tarpu minėtų draudimų nepaisymas, o taip pat netinkami Vilniaus miškų urėdijos veiksmai, suderinant žemės reformos projektą ir jame suformuotą ginčo sklypą nepateisinami, juo labiau, kad ginčijami sprendimai buvo priimti po LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013, kuriuo grąžintame atsakovams žemės sklype esantys miško plotai buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, priėmimo, o Vilniaus apskrities viršininko administracijai apie tai buvo žinoma. Ieškovas taip pat nurodė, kad mirus H. J. , kurios vardu buvo įregistruotos nuosavybės teisės į 66/133 dalis minėto žemės sklypo, jos turtą paveldėjo sūnus V. J. , tuo tarpu mirus F. Z. , kurio vardu buvo įregistruotos nuosavybės teisės į 67/133 dalis minėto miškų ūkio paskirties žemės sklypo, jo turtą paveldėjo sūnus Č. Z. , panaikinus ginčijamus administracinius aktus, turi būti panaikinti ir atsakovams išduoti paveldėjimo teisės liudijimai atitinkama dalimi, o taip pat taikoma restitucija. Ieškovas pažymėjo, kad neparleido ieškinio senaties terminų, kadangi prokurorui, ginančiam viešą interesą, termino kreiptis į teismą dėl sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo pradžia skaičiuojama nuo tada, kai jis gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas. Pradinę informaciją apie galimą viešo intereso pažeidimą Vilniaus apygardos prokuratūra gavo iš LR Aplinkos ministerijos 2008-06-18, vėliau buvo renkami papildomi duomenys ir įrodymai, kreipiantis į atitinkamas valstybės institucijas, ir gavus paskutinius dokumentus iš institucijų 2008 m. liepos 14 d., ieškinys buvo galutinai paruoštas ir į teismą buvo kreiptasi 2008 m. liepos 24 d.

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su ieškiniu nesutiko ir prašė atmesti. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrino įstatymo 5 str. 6 d., nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo žemę buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje pagal tos vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuris buvo parengtas, suderintas ir patvirtintas 2000 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 3265-41, t.y. iki minėtoje vietovėje esančių miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškams LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013. Ginčo sklypo žemės planas buvo suderintas Vilniaus miškų urėdijoje, todėl juo labiau Vilniaus apskrities viršininko sprendimai negali būti laikomi neteisėtais. Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d.nutarimu Nr. 2013 buvo patvirtinti tik miškų plotai, kaip valstybinės reikšmės miškai, tuo tarpu LR Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 750 Aplinkos ministerijai buvo pavesta per 2 mėnesius nuo jo įsigaliojimo pateikti valstybinės reikšmės miškų schemas suinteresuotoms ministerijos ir apskričių viršininkams, tačiau atsakovas nebuvo informuotas apie ginčo žemės sklypo įtraukimą į valstybinės reikšmės miškų teritoriją. Tokiu būdu ieškovo ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu galiojusiais teisės aktais. Pažymėjo, kad žemėtvarkos projekto rengimo metu, taip pat 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymo dėl projekto patvirtinimo priėmimo metu atitinkamas miško plotas galėjo būti priskirtas valstybinės reikšmės miškui, bet nebuvo tokiu laikomas automatiškai, t.y. nesant LR Vyriausybės nutarimo, todėl žemėtvarkos projekto rengimo ir patvirtinimo metu nebuvo pagrindo svarstyti klausimą, ar ginčo miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams.

Atsakovai V. J. ir Č. Z. su ieškiniu nesutiko ir prašė taikyti ieškinio senatį, kadangi ieškovas praleido 30 dienų ieškinio senaties terminą Vilniaus apskrities viršininko sprendimams apskųsti bei 1 metų ieškinio senaties terminą paveldėjimo teisės liudijimams nuginčyti, nes atsakovų nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo įregistruotos minėtų aktų pagrindu žymiai anksčiau, t.y. dar 2005 m. Jie nurodė, kad ieškovas apskritai netinkamai suformulavo ieškinio dalyką, kadangi prašydamas panaikinti tik galutinius Vilniaus apskrities viršininko sprendimus, ieškovas neginčija kitų nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų (projektų, planų, sprendimų, įsakymų ir pan.). Pažymėjo, kad atsakovai yra sąžiningi turto paveldėtojai, todėl jų atžvilgiu sandoriai negali būti panaikinti. Taip pat nurodė, kad ieškovas kalba tik apie vienašalę restituciją ir nenurodo, kokia verte turi būti atlyginta sklypo vertė atsakovams, jeigu ieškinys būtų patenkintas.

Tretysis asmuo Aplinkos ministerija prašė ieškinį tenkinti ir nurodė, kad pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis LR miškų valstybės kadastre įregistruoti trys Vilniaus miškų urėdijos 555 kvartalo miško sklypai Nr. 29, 30 ir 31, kurie LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d.nutarimu Nr. 2013 buvo priskirti valstybinės reikšmės miškams, ir dalis jų – 1,29 ha patenka į atsakovams V. J. ir Č. Z. priklausantį sklypą. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių į ginčo sklypą atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko sprendimais, priimtais po minėto nutarimo, kuriuo aukščiau nurodytos teritorijos buvo priskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams, priėmimo. Kadangi valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikai, tuo tarpu ginčo sklypas dar yra ir miesto miškas, įgyti jį privačion nuosavybėn negalima, į jį negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. Tokiu būdu Vilniaus apskrities viršininko administracija, atkurdama nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, todėl jos sprendimai pripažintini negaliojančiais.

Tretysis asmuo Vilniaus m. 25-ojo notaro biuro notarė J.Girnienė prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovams Č. Z. ir V. J. priklausančiame žemės sklype yra 1,29 ha valstybinės reikšmės miško ploto. Be to, iš ieškovo ginčijamų 2004 m. kovo 23 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimų turinio matyti, kad žemės sklypas, į kurį F. Z. ir H. J. atkurtos nuosavybės teisės, Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 priskirtas Vilniaus miestui. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. nustato, kad valstybinės reikšmės miškai priklauso Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise. LR Miškų įstatymo 4 str. 4 d. numato, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, išimtine teise priklausantys Lietuvos Respublikai. LR Žemės įstatymo 4 str. nustato, kad draudžiama įsigyti privačion nuosavybėn žemės, priklausančios Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise. LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str. 2 d. numato, kad miškas grąžinimas natūra turėtoje vietoje, išskyrus mišką ir vandens telkinius, priskirtus pagal šio įstatymo 13 str. valstybės išperkamiems. Šio įstatymo 13 str. 1 ir 3 punktuose nustatyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 str. nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 str., jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat, jeigu jie priskirti miestų miškams. Vadovaujantis LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str. l d. bei LR Miškų įstatymo 4 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi įgaliojimus tvirtinti valstybinės reikšmės miškų, kurie yra išperkami valstybės, plotus, t.y. nustatyti, kad tam tikros teritorijos yra valstybinės reikšmės miškai. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad žemės sklype, į kurį H. J. ir F. Z. Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 23 d. sprendimais Nr. 2.4-01-2406 ir Nr. 2.4-01-2407 buvo atkurtos nuosavybės teisės, esantis miško plotas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškui, į kurį vadovautis minėtomis imperatyviomis įstatymų normomis, negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, ir kuris išimtinės nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikai. Tokiu būdu Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 23 d. sprendimas Nr. 2.4-01-2406 ir sprendimas Nr. 2.4-01-2407 dalyje dėl nuosavybės teisių į 0,67 ha žemės sklypą atkūrimo, priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas, todėl naikintini. Teismas taip pat nurodė, kad panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2406 visa apimtimi ir sprendimą Nr. 2.4-01-2407 dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,67 ha žemės sklypą, naikintinos ir atitinkamos paveldėjimo teisės liudijimų, kurių pagrindu atsakovai V. J. ir Č. Z. paveldėjo atitinkamas žemės sklypo dalis, dalys, nes neteisėtai įgyto turto perėjimas negali būti laikomas pagrindu jo nuosavybės įteisinimui kitiems asmenims - iš neteisės negali kilti teisė. Panaikintus minėtus aktus, restitucija taikytina natūra – valstybei grąžintinas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) Restitucijos natūra taikymo būtinumas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 47 str., numatančio, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine teise priklauso tik valstybei, todėl jų buvimas privačioje nuosavybėje apskritai negalimas ne tik dėl atskiruose įstatymuose esančių normų, bet ir dėl tiesiogiai taikytinos konstitucinės nuostatos. Teismas pažymėjo, kad žemės sklypo vertės nustatymas bei kompensavimas, t.y. alternatyvių nuosavybės teisių atkūrimo būdų taikymas, nėra šios bylos dalykas ir išeina už ieškinio ribų. Grąžinus Lietuvos valstybei atsakovų žemės sklypą, atsakovai nepraranda savo teisių į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą ir gali jas realizuoti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat, esant atitinkamoms sąlygoms, gali imtis kitų savo pažeistų teisių gynimo būdų. Be to teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, nes yra pakankamai duomenų ir įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog atsakovams buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, ir atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija, priimdama atitinkamus sprendimus, pažeidė imperatyvius teisės aktų reikalavimus, kas savo ruožtu sudarytų pagrindą kreiptis į teismą viešajam interesui apginti, buvo surinkta 2008 m. birželio pabaigoje, o būtent Vilniaus apygardos prokuratūrai 2008 m. birželio 19 d. gavus LR Aplinkos ministerijos raštą Nr. (3-4)-D-5329, kuriame kalbama apie valstybinės reikšmės miškų plotus, į kuriuos buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės, o taip pat 2008 m. liepos 9 d. gavus iš VĮ „Registrų centras“, o 2008 m. liepos 14 d. - iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus m. Žemėtvarkos skyriaus reikalautus duomenis, dokumentus bei įrodymus, būtinus kreipiantis į teismą su ieškiniu. Ieškinys teisme buvo gautas 2008-07-25, t.y. ieškovui pakankamai operatyviai nuo pirminio LR Aplinkos ministerijos rašto gavimo paruošus ieškinį ir per protingą terminą, nepraleidžiant 30 dienų ieškinio senaties termino kreipiantis į teismą, todėl darytina išvada, kad ieškovas nagrinėjamu atveju nepraleido ieškinio senaties termino bei apskrities viršininko sprendimams, nei paveldėjimo teisės liudijimams nuginčyti.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 8 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Nesutinka su teismo argumentais, jog ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo priėmimo metu buvo pažeisti imperatyvūs Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtinti draudimai perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus. Žemėtvarkos rengimo projekto metu galiojo Miškų įstatymo 1994 m. lapkričio 22 d. redakcija, kurios 5 straipsnio 6 dalyje buvo numatyta kokie valstybinės reikšmės miškai priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise. Atsakovams perleistas miškas tuo metu nebuvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Be to, minėtas miškas nebuvo įrašytas į valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašus, todėl nebuvo pagrindo svarstyti klausimą ar ginčo žemės sklypas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams.

2. Pagal naują Miškų įstatymo redakciją miškai tapdavo valstybinės reikšmės, po to kai Aplinkos ministerija paruošdavo valstybinės reikšmės miškų schemas, kuriose buvo nurodomi konkretūs miškų plotai. Neįtraukus ploto į nurodytas schemas jis nebuvo laikomas valstybinės reikšmės.

3. Nesutinka su teismo išvada, kad atsakovams H. J. ir P. Z. negalėjo būti atkuriama nuosavybė kaip kaimo vietovėje. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 punkte numatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kt. miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, t.y. kaip kaimo vietovėse, nustatant išperkamos ir neprivatizuojamos žemės teritorijas.

4. Tokios priežastys kaip nepakankamai suderinti valstybės institucijų veiksmai negali sudaryti pagrindo naikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 2.4.-01-2406 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pil. H. J. “ ir Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2407 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pil. F. Z. “.

Apeliaciniu skundu atsakovai V. J. ir Č. Z. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 8 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Nustatyta tvarka sugrąžintos nuosavybės atėmimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir pažeidžiantis kitus įstatymus.

2. Sprendimas grindžiamas iš esmės klaidingomis nuostatomis bei buvo priimtas neįtraukus tokios reikšmingos institucijos kaip Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kurios dalyvavimas būtinas, siekiant teisingai ir visapusiškai išnagrinėti bylą.

3. Nuosavybės teisės buvo pagrįstai atkurtos kaip kaimo vietovėje, nes Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 punkte numatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kt. miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, t.y. kaip kaimo vietovėse, nustatant išperkamos ir neprivatizuojamos žemės teritorijas.

4. Nepagrįstas teismo argumentas, jog suderinimai su atitinkamomis institucijomis neturi reikšmės. Tai yra labai reikšminga aplinkybė. 2003 m. gruodžio 16 d. žemės sklypo planas buvo suderintas VĮ Vilniaus miškų urėdijoje, o apie tai buvo žinoma ir Aplinkos ministerijai.

5. Priimant sprendimą nebuvo išspręstas klausimas ar viešas interesas iš tikrųjų yra pažeidžiamas.

6. Nagrinėjamu atveju atsakovai V. J. ir Č. Z. turi būti laikytini sąžiningais įgijėjais, todėl taikytini restitucijos apribojimai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovų V. J. ir Č. Z. apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo atsakovų apeliacinį skundą tenkinti, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 8 d. sprendimą panaikinti. Jis nurodo, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 punkte numatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kt. miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, t.y. kaip kaimo vietovėse, nustatant išperkamos ir neprivatizuojamos žemės teritorijas. Todėl atsakovams pagrįstai nuosavybės teisės atkurtos kaip kaimo vietovėje.

Atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų apeliaciniu skundus atmesti kaip nepagrįstus. Ieškovas nurodo, kad:

1. Nuosavybės teisių atkūrimas yra trunkantis procesas, tačiau tai nesudaro pagrindo priimti administracinius aktus, prieštaraujančius jų priėmimo metu galiojančios teisės normoms. Nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal atitinkamų sprendimų priėmimo metu galiojančius teisės aktus.

2. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimai priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas, kadangi pagal LR Konstitucijos 47 str. bei LR Miškų įstatymo 4 str. valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.

3. Valstybei išperkant žemę, o ne atkuriant natūra, nėra pažeidžiamos konstitucinės asmens teisės.

4. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės. Jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešas interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

Atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus tretysis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų apeliaciniu skundus atmesti kaip nepagrįstus. Tretysis asmuo nurodo, kad:

1. Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją, kai savininkams kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą. Įstatymų leidėjui pasirinkus ribotą restituciją, piliečiams, atitinkantiems įstatyme nustatytus reikalavimus nuosavybės teisėms atkurti, buvo suteikta teisė į restituciją, tačiau nebūtinai konkrečiu pageidaujamu būdu.

2. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimai priimti pažeidžiant imperatyvias Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą 6 ir 13 straipsnių ir Žemės įstatymo 6 straipsnio reikalavimus.

3. Žemės reformos žemėtvarkos projektas tiesiogiai tretiesiems asmenims jokių teisių ir pareigų nesukuria, todėl šiuo atveju viešąjį interesą pažeidė ginčijami Vilniaus apskrities sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Byloje ginčas kilo dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į žemės sklypą – mišką, priskirtą Vilniaus miesto teritorijai, t. y. ar galėjo būti piliečiui atkurta nuosavybės teisė į mišką, kuris iki sprendimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo priėmimo, įstatymu buvo priskirtas miesto teritorijai.

Apeliantai, tiek Vilniaus apskrities viršininko administracija, tiek V. J. ir Č. Z. savo apeliacinius skundus iš esmės grindžia tuo, kad priimant sprendimus dėl nuosavybės teisės atkūrimo nebuvo pažeisti imperatyvūs Konstitucijoje bei kituose teisės aktuose įtvirtinti draudimai perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus. Miškas, į kurį buvo atsakovams atkurta nuosavybės teisė natūra tuo metu nebuvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Todėl atsakovams galėjo būti atkurta nuosavybė į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra kaip kaimo vietoje, kaip buvo nustatyta piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 5 str. 6 p.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai netinkamai aiškina Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d. nuostatas. Minėto įstatymo 5 str. 6 d. norma taikytina, kai nuosavybės teisės atkuriamos savininkams, kurių atkurtini žemės plotai po 1995 m. birželio 1 d. buvo priskirti atitinkamų miestų savivaldybių teritorijoms. Atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d. taikymas sistemiškai nesivadovaujant kitų to paties įstatymo normų nuostatomis – 6 str. 2 d. ir 4 d., 13 str., reikštų, kad kai kuriems asmenims būtų atkurtos nuosavybės teisės natūra, kai tokiam atkūrimui nėra teisinio pagrindo. Vilniaus apskrities viršininko administracija taikė šią nuostatą taip, kad savininkams gražino žemę natūra kaip kaimo vietovėje, o ne kaip miesto teritorijoje esantį mišką. Taip Atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d. aiškinama ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje (AT nutartys Nr. 3K-3-559/2009; Nr. 3K-3-47/2010, Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt.). Nuo pat nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pradžios buvo draudžiama atkurti nuosavybės teises į miškus, esančius vertingose vietose (miestų teritorijose ir kt.). Atkūrimo įstatymo 13 str. nuostatos apie valstybinės reikšmės miškų išpirkimą ir kad jų plotus tvirtina Vyriausybė įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d. Vyriausybė 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 patvirtino valstybinės reikšmės miškų plotus 2002 m. gruodžio 2 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 2013 buvo keičiamas valstybinės reikšmės miškų ploto nustatymas atitinkamose vietovėse. Konstitucinis teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškų plotus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal LR Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.

Vilniaus apskrities viršininko administracija, priimdama 2004 m. kovo 23 d. sprendimus Nr. 2.4-01-2406 ir Nr. 2.4-01-2007 dėl nuosavybės teisių atkūrimo H. J. ir F. Z. žinojo (privalėjo žinoti), kad atkuriamas sklypas yra valstybinės reikšmės miškas. Minėtuose sprendimuose nurodyta, kad grąžintas natūra 1,33 ha žemės sklypas miškų ūkio veiklai (t. 1, b. l. 21).

Kaip buvo minėta, kad priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra grąžinant mišką, būtina sistemiškai taikyti ne tik Atkūrimo įstatymo nuostatas, bet ir Miškų įstatymą, kurio nuostatos yra susijusios su Atkūrimo įstatymo 13 str. nustatytu reguliavimu dėl valstybės išperkamų miškų. Vilniaus apskrities viršininko administracijai priimant 2004 m. kovo 23 d. sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo mišką, galiojo Miškų įstatymo 4 str. 2 p., kuriame nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškui priskiriami miesto miškai.

LR Konstitucijos 47 str. nustatė, kad valstybinės reikšmės miškai priklauso Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise. Ta pati nuostata įtvirtinta ir Miškų įstatymo 4 str. 4 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija, priimdama ginčo sprendimus, neatsižvelgė į nurodytas teisės normas. Tai, kad žemėtvarkos projekto rengimo metu, 2000 m. ginčo sklypas nebuvo įrašytas į valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašus, negali sudaryti prielaidų nevykdyti įstatymų, kurie galiojo priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises. Nuosavybės teises atkurianti institucija kartu yra atsakinga ir už žemės reformą valstybėje. Nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra žemės reformos sudedamoji dalis, todėl sprendžiant, kokiu būdu bus vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas, įgaliota institucija turi atsižvelgti į visus žemės reformos laikotarpiu vykstančius procesus bei sistemiškai taikyti sprendimo atkurti nuosavybės teisę priėmimo metu galiojusius įstatymus, neapsiribojant įstatymais, galiojusiais dokumentų ruošimo laikotarpiu. Vilniaus apskrities viršininko administracija, atkurdama atsakovams nuosavybės teises nesivadovavo galiojančiais įstatymais, todėl jos priimti 2004 m. kovo 23 d. sprendimai Nr. 2.4-01-2406 ir Nr. 2.4-01-2407 nėra teisėti, prieštarauja įstatymams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos panaikino.

Panaikinus minėtus sprendimus dėl nuosavybės atkūrimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimus dėl paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo ir restitucijos taikymo, nes panaikinus administracinį aktą, turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės.

Apeliantų V. J. ir Č. Z. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl jų kaip sąžiningų įgijėjų bei, kad turtas gautas teisėtai, nėra pagrįsti.

LR CK 4.96 straipsnio 2 dalis šiuo konkrečiu atveju negali būti taikoma. Apeliantai turtą įgijo nesant tam teisinio pagrindo, t. y. neteisėtų sprendimų pagrindu. O tai kas įgyta neteisėtai visais atvejais gali būti išreikalauta.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo jį naikinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai: Danutė GasiūnienėMarytė MitkuvienėGintaras Pečiulis